„Pagauk mano liūdesį atspindintį džiaugsmą“, – fotografuojamas prieš savo tapybos darbų parodos „Pradžios pradžia“ atidarymą ragino dailininkas Pranas Gailius (85 m.).
Nieko žemaitiška šis Lietuvai prisiekęs prancūzas neturi. Gaivalinga energija, linksmumu, šmaikštumu apdovanotas vyras Mažeikiuose, regis, gimė per klaidą, o teisingoji lemtis grąžino jį į sielos namus – Paryžių.
Savo vardą kūrybiniu slapyvardžiu jis pavertė po 1955-aisiais Paryžiuje, „Galerie du Haut Pavé“, vykusios pirmosios asmeninės parodos. Šią surengti padėjo menininkus globojęs vienuolis dominikonas tėvas Vallée. Bet iki tos smagios dienos nueitas nelengvas kelias – per karo siaubiamą Europą, pabėgėlių stovyklas, alkaną benamystę pasaulio meno Mekoje, per čia gautas gyvenimo, draugystės, meilės, kūrybos pamokas ir pagaliau – nerimastingą dailininko dalią.
Į Lietuvą atvykstate vis dažniau. Gal kada nors nuspręsite grįžti visam laikui?
Man patinka būti Lietuvoje, čia mane maloniai priima. Liepą atidariau parodą „Les roses pour Palanga“ („Rožės Palangai“). Nutiko toks įvykėlis – labai simpatiški žmonės pakvietė į pajūrį. Ketinau nutapyti Eglės, žalčių karalienės, istoriją, tiksliau – žalčio išgyvenimus, jis lyg ir pamirštas, bet liepą dar nebuvau pasirengęs. Aš duodu laiko laikui. Mano amžiaus žmogui liuksusinis credo – duoti laiko laikui! Nenoriu savęs skubinti, dirbti dėl parodų. Paveikslai turi prinokti kaip kriaušės. Pasakiau galerininkui Edvidui Žukui, kad negalėsiu, o jis jau buvo viską sudėliojęs, nusiminė. Sutikau: „Na, gerai, bet nežinau, ką tapyti.“ Mano sode Provanse pradėjo skleistis irisai, tačiau mano galvoje gėlės dar nežydėjo. Reikėjo grįžti į Paryžių, ir kai vėl atvažiavau į savo dirbtuves Pietų Prancūzijoje, irisai jau atrodė pavargę. O mano rožės!.. Rožės tokios spalvos kaip jūsų šalikėlis buvo pačioj jaunystėj, pačiam grožy! Ir pasiutau tas rožes piešti dėl Palangos.
Ojojoi, nepaprastai mėgstu sodinti gėles! Paryžiuje turiu butą, Provanse – namą. Kadaise su žmona ir vaikais atostogaudavome Bretanėje, Saint-Palais-sur-Mere, prie Atlanto. Kai ji mirė, nebenorėjau ten grįžti. Provanse išsinuomojau arklidę. Man svarbus kaimas, gamta, vėjas, gėlės, erdvė. Yra tvenkinys, turiu žemės, užveisiau sodą. Susikūriau darbui gerą vietą – tarp vynuogynų, alyvmedžių, vyšnių. Yra du trys kaimynai. Stengiuosi kuo ilgiau ten pasilikti, bet tenka ir į Paryžių grįžti – reikia palaikyti santykius su galerininkais, prižiūrėti butą. O kaime – mano rojus. Ten nuvažiavęs tris ar keturias dienas su niekuo nesišneku. Tapau ar skaitau, miegu ar krapštausi nosį, – mano reikalas, bet aš esu ten!
Pirmą kartą į gimtinę grįžote 2005-aisiais – po 62 Prancūzijoje nugyventų metų. Ar beradote savo vaikystės namus?
Apsilankęs Mažeikiuose, namų artumos nepajutau. Daugelis man sakė, kad nereikia važiuoti ieškoti to, ką patyrei vaikystėje. Praeities ten nėra – ji ištrinta. Neberadau nei tokios pat žolės, nei tako, nei miško. Net Venta ir ta nusekusi. Viskas išdžiovinta, pradingę. Tai, ką, būdamas vaikas, išgyvenau, lyg kempinė sugėriau, yra manyje. Mano menai, galvosena išaugo Prancūzijos aplinkoje, bet kūrybą maitina praeitis, kaimas. Tapau iš savo patirties, atsiminimų. Iš savo pradžių pradžios.
