Nuo 1962-ųjų, kai įžengė čia atvykusi iš Švenčionių rajono, joks personažas į sceną neišeina vilkėdamas jos rankų nepalytėtais drabužiais. Ir šiandien moteris kiauras dienas išstovi prie didžiulio sukirpėjo stalo braižydama, karpydama, dygsniuodama, matuodama... Sukasi ji taip pat mikliai kaip jaunystėje.

Savaitės skaitomiausi:
- I.Marozienė: geriausią patarimą, kaip rūpintis grožiu, išgirdau gatvėje
- Pablo Picasso - genijus, varęs meilužes į juodą neviltį
- Ką gali soda?
- Astrologė Lilija: balandis - turbūt sudėtingiausias šių metų mėnuo. Mėnesio horoskopas

Sakoma, teatras prasideda nuo drabužinės. Kai prieš spektaklio „Katedra“ premjerą scenografo Vytauto Narbuto pakviesta vaikščiojau po Nacionalinio dramos teatro dirbtuves ir scenos užkulisius, uosdama salsvą medžio pjuvenų kvapą, rankose laikydama gimstančią skulptūrą, svarstydama sunkias grandines bei klausydama artistiškų meistrų kalambūrų, šypsojausi: „Teatras prasideda čia.“

Sukirpėjos kambariukas

Šiandien man norėtųsi pasakyti, kad teatras užgimsta nedidučiame, iš pirmo žvilgsnio niekuo neįpatingame sukirpėjos Janinos Milkevičienės kambariuke. Ant didžiulio stalo patogiai guli pusiau sukirptos spalvingos suknutės detalės. Išskleistas audinys visai toks, kokį eskizuose pavaizdavo dizainerė Sandra Straukaitė, tris jos kostiumų piešinius Janina prisisegusi prie sienos ties stalu. Žiūrėdama į dizainerių eskizus, sukirpėja kartais nusibraižo lekalus. Kaip ir šį sykį – mat jaunatviška suknutė gana sudėtinga: vienas kraštas nuo liemens turės pūstis, pleventi lyg burė. Jei įmantrių drabužio detalių dizaineris nenumato, Janina nusibraižo juos tiesiai ant audinio.

Nors kabinete vėsoka, Janinos skruostai įraudę – sunku pasakoti apie save. Telefonu dievagojosi, kad neverta jos kalbinti, kad nieko įdomaus nepasakys, kad savo indėlio į teatro istoriją nesureikšmina, kad yra labiau nusipelniusių žmonių. Mano atkaklumas ją įveikė, tačiau tik tiek, kad leistų užeiti, kai tyliai dirbs savo darbą. Kukli, diplomatiška, susikaupusi, atsargi, teatro naujienų ar paskalų nenešiojanti senosios kartos inteligentė. Kuo ji gali būti įdomi šiuolaikinei žiniaskaidai? Suprantu: neatversiu jos širdies, neišpešiu prisiminimų, susijusių su kitomis teatro asmenybėmis, juolab – išėjusiomis. Ir dėl to išsyk pamilstu Janiną. Tokiomis moterimis galima pasitikėti.

Janina mane pasikvietė pirmadienį – tykiausią savaitės dieną. Pirmadienį aktoriai nerepetuoja, retas užklysta pasimatuoti būsimo spektaklio personažo kostiumo, nezuja dailininkai. Kitomis dienomis, pasak Janytės (teatro žmonės ponią Milkevičienę vadina mažybiniu vardu), išvysčiau visai kitokį vaizdą: čia neužsidarytų durys, suktųsi gerai pažįstami scenos veidai, jaunosios aktorės galbūt prašytų patrumpinti sijonėlius ar susiaurinti palaidines. Va šitų prasimanymų Janina nemėgsta. „Norisi pataikyti iškart. Štai sukerpi, drabužis gerai guli, ir mano darbas baigtas. O dabar jaunimas mėgsta su adatėlėmis daigstyti ir ieškoti, kur susiaurinti, sutrumpinti.“

Nors Janina puikiai žino kiekvienos aktorės matmenis, kostiumo modelis verčia ją kaskart iš naujo kviesti „nuimti išmatavimų“. „Šiame kambaryje paprastai būna tikra suirutė, visi bėgioja, malasi, aš negaliu susikaupti, tad sukirpimui išnaudoju pirmadienį. Sukirpėjas turi viską gerai apskaičiuoti, devynis kartus pamatuoti ir tik tada kirpti...“

Kai iš gretimo kambario kai ko Janinos pasiklausti užbėga siuvėja, apsidairau. Raudonu audiniu įvilktas moters manekenas su stovu laukia savo suknelės; keli audinių maišai ant grindų svajoja apie savo spintą; siuvamoji mašina pasirengusi prasibėgti savo kilpuojamų siūlų takeliu, kad sujungtų dvi būsimo drabužio puseles; trys adatos, minkštai įsmigusios į žalsvą Janinos liemenę, sapnuoja šiltas siuvėjos rankas; du laidiniai telefonai kantriai tupi ant palangės pasirengę sujungti čia triūsiančią moterį su vietos kolegomis ir iš miesto skambinančiais žmonėmis.

Savo kėdėje

Gaila, kad Janina neskaičiavo, kiek aktorių su savo kurptais personažų kostiumais yra palydėjusi į sceną. „Skaičiuokime, – siūlo sukirpėja. – 52-eji darbo teatre metai, per metus – 8 premjeros, kiekvienoje – maždaug tiek pat aktorių, jie vilki ne po vieną drabužį... Susidarys kokie penki tūkstančiai kostiumų, o gal ir daugiau.“ Et, jei kas nors būtų pataręs tada, kai pirmą kartą peržengė teatro slenkstį, rašyti dienoraštį ar bent jau žymėtis svarbiausius nutikimus... Laikas išpusto tiek įdomių dalykų!

Į Akademinį dramos teatrą (taip tada jis vadinosi) Janina atvyko baigusi Švenčionėlių amatų mokyklą. „Gyvenome kaime, į Švenčionių gimnaziją su broliu kasdien važiuodavome penkiolika kilometrų. Kai reikėjo rinktis profesiją, su tėvais nutarėme, kad mokysiuosi amato. Mano senelis buvo kaimo siuvėjas. Metro jis neturėjo, tai pasiimdavo virvutę, pamatuodavo žmogų ir užrišdavo mazgelius. Man taip pat norėjosi siūti. Iš senų drabužių vis ką nors persiūdavau, ypač mėgau rengti brolį. Prie mūsų namų buvo klubas, pradinių mokyklų mokytojai organizuodavo vaidinimus.

Tada aš buvau visai nieko mergina, man parinkdavo vaidmenų. Spektaklyje „Petras Kurmelis“ vaidinau Janikę. Į amatų mokyklą taip pat kasdien važinėdavau po penkiolika kilometrų. Grįžusi padėdavau tėvams ūkyje.

Natūralu, kad jauną žmogų šaukia didesnis miestas. Gera mano draugė, mokytoja, persikraustė į Vilnių, apsigyveno Mokslininkų namuose. Atvažiavusi į sostinę kurį laiką glaudžiausi pas ją. Kaip tik tame name gyveno teatre dirbanti moteris. Ji matė, kad išmanau savo amatą. Kartą paklausė: „Gal norėtum siūti teatrui?“ Kaip nenorėsi! Teatras buvo mano nepasiekiama svajonė, ir štai tau pasiūlymas! Atėjusi į teatrą radau pusamžę sukirpėją moterį. Tais laikais į pensiją išeidavo penkiasdešimties. Ji man paliko savo vietą. Šiame teatre esu antra sukirpėja.

Vadovai tada pasakė: „Mes palaikysime tave porą savaičių – pažiūrėsime, kaip pasirodysi.“ Užvirė jaunatviškas entuziazmas! O kai pasirodžiau, net sveikinti mane pradėjo. Ir jau nebebuvo kalbos, kad kitos ieškotų. Taip ir likau čia. Teatras man nepaprastai patiko, jaučiausi atsisėdusi į savo kėdę. Kaip įdomu – kiekvieną kartą vis kitoks kostiumas! Labai nemėgstu siūti švarkų, bet sugalvoju padaryti jį ne klasikinį, o kokį nors įdomesnį. Idėjų man netrūksta.“

Kūrybiška atmosfera

„Ar mane dar ir fotografuosite? – palausia Janina, ir pamatau jos akyse išgąsčio ugnelę. – Tai jau tikrai nesutinku. Supraskite: yra laikas rodytis ir laikas stebėti. Aš nuo jaunystės žiūriu į gražius žmones. Man svarbi estetika.“

Svarstydama grožio sąvoką, Janina sutinka, kad asmens patrauklumą lemia ne vien išvaizda. Sako, kad žavėjosi savo kartos teatro asmenybėmis, kūrybiška atmosfera. „Kai atėjau, dirbo įdomus režisierius Romualdas Juknevičius, puikus žmogus ir režisierius Henrikas Vancevičius, legendiniai aktoriai Monika Mironaitė, Kazimiera Kymantaitė, Lidija Kupstaitė, Ona Knapkytė, Stefa Nosevičiūtė, Arnas Rosenas, Juozas Rygertas, Tomas Vaisieta, Vytautas Čibiras, Juozas Rudzinskas, Juozas Meškauskas... Visų ir neišvardysiu. Tada mes buvome maždaug bendraamžiai. Teatro direktoriaus pareigas ėjo puikus žmogus Pranas Treinys.

Ypač stiprus buvo dailininkų kolektyvas, šiam vadovavo vyr. dailininkas Vytautas Palaima, netrukus jį pakeitė Jonas Surkevičius. Labai džiaugdavausi Dalios Mataitienės, Virginijos Idzelytės, Filomenos Linčiūtės kūryba. Jų kostiumai buvo įdomūs, išdailinta kiekviena detalė.
Pirmas spektaklis, kuriam kirpau ir siuvau kostiumus, buvo „Mėnuo kaime“. Tuo laiku dailininką į teatrą priimdavo kaip etatinį darbuotoją. Etatiniai buvo ir sukirpėjai, siuvėjai. Sėdėjau visai ne čia. Ten, kur dabar – bilietų kasa, buvo stalių dirbtuvės, antrame aukšte, „po palme“, – dekoratyvinis skyrius, o ten, kur dabar – studija (vyksta kai kurie spektakliai, repeticijos – aut. past.), buvo mūsų siuvykla. Didžiulis kambarys, du dideli stalai, vienoje pusėje – vyriškų kostiumų siuvėjai, kitoje – moteriškų. Taigi buvome dvi moterys, trys vyrai ir dekoratyvinio skyriaus atstovė: jai atnešdavo siūti scenografijai reikalingus dalykus. Tie vyrai – jau pagyvenę, o aš dar jauna. Visi – talentingi, sąžiningi žmonės, maloniai mane priėmė. Už tai jiems iki šiol esu dėkinga.“

Provokuoju, kad ne viena to laikotarpio žvaigždė buvo aikštinga, reikli, priekabi. Pavyzdžiui, talentingoji M. Mironaitė net garsųjį Juozą Baltušį pastatydavo į savo vietą, niekam nesilankstė, jautė stilių. P. Treinys kelias aktores vadino savo raganomis ir laumėmis.

„O žinot, gal jums bus keista, bet su M. Mironaite netgi buvome susibičiuliavusios. Niekada ji nėra pasakiusi man ko nors nesmagaus. Sakyčiau, ji buvo labai šilta ir maloni moteris. Matyt, tarp žmonių yra aura, panašus energinis laukas. Ir Monika, ir K. Kymantaitė man buvo labai geros. Va S. Nosevičiūtė pasižymėjo karštu būdu, bet mudvi taip pat labai gerai sutarėme.“

Laikais, kai tinkamų drabužių parduotuvėse pasirinkti negalėjai – jų tiesiog nebūdavo, o žinomos aktorės privalėjo gerai atrodyti ne tik scenoje, siuvėjai labai vertinti. Vestuvės, vakarėliai, koncertai, pobūviai... Visur aktorėms reikėjo tinkamų apdarų. Janina pasakys tik tiek: „Padėdavau.“

Stebuklai iš nieko

„Tomis sąlygomis darydavome stebuklus, – prisimena Janina. – Įsivaizduokite, plonų siūlų nėra – tik 40 numerio, o audinys – trecetatas. Taigi plonytį trecetatą susiuvi storais siūlais, siūlės raukšlėjasi, visaip lygini, kad ištiesintum. Madingos buvo tiesaus kirpimo suknelės. Toks modelis reikalavo ir nepriekaištingai tiesios lyg styga siūlės – bet koks nelygumas iškart pastebimas. Audinių pasirinkimas – menkas. Kas parduotuvėse gulėdavo, iš to ir kurpdavome kostiumus. Visaip sukdavomės iš padėties. Atsimenu, prabangią pasakų karalienės suknelę pasiuvome iš flanelės. Flanelinį audinį dažėme reikiamomis spalvomis ir kūrėme prašmatnius apdarus. Dailininkė paprašė teatro šaltkalvį iš skardelės iškalti gaubtų žvynelių. Kiekviename žvynelyje meistras lyg juvelyras pradūrė po dvi skylutes siūlui praverti, kad galėtume tvirtai prisiūti. Taip išdabinta suknia atrodė prabangiai. Karalienei reikėjo ir gražių juostelių, tai paėmėme skalbiniams džiauti skirtą virvę, ištraukėme vidinius siūlus, virvė pasidarė minkšta, tada prie jos pritvirtinome daugybę tų skardelių, ir išėjo puikiausi žvilgantys aksesuarai!“

Janina iš stalčiaus ištraukia maišelį sagų ir paberia ant stalo. Tarp margaspalvių pūpso laimę lemiantis, nuo piktos akies saugantis kaštonas. Moteris ilgai ieško ir pagaliau randa mažytę skardelę iš praeities. Sako, kad jai įdomiausi – istoriniai kostiumai. „Daugiausia darbo reikalaudavo sudėtingi dailininkės V. Idzelytės kūriniai. Labai įdomius eskizus piešė Aleksandra Jacovskytė. Dailininkų kartos keitėsi, visų pavardžių neprisimenu. Pagaliau atėjo mano anūkų karta – Agnė Kuzmickaitė, Agnė Jagelavičiūtė. Kostiumų dailininko karjerą teatre pradėjo ir Juozas Statkevičius. Mudu labai gražiai sutarėme.“ Garsusis dizaineris J. Statkevičius, prisiminęs kūrybos pradžią, sakė: „O paskui buvo mano meilė Janina Milkevičienė. Ji mokė mane siuvimo gudrybių ir visada maitindavo...“

Janina mintimis grįžta prie aktorių. „Puikus teatro direktorius buvo ir Vytautas Rumšas. Kiek įdomių pastatymų, kokios teatro asmenybės vaidino! Birutė Marcinkevičiūtė-Mar, Romas Ramanauskas, Eglė Gabrėnaitė, Virginija Kelmelytė... O kiek aktorių pasimirė... Gaila Sauliaus Mykolaičio – toks talentingas, per jaunas išėjo...

Matot, iš dalies aš čia ir prigijau, nes mėgdavau ne tik savo nuomonę pasakyti, bet ir į aktoriaus norus įsiklausyti – juk jis vaidina, įkūnija personažą. Niekada nekreipdavau kostiumo pagal savo skonį. Stengdavausi paklusti ir įtikti dailininkui, aktoriui, režisieriui. Perskaitydavau scenarijų. Štai dabar S. Straukaitė sukūrė būsimos „Kosmoso+“ premjeros kostiumų eskizus.Spektaklyje vaidins ir garbioji aktorė Vaiva Mainelytė (šiuo metu kaip tik dirbu prie jos kostiumo).

Vaidinimas iš pradžių aptariamas susirinkimuose. Abstrakčiai papasakojama, apie ką kūrinys, kokie vaidmenys, kas juos kurs. Kai ateina dailininkė, paklausinėju, ką kokia aktorė vaidins. Štai rengiantis spektakliui „Atžalynas“ (režisierius Jonas Vaitkus) dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė atsinešė 1932 metų madų žurnalų ir pasakė, kad kostiumus norėtų sukurti artimus 1932-ųjų madai. „Aš labai noriu, – sakė Dovilė, – kad Viktorija Kuodytė būtų mandra, gražiai atrodytų...“ Taigi atneša man eskizą, išsiskleidžiu audinį ir braižausi. Lekalą pasidarau tik retkarčiais – kai yra kas nors sudėtingesnio. Man neįdomu popieriuje braižytis.“

Mirk, bet padaryk laiku

Kaip klojosi asmeninis Janinos gyvenimas? Nuo ryto iki nakties – teatre. Kur vyrą sutiko? „Mes abu ėjome į pradinę mokyklą. Sena graži draugystė. Kai persikėliau į Vilnių, atvyko ir jis. Tiesa, vienu metu dar ir kariuomenėje tarnavo. Prieš tuokdamiesi nuėjome pas kunigą Juozą Tunaitį ir pasakėme: „Mudu – vienų metų, vieno mėnesio, vieno kolūkio, vieno rajono ir vienos parapijos.“ Tai kunigas net dokumentų neprašė.

Gyvenau pas tą mokytoją, o kai susituokėme, apsigyvenome Antakalnyje. Turime sūnų ir dukrą bei du anūkus. Nei jis, nei ji nepasirinko mano profesijos.“

Janina nebuvo iš tų siuvėjų, kurių vaikai auga ant audinių rietimų. „Jie lankė darželį, į teatrą atsivesdavau tik pasakų pažiūrėti. Čia su vaikais nepadirbsi. Ypač paskutinės dienos prieš premjerą būna sunkios. O savo vyrą į Teatro dienos šventę, naujamečius ar kolektyvo vakarėlius, kol jaunesni buvome, kviesdavausi. Dabar einu viena. Jis lankė ir spektaklius. Teatro mylėtoju netapo, tačiau ir nesispyriojo.“

Svarbesnių dalykų už šeimą ir teatrą Janinai nebuvo. Beje, neretai, kai tekdavo rinktis, nusverdavo teatras. „Dirbome J. Basanavičiaus gatvėje. Buvo gegužė, ką tik gimusi mūsų dukrytė, o mane paprašė grįžti į teatrą. Sutarėme, kad dirbsiu laisvu grafiku. Mano vyras triūsdavo kas antrą parą. Jam pasakiau: „Mane kviečia grįžti. Rudenį prasidės premjeros, tad nori, kad daryčiau kostiumus. Gal darom taip: kai tau išeiginė, aš dirbsiu teatre, o tu prižiūrėsi dukrą.“

Susitarėme, ir aš kas antrą dieną eidavau dirbti. H. Vancevičius statė spektaklį. Penktadienį, per peržiūrą, staiga nutarė, kad reikia papildomai pasiūti suknelę ir chalatą. O premjera – šeštadienį. Vyrui teisinuosi: „Privalau staigiai pasiūti suknelę ir chalatą.“ Jis atkerta: „Nieko nežinau – važiuoju pas mamą.“ Vyro teta sutiko prižiūrėti dukrelę, o aš iki šiol negaliu suprasti, kaip tuos drabužius per naktį ir pusdienį pasiuvau. Atnešiau likus keliolikai minučių iki spektaklio. Jau ir žiūrovai rinkosi...

Kartą S. Nosevičiūtė paprašė pasiūti puošnią vakarinę suknelę – turėjo eiti į koncertą. Ir lyg tyčia pradėjo nežmoniškai skaudėti galvą – lyg kas šaudytų į smegenis. O viskas sutarta, pamatuota, lieka tik pabaigti. Galvoju: „S. Nosevičiūtei tos suknelės mirtinai reikia! Jei nepadarysiu, o ji – tokia tra ta ta, mane užpjaus. Visi išėjo iš darbo, o aš likau viena. Va čia mirsiu, ir niekas manęs neras...“ Vis dėlto baigiau tą suknelę, palikau pas budėtoją ir nuėjau į polikliniką Kalinausko gatvėje. Gydytoja pamatuoja kraujospūdį ir stveriasi už galvos – neįmanomai aukštas! Prisakė savaitgalį gulėti, nejudėti. Esu žodžio žmogus. Jei ką pažadu, stengiuosi padaryti.“

Teatro magijos pinklėse

Kur, ponios Janinos nuomone, prasideda teatras? Ji šypsosi, ilgai varto kuklius lankstinukus, išleistus aktorių jubiliejų proga, o paskui sako: „Per drąsu teigti, kad teatras prasideda nuo siuvėjos. Teatras gimsta scenarijaus autorių ir režisierių galvose. Vieni parašo, kiti pradeda skaityti, kviečia dailininkus, scenografus, tada jau ir mes įsijungiame. Mums labai rūpi, kaip aktoriai yra apsirengę. Nuėjusi į pirmą peržiūrą net negirdžiu, ką jie kalba. Man svarbu, kaip jie atrodo, kaip jaučiasi, juda, kaip gula personažų kostiumai, o visa kita tarsi išnyksta.“

Daugybė žmonių kuria teatrą, dar daugiau laukia susitikimo su juo. Kas sykį pakliuvo į teatro magijos pinkles, vaduotis iš jų nebenori. Janina taip pat įkliuvo į stiprios teatro traukos žabangas: nors jau seniai yra užsitarnavusi išeiti gražaus poilsio, kas rytą ir toliau skuba į teatrą.

Kitaip nebeįsivaizduoja savo gyvenimo. „Esu labai laiminga, kad mano metai bėga teatre. Retai kuriam žmogui taip tinka darbas, kad visą gyvenimą gali jo nekeisti, jaučiasi įsėdęs į savo roges. Sakote, turtų teatre nesusikrausi? Matyt, ne visi vienodai mąstome. Aš nesu ta, kuri siekia uždirbti. Norėjau įdomiai gyventi. Gyvenome, dirbome, uždirbome, vis ką nors nusiperkame. Verčiamės taupiai. Ryte, prieš darbą, anksčiau atsikėlusi išverdu vyrui pietus, kad nereikėtų į restoraną traukti. Kai yra daug darbo, namo grįžtu ir aštuntą. O čia atėjusi turiu gerai pamąstyti, kaip vieną ar kitą eskizą įgyvendinti. Taigi snausti sau neleidžiu. Įdomūs, kultūringi, geri teatro žmonės... Man čia patiko, tad geriau ir neieškojau. Dabar jau reiktų išeiti, ir man bus gaila viską čia palikti, bet išeiti reikia. Taip pati manau – niekas manęs neragina. Kai apie tai prasitariau dabartiniam teatro direktoriui, jis pasakė: „Negąsdink.“ O mano vaikai seniai tikina: „Mama, tu nejuokink žmonių. Pakaks, nebedirbk!“ Tik man čia gera. Visus pralinksminu sakydama: „Išeinu iš namų, įkvepiu oro, paskui nueinu į teatrą, teatro oru pakvėpuoju ir esu sveika, ir visko man užtenka. “

Noriu padėkoti savo kolegoms. Viena nieko nebūčiau nuveikusi. Tik darnus darbas komandoje, įsiklausymas, sutarimas padėjo įgyvendinti visus dailininkų sumanymus. Todėl ir dabar, ruošdamasi eiti į pensiją, esu laiminga, nes palieku talentingų siuvėjų komandą. Ji puikiai tęs šį darbą.“