Pianistas Šarūnas Meškys: keistas ir žiaurus dalykas būti muzikantu

Vandens čiurlenimas, žuvėdrų klyksmas ir... muzika. Vienišas pianistas ant marių skalaujamo molo. Kojas lyžteli ledinis vanduo. Sužvarbę pirštai klaidžioja klavišais. Pianistas Šarūnas Meškys (29 m.) po ketverių metų tylos grįžo prie savo instrumento su trenksmu – atliko prancūzo Yann'o Tiersen'o kūrinį „Penn ar Roc'h“, nuskynė šio kompozitoriaus paskelbto tarptautinio vaizdo klipų konkurso „Eusa“ laurus, pelnė geriausio atlikėjo titulą ir laimėjo specialų prizą už išskirtinį pasirodymą.
© MOTERIS / Šarūnas Mažeika

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Klausydama Jūsų grojimo, regis, girdžiu paties istoriją: vaikas, atskirtas nuo šeimos, kad taptų menininku; rankos trauma, neribotam laikui atskyrusi atlikėją nuo instrumento, kito kelio paieškos. Pagaliau sugrįžimas – talentingas pasakojimas muzikos garsais apie melancholišką vienatvę atšiaurios gamtos akivaizdoje. Nuo ko pradėsime pokalbį – nuo grįžimo prie muzikos ar nuo įsiliejimo į muzikos erdvę?

Mūsų pasirinkimui įtaką daro tėvai. Pradėjau groti ketverių, penkerių jau lankiau Mažeikių muzikos mokyklą. Man neatrodo, kad vaikystėje baisiai norėjau groti, juk neįdomu – reikia skambinti šimtmečio senumo kūrinius, jie visai svetimi vaiko sielai, sunku suvokti, ką kompozitorius mąstė prieš šimtą metų. Prisimenu, grodavau Bach‘o intervencijas, Clementi'io sonatinas ar Czerny‘io etiudus, nes liepdavo, bet malonumo nejaučiau. Mano tėvai – mokytojai, jie išeidavo į darbą, mane palikdavo groti, o aš duodavausi su kamuoliu. Kartą mama skambina, klausia: „Ką veiki?“ – „Groju.“ – „O saldainiai ar skanūs?“ – „Kokie saldainiai?“ Ji po pianino dangčiu ant klaviatūros paliko saldainių... Nuo to karto visada patikrinu, ar jų nėra.

Ketvirtoje klasėje į muzikos mokyklą atvažiavo Justas Dvarionas. Pagrojau, jis pasakė: „Tau reikia važiuoti mokytis į Vilnių – pas mane.“ Tėvai priėmė skaudų sprendimą ir atvežė mane į sostinę. Iš šalies gali atrodyti, kad nuo šeimos atskirtas vaikas patiria didžiulę traumą, bet man tas gyvenimas turbūt nebuvo skaudus, nes neigiamų jausmų neprisimenu. Kol buvau mažiukas, tėvai aplankydavo kiekvieną savaitgalį. Yra bendrabutis, prižiūrintys auklėtojai, esi pavalgydintas – normalios sąlygos gyventi ir mokytis. Viena prarandi, kita gauni. Visiškai pateisinu savo tėvų poelgį – jie išvežė mane į gerą mokyklą. Ką būčiau veikęs Mažeikiuose?

Ar greitai prisitaikėte prie naujų aplinkybių, susiradote draugų? Nekildavo minčių bėgti namo, protestuoti?

