Per vienerius metus – sužadėtuvės, vestuvės ir trys vaikai

Jauna mama Simona Lipnė (25 m.) labai norėjo šeimos, norėjo vaiko, tačiau neįtarė, kad kelias į motinystę nebus toks paprastas, kaip įsivaizdavo...

Simona, pradėkime nuo Jūsų pažinties su būsimu vyru.

Su Mindaugu susipažinome prieš trejus metus. Praėjus kiek daugiau nei pusei metų pradėjome kartu gyventi, o dar po pusmečio nusprendėme, kad norime šeimos, norime vaikų. Tačiau bemaž metus pastangos buvo bevaisės, tad kreipėmės į gydytoją ir buvo paskirtas gydymas. Netrukus Mindaugas man pasipiršo, o po poros mėnesių aš ir pastojau.

Susituokėme balandžio pirmą dieną, kai laukiausi jau penktą mėnesį, nes norėjome, kad vaikai gimtų santuokoje. Per metus susižadėjome, susituokėme ir susilaukėme trijų vaikų. Tačiau ateityje planuojame bažnytinę santuoką ir didelę šventę.

Asmeninio albumo nuotr.

Turbūt šiuo metu visą savo laiką skiriate tik vaikučiams?

Vilniaus universitete studijuoju marketingo specialybę, esu trečiame kurse. Mokytis sekėsi gana gerai ir man patinka, tačiau nutiko taip, kad štai porą savaičių nenuėjau į paskaitas, nes nebuvo kam palikti vaikų. Dėl to dabar man neleidžia laikyti vieno egzamino. Matyt, kitąmet ir bakalauro negalėsiu apsiginti dėl to vieno nelaikyto dalyko. Norisi verkti, bet nieko negaliu pakeisti, galbūt taip ir turėjo būti.

Kol kas esu visiškai atsidavusi vaikams, nors ir norėčiau užsiimti sportu, tiesiog nespėju, nes mokslai užima labai daug laiko. Gaila, bet paros laiko man neužtenka.

Kokios buvo jūsų emocijos, sužinojus, kad laukiatės trynukų?

Skamba gal ir juokingai, bet tai, kad laukiuosi, pajaučiau jau trečią dieną po pastojimo. Emocijos buvo nuostabios! Po kelių savaičių gydytoja man patvirtino nėštumą – atsuko į mane echoskopo ekraną ir sako: „čia vienas, čia antras, o čia trečias“.

Mane ištiko lengvas šokas, be galo nustebau, nes tikrai nesitikėjau daugiau nei vieno vaikelio. Kadangi vyro kartu su manimi apžiūroje nebuvo, iškart nuvykau pas jį darbą – privalėjau ta naujiena pasidalinti nedelsiant. Sakau jam „spėk, kiek“, sako „du“, sakau „ne, trys“! Tuomet pradėjome labai juoktis, apsikabinome, vyras buvo labai laimingas ir vis mane ramino, kad viskas mums bus gerai.

Nors buvo visokių neramių minčių, kad gal kažkas nepasiseks, gal kuris nors iš vaikelių neišgyvens ar panašiai, stengėmės galvoti tik pozityviai apie tai, kas laukia mūsų mažiukų.

Ar sklandus buvo nėštumas?

Pirmus tris mėnesius labai pykino, daug vėmiau, numečiau net 10 kg, svėriau vos 47 kg. Laukdamasi 13–ą nėštumo savaitę pradėjau justi stiprius pilvo skausmus. Medikai nutarė mane operuoti, įtarė apendicitą. Tačiau operacijos metu paaiškėjo, kad viena kiaušidė buvo pakilusi ir apsisukusi 180 laipsnių kampu, kas ir sukėlė tuos stiprius skausmus.

Visa laimė, kad laiku atvykome į ligoninę. Jei būtume uždelsę, būtų laukusi sudėtingesnė operacija ir nežinia kaip viskas būtų pasibaigę. Po operacijos aš net dvi dienas nežinojau, ar dar turiu vaikelius, nes buvo sudėtinga pamatyti...

Vėliau jaučiausi gana gerai, na o po 24-os savaitės man buvo paskirtas lovos režimas, du mėnesius praleidau namuose arba ligoninėje, taip buvo siekiama išvengti rizikos pagimdyti daug anksčiau. Visas šis laikotarpis buvo labai sunkus, turėdavau nuolat tikrintis ir kiekvieną dieną džiaugdavausi, kad vaikeliai vis dar mano pilve.

Papasakokite apie gimdymą, ar viskas praėjo gerai?