Rašėte: „Neatvažiuoju ieškoti Tėvynės, aš atvežu Tėvynę – įsigėrusią drėgnoje mano pirmųjų norų kempinėje. Aš jums atvežu tai, ką esu praradęs – iš to, kaip iš mirusio grūdo, ir išsiskleidė mano kūryba.“ Kokia ta Jūsų vaikystės idilė?
Mažeikiuose prisimenu traukinius. Netoli mano gimnazijos buvo stotis. Mėgdavau įšokti į vagoną. Pavažiuoju du kilometrus, strykt ir leidžiuosi tekinas atgal. Nesuvoktas noras keliauti. Man reikėjo erdvės, viliojo už tvoros plytintis pasaulis. O vasaras menu upės vandeny, laukuose. Ganiau karves. Gamta žadino mano vaizduotę, kūrybiškumą. Pradėjau nuo poezijos. Pilna sterble norėjau būti poetas, jutau, kad galiu kurti, ir rašiau plačiais mostais. Ir man atrodo, kad iki šiol esu poetas. Šešiolikos atsidūręs Strasbūro pabėgėlių stovykloje, kavinių lankytojams skaitydavau savo eiles, bet niekas manęs nesiklausydavo – plepėdavo, gerdavo alų.
Rašytojui Valdui Papieviui esu sakęs, kad iš Mažeikių, iš miško išsivežiau ne veidus, bet šlamėjimą, kad piemenaudamas girdėjau žemę šnekant su dangumi, menu ešerio šešėlio virpėjimą giliame Ventos vandeny, margaspalves sekmadienio mišias...
Kaip nutiko, kad penkiolikmetis atsidūrėte svetimoje šalyje. Ir dar vienas?
Frontas artėjo prie Ventos, su seneliu ir motina išbėgome spalio mėnesį. Vežimas, karvė... Traukėme į Latviją. Vokiečiai bėgo, rusai bombardavo. Purvas, šaltis, sniegas. Miegodavau šiaudų stirtose. Neverkšlenau. Naktimis grožėjausi žvaigždėtu rudens dangumi. Liepojoje mane, penkiolikmetį, paėmė kasti kareiviams tranšėjų, o grįžęs po kelių dienų mamos neberadau. Iš tikrųjų aš jos gal ir neieškojau. Na, truputį ieškojau, bet man tai nebuvo svarbiausias rūpestis. Savo motiną sutikau po 35-erių metų Amerikoje. Jau buvau vedęs ir turėjau dukterį.
1943 m. po Kalėdų iš Liepojos buvau išvežtas į Vokietiją. Pusantrų metų praleidau keliuose lageriuose, pagaliau atsidūriau Strasbūre. Aš ir vienas lietuvis medicinos studentas atsisakėme grįžti į Lietuvą. Komisija – anglas, amerikonas, prancūzas ir rusas, ypač rusas, norėjo mus grąžinti, bet atėjo prancūzas karininkas, nuvedė į kitą pastatą, paslėpė, o kitą dieną paskambino Lietuvių sąjungos Strasbūre pirmininkui kunigui Jonui Krivickui. Jis atvažiavo ir pasiėmė mus iš pabėgėlių lagerio.
Koks vėjas nunešė Jus į Paryžių?
Mokiausi literatūros, bet užsimaniau tapti architektu. Pasisiūliau vienai kompanijai į stažuotojo vietą. Architektas, kuriam atlikdavau techninius darbus, pasakė, kad man reikia pramokti piešti, ir nuvedė į Strasbūro meno mokyklą. Iškart susižavėjau dailės studijos nuotaika. Visi susikaupę, iškišę liežuvius dirba. Matau, stovi graži moteris. Pozuotoja. Simpatiškai šypsosi. Akimirksniu suvokiau, kas esu, kad būsiu dailininkas. Supranti? Dailininku tapau per moterį! Bet žinai, man moteris yra ne paveikslo, o studijų objektas, tapybos pamoka, visas tapybos pagrindas. Nepiešiu specialiai nuogybės – ieškau šviesos žaismo su moters kūnu. Moteris – nepaprastas Dievo kūrinys. Ji turi viską, ko tapytojas turi išmokti.
Kaip atmintis piešia pirmuosius žingsnius Paryžiuje?
Žinai, jausmas toks, kai įbrendi į vandenį nemokėdamas plaukti ir plauki. Yra gerai, ir baigta. Gal aš jau pasenau? Nebejaučiu, kad vaikštau tomis pačiomis gatvėmis, pasėdžiu vienoje kitoje nuo anų laikų likusioje kavinėje. Duktė sako, kad mano pasakojimuose miestas yra visai kitoks, nei ji mato. O tada Paryžius kvėpavo laisve, po karo žmonės džiaugėsi gyvenimu. Neatsimenu, kad nors kartą būčiau skundęsis. Dramatiškos situacijos išmoko reaguoti, karo vaizdai padeda suvokti savo laikinumą, staiga atrandi savyje nelauktų dalykų, dėl to nustembi, įgauni greičio bei smagumo gyventi.
Daug mačiau, patyriau. Tai formavo mane ne kaip liūdną žmogų, o kaip geidžiantį mylėti, vaikščioti ir dainuoti. Mačiau, kaip keitėsi mados, paryžiečiai, jų gyvenimo tempas. Paryžiuje sutikau gerą draugą kompozitorių Pierre‘ą Migaux. Mudu bastydavomės gatvėmis, parkais, lankydavom kavines, galerijas, durnavodavom, ieškodavom panelių, jas piešiau. Miestas traukė ieškoti nuotykių, mažai miegodavau. Brėkštant užsukdavau į kokią kavinę Sen Žermen de Prė (Saint-Germain-des-Prés) kvartale išgerti kavos su kruasanais. 1952–1958 m. nutapiau ciklą „Liuksemburgo sodai“. Tokie yra mano pirmieji įspūdžiai Paryžiuje.
Kas Jums padėjo, iš ko gyvenote?
Pirmiausia nuėjau į Lietuvos ambasadą. Pirmasis piešinys, kurį pardaviau, – pažįstamo studento portretėlis mažame bloknotėlyje. Stovėdavau prie studentų valgyklos durų, stabdydavau studentus, siūlydavausi piešti portretus už maistą. Už spalvotą portretą gaudavau dešimt maisto kortelių. Anų laikų sumanymas gauti ko nors mainais už piešinį liko iki dabar.
Vėliau aplankiau tapytoją Vytautą Kasiulį. Radau jį pusplikį tapantį kelias drobes išsyk. Kasiulis – kelių mano gyvenimo puslapių metras. Apie jį žinojau nuo gimnazijos laikų, žurnaluose matydavau jo paveikslų reprodukcijas.
Vytautas man užleido savo naktinio sargo tarnybą televizijos ir radijo aparatų krautuvėje. Gavau kambarėlį, užsidirbdavau, nors mėnesio pradžioje niekada nebuvau tikras, kad susitvarkysiu su jo galu. Reikėjo mokėti už mokslą, mane priėmė į Léger studiją Monmartre, Clichy gatvėje. Dirbau kupinas entuziazmo. Iš dailės, žinoma, gyveni ne kaip biznierius, bet gyveni.
Kada nusipirkote pirmą prancūzišką kostiumą?
Kostiumą? Tokio daikto niekada nesu turėjęs! (Ponas Pranas gudrauja: vestuvių, parodų atidarymo nuotraukose matyti, kad jis vilki kostiumą – aut. past.).
O tapybos reikmenų?
Pokario Paryžiuje tapyba, skulptūra, poezija, literatūra buvo garvežys, kuris traukė visą kultūrinį prancūzų gyvenimą. Buvo daug galerijų, meno mėgėjų, jie plūsdavo iš viso pasaulio. Vaikščiodavau su kartoniniu segtuvu, pilnu tapybos darbų, po pažastimi. Kai neturi pinigų, antrą dieną nėra ko valgyti, trauki per galerijas. Mano piešinius visada pirkdavo. Gaudavau pasiūlymų dirbti už pastovią algą, bet žmona pasakė: „Aš ištekėjau už dailininko, o ne už tarnautojo.“
Kaip sutikote savo žmoną?
Monique – ketvirtos kartos paryžietė. Susipažinome restorane „Boule d‘Or“ („Auksinis rutulys“, jo nebėra) prie Sen Mišelio (Saint-Michel) krantinės. Šioje bohemos pamėgtoje vietą rinkdavosi kompozitoriai, dailininkai, rašytojai. Kelerius metus kiekvieną penktadienį ten susitikdavome – 20 kolegų. Mano žmona domėjosi tapyba, buvo meno ekspertė. Vieną vakarą ji atėjo į tą restoraną... Atsirado dvi šeimos: mano draugas Pierre‘as Migaux vedė pianistę, o aš – Monique.
Monique sukūrė tarptautinę biblioteką, domėjosi kultūriniu gyvenimu, ją kviesdavo į kiekvieną premjerą. Mačiau visų Paryžiaus teatrų visų spektaklių premjeras. Kartais per vakarą apsilankydavau septyniuose parodų atidarymuose. Draugavome penkerius metus. Vedžiau trisdešimties. Žmona buvo labai rami, sugebėjo kurti aplink gerą atmosferą. Labai manimi rūpinosi. Įvedė tvarkos į mano gyvenimą, suteikė ramybės, šilumos. Irzlios nebūčiau pakentęs. Man piktumo nereikia. Aš pats visko turiu savo kražėj. Supykęs būnu baisus. Žmogus, kuris mane erzina, manęs verčiau tegul nesutinka! Su moterimi noriu kuo daugiau ramybės, atidumo, žinoti, kad ji pasitiki manimi. Kankinti ir kankintis – no no no, man to nereikia!
Ar iš meilės žmonės keičiasi? Ar santuoka Jus pakeitė?
Aš visiškai pasikeičiau. Ne vedybos mane pakeitė, bet dukters gimimas. Kai ją pamačiau, staiga pasijutau taip, lyg vanduo būtų užplūdęs. Man tokie dalykai kartais atsitinka. Nathalie sunkiai gimė. Ilgai reikėjo laukti. Nuėjau į kavinę, o grįžęs radau mažutę. Žvilgsniai susitiko, ir mane užliejo banga – nuo galvos iki kojų! Nepaprasta. Mano elgesys po kelių mėnesių visai pasikeitė. Galvojau: „Jėzus Marija, turiu žmoną, ją myliu, turiu nuostabią mergaitę, ko aš čia durnavoju su draugais!“ Pradėjau daugiau dirbti. O tada viskas pasidarė natūraliau, paprasčiau. Grįžti kasvakar namo, čia esi laukiamas. Kol durnavoji – puiku, bet iš to nieko nelieka. Duktė, sūnus, žmona – buvome susirišę.
Galbūt aš nesu visai rimtas, bet savo žmonai buvau ištikimas. Auginome vaikus, turėjau darbą, sutarėme. Aišku, jai nebuvo lengva su manimi. Grįždavau iš dirbtuvės nutapęs kelis paveikslus, padėdavau koridoriuje ir laukdavau, kad iškart juos pamatytų. Monique pareina pavargusi, o aš reikalauju tuoj pat pasakyti, ar patinka mano darbai. Jos nuomonė man buvo svarbi, ir aš nepaisiau jos nuovargio. Kankindavau savo kūryba, klausimais: „Kaip tu manai, kas čia yra, ko čia trūksta?“ Marco Chagallo žmona eidavo į dirbtuvę, prašydavo: „Sustok, jau užtenka.“ Tik tada jis liaudavosi tapęs. Truputį karikatūriška, ar ne? Pradėjęs piešti nebejauti laiko, įkvėpimas laiką sustabdo. Esu išgyvenęs momentų: dirbi ir staiga prapuoli. Kur prapuoli, nežinai. Kartais būni prapuolęs 50 metų.
Ar vaikai paveldėjo Jūsų talentą?
Sūnus Vincentas lankė koledžą ir dramos studiją, norėjo tapti aktoriumi, bet jam sunkiai sekasi save atrasti. Buvo įsivėlęs į geriančių draugų kompaniją, giliai įklimpęs. Dabar atrodo, kad iš tos padėties išeina. Duktė Nathalie yra tikra intelektualė. Ji – vertėja, verčia filosofijos veikalus iš italų kalbos ir į italų kalbą, dirba bibliotekoje su senaisiais raštais. Regis, patenkinta gyvenimu. Anūkų neturiu. Sūnui šneku: „Jeigu tu čia dar nieko nedarysi, tai aš padarysiu už tave!“ Mano vaikai nesilankė Lietuvoje. Liūdna, kad neišmokiau jų lietuviškai, tik kelias daineles.
Jūsų ryšys su žmona buvo labai stiprus. Kaip pakėlėte netektį?
Liūdesys nebūtinai susijęs su netektimi. Aš būnu depresyvus per dieną kelis kartus, tik niekas to nemato ir nežino. Kartais vakare vienos viskio taurelės neužtenka – reikia dviejų trijų! Su Monique išgyvenome beveik trisdešimt metų. Mano kūryba po jos mirties 1977 m. sustojo. Metus buvau prapuolęs.
Antrą kartą nevedėte?
Vienas nebūčiau galėjęs gyventi. Moterų buvo, tik nevedžiau. Amerikoje turėjau draugę, bet mane šaukė Paryžius – jo iš manęs nebeištrauksi.
Jūsų kūryboje ryški moters tema. Ką Jums reiškė moterys?
Neįsivaizduoju gyvenimo be moters. Ji yra viskas: draugė, mylimoji, globėja, įkvėpėja. Ji yra pats gyvenimas ir pati kūryba. Gražus modelis mane nuvedė į dailę. Aplinka, kurioje tuo metu maudžiausi, staiga davė mintį, kad galiu būti dailininku ir kad mane supras visas pasaulis: ir kinas, ir eskimas, ir italas. Aš visada dirbu sau. Tas „sau“ privalo pereiti į kitus, geras paveikslas turi įtraukti kaip šokis su geidžiama dama. Bet man nepatinka, kaip dabar kalbama apie moteris ir seksą. Net pačios damos užmiršta, ką jos turi ir ką suteikia. Esate epochos išmintis, inteligencija, protas. Aš – prieškarinis žmogus. Man moteris yra tikrumo, nuoširdumo šaltinis. Turite kažką, ko vyrai iki galo nesuvokia.
Nepiešiu nuogybių – piešiu etiudus. Ir dirbu tik su draugėmis. Daugiausia tapydavau savo žmoną. Negaliu žodžiais apsakyti, kaip jaučiuosi šalia moters. Gal prie jų taip stipriai glaudžiuosi todėl, kad man visada trūko motinos?
Skaičiau, kad tėvo netekote neturėdamas nė dvejų – žiemą arkliai grįžo tuščiomis rogėmis, žmonės rado jį sniege mirusį. Kodėl trūko mamos? Koks buvo Judviejų susitikimas Amerikoje?
Man su motina tokie tabalai... Maitino ji mane iki dvejų metų, o tada atidavė. Mane užaugino tolimi šeimynos žmonės. Kelerius metus turėjau ją per karą, bet ir vėl netekau. 1963 m. nuvykau į Ameriką – jaučiau poreikį su ja pasimatyti. Mano motina bėgo nuo karo (mano brolis traukdamasis žuvo), apsigyveno Čikagoje. Ten ištekėjo, susilaukė dar vieno sūnaus. Pasimatėme, o kitą dieną mane pasičiupo simpatiški vaišingi lietuviai, ir aš visą mėnesį kažkur valkiojausi, kiekvieną dieną gėriau! Grįžau pas ją tik prieš išvykdamas – atsisveikinti! Bet vėliau dažnai skraidydavau į Ameriką. Kai žmona mirė, po kelis sykius per metus viešėdavome su sūnumi pas mano motiną. Tada galėjome pabendrauti. Aš vis kažko iš jos laukiau, bet taip ir nesulaukiau. Ryšio su motina trūkumą skaudžiai jaučiu iki šiol.
Pokalbio pradžioje savo likimą pavadinote laimingu. Laimė – gyventi, kaip širdis jaučia?
Aš gyvenu kaip visi: einu pirktis, gaminu valgyti, apsišluoju. Man nėra skirtumo – skusti bulves ar tapyti paveikslą. Tik reikia prisiversti. Darau viską, kad netapyčiau: plaunu teptukus, tvarkau studiją, atidėlioju darbo pradžios momentą, bet staiga atklysta kūrybingas vėjas ir mane pakelia... Turi būti pasiruošęs tą vėją priimti. Nežinau, kas yra paveikslas. Aš tapau. Perteikiu savo energiją. Yra momentai, kai paveikslas atsiranda. Lyg obuolys – sunoksta ir nukrenta. Paveikslas gimsta, reikia leisti, kad gimtų. Reikia suteikti šilumos, net pastumti, kad ateitų. Tai ne kasdien atsitinka. Smagiausiai atėjo mano lietuviškos siuitos, „Sielrankšluosčių“ ciklas, visa, ką inspiravo gimtinės prisiminimai. O likimas? Pasak filosofo Deniso Diderot: „Yra parašyta aukštai.“ Ir viskas.
