Paroda baigėsi, o aš supratau, kad esu įsimylėjusi

 (3)
Esame pratę, kad apie savo kūrinius pasakoja menininkai. Arba – dailės kritikai. Tačiau yra ir dar vieni, retai kada pakalbinami pasakotojai – žmonės, kurie tuos kūrinius turi savo namuose. Nes kas kitas geriau papasakos apie paveikslą, kuris patiko tiek, kad nebuvo gaila mokėti apvalios sumos ir su kuriuo dalinamasi namų erdve, geriama kava ar vynas, sutinkami svečiai, leidžiamos nemigos valandos?
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Tad šį mėnesį papasakosiu pirmąją – mokesčių ekspertės Rūtos Bilkštytės ir Povilo Ričardo Vaitiekūno paveikslo „Vyšnių raškymas Suvalkijoje“ (1999 m.) – privataus gyvenimo istoriją.

Kai ėjau kalbėtis apie šį paveikslą, vyšnios dar net nežydėjo – mieste atsargiai leidosi ankstyvo pavasario pilkšvai rožinės sutemos. Pokalbį pradėjusios blausioje šviesoje, baigėme jį pro langus tvieskiant Operos ir baleto teatro sietynams. Paveikslas keitėsi akyse ne tik nuo kintančio apšvietimo, bet ir nuo ramaus Rūtos pasakojimo, primenančio gražią meilės istoriją.
„Jį pamačiau kažkokioje parodoje. Nebepamenu, nei kokia tai buvo paroda, nei kur vyko. Įstrigo man tas paveikslas, nors tuo metu negalvojau, kad turėčiau jį įsigyti, net nepasidomėjau, ar jis parduodamas. Paroda baigėsi, o aš supratau, kad esu įsimylėjusi“, – pasakoja Rūta paprašyta pradėti istoriją nuo pat pradžių. Žinoma, tuo metu ji puikiai žinojo šį menininką. Povilas Ričardas Vaitiekūnas (g. 1940) – figūra, žinoma ir fragmentiškai besidomintiesiems Lietuvos daile: įsimintiną braižą turintis tapytojas, gerbiamas dėstytojas, Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas. Bet ne dėl autoriaus vardo Rūta dar kiek padvejojusi kreipėsi į galerininką prašydama rasti jai kūrinį, kurio net pavadinimo tiksliai neatsiminė, na, baltą tokį, su vyšniomis. Šioje vietoje jau pakeliu antakį ir nutraukiu pasakojimą, kad pasitikslinčiau. Juk dažniausiai, nusižiūrėję parodoje kokį paveikslą, žmonės ieško autoriaus kontaktų ir perka studijoje tikėdamiesi sutaupyti. Rūtos pozicija kitokia: „Su menininku derėtis gėda.“ O pasiderėti dažnai norisi. Kai kainą pasako menininkas (ji gali būti ir mažesnė, ir didesnė, atsižvelgiant į nuotaiką bei aplinkybes), tiek ir moki, o su galerininku gali ramiai ir atvirai kalbėtis apie pinigus. Be to, su galerininku patogiau susitarti dėl mokėjimo dalimis, ir tai itin praverčia, kai įsižiūrimas brangesnis kūrinys. O šis – kaip tik iš tokių.

Pirmiausia įsileido paveikslą

Paveikslas Rūtos gyvenime atsirado ir laiku, ir ne. Viena vertus, – skyrybos, buto keitimas ir remontas. Kita vertus, tai buvo pirmas pirkinys būsimiems namams. Kaip tikima, kad jaukiausią namų vietą naujakuriams parodys čia įleista katė, taip šis paveikslas iš karto atsidūrė ant svarbiausios naujojo buto sienos. Rūta prisimena dar net nežinojusi, kokių baldų reiktų šiame tuščiame kambaryje, bet paveikslas jau kabėjo. Būtent šioje vietoje, ir čia jis – jau 15 metų. Visi kiti migruoja, keičiasi, o šis – tarsi prilipęs. Galiu patvirtinti: nors jaukioje svetainėje – ne vienas paveikslas, daugelis jų net gerokai ryškesnių spalvų, kas yra svarbiausias kambario akcentas, tampa aišku akimirksniu. Tai pajunta ir tie, kurie nežino, nei kas tas tapytojas Vaitiekūnas, nei kas vaizduojama šiame kūrinyje. Naujus svečius šeimininkė mėgsta paprašyti išsirinkti tris labiausiai patikusius paveikslus. Šis beveik neišvengiamai būna trejetuke. Maža to, jis atrodo vertingas ir pačiam autoriui, bet tai Rūta sužinojo vėliau.

Su menininkais kalbėtis apie jų kūrinių kainas išties nėra pats smagiausias užsiėmimas. Visai kas kita – meno temos. Tai žinodama Rūta, kartą atsitiktinai sutikusi menininką, pasisakė turinti jo kūrinį ir pakvietė į svečius. Kvietimas buvo priimtas, o pamatęs, kuris tai paveikslas, autorius dar ir labai nudžiugo. Nuo tada žinojo, kur yra vienas geresnių jo kūrinių, ir kreipėsi į Rūtą prašydamas paveikslą paskolinti, kai keliavo į Venecijos bienalę ar rengė personalinę parodą Nacionalinėje dailės galerijoje. Mainais už tai Rūta gavo šiek tiek svarbios informacijos. Pirma – kad paveikslo sukūrimo intencija buvo Marcelijaus Martinaičio sukurtas ir Vytauto Kernagio įdainuotas eilėraštis.

Kuris, atspėti turbūt nesunku:
Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj
raudonos, kad pravirkt gali, –
rasa ten laša nuo lelijų –
kaip dalgio ašmenys – gaili.

Antra svarbi detalė – menininko parodytas kryžius iš raudonų apskritimų – vyšnių. Nuo tos dienos paveikslas Rūtai įgijo dar ir simbolinę prasmę, – garbingiausioje namų vietoje, viduryje kambario, atsirado kryžius. O paklausta, ar pasakojo tapytojui, kaip pati mato šį paveikslą, ji atsako: „Ne, tikrai ne, niekas neklausė, niekam ir nepasakoju.“ Taigi mes būsime pirmieji tai sužinoję.

Kaip kita veidrodžio pusė

Vieni paveikslai akimirksniu padaro įspūdį, tačiau, atsidūrę namuose, po metų, o kartais ir dar greičiau tarsi nublanksta, tampa nebepastebimi. Gan skaudus būdas įsitikinti, kad padarei klaidą – įsigijai prastą meno kūrinį. O štai geras kūrinys neturