Pas mus yra priimta: vyras – menininkas, moteris – mūza, kuri vaikšto su šluostele iš paskos (FOTO)

Ji perka dėvėtus drabužius ir, pasitelkusi adatą bei šventą savo kantrybę, valandų valandas, mėnesius, metus kruopščiai dygsniuoja. Apie ką mąsto tekstilininkė Jurga Šarapova (48 m.), kai jos rankose pamažu gimsta švelniai ironiški skurdo meno kūriniai tapatybės, vertybių, moteriškojo ir vyriškojo pradų temomis?

Šių dienų populiariausi:
- Moterys, kurias į istoriją įrašė jų krūtys (FOTO)
- Horoskopas 07.03-11: sunkumų bus, tačiau teigiamas emocinis fonas padės juos įveikti
- Dieta, padėsianti atsikratyti iki 10 kg per savaitę
- Garsiausios Holivudo stilistės Rachel Zoe patarimai (FOTO)
- Bulvių švilpikai kitaip

Trumpa dosjė

Gimė 1965 m. liepos 3 d. Vilniuje.
Studijos. Vilniaus dailės akademijoje įgijo tekstilės specialybę.
Narystė. J. Šarapova nuo 1993 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Personalinės parodos. Trys parodos be pavadinimo – 2000 m. „Akademijos“ galerijoje, 2007 m. Vilniuje, Dailininkų sąjungos salėje, ir 2007 m. Tel Avive (Izraelis), galerijoje „Basic“ ; „Sudėtis“ – 2008 m. Šv. Jono gatvės galerijoje; „Mitologiniai tėvai“ – 2010 m. galerijoje „Artifex“; „Aš–Mano–Man“ – 2012 m. Šv. Jono gatvės galerijoje; „Dubens dugnas“ – 2014 m. galerijoje „Artifex“.
Šeima. „Dešimt metų, kai esu išsituokusi. Turiu 23-ejų metų dukrą.“
Credo. „Darysiu, kaip norėsiu.“ Žinoma, vėliau darau taip, kaip nori kiti, bet aš šią mintį ištransliuoju.“
Pastebėjimas. „Kartais labai džiaugiuosi savimi.“
Mokytoja. „Psichologė iš Izraelio Bracha Ettinger. Ji rašo apie matristinę erdvę, santykį su kitu, kai moteris tarsi besąlygiškai pastoja kitu.“
Savijauta. „Dabar man galima daug daugiau nei tada, kai buvau jauna. Nebebijau apsikvailinti, nes neabejoju savimi.“
„Nemėgstu tešlos ir kasti žemės; kai savo šlykštybes žmogus kabina ant kitų. Bet jeigu taip reaguoju, gal ir pati šią nuodėmę turiu?“

J. Šarapova įsigyvena į neišklausytą vaiką, savo kūrinių ciklu „Stalas“ kalba apie pažeidžiamiausius žmones – senius ir paauglius
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Susitikome galerijoje „Artifex“ – ten eksponuojama Jūsų paroda „Dubens dugnas“. Atskleiskite savo metaforas. Dubuo – ir talpus indas, ir anatominė žmogaus kūno dalis, jungianti stuburą su kojomis, sauganti vaisingumo, dauginimosi organus.

Vienas vyras, pamatęs mano tekstilės taurę (nedrįstu sakyti „gralį“), arba kelnaites, pasakė: „Čia moters dubens dugnas.“ Atšoviau: „Ir pas tave yra tas pats.“ Dubens dugnas – tai kiekvieno mūsų svorio centras, jis turėtų būti rastas, kad nevirstume ant kitų ir nestumdytume silpniau stovinčiųjų. Tai ir kūno, seksualinė sfera. Pokalbis apie buvimo kaltę. Puodai, kurie vaidina, kad neturi tam tikrų kūno dalių. Kaip ir žmonės, – kad neturi užpakalio, nesimyli, nesidaugina... Mano kūrybos variklis – nesužalota teisė į gyvenimą. Man yra svarbūs kūno pojūčiai. Lankau autentiško judesio užsiėmimus – tai padeda pasitikslinti savo sumanymus, tartis su savo vidiniu vaiku.

Grūmojanti moteris... Tekstilės kūrinys „Dubens dugnas“
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Šiai parodai paaukojote trejus darbo metus?

Nieko baisaus. Būna – ir penkiolika paaukoji.

Ramus meditacinis užsiėmimas?

Meditacija yra toks velnias maiše. Susiimi ir darai. Mano kriterijus – ko nors imdamasi turiu apsidžiaugti. Tai džiaugsmo darbas. Šią techniką sukūriau pati, niekur kitur tokios nėra. Viskas susiūta rankomis – iš gražių palaidinių, suknelių. Jas perku dėvėtų drabužių parduotuvėse. Kur kitur rasite tokių spalvingų skiaučių? Drabužius juk siuva iš gražiausių audinių. Tūkstančiais mažyčių dygsnelių sutraukiu, sustandinu audinį iki skulptūriškos masės, padarau jį formuojamą į norimus pavidalus. Tekstilė nėra plokščia, tekstilė yra apvalkalas. Menas yra apvalkalas. Kai menui nepakanka savęs, jis virsta filosofija. Kuo aukštesnis menas, tuo abstraktesnis, galima nebekalbėti, mąstyti vien forma. Aš noriu moterišką meną ir audinį, kuris tarnavo moteriai tarsi tam, kad ši įrodytų: „Kokia esu gera, padarysiu naudingų daiktų“, pateisinti. Neseniai knygyne varčiau leidinį „Moterų kūryba“. Ten rodoma, kaip kurti, pasiūti pagalvių... Siaubingo šlamšto pavyzdžiai! Štai toks esą yra moters kūrybiškumas.

Moteris dažnai yra atpirkimo ožys, ji prisiima šią funkciją, kad kiti šalia esantys atrodytų protingi. Vyrui naudinga moterį laikyti isterike, kuri blūdija, siuva kiaušinių dėkliukus, apmezginėja stiklainius. Tada jam yra gerai, jaučiasi ką nors rimta darantis. Tik vyro nutapyti paveikslai turėjo teisę vadintis menu. O moters kūryba esą yra panaudojama. Ne, nepanaudojama. Moteris tiesiog prišiukšlina namus. Man patinka balti tušti namai. Be jokios puošybos. Aš kuriu nenaudojamus daiktus.

Autorinę techniką įvardijate taip: „darysiu, kaip norėsiu“. Ar gali būti, kad nepaprasto kruopštumo ir šventos kantrybės reikalaujančiais siuviniais tramdote savo vulkanišką emocingumą?

Gal dėl to išsėdžiu valandų valandas su adata rankose, kad mano technika yra laukinė. Stengiuosi, kad tai nebūtų amatas. Aš juokiuosi iš amato. Amatas visada buvo moters zona, o jau menas – vyro. Sumaniau šią techniką ir žygiuoju dygsneliais kaip laukinė. Pažvelkite į mano herojus – geniukai, meškučiai, ančiukai... Mėginu kalbėti apie vaiko gebėjimą būti su kitais. Paimtumėt mažylį, jis prisiglaustų kaip lapelis. O mums jau sunku prisiglausti – mes jau tarsi peržengiame ribas. Tai, kas yra natūralu, prarandame auklėjami moterų, kurios pačios yra sukištos į stiklinius grabus. Nes taip saugiau. Draudimas yra senas saugumo archetipas. Kuo daugiau vaikui draudi, tuo jis saugesnis. Ir jau taip saugu, kad jis net nustoja gyventi, tik vykdo įsakymus, eina ten, kur jam liepiama, ir prisikaupia nežinia kokių šiukšlių.

Kuriu iš antrinių žaliavų – taip pati tarsi išsivalau vidų. Tie audiniai išblukę, o štai koks nerealaus grožio daiktas gimsta! Tekstilė vis kovoja už teisę būti vaizduojamuoju menu. Ir nepavyksta, nes vis tiek kas nors sugalvoja, kaip tą kūrinį panaudoti. Moters likimas. Sugalvos, kaip tave panaudoti.
Mano močiutė senatvėje įnirtingai mezgė paukščiukus ir dovanojo juos kioskininkėms, visiems pažįstamiems. Tai diskriminuojama kūryba. Aš noriu ją ginti, noriu apginti savo vidinį vaiką, todėl rengiuosi spalvotai, nors anksčiau rengdavausi pilkai.