Vaikus išnešiojau septynis mėnesius – tai yra gana ilgas laikotarpis laukiantis trynukų. 31–os savaitės pabaigoje pradėjau gimdyti. Viskas prasidėjo labai greitai, todėl man atliko skubią cezario pjūvio operaciją, gimdyti natūraliu būdu buvo rizikinga. Pirmoji gimė Emilija, paskui Patricija ir galiausiai Herkus. Vaikeliai gimė patys kvėpuodami.

Asmeninio albumo nuotr.

Po poros dienų Herkų ir Emiliją perkėlė i paprastą palatą, o Patricija dar kelias dienas gulėjo reanimacijoje, nes įsimetus infekcijai susirgo plaučių uždegimu. Patricijai buvo sunku, ji buvo nustojusi kvėpuoti, bet buvo stipri ir išsikapstė. Visiems mums buvo sunku, bet visą šį laikotarpį stengėmės nusiteikti pozityviai, galvoti, kad viskas bus gerai. Taip ir buvo, po daugiau nei savaitės mus visus perkėlė į vaikų ligoninę.

Kokie buvo trynukų pirmieji mėnesiai?

Maždaug penkias savaites praleidome vaikų ligoninėje, bet visą tą laiką dabar prisimenu labai džiaugsmingai, su šypsena. Mano vyras šį laikotarpį vadina sanatorija, jis kiekvieną dieną po darbo atvažiuodavo pas mus ir, galima sakyti, visi penki gyvenome mažoje palatoje, bet buvo labai gera.

Asmeninio albumo nuotr.

O dienos buvo panašios viena į kitą: kas tris valandas trauki pieną, maitini vaikus, keiti sauskelnes, ir taip kiekvieną dieną. Vaikai nuolat miegodavo, todėl šiek tiek užtruko, kol supratome, kad šie mažyliai – mūsų vaikai. Dabar atrodo, kad jau pasiilgstu jų tokių mažų.

Asmeninio albumo nuotr.

Ką reiškia auginti trynukus, su kokiais sunkumais, džiaugsmais susiduriate? Ar viską spėjate?

Vaikai yra tarsi nepaaiškinama jėga, negali nusakyti, kiek energijos jie tau suteikia. Kartais būna labai sunkių naktų, kai neišmiegi, išvargsti, bet atsikėlus ryte pamatai savo vaikus ir pasidaro taip gera..., atrodo, visas nuovargis dingsta ir staiga vėl turi jėgų viskam!

Sunkiausia man yra keltis naktį. Darbo dienomis keliuosi viena, nebent būna naktų, kai visi trys vaikai nubunda vienu metu, tada vyras ateina į pagalbą.

Asmeninio albumo nuotr.

Kai vyras grįžta po darbo, viską darome drauge, jis man padeda, kiek tik gali, nešioja, prausia vaikus, keičia sauskelnes. Savaitgaliais sukamės jau dviese.

Spėju viską, nes turiu, kas padeda, ir pati tos pagalbos prašau. Kol kas dar nemanau, kad galėčiau su vaikais būti viena, nes mūsų mažiausioji Emilija yra šiek tiek jautresnė, jai reikia labai daug dėmesio, reikia ginti nuo sesutės ir broliuko.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

O Patricija ir Herkus yra labai aktyvūs, juos reikia saugoti, kad galvų nenusisuktų. Tad visą laiką su manimi būna dar kažkas, o kai reikia eiti į paskaitas, vaikus prižiūri mano mama ir auklė. Šiaip stengiuosi ir pati kažkur išeiti, sunku būtų užsidariusiai namie vien su vaikais. Nesu super mamytė, reikia skirti laiko ir sau.

Kaip įsivaizduojate vaikų ateitį po 10 metų?

Labai tikiuosi, kad mano trynukai bus sveiki, laimingi ir mylimi. Patys geriausi mano draugai, mano muškietininkai. Labai noriu jiems padėti atrasti save, savo pašaukimą, todėl su vyru planuojame skirti daug laiko ir pinigų būreliams, vaikų lavinimui bei kitokiai veiklai.

Asmeninio albumo nuotr.

Ką patartumėte moterims, kurios taip pat augina trynukus ar dvynukus?

Esu sulaukusi daug žinučių iš mamų, kurios irgi augina trynukus, patariu, kuo galiu. Siūlyčiau pasiieškoti informacijos galbūt labiau užsienio svetainėse, nes lietuvių kalba informacijos apie trynukų auginimą nėra daug. Patariu susidaryti vaikų dienotvarkę, tai labai naudinga mamoms, kurios augina dvynukus ar trynukus. Niekada nebijokite prašyti pagalbos, nevaidinkite super mamų, kurios viską gali padaryti pačios.

O kokie jūsų planai dėl šeimos?

Ateityje norėtume dar vieno vaikelio!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis