Prodiuserė D. Vildžiūnaitė: rūbas man – kaip antra oda

„Iliuzija – kad kino srityje būtina garsiai kalbėti, spindėti ir būti visur. Iliuzija – kad tik ryšiai ir vakarėliai garantuoja sėkmę. Iliuzija – kad apsikaišęs laimėjimų laurais tapsi laimingas ir įgysi amžiną sėkmę“, – teigia už kino meistrystę šiemet Sidabrinės gervės apdovanojimui nominuota kino studijos „Just a Moment“ vadovė prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė.
© MOTERIS / Reda Mickevičiūtė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Taigi visiškai nesvarbu, ar grakštusis paukštis nutūps Dagnei ant rankos, ar ne, ji neišsižadės skatinti, atstovauti tiems režisieriams, kurie kelia nepatogius klausimus, kvestionuoja visuomenėje dominuojančias tiesas ir abejoja viskuo taip įkvėpdami kitus. D. Vildžiūnaitė sako, kad tai yra meno kūrėjo misija ir kad palaiko ją jau beveik 10 metų. „Jei galėčiau kalbėti apie save tik kaip prodiuserę, būtų paprasta. Vis dėlto dešimt metų – tai trečdalis mano sąmoningo gyvenimo. Per tą laiką įvyko tiek daug visko, kad aiškios takoskyros tarp profesinio ir asmeninio gyvenimų nubrėžti neįmanoma. Beveik tuo pačiu metu pradėjau mokytis dviejų mano asmenybę aplinkiniams šiandien aiškiausiai apibrėžiančių vaidmenų – kino prodiuserės ir mamos (Dagnės dukrai Sarai – 9-eri). Turbūt daugelis moterų – ir dažnas vyras – sutiktų, kad tėvystė yra viena stipriausių ir iš esmės keičiančių patirčių. Kažkuria prasme ji neleido man visiškai paskęsti profesijoje. Iš pat pradžių mokiausi derinti motinystę, darbą ir asmeninius poreikius. Pirmus penkerius metus bandymas skirti laiko sau patirdavo visišką fiasko. Ir tai turėjo gana skaudžių pasekmių. Galbūt todėl šiandien pagrindiniu pasiekimu laikau tai, kad gerokai patobulėjo mano darbinio ir asmeninio laikų planavimo įgūdžiai, atsirado kur kas racionalesnis požiūris į darbą“, – atvirauja Dagnė. Prodiuserė neslepia, kad visus tuos metus mokėsi konkuruoti pirmiausia su savimi, o ne su kitais, kelti sau reikalingus, bet įveikiamus iššūkius. Paradoksalu, bet taip išmoko džiaugtis sėkmėmis čia ir dabar, nes rytoj jos nublėsta. Reikia mokėti su nauju įkvėpimu grįžti į rutiną. Per tuos metus sukaupė ir daug patirties, žinių, tai taip pat padėjo pasirinkti jai priimtiną profesinį kelią. „Viena galiu pasakyti – patirtis veža, nes stuburas vis tvirtėja, gali vis daugiau ir lengviau. Tad verta stengtis, klupti, keltis, daug mokytis ir džiaugtis mažomis sėkmėmis nelaukiant oskarų.“

Leidinyje „Screen International“ – viena perspektyviausių prodiuserių pasaulyje
Leidinyje „Screen International“ – viena perspektyviausių prodiuserių pasaulyje
© MOTERIS / Reda Mickevičiūtė

Dagnė teigia, kad visa jos iki kino sukaupta patirtis – psichologijos, kino vadybos mokslai, darbas su švietimo srities projektais, žurnalistinė veikla – formavo asmeninį ir profesinį profilius. Patirtis švietimo srityje lėmė tai, kad rimtai renkasi filmų temas, labai atsakingai žiūri į prodiusuojamų filmų poveikį – tiesioginį ir netiesioginį – auditorijai, ypač jaunimui. Žurnalistinė patirtis suformavo neblogus rašymo, sklandaus minties plėtojimo ir viešo kalbėjimo įgūdžius. O psichologijos mokslai leidžia į viską žiūrėti paprasčiau, nes, pasak pašnekovės, kad ir kokie unikalūs būtume, mūsų elgesį daugeliu atvejų galima nuspėti. Svarbu tik stebėti ir neskubėti daryti išvadų.

D. Vildžiūnaitei tenka dalyvauti daugybėje tarptautinių kino renginių. Per susitikimus prodiuserė stengiasi sudaryti patikimo partnerio įvaizdį ir jį palaikyti. „Kino filmo gamyba gali užtrukti ir penkerius metus, todėl ieškau partnerių, kurie mažiau rūpinasi savo viešuoju įvaizdžiu, o daugiau dėmesio skiria įsipareigojimams ir pažadams pildyti. Tai gali būti ir maži dalykai, pavyzdžiui, pažadas grįžus iš kelionės parašyti elektroninį laišką. Kartu esu nuoširdaus bendravimo šalininkė, todėl atitinkamai traukiu panašius žmones. Ne kartą įsitikinau, kad mūsų regiono žmonių aštrus humoras ir tiesmukumas gąsdina, bet su tais, su kuriais randi bendrą kalbą, galėsi ramiai ir problemas spręsti. Pernelyg įsitempę ir savimi besirūpinantys žmonės man neatrodo patikimi. Visas šias savybes atspindi ir apranga – tvarkinga, bet laisva, nevaržanti. Tai matyti iš pirmo žvilgsnio. Beje, žmonių santykis su apranga skirtingas. Tikrai esu sutikusi moterų, kurios su aukštakulniais jaučiasi kaip aš su sportiniais bateliais, ir tai puiku.“

„Draugo dovanoti auskarai – kartu apkeliavome pusę Europos.“

Pati Dagnė tvirtina perėjusi labai skirtingus savo išvaizdos suvokimo etapus. „Paauglystėje itin rūpinausi savo išvaizda, ne kartą buvau pasiekusi net pavojingą ribą. Savotiškas atsipalaidavimas atkeliavo kartu su nėštumu, kuo toliau, tuo labiau save myliu ir atrandu savo moteriškumą. Tai turbūt branda? (Šypsosi.) Atitinkamai renkuosi ir aprangą – noriu jaustis laisvai, patogiai, bet nenoriu slėptis. Rūbas man – kaip antra oda ir kartu žaidimų aikštelė.“ Prodiuserė teigia turinti ne vieną ryškų, spalvingomis detalėmis puoštą drabužį. „Prieš kelerius metus labai pamėgau rožinę spalvą. Tai man pačiai kelia ir juoką, ir džiaugsmą. Manau, kad tai susiję su kažkokiu išlaisvėjimu. Daug apdarų perku dėvėtų drabužių parduotuvėse, mažuose butikuose, vengiu tų prekių ženklų, kurie tinka visiems. Ir labai nemėgstu leisti laiko bei pinigų parduotuvėse. Man patinka kuo nors išsiskirti, patinka kurti savo stilių, ieškoti naujų derinių. Žaidžiu, bet nesijuokiu iš savęs. Jau dvidešimt metų vaikštau pas tą pačią plaukų stilistę, kuri išmokė mane žaisti. Keičiau daug spalvų, šukuosenų, nebeturiu tikslo būti gražiausia, kokia tik galiu, ir nenukrypti į šoną. Nenoriu pavirsti tobula, bet negyvai besišypsančia statula. Taip auklėju ir savo dukrą.“

„Skaros – mano silpnybė.“

Dagnės Vildžiūnaitės smėlio dėžė

Raudonasis kilimas. „Tai turbūt daugiausia streso man kelianti kino gyvenimo dalis. Vieninteliai momentai, kai ištinka būsena „neturiu kuo apsirengti“. Todėl turiu kelias paprastas elegantiškas sukneles, kurios gelbsti visada. Mėgstu sceną ir laisvai jaučiuosi, kai prieš didelę auditoriją reikia pristatyti ar parduoti projektą, bet raudonasis kilimas ir fotoaparatai – ne man. Kad ir ką apsirengčiau, jaučiuosi kaip nuoga ir noriu kuo greičiau pasislėpti.“

„Raudonasis kilimas – ne man.“
„Raudonasis kilimas – ne man.“
© MOTERIS / Reda Mickevičiūtė

Lagamine... „..be tų pačių patogių ir kelių puošnesnių drabužių, visada rasite kompiuterį (jis yra ir mano biuras), užrašų knygelę, skaitomą knygą, mažą kosmetinę su akių tušu ir lūpų blizgiu (kitos dekoratyvinės kosmetikos nenaudoju) ir kelis mėgstamus papuošalus.

Neišskiriama kosmetikos trijulė rankinėje

Galiu važiuoti su rankiniu bagažu, džinsais, keliais marškiniais ir megztukais, bet būtinai turiu turėti mėgstamą papuošalą – vakare jis man pačiai suteikia ir jaukumo, ir puošnumo jausmą. Visada vežuosi sesers padovanotą sidabrinį amuletą su moters atvaizdu. Juodas agatas – vienas tų retų papuošalų, kurį nusipirkau pati. Tiesiog paėmiau į ranką ir nebegalėjau paleisti. Jau daug metų nešioju.“


„Draugės E. Akelaitytės-Vertelkės nulipdyta moterišką energiją puoselėjanti deivė.”

Rankinės turinys... „...labai paprastas: rankų kremas, lūpų balzamas, piniginė, telefonas ir popierinės nosinaitės. Kadangi į darbus grįžau, kai mano Sara buvo visai mažytė, ilgai nešiojausi tokius didelius krepšius, kad tilptų visas vaiko pasaulis – nuo užkandžų iki atsarginio rūbų komplekto.

2017 m. Berlyno kino festivalio suvenyras.

Taip pabodo tas kupranugario darbas, kad džiaugiuosi galėdama išsisukti su kuo mažesne rankine. Taip pat jau kurį laiką neperku ir neieškau natūralios odos rankinių, nes nepalaikau nei masinės mėsos, nei odos pramonės.“

„Kortelių dėkliuką tenka traukti dažnai.“

Kvapai. „Taip nutiko, kad nėštumo metu – matyt, dėl hormonų kaitos – negalėjau naudoti jokių kvepalų, nes bet kokie stipresni kvapai mane erzino. Ir iki šiol neturiu kvepalų. Esu jautri kvapams – greitai ir susierzinu, ir apsalu nuo skirtingų. Galbūt todėl kasdien naudoju kokosų aliejų. Jis ne tik puikiai tinka mano odai, bet ir maloniai nuteikia visai dienai savo aromatu. Nepatinka, kai žmonės stipriai prisikvepinę. Manau, kad taip jie nesąmoningai bando užimti kuo didesnę teritoriją aplink save, veržiasi į kito žmogaus erdvę.“

„Stipri knyga apie būtinybę leisti sau išgyventi gedulą.“

Skaitiniai. „Ką tik vieną po kitos baigiau skaityti dvi puikias knygas. Viena jų – Svetlanos Aleksijevič „Černobylio malda“. Nepaprasta knyga. Viena vertus, išgrynina ir atskleidžia Sovietų Sąjungos sistemos siaubą. Kita vertus, tame siaubo kontekste kaip niekur kitur išryškėja žmoniškumo ir žmogaus svarbos kitam žmogui grožis bei jėga.“

„Per metus prirašau 3 ar 4 užrašų knygutes.“

Kinematografiniai atradimai. „Turiu kelis mėgstamus režisierius, bet manau, kad mano santykis su jais grįstas sentimentais (pavyzdžiui, pirmi įspūdį padarę filmai), todėl mieliau išskirčiau paskutinius mane sudominusius filmus. Vienas jų – šių metų festivalyje „Kino pavasaris“ apdovanotas lenkų režisieriaus Jan'o P. Matuszyńsk'io „Paskutinė šeima“. Kitas – to paties festivalio filmas – režisierės Fien Troch „Namai“. Ne taip seniai atradau ir stengiuosi nepraleisti naujausių filipiniečio Lav'o Diaz'o juostų.“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (108)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.

Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą (2)

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?

Sudėtingą operaciją patyręs K. Smoriginas: labiausiai gaila būtų anūkus palikti (13)

„Sugijau kaip šuva. Dirbu pilna koja“, – šypsosi roko operos „Jūratė ir Kastytis“ režisierius ir aktorius Kostas Smoriginas (64 m.) su kolegomis besirengiantis legendines roko operos atsisveikinimo turui po Lietuvos miestus.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą (2)

Vilnietis kino režisierius Andrius Blaževičius (32 m.) – parankus pašnekovas: atviras, kalba paprastai, bet turi ką pasakyti.

„Scanoramos“ atidarymo šventėje - būrys kino mylėtojų (nuotraukų albumas)

Ketvirtadienio vakarą vyko Europos šalių kino forumo „Scanorama“ atidarymo šventė. Šiemet didžiausias rudens kino festivalis pasitiko kaip reta gausia festivalio programa, kurią šventinį vakarą atidarė intelektualaus britiško humoro juosta „Vakarėlis“.

Gatvės medžiotoju tituluojamas fotografas V. Alesius: mes vis dar labai bijome nepaklusti standartams (2)

Kartais atrodo, kad jis mus visus stebi. Vidutinio amžiaus vyras žilstelėjusiais smilkiniais su fotoaparatu rankoje. Germanistas, vertėjas, o laisvalaikiu fotografas Vincas Alesius (45 m.) lyg karoliukus veria Vilniaus kasdienybės akimirkas. Tos akimirkos labai skirtingos – nuo tviskančių gatvės podiumų iki beviltiškų stoties rajono šaligatvių.

E. Umbrasaitė: Prancūzijoje supratau, kad šokoladas, nauja suknelė ar jaunas meilužis – ne nuodėmė (13)

Žurnalistė ir rašytoja Erika Umbrasaitė antradienio vakarą Vilniaus galerijoje „Vartai“ pristatė naują, leidyklos „Alma littera“ išleistą knygą „Prancūzija Mon amour“. Renginį moderavo žurnalo ir portalo „Moteris“ vyriausioji redaktorė Gražina Michnevičiūtė.