Šių dienų populiariausi:
- L. Rimkevičienė: augindama vaikus atsisakiau ne tik viešojo gyvenimo
- 10 onkologinių ligų simptomų, kuriuos privalo žinoti kiekviena moteris
- Pas mus yra priimta: vyras – menininkas, moteris – mūza, kuri vaikšto su šluostele iš paskos (FOTO)
- Palikę Norvegiją menininkai grįžo į vienkiemį ir velia veltinius
- Grikiai su daržovėmis - salotos ne tik lieknėjančioms

Visi Justės kuriami daiktai – rankų darbo, pinami iš specialių virvių. „Kadangi viską darau pati, kartais dėl didžiulio užsakymų kiekio tenka apsilankyti pas gydytojus, nes nepakeliu – tiesiogine to žodžio prasme – rankos, – šypsosi Justė, – tačiau po gydymo ir masažų greitai atsigaunu ir vėl kimbu į darbus, kadangi nė vienos dienos negaliu sėdėti nieko neveikdama – blogai jaučiuosi. Kūryba įprasmina visas kančias!“
Tiesa, kūrėjos laimės paieškos truko ilgai. Baigusi mokyklą, Justė įstojo į Vilniaus dailės akademiją, dailėtyros specialybę, tačiau meno kritika ir teorija jos nesužavėjo. Įpusėjus studijoms, pasaulį išvydo pirmagimė Luka, tad jaunoji mama išėjo akademinių atostogų, o šioms pasibaigus, į akademiją negrįžo. „Savęs paieškos sudėtingos, o kelias pilnas įvairių patirčių: sėkmės, nusivylimo, džiaugsmo, liūdesio, meilės, neapykantos...

Išsilaisvinusi ir atradusi savo kelią į laimę, pagaliau išdrįsau įgyvendinti svajonę. Po pertraukos visomis jėgomis kibau į kitus mokslus – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje įgijau interjero dizainerės specialybę. Atrodė, kad svajonių darbas beveik pasiekiamas, tačiau pasaulį užpuolęs krizės virusas nusinešė visas perspektyvas kūrybiškai judėti į priekį. Nepasidaviau. Savo išgyvenimus nusprendžiau perkelti į atvirlaiškius. Juos prieš penkerius metus paverčiau savo išgyvenimų ir patirčių menu.“ Justė sako, kad kurdama atvirlaiškius tikėjosi atgaivinti gyvo laiško tradiciją – juk taip smagu Kalėdų ir gimtadienio proga gauti brangaus žmogaus ranka parašytus žodžius, tačiau jautė, jog šis kūrybinis darbas dar nesuteikia tikrojo pasitenkinimo. Kartais apnikdavo liūdnos mintys. O gal jai su menu apskritai ne pakeliui?!

Per tą laiką Justė spėjo padirbėti įvairiuose darbuose, nesusijusiuose su specialybe, net pagyventi pusmetį užsienyje. „Vis klausdavau savęs, kodėl kabinuosi už to meno, kuris kažin ar kam nors šiame pasaulyje rūpi? Kita vertus, nuo paauglystės žinojau viena – labai noriu būti savimi, noriu dirbti mėgstamą darbą, būti mylima, o svarbiausia – nepriklausoma. Nepriklausomybė man reiškia laisvai reikšti mintis, jausmus, drąsiai susitikti su savimi, priimti save tokią, kokia esu, mylėti save ir tuos, kurie yra šalia.“

Viskas išėjo netyčia

Justė su šypsena veide pasakoja, kaip vieną vakarą įvyko labai keistas dalykas: visai netyčia, maigydama tarp pirštų virvę, ji ėmė ir nupynė krepšelį. „Sarkastiškai nusiteikusi – išgyvenau dėl meilės – skandinau savo mintis taurėje vyno ir, vyniodama rankose virvių likučius, likusius nuo labai keisto užsakymo, mintyse kartojau: „Tuoj pasikarsiu.“ Taigi nusprendžiau nupinti pačią gražiausią savo gyvenime kilpą, – prisimena Justė. – Jei nusibaigti, sakiau sau, tai tik labai stilingai ir išskirtinai! Pyniau vieną kilpą, antrą... Įsijaučiau ir nė nepastebėjau, kaip nupyniau krepšį. Tokį, kad tilpo mano trejų metų dukrytė. Krepšys tapo jos slėptuve ir mane tiek pralinksmino, kad ėmiau pinti toliau.

Radau virvių gamintojų. Dizaino studija „Milk“ surengė nedidelę uždarą mugę, ten viešai pristačiau savo darbus. Grįžau namo apimta euforijos. Pirmieji mano klientai buvo restorano „Sofa de Pancho“ savininkai. Jie negailėjo gerų žodžių ir įkvėpė dirbti. Gavau daugiau užsakymų. Mano krepšiai panašūs į maišus, todėl gavo pavadinimą maiškrepšiai. Šiandien jie yra mano auksinis atradimas, žingsnis į laimę dirbti svajonių darbą.“

Visų Justės gaminių pirmosios kritikės yra dukros – dvylikametė Luka ir penkerių Elzė. „Luką visada domina modelis ir spalvos, o mažylei Elzei svarbiausia – panaudojimo būdai, – sako unikalių daiktų kūrėja. – Elzė atrado, kad maiškrepšiai tinka ir lėlėms migdyti, ir ant galvos nešioti, gera į juos įlįsti, šuniukui namelį padaryti, taip pat – piešiniams, pieštukams susidėti.“ Justė sako, jog jokios barbės nebuvo suteikusios vaikui tiek laimės – kaip šis daiktas.

„Man labai svarbu, kad dukroms įdomu tai, ką darau, džiaugiuosi, kai jos pačios piešia, lipdo, kuria. Visada stengiuosi jas pagirti ir padrąsinti daryti tai, kas patinka.“ Justė elgiasi priešingai, nei jos dailininkas tėvas kadaise elgėsi su ja – negailėdavo mažajai piešėjai kritikos: „Ir ką čia nukeverzojai? Blogai. Daryk iš naujo.“ Dabar Justė mano, kad būtent tėvo kritika paskatino įrodyti, jog gali padaryti geriau nei tik gerai. „Perfekcionizmas man pačiai kartais trukdo – negaliu dirbti viena koja, tačiau visada jaučiu skvarbų tėvo žvilgsnį, nors jis realiai yra už tūkstančių kilometrų.“

Tėvas, kurio nebuvo

Justė užaugo apsupta paveikslų – tų, kuriuos tėtis palikdavo namuose. Laimingiausios vaikystės akimirkos – kai stebėdavo jį kuriantį: tapantį, siuvantį odos drabužius, išsitepusį dažais. Tik šie laimės blyksniai mergaitės gyvenime būdavo itin retai. Jokių pasivaikščiojimų, savaitgalių gamtoje, kino teatrų... Justė prisimena, kaip seniai matytas tėtis lyg ugnikalnis įsiverždavo per pamoką į klasę ir išdroždavo: „Laba diena, aš Justės tėtis, gal galiu ją šiandien pasiskolinti?“ Visos mokytojos išleisdavo, nes žinojo, kad kitą kartą jis galbūt apsilankys tik po pusmečio. „Tėtis ar tik pavadinimas? Dabar aš jį vertinu kaip mokytoją, kaip tam tikrą patirtį. Juk tėtis – tai tas, kuris rūpinasi, migdo, skaito pasakas, saugo. Mano vaikystėje viskas buvo atvirkščiai. Jo nebuvo, meilė – per atstumą. Mano tėvas – laisvas menininkas, tikra bohema. Visą gyvenimą jam reikėjo dėmesio, ypač moterų. Nors manęs labai laukė, sakydavo, kaip gražu turėti dukterį. Turėjo mus dvi, mane ir Eglę, dvigubą grožį, tik šį pakakdavo pamatyti retkarčiais, – atvirai pasakoja Justė. – Atsakomybės jausmas jam svetimas, todėl ir studijų nebaigė. Be to, nekentė nuo ko nors priklausyti, atsiskaitinėti.“

Justė prisimena, kaip kartais iki vėlumos likdavo viena darželyje: mama studijas derino su darbu, tad retkarčiais paprašydavo tėtį pasiimti mergaitę, o jis… pamiršdavo. „Stovėdavau prie lango ir laukdavau. Apskritai buvau maitinama pažadais – pavyzdžiui, skambina man iš Suomijos ir sako: „Juste, kokios gražios čia suknelės, aš tau nupirksiu.“ Ir laukiu tos suknelės mėnesį, antrą, paskui pamirštu.“

Dabar viskas pasikeitė. Laikas, kai tėtis turėjo rūpintis dukromis, praėjo. „Dabar aš ir sesė turėtume juo rūpintis, bet tėtis – Škotijoje, prieš tai ilgai gyveno Prancūzijoje. Aplankom, pasimatom maždaug kartą per metus, bendraujam laiškais, feisbuke, – pasakoja kūrėja. – Tapo, jo paveikslai perkami, eksponuojami galerijose. Nuoskaudos nejaučiu, juk tėvo nepasirinksiu. Kartais galvoju – kodėl taip susiklostė, juk beprotiškai jį mylėjau, bet nekaltinu ir nepriekaištauju. Esame suaugę, savarankiški žmonės, draugai. Mūsų santykiai geri.“

Sėkmė esi tu pats

Justė prisimena, kad tais trumpais periodais, kai tėtis būdavo namie, mama net valgyti negamindavo – jis neleisdavo: viskuo rūpindavosi pats. „Buitiniame gyvenime tėtis – itin priekabus. Mamą jis buvo užgožęs, įvaręs nepasitikėjimo savimi jausmą. Juk kai vyras negrįžta namo paromis, mėnesiais, kokia moteris gali išlikti stipri? Džiaugiuosi, kad jie laiku išsiskyrė, – pasakoja Justė. – Po skyrybų mama padėjo didžiulį tašką. Ji buvo dar jauna, tačiau su dviem vaikais. Ėmė mokytis gyventi laisvai, atrasti pasaulį iš naujo. Man tada buvo vienuolika, sesei – penkeri. Kai užaugome, mamai nebereikėjo dirbti vien tam, kad mus pamaitintų, nebereikėjo išlaikyti, tad pasinėrė į sau malonius dalykus.

Dabar ji – puiki fraktalų piešimo (fraktalo piešinį sudaro spontaniškai nupieštos linijos ir įvairių dydžių bei formų ploteliai. Terminas „fraktalas“ kilęs iš lotyniško žodžio „fractus“, tai reiškia „sudarytas iš dalių“. Piešdamas fraktalą, žmogus tarsi pasineria į meditaciją – aut. past.) mokytoja. Pirmoji Lietuvoje, perėmusi šią techniką bei metodologiją iš garsiosios Tatjanos Polujachtovos.“ Justės mama Laima Barbora – sertifikuota T. Polujachtovos mokinė, praktikuoja meditaciją pagal Brandono Bayso metodiką „Kelionė“ ir šokio judesio terapiją. „Dabar mamą kviečia vesti įvairius seminarus, skaityti paskaitas. Esu be galo laiminga matydama ją vėl besidžiaugiančią gyvenimu. Jei būtų likusi psichologiškai priklausoma nuo tėvo, jo kerų, nežinia, kaip viskas būtų pasisukę. Ji gyvena dėl savęs, savo malonumui ir pagaliau yra laiminga moteris.“

Justė užaugo Lazdynų mikrorajone, daugiabučiame name, paskui gyveno Fabijoniškėse, mažame bute, su vyru, dviem dukterimis ir dviem haskių veislės šunimis, maža to, – su bambekliais kaimynais. „Ačiū Dievui, gyvenimas susiklostė taip, kad nusipirkome namą Vilniaus pakrašty, prie miško, – šypsosi moteris. – Grynas oras, paukščių čiulbėjimas, tai, kad išsivadavome iš šiukšlinų laiptinių, mašinų gaudesio po langais, – tikra palaima. Tikiu, kad esame iš gamtos, todėl visada be galo troškau gyventi tarsi su ja.“ Dabar Justė į darbą – savo studiją – važiuoja pro Balžio ežerą, nepamiršta su juo kaskart pasisveikinti.

„Visada pažiūriu, ar jis šiandien linksmas, ar gerai nusiteikęs, – juokiasi Justė. – Kai būna sunku, nuvažiuoju prie Balžio, išgeriu kavos iš popierinio puodelio, pasiguodžiu, ir jis įkvepia man stiprybės. Pavyzdžiui, užsakytas virves gavau likus dviem dienoms iki Kalėdų mugės „Daiktų viešbutyje“. Apėmė panika – kaip spėsiu pasiruošti per tokį trumpą laiką, ar užteks ištvermės nupinti visus krepšius?! Nuėjau prie ežero, giliai įkvėpiau, padėkojau saulei, kad šviečia, miškui, kad ošia. Jei ne visas šis gėris, kuriuo kasdien kvėpuoju, manęs čia gal net nebūtų. Negaliu nepadėkoti jėgoms, stipresnėms, nei esame mes. Grįžusi namo puoliau dirbti, susikoncentravau ir per tas dvi dienas taip pavariau... Užpildžiau visas man mugėje skirtas lentynas“, – sako Justė ir priduria, kad tas įvykis privertė patikėti ne antgamtinėmis, o gamtos jėgomis. „Žinoma, tai susigalvotas ritualas, bet juk kai tiki, tada ir pasisemi stiprybės.“

Kai ima slėgti liūdnos mintys, Justė ima virvę ir… pina. „Pindama dėlioju mintis. Prisikuriu įvairių istorijų. Pasineriu į pasaulį, kuriame šėlsta mano fantazija. Svajonių nespėju gaudyti. Šimtai nupintų kilometrų fiziškai pribaigia, bet dėl to nesuku sau galvos. Mėgaujuosi atliktu darbu. Besidžiaugiantys klientai yra geriausia alyva varikliui sutepti, kad judėtų į priekį“, – sako menininkė.