Pirmi metai M. K. Čiurlionio meno mokykloje, lapkritis, aš – ketvirtokas. Susilaužiau ranką. Susimušiau. Gyniau savo asmenybę. Bendrabutis, kita aplinka, subėgo daug vaikų. Buvo toks panevėžietis, jam užkliuvo mano pavardė. Tėtis man sakydavo: „Jeigu kas nors prie tavęs kabinėsis, jeigu tyčiosis, ginkis. Niekas tavęs neapgins, tik pats.“ Tai aš ir lupau tam pašaipūnui. Ir pataikiau į kaulą. Kaulas į kaulą, trekšt – lūžo pirštai. Susižalojau prieš pirmą koncertą! Metus nuo visų slėpiau, kad susilaužiau ranką, nes susipliekiau. Sakiau, kad kritau. Po daug metų karma atsivijo – prieš ketverius metus iš tikrųjų kritau ir susivariau kitą ranką, buvo plyšę jos sąnario audiniai. Daug kartų esu rankas susižalojęs. Į krepšinio kamuolį esu dėjęs iš širdies. Keistas ir žiaurus dalykas būti muzikantu – turi gyventi laikydamas rankas vatinėse kišenėse. Tavo būtį lemia dešimt pirštų. Vieno neteksi – ieškok savęs kitur.

Keistas ir žiaurus dalykas būti muzikantu – turi gyventi laikydamas rankas vatinėse kišenėse. Tavo būtį lemia dešimt pirštų. Jei vieno neteksi – ieškok savęs kitur.

Tai supratote, kai jau buvote įkinkytas į pianisto vagą ir nebedrįsote trauktis?

M. K. Čiurlionio meno mokykloje buvo nuopuolio ir pakilimo etapų. Man labai gerai sekėsi. Pirmaisiais metais išvežė koncertuoti į Italiją. Kiek džiaugsmo! Bukai groti atsibosta, o čia tokia įdomi kelionė – aplankėme Veneciją, pirmą kartą valgiau aštuonkojų, austrių. Koncertavome ir Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje. Vaikui atrodo, kad rezultatas duoda skanių vaisių. Pradėjau stengtis, penktoje klasėje dalyvavau konkurse Paryžiuje, laimėjau Pagrindinį prizą. O tada atėjo paauglystė ir ištiko didysis nuopuolis. Dėl visų paauglystės bajerių ir nusivažiavimo, nesimokymo tėvai nusprendė parsivežti mane atgal. Pamaniau: „Oi, ne, nenoriu grįžti į Mažeikius, man visai gerai Vilniuje!“ Nors čia kontrolė buvo žiauri, kiekvienas žingsnis stebimas. Pirmos cigaretės, kitokios patirtys, meilės kančios... Rašydavau pasiaiškinimus vieną po kito.

Man būdavo gaila baleto šokėjų. Kai kurios kęsdavo siaubus dėl neva storų kojų. Rytais valgykloje matydavau, kaip jos pusryčiauja: geria arbatą, šalia – duonos riekelė ir krūva spalvotų tablečių. Papildai, kad nenumirtų. Paskui šokdavo pusę dienos. Būdavo, susergi, nueini pas bendrabučio medicinos darbuotoją, matai – atsvirduliuoja išsekusi balerina. Kraujospūdis nukritęs, staigiai duodavo kavos ir daug cukraus, kad pastatytų ant kojų. Meno kaina.

Pianistas Šarūnas Meškys: keistas ir žiaurus dalykas būti muzikantu
© MOTERIS / Šarūnas Mažeika

Jums nereikėdavo groti iki išsekimo?

Devintoje, dešimtoje klasėse atsirado mada siekti rezultatų. Konkuravome, kas geriau paskambins. Įsivažiavau ir vėl grįžau į pianisto kelią, bet dėl didžiulio persistengimo ėmėme daryti nesąmones. Visi labai daug mokėmės, prasidėjo rimti konkursai. Tai dabar muzika man yra gyvenimo priedas, nes nukeliavau į žurnalistiką, o tada ji buvo mano gyvenimo kelias.

Kai pradėjome labai stengtis, nebespėjome gyventi. Krūvis didelis, visą laiką skambiname, bet atrodo, kad reikėtų dar daugiau. Nusprendžiame keltis 5 val. ryto ir groti nuo 6 val. iki pamokų pradžios. Pamokos baigiasi 16 val., nuo 18 iki 22 val. vėl skambini. Grįžti, nusiprausi, paruoši pamokas, kiek pamiegi ir vėl keliesi 5 val. Prilupdavome žiauriai daug kavos (nuo to laiko jaučiu priklausomybę nuo jos) ir taip varydavom. Vieną pavasario rytą prieš egzaminus baigėsi kava. Kambariokas turėjo žaliosios arbatos. Išgėrėme stiprios. Einu mokyklos link, jaučiu, kad su kiekvienu laipteliu savijauta blogėja, o prie durų šliūkštelėjau visą skrandžio turinį. Pervargęs ir išsekęs nutariau sveikata neberizikuoti.

Mokausi iš savo praeities. Žinau, kad mano gyvenime vyksta keistų dalykų. Planuok neplanavęs – bus ne taip, bus kitaip.

Logiškas kelio tęsinys – Muzikos ir teatro akademija, fortepijono atlikimo meno studijos. Pasirinkote ir gretutinę programą – garso režisūros. Dėl platesnio požiūrio?

Po krūvio, koks buvo M. K. Čiurlionio meno mokykloje, akademija atrodė lengvas kąsnelis. Baigęs antrą kursą, įstojau pasimokyti dar ir garso režisūros, nes buvo įdomu. Už šias studijas reikėjo mokėti, tad mokiausi du dalykus iš karto ir dar dirbau muzikos vadybos srityje, vasarą – vaikų dienos centre. Paskui įkėliau koją į žiniasklaidos pasaulį. Reikėjo išsilaikyti, juk ant tėvų sprando nesėdėsi. Išsinuomojau butą – tiek metų gyvenęs bendrabutyje, troškau namų aplinkos, privatumo, savo vonios, virtuvės, norėjau pats gamintis maistą. Jei diena buvo pikta, gamindamas nusiraminu.
O muzika? Studijavau magistrantūroje, parašiau ir apsigyniau darbą apie Igorio Stravinskio muziką, tačiau per baigiamąjį egzaminą negrojau – buvau susižalojęs ranką. Dvejus metus visai negalėjau skambinti. Nutolau. Tik dabar, praėjus ketveriems metams, grįžau, dalyvavau tarptautiniame konkurse „Eusa“.

Stengiuosi nevadinti savęs pianistu. Tarkim, žmogus cirkas Lang Langas yra pianistas. Arba Petras Geniušas, jo sūnus Lukas. Pianistas yra profesionalas, koncertuojantis kas antrą dieną žiūrovų pilnose salėse. Aš savęs nelaikau pianistu, esu menininkas, muzikas.

Kodėl rinkotės rašyti apie gamtą, o ne apie muziką?

Būdamas penkerių metų pamačiau, kaip tėtis prie serbentų krūmo delnais pagavo bitę. Tas vaizdas mane pakerėjo. Užsidegiau: „Būsiu gamtininku!“ Kai pats pabandžiau pagauti bitę, suplojau ją tarp delnų, ši įgėlė, delnas ištino. Verkiau, kad nebenoriu būti gamtininku. Tikiu chaotišku likimu. Man patinka žurnalistika, taip susiklostė, kad rašau gamtos temomis. Muzika jau yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, o gamta – širdies tema. Radau savo mėgstamą žanrą. Mudu su žmona Modesta vienu metu žengėme į žiniasklaidos sritį, tik dirbame skirtinguose frontuose (Šarūnas Meškys yra portalo „lrytas.lt“ Gamtos skyriaus redaktorius, Modesta Meškė – portalo „delfi.lt“ stilius fotožurnalistė, – red. past.). Abu esame užsikrėtę aistra keliauti.

Kaip susipažinote su Modesta?

Su kambario ir klasės draugu nusprendėme susirgti. Žiauriai nusibodo mokytis, norėjome atostogų, o rimtai sunegalavusius išleisdavo namo. Buvo lapkritis, mudu – septintokai – nuėjome į parduotuvę, nusipirkome ledų ir stovėdami stotelėje valgėme taip: kandi ledą, giliai įkvepi pro burną. Pasigavau anginą, tėvai parsivežė į Mažeikius. Gera sirgti namie, bet liga komplikavosi, prasidėjo inkstų uždegimas. Atsidūriau ligoninėje. Ten ir susipažinau su savo būsima žmona Modesta, ji taip pat sirgo. Mokėmės toje pačioje pradinėje mokykloje, pirmoje klasėje dalyvavome šauniausios porelės konkurse, tik su skirtingais partneriais, bet tada dar nepažinojome vienas kito. Pasveikęs grįžau į Vilnių, porą metų nebendravome. Modesta lankė mokyklą, kurioje dirba mano tėvai. Kartą mieste ji susitiko mano tėtį, paklausė, kaip man sekasi. Tėtis užrašė mano telefono numerį ir pasakė: „Gali jam paskambinti.“ Modesta man skambtelėjo, aš jai paskambinau. Taigi devintoje klasėje užsimezgė mūsų pokalbiai. Paskui susitikome Mažeikiuose, mūsų draugystė peraugo į šiltesnius santykius. Juos puoselėjame iki dabar. Kelerius metus artimą ryšį palaikėme per atstumą, buvome pora, bet gyvenome skirtinguose miestuose. Susitikimai būdavo skaudūs, nes reikėdavo išsiskirti. Baigusi mokyklą Modesta atvyko mokytis fotografijos, kartu apsigyvenome Vilniuje, pradėjome kurtis gerovę. Kabinomės į kokybišką gyvenimą.

Pianistas Šarūnas Meškys: keistas ir žiaurus dalykas būti muzikantu
© MOTERIS / Šarūnas Mažeika

Kaip atradote prancūzų kompozitorių Yann‘ą Tiersen‘ą? Ar jo muzika Jums artima?

Nepaprastai artima. Šis kompozitorius puikiai žinomas dėl filmo „Amelija iš Monmartro“ – sukūrė muziką. Nuo 2001 metų Paryžius įgavo naują skambesį: vaikščiodamas Monmartro gatvėmis girdi vien šio kūrėjo muziką. Žmonės skambina akordeonais, griežia smuikais, – Y. Tiersen‘o kūriniai yra Paryžiaus vizitinė kortelė. Kadaise fotografai Bresson‘as, Doisneau, Biderman'as ir Brassai Paryžių padarė meilės miestu (jų įamžinti įsimylėjėlių bučiniai, skėčių „šokiai“ į kt., – red. past.), o šis kompozitorius prikėlė muzikinį miesto įvaizdį. Kai pradėjau domėtis Tiersen'u, paaiškėjo, jis yra alternatyviojo roko kūrėjas. Visiškas pankas be muzikinio išsilavinimo. Tiersen'ui – 48-eri, nemėgsta, kai jam nuolat kabinama „Amelijos iš Monmartro“ muzikos kūrėjo etiketė. Lietuvoje šis kompozitorius yra pristatęs savo albumą „Infinity“. Domėdamasis pamačiau, kad Tiersen‘as paskelbė savo dešimties kūrinių fortepijonui atlikimo konkursą. Jie buvo iliustruoti Uesano salos (ši sala – joje kompozitorius turi namus ir studiją – Bretanės regiono tarme vadinama „Eusa“, – red. past.) nuotraukomis. Su Modesta vartome natų knygą, žiūrime – nuotraukoje, prie ketvirto kūrinio, yra vanduo ir betoninis molas. Visiškai kaip Nidoje. Pakvietėme mūsų draugą fotografą Šarūną Mažeiką ir sukūrėme muzikinį vaizdo klipą. Buvo gruodis, šalta, vėjuota. Nida užburianti, melancholiška, kūrinys labai tiko. Sako, kad ir mano paltukas tiko. Beje, jis – prancūzų dizainerio Jean'o Charles'io de Castelbajac‘o. Parašiau dizaineriui laišką su nuoroda į klipą, dizaineris kelis kartus pasidalijo ja „Facebook'e“, palinkėjo man sėkmės.

Mes spaudžiame paskutinius tobulos klasikinės muzikos syvus, ji jau išgręžta, kiekvienais metais milijonai žmonių ją atlieka.

Gal po Jūsų vaizdo klipo Y. Tiersen‘as susiruoš aplankyti mūsų pamarį?

Nežinau, kaip Tiersen‘as, bet mudu su Modesta tikimės rugsėjį, kai švęsime santuokos metines, nuvykti į Bretanę. Norime pamatyti vadinamąją švyturių salą – pirmąją atplaukus Atlanto vandenynu prie Prancūzijos krantų. Tinkle „YouTube“ galima pamatyti, kaip didžiulės įsisiūbavusio Atlanto bangos daužosi į švyturį, o šis nežinia kaip atlaiko tokią stichijos jėgą. Įspūdinga.

Kokie kompozitoriai yra Jūsų favoritai?

Kai subrendau ir prisijaukinau muziką, man pradėjo patikti Stravinskis, neoklasika, alternatyvi klasika, minimalizmas, John‘as Cage‘as, Philip'as Glass'as. Iš klasikų patiko Beethoven‘as. Niekada negrojau Mozart‘o, nes man jis nelipo, nesu galantiškasis saloninės muzikos atlikėjas. Stravinskis – laukinis, mėgstu baletų „Petruška“ ir „Šventasis pavasaris“ transkripcijas fortepijonui. Stravinskio kūrinius sudėtinga techniškai groti, reikia fizinės jėgos. Man sekėsi. Beethoven‘as taip pat yra pirmapradiškas, galingas, likimiškas.

Maniau, dabar jau atsisveikinsite su žurnalistika, gal buvote tik priklydęs? Laimėjote konkursą, liepos 15 dieną Šv. Kotrynos bažnyčioje vyks solinis Jūsų koncertas „Linkėjimai iš Monmartro“. Ar kada buvote įsisukęs į šį bohemišką Paryžiaus kvartalą?

Norėjau, kad pavadinimas būtų patrauklus, bet nenorėjau minėti Amelijos, sieti atliekamos muzikos su filmu. Dabar muzika yra mano aistra, ji suteikia papildomo malonumo ir džiaugsmo, nes nereikia įsipareigoti, galvoti, kaip iš atlikimo uždirbti ir išgyventi. Nenoriu sulįsti į vieną sritį. Ir garso režisūros mokiausi dėl įdomumo. Vienu metu buvau sugalvojęs pasimokyti kulinarijos. Man žiauriai patinka gaminti. Apskritai patinka pažinti įvairius dalykus – tada paprasčiau gyventi, esi universalus, gali keliauti į įvairias puses.

Ar Jums įdomu jungti klasikinę muziką ir džiazą, kitus žanrus?

Riba tarp geros pramogos ir kičo plona, tačiau gerai padarytas kičas gali būti įdomus, originalus. Nematau dabar savęs kaip klasikinio pianisto. Žmonės turi vizijų, o aš kalbėti apie savo ateitį nemėgstu. Mokausi iš savo praeities. Žinau, kad mano gyvenime vyksta keistų dalykų. Planuok neplanavęs – bus ne taip, bus kitaip. Aš taip pat planavau, bet – lemtinga akimirka, ir planai sugriuvo. Muzikinį vaizdo klipą sukūriau draugų padedamas, be intencijos, kad rengsiu koncertus. Pagrojau vieną kūrinį, ir tiek. O tada sulaukiau kvietimų koncertuoti. Išsigandau: vajė, po ketverių metų pertraukos reikės koncertą parengti!? Kaip?

Ar žinios apie kompozitorių gali papildyti atlikėjo interpretaciją?

Perskaičiau daug J. Tiersen'o interviu. Jis neslepia, kad yra savamokslis. Yann‘ui tėvai vaikystėje padovanojo smuiką, jis tą instrumentą perlaužė per pusę. Susitaupęs pinigų nusipirko gitarą, subūrė grupę ir pradėjo groti roką. Taigi grįžtame prie temos, kodėl vaikai mokosi muzikos. Vieniems liepia, kiti neturi pasirinkimo, tretiems gal ir patinka, bet mokydamiesi lieja ašaras.... Tokių, kuriems labai labai patinka suaugusiųjų rekomenduojami kūriniai, labai mažai. Kiti maištauja. Tiersen‘as darė tai, ką norėjo, o ne tai, ką jam liepė. Maištas dėl savo laisvės rinktis subrandino įdomų kūrėją.

Ar kada nors esate mėginęs įžūliai interpretuoti kūrinį?

Atsargiai kalbėčiau apie įžūlias interpretacijas. Atlikėjas gali kūrinį pagardinti prieskoniais, suteikti aromato, bet negali padaryti jo neatpažįstamo. Interpretacija – subtilus dalykas, turi pajusti, ką kompozitorius norėjo pasakyti, kad neišprievartautum kūrinio. Galima sukurti elektroninės muzikos remiksų, bet tai turi būti padaryta skoningai. Išsidirbinėdamas greičiausiai prašausi.

Gal pats pradėsite kurti muziką?

Nežinau. Negaliu pasakyti, koks kelias mano gyvenime nusities. Jeigu nebūčiau pasidomėjęs Tiersen'u, nebūčiau sužinojęs apie konkursą, šiandien nebūtume susitikę. Išlenda gyvenime spygliukai, įbeda, ir aikteli. Aš nieko nedarau tyčia. Nepaprastai sudėtinga tapti išskirtiniu, unikaliu klasikiniu pianistu, kad klausytis tavęs plūstų žmonės. Reikia, kad nepritrūktų fantazijos, kad Beethoven‘o, Mozart‘o ar Chopin‘o kūrinius skambintum kitaip nei visada. Mes spaudžiame paskutinius tobulos klasikinės muzikos syvus, ji jau išgręžta, kiekvienais metais milijonai žmonių ją atlieka... Vien Kinijoje yra milijonas pianistų.

Ar Jūsų tėveliai niekada neparodė nusivylimo, kad, tiek metų paskyręs muzikai, nuo jos nutolote?

Ir tėvai, ir močiutė sakydavo: „Nebaigei iki galo, nutrūko studijos...“ Šiuo gyvenimo tarpsniu apie tai daugiausia kalbuosi su žmona. Jokio nusivylimo nėra. Tai buvo mano gyvenimo etapas. Niekas iš manęs muzikai skirtų metų neatėmė. Nieko neaukojau, priešingai, kaupiau patirtį, praturtėjau. Mano gyvenimas tęsiasi. Tai ano laikotarpio žmonių požiūris, kad turi gauti diplomą, dirbti pagal įgytą specialybę, nes jei to nedarysi, bus baisus nuostolis. Taip nėra. Nieko neprarandi. Kaip tik įgyji platesnį požiūrį.

Praėjusią savaitę koncertavau Mažeikiuose, tai buvo pirmas pasirodymas po ilgos pertraukos. Kai nebesi akademinis pianistas, visai kitaip vertini atlikimo meną, randi naujų spalvų, nebesijauti suvaržytas kanonų.

Man labai skauda rankas. Apsiriboti vien muzika prabangu ir rizikinga. Pirma, sunku iš to išgyventi, antra, pavojinga, nes akimirka, ir gali likti be nieko. Gali būti suplanavęs penkerius metus, paslysi, susilaužysi ranką, ir – viso gero. Kalbu iš patirties. Žinau, ką reiškia būti nereikalingam.

Kur ruošiatės rečitaliui?

Namie. Turiu skaitmeninį pianiną, prieš dešimt metų jį man nupirko tėvai. Šv. Kotrynos bažnyčioje skambinsiu fortepijonu. Muzikantai yra migruojantys paukščiai, mokame prisiderinti prie vis kito instrumento.

Ar žmonai pagrojate?

Dažniausiai groju naktimis, tai Modesta ir klausosi. Jai patinka vakare baigti darbus skambant muzikai. Mums abiem patinkanti muzika dovanoja bendrystės jausmą, suteikia namams jaukumo.

Grįžtate po darbų, paruošiate vakarienę, įpilate žmonai vyno ir sėdate jai groti... Svajonių vyras!

Kai studijavau, egzaminams rengdavausi grodamas kūrinius „pagal reglamentą“ – kad įrodyčiau pianisto meistriškumą. Jei kūrinys nepaliečia širdies, groji atbulomis rankomis, o kai muzika, stilius, žanras patinka, skambini mėgaudamasis. Taigi sumažinu instrumento garsą, kad netrukdyčiau kaimynams, ir groju Modestai mūsų širdies kūrinius.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

5 vaikus auginantis kunigaikštis Radvila: žmonės, turintys didelę šeimą, labai turtingi (5)

Varšuvoje gyvenantis verslininkas, kolekcininkas garsiausių Lietuvos didikų Radvilų palikuonis kunigaikštis Maciejus Leonas Radziwiłłas mielai sutiko duoti interviu „Moters“ žurnalui. „Esu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, taigi – įpareigotas“, – sakė jis.

Indrė Stonkuvienė: supratusi, kad prarandu ryšį su vyru, puoliau į depresiją (21)

Darbo televizijoje atsisakęs Mantas Stonkus prisipažino: tapau namų šeimininke.

Žymios moterys, pamilusios jaunesnius vyrus (9)

Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad kuo mažesnis amžiaus skirtumas yra tarp partnerių, tuo daugiau galimybių, kad santykiai bus ilgalaikiai. Statistiką vis bando paneigti žinomų žmonių poros, čia didelis amžiaus skirtumas visai nėra keistas dalykas. Kiek labiau suklūstama tik tada, kai poroje vyresnis yra ne vyras, bet moteris.

Atlikėja J. Miliauskaitė: tai buvo auksiniai laikai

Lapkritį į specialų 30-ies metų jubiliejinį koncertą kviečia šiandien jau legendine vadinama grupė „Sekmadienis“. Ta proga grupės lyderė Jūratė Miliauskaitė prisimena auksinius grupės laikus.

Balerina M. Simonova: su nacionalizmu dažniau susidurdavau Lietuvoje nei Lenkijoje

Balerina Margarita Simonova (28 m.) save vadina kosmopolite ir tiki, kad menas neturi sienų. Iš Lietuvos kilusi rusų tautybės mergina jau 7-erius metus sėkmingai šoka Varšuvos didžiajame teatre, o jos neseniai atliktas pagrindinis vaidmuo rusų režisieriaus Valerijaus Todorovskio filme „Didysis baletas“ sujaudino ne tik šio šokio gerbėjus.

N. Marčėnaitė – apie itin skaudžiai išgyventas skyrybas: bandėme gelbėti santuoką, bet buvo kita moteris (48)

Dažnai stebint savo mėgstamas žvaigždes susidaro įspūdis, kad jie idealūs, o jų gyvenimai – tobuli. Todėl pasigirdus kalboms apie Nomedos skyrybas su nuo penktos klasės pažįstamu Mariumi Jonučiu, buvo sunku patikėti, kad tai tiesa.

Saptos garsaus rašytojo Romaino Gary vedybos, paženklintos dviem savižudybėmis

Prancūzų žurnalistė Ariane Chemin savo knygoje „Mariage en Douce“ („Santuoka slapčiomis“) aprašo slaptas garsios amerikiečių aktorės ir rašytojo vestuves 1963 m.

Romano apie emigraciją autorė: ten labai gerai atsiskleidžia slepiama asmenybės pusė

Rasa Sagė - 39 metų rašytoja, sociologijos magistrė, dviejų mažamečių - ketverių dukters ir dvejų metų sūnaus – mama. Leidykla „Alma littera“ tik ką pristatė Rasos Sagės knygą „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“. Knyga, kurioje itin aktuali emigracijos tema, – ne iš piršto laužta, rašytoja pati krimto emigrantės duoną.

Grace Kelly anūkė stebina panašumu į gražiąją princesę (3)

Grace Kelly anūkė Camille Gottlieb tikrai laimėjo genų loterijoje... Kalbama, kad jei jos senelė gyventų šiais laikais, jų socialinio tinklo „Instagram“ anketos atrodytų labai panašiai.

Žymios mamos ir dukros – ne tik stulbinantis panašumas... (2)

Obuolys nuo obels netoli rieda, byloja liaudies išmintis. Šou pasaulyje tai akivaizdžiai matyti. Žymių mamų dukros sėkmingai žengia motinų pėdomis arba neretai pasirenka ir kitą sritį, kurioje sulaukia ne mažesnio pripažinimo.