Naudoti netinkamo Jurgos tekstilės servizo dalis
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Kada pražydote?

Po skyrybų. Abu turėjome pripažinti, kad mums nepavyko, ir likome geri draugai. Tai labai reta. Mano vyras yra mano mecenatas. Turi kitą šeimą, gyvena laimingai. Abu esame iš nedarnių šeimų, nemokėjome, nors labai stengėmės, gyventi šeimoje. Mes tarsi perėmėme pareigą taisyti tėvų klaidas – esą kaip jie nedarysime. Ir apskritai nieko nepadarėme. Net klysti bijojome.

Kodėl sakote, kad esate iš nedarnių šeimų?

Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau šešerių. Tėtis mirė, kai man buvo penkiolika. Jo kūryba liko moteriai, kurią pasirinko. Su tėvu nerealiai draugavome. Jis – rusas, cholerikas ir kas tik nori, bet mums, dviem dukroms, buvo švelnumo, lipšnumo įsikūnijimas. Labai mus mylėjo, daug šilumos iš tėčio gavome. Matau, kaip lietuvių vyrai elgiasi su vaikais ir moterimis. Druskos stulpai. Nėra gyvybės. Krapštai krapštai tą druską, kol kas nors išlenda. Mano vyras buvo lietuvis. Labai atsakingas, puikus egzempliorius, tačiau santuoka yra kai kas daugiau, nei stengtis gyventi teisingai.

Ar išsiėjus į priešingas puses atsiranda to „kai ko daugiau“?

Seksualinė mano energija nukreipta į kūrybą. Nuolat stengiuosi ką nors įsimylėti. Jei nėra realaus vyro, įsimylėsiu kokį poetą. Sau sakysiu: „Žinai, Jurga, jis tave labai myli.“ Šoksiu iš lovos laiminga, net patikėsiu, kad man rašo eilėraščius! Draugė per parodos atidarymą padovanojo eilėraščių knygą (nesakysiu, kieno). Tai yra mano vitaminai. Aš mėgstu santykių įtampėlę ir randu į save panašių. Jie dažniausiai – taip pat menininkai. Man reikia tokio paties kaip aš, kuris suprastų, kad kartais yra siena – esu darbe. Tai gali trukti mėnesį. Pati suprasiu kitą tokį pat. O pas mus dažniau yra priimta: vyras – menininkas, moteris – mūza, ji eina su šluostele iš paskos ir jam padeda. Buvęs mano vyras – architektas, mes vienas kitą supratome, bet... apie kitką kalbėti net nepradėkime – išgyvenome labai sunkių dalykų. Moteris neturi pasirinkimo – ji turi vaikų. Vyrai vaikų neturi. Arba nori – turi, nori – neturi. Daug metų sirgau depresija. Pradėjau keltis pamačiusi, kad mano depresijos padariniai gula ant vaiko. Ištisus metus sėdėdavau susiėmusi rankomis galvą, o kartą išvydau, kad dukra priešais sėdi lygiai ta pačia poza. Privalėjau keltis. Ir kėliausi gal dešimt metų. Esi mirusi, tarsi gyva palaidota, o turi atgyti. Trokšti realizuoti save, o neturi sąlygų, viską sau draudi, tai sukelia frustraciją. Savo norus užmuši ir pamažu dvasiškai miršti. Matyt, esu išsišokusi buity, todėl antrinės žaliavos manęs negąsdina. Aš suprantu, iš ko pasidaro deimantas.

Dešimt metų ėjote pilkosios zonos pakraščiu?

Taip, dešimt santuokos metų. Po skyrybų atsigavau. Mano vyras nebuvo koks nors agresorius, bet šeimoje norėjau įtikti, maniau, kad turiu save užgniaužti, būti normali, o iš tikrųjų troškau kurti. Kūrinys „Dubens dugnas“ yra mano viršūnė. Tai – grūmojanti moteris (dabar pradėsiu verkti), moteris konclageryje, kuri matė, kaip žudo vaikus. Apie jas niekas nieko nepasakoja. Kaip jos liko gyvos?

Kūrinio „Stalas“ fragmentas
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Regis, Jūsų paroda galėtų būti pavadinta ir „Kaltės dugnu“.

Kaltė būti. Po skyrybų pakliuvau pas katalikus ir staiga sužinojau, kad moteris už vyrą geidulingesnė, jį suvedžioja. Kaip tai suprasti? Moteris miega su vyru, paskui gimdo ir moka gyvybe (daugybė gimdyvių mirdavo), ir ji – geidulingoji?! Dabar mes gimdydamos išliekame, bet augindamos vaikus sumokame savo gyvenimu. Moterys auklėja atžalas, dirba, siekia karjeros, laiko visas namų kertes, ir štai koks iškreiptas požiūris į jas! Visos struktūros, tarp jų ir religinės, šventus dalykus puola. Kūdikio atėjimas į pasaulį – švenčiausias stebuklas, kūdikėlis yra gražiausias Dievo kūrinys, o jam užkraunama gimties nuodėmė!

Ne vien moterys vargšės. Vyrai – tokie pat vargšai. Jei vienas kenčia, kitas deformuojasi. Štai iš tokių mano tekstilės detalių susiklosto gražus servizas. Arba Ledą apvaisinęs gulbinas. Šventumas ir nekaltumas. Noriu pasakyti, kad ginu tą teritoriją, tą visiškai nekaltą teisę daugintis. Ne todėl, kad esu šliundra, labai noriu daugintis arba kad be sekso negaliu.

Jurga Šarapova šalia savo „Skalbėjos“
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Klausiate, apie ką kalba mano mažyčiai meškučiai, viščiukai, ančiukai, seniai šalčiai?! Vaikus žudo mokykla, ypač – paauglius, kai jie nustoja būti meškiukais, viščiukais, užauga kūno dalys, kurių nei mamos, nei tėtės nenori matyti. Seniai ir paaugliai yra labiausiai pažeidžiamos mažumos. Dešimt metų paauglystės, kūno augimo ir transformacijos, kurios niekas nemato ir negirdi, vien žinias grūda. Mergaitės kūprinasi, berniukai žalojasi...

Kuo guodžiasi mums iš meškučių susiūta „Kalaitė“ su raudonais aukštakulniais, išsiklaipiusiomis kojelėmis?

„Kalaitė“ įkūnija tris pasakas. Sigutę kalaitė bandė perspėti: „Nesėsk į tą geldą – ji yra raganos!“ Piktoji ragana liepė kalaitei tylėti ir išlaužė jai kojas. Tai apie vidinį balsą, kurio neklausome, todėl nuklystame nežinia kur. Kita siaubinga pasaka – brolių Grimų „Raudoni bateliai“. Kiekvienai moteriai ją reikia žinoti. Pas tetą augusi našlaitė pasisiuvo nuostabias raudonas kurpaites. Vieną dieną, eidama į bažnyčią, ji sutiko velnią. Nelabasis pradėjo gundyti: „Imk lakinius batelius, atiduok savo kurpaites.“ Mergaitė išmainė pačios siūtą apavą į euroremontą – užkeiktus kipšo batus – ir... nebegalėjo nustoti šokti. Šoko tol, kol mirė. Man tai labai pažįstama situacija.

Kūrinio „Kalaitė“ fragmentas
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Savo darbus priskiriate prie skurdo meno kategorijos. Kas yra tas skurdo menas?

Nėra mums ko vaidinti, aukštąsias madas demonstruoti. Neseniai buvau nuvykusi pas dukrą į Olandiją. Ji ten mokosi. Mažas miestelis, bet važiuoji traukiniu ir stebi palei bėgius klestinčią gerovę. Grįžusi į Vilnių, namo iš oro uosto riedėjau specialiai viešuoju transportu per miestą. Tiesiai iš gerovės – į mūsų troleibusą. Stebėjau žmogaus orumo nebuvimą. Mes galime būti orūs, kūrybingi ir nebūdami turtingi, tačiau pas mus vertinama pigi blizgi plastmasė, lakuoti dalykai. Ir valdžia tą lakuotą veidą kuria. Aš esu laukinė. Kiekvieno žmogaus prigimtis yra vertinga. Mažiausiai, ką galime, tai būti laukiniai ir būti savimi. Skaudu dėl to, kad mums dažnai tenka apsimetinėti. Net jaučiu misiją rengtis iš dėvėtų drabužių parduotuvių – spalvotai ir kvailai, tarsi teigčiau: „Esi europonievska už du litus.“ Mūsų žmonės vargsta, dirba daug, pilkėja, nori įtikti kapitalizmui. Įsiklausykime į savokas: „daiktų kultūra“, „vartojimo kultūra“. Ar vartojimas apskritai gali būti kultūros sritis? Tai tarnavimas savo puikybei.

Ką Jums reiškia laisvos menininkės statusas?

Laisvė visada yra rizika. Būti menininku reikia nerealios drąsos. Ir vilties, nors išorė tos vilties gali netransliuoti. Eini pirmyn, nors neturi jokio palaikymo. Viską statai ant savo kūrybos kortos. Tik vaikai gali iš tavęs viską imti, o aplinkiniai – ne. Dėl to sunku sukurti ir palaikyti ryšį su žmogumi, kuris panašaus mechanizmo neturi. Laisvi menininkai – patys drąsiausi žmonės.

Parodai „Mitologiniai tėvai“ siuvote daugybės kiškučių šeimą, tačiau kažkaip kraupu buvo į ją žiūrėti.

Toje parodoje patyriau, kaip negirdimi yra vaikai. Mamos nosis priminė krūtį, tėčio – falą, bet to nematė 98 proc. lankytojų. Duktė – prakeiktas vaikas Drebulėlė, sūnus Zuikis (jam atstovavo tik pėdkelnės) – primuštas vaikas, tačiau visi matė laimingą šeimą. Tik dvi draugės sakė: „Dieve, kaip čia baisu. Tu – lyg perkūno trenktas medis, kuris dar ir kalba.“ O kiti regėjo vien daugybę kiškučių, mamytę ir tėvelį. Nesu išprotėjusi dėl zuikių, tai – vaikystės, infantilaus laiko metafora. Nereikia čia aiškinti: „Zuikiukai, paršiukai, tiu tiū.“ Niekas zuikių nemyli – juos lupa ir valgo. Aklumas buvo toks akivaizdus! Per daug ir neaiškinau, ką noriu pasakyti. Aš įsigyvenau į neišklausytą vaiką, į tai, kaip pati viduje jo neišklausau. O juk reikia tą mažiuką ištraukti ir pasižiūrėti – gal jam beprotiškai skauda? Labai lepinu savo vidinį vaiką, viską, ko vaikystėje netekau, dabar atiduodu. Kuo labiau jį lepinu, tuo geriau jaučiasi mano duktė. Ji nežino, ką aš darau, – negaliu to papasakoti, nes tai – kūno patirtys. Motina niekada nebus dukrai autoritetas, bet kai ką ji perima. Labai myliu savo vaiką.
Kiekvienas pereiname savo skausmą. Kad gautum pliūpsnį kūrybinės energijos, prieš tai turi ištverti smūgį. Paroda „Dubens dugnas“ sakau: „Reikia būti gyvam. Gyvybė – dubens dugne.“ Reikia priimti savo užpakalį. Atsisėsti ant savo užpakalio. Užpakalis – šventa žmogaus vieta, o kaip dažnai ją išjuokiame...

Taurelės keramikui Viliui Kelerui atminti
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Ar Jums mama – autoritetas?

Mano mama Giedrė – cool moteris. Keramikė. Rūko nuo aštuoniolikos (šiemet jai sukaks 80 metų), yra sveika, savarankiška asmenybė. Serga tie, kurie svetimą šlamštą sugeria į save ir virškina. Manau, kad mano mamai būti sveikai ir gyvybingai padeda nepriklausomybės mechanizmas. Neduokdie, ne laiku paskambinsi, sutrukdysi. Ji vis kuo nors užsiėmusi. Kartais aplankau ją vėlai vakare. Languose tamsu. Atidaro duris – ką tik išsiplovusi galvą. Vaikšto tamsoje šlapiais palaidais plaukais, nes taip nori. Velniukų priėdusi persona...

Paroda „Dubens dugnas“ – pirmoji ciklo „Žemės darbai“ dalis. Ir toliau nagrinėsite žmogaus teisę būti? Būti – kaip?

Penkiolika metų siuvau žmogeliukus. Vienos miniatiūrinės figūrėlės gimdymas užtrunka nuo keturių valandų iki visos dienos. Pamačiau, kad tai – mazochizmas. Aš pati sau draudžiu kurti. Žaliavą, modulius darau dvejus ar trejus metus, o patį kūrinį įveikiu per mėnesį. Perdėtas dėmesys detalėms. Draudimas gyventi, kurti. Taigi kurti aš tik pradedu, „Žemės darbų“ net pamatų nepradėjau kloti. Užsimoji kasti kalnus, o juk prieš sodindamas sodą turi žemę paakėti. Atėjęs tiesiai į išpurentą lauką staiga pasijunti neįgaliuoju. Ilgas kelias prasideda nuo pirmo žingsnelio. Reikia išmokti, perprasti amatą, tada galima keliauti aukštojo meno link.

Ar jau gimsta kita ciklo dalis?

Oi, taip! Nekeliavau daug metų. Kai oro uoste nerimaudama laukiau skrydžio, pradėjo plūsti idėjos. Matyt, dėl šoko. Žydinti Olandija pakerėjo. Gėlynai – mano manija, domiuosi apželdinimu, nors pati realiai kasioti žemės nemėgstu. Savaip švarinu aplinką – naudoju senas užuolaidas, vaikų vystyklus, nudrengtas sukneles, patalynę, siuvinius iš močiučių skrynių, visą nereikalingą skuduryną. Šįsyk ironizavau perdėto nacionalizmo, fanatizmo, netolerancijos apraiškas, asmeniškai apmąsčiau savo kartos patirtį einant nuo vienos ideologijos prie kitos. Įvairūs lozungai, besaikis vartojimas – tai ramsčiai, susikurti iš begalinio netikėjimo savo būties turiningumu. Darbų žaliavos, pirktos ir iš Vakarų Europos atkeliavusių dėvėtų drabužių parduotuvėse, simboliškai primena „didžiojo brolio“ vaidmenį ir įtaką anuomet, kai keitėsi politinė situacija. Šie perimti skoliniai taikomi kuriant naują nacionalinę tapatybę, naivius trispalvius stabukus.
Jūsų herojai kirba, alsuoja, yra persmelkti gailesčio silpnesniems...

Šie darbai iš škurliukų yra mano rezistencija. Pasaulį matau akimis mažo žmogaus, siekiančio išsaugoti savo individualybę. „Didysis brolis“ iš Europos panešiojo tuos skudurėlius, ir dabar iš jų aš kuriu meną. Kaip kadaise Šv. Petro ir Povilo bažnyčią pasistatėme Europoje klestėjusiu stiliumi (daug ką darėme ne savo, o nusižiūrėtu stiliumi), taip dabar iš tų skudurėlių aš pasisiūsiu ką nors unikalaus. Kas yra tapatybė? Ar vaikas augdamas ją susikuria? Visi esame savaip padaryti, viskas mums yra duota. Individualus tėra kūno jausmas ir instinktas. Visa kita tu gauni.

J. Šarapova įsigyvena į neišklausytą vaiką, savo kūrinių ciklu „Stalas“ kalba apie pažeidžiamiausius žmones – senius ir paauglius
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Ar skiriate laiko buičiai? Ar gaminate?

Kai susikaupiu, kai reikia, verdu įdomiai ir gerai. Stengiuosi preciziškai laikytis recepto, nenukrypti į lankas. Man patinka kanonas, gerbiu tai, kas išlieka per kartas. Jei pasakyta: „Penki pipirai, vienas laurų lapas, pusė burokėlio ir mažas svogūnėlis“, tai taip ir turi būti. Gyvenimas yra nekonkretus, o va puodas su trimis gvazdikėliais – visada toks pat.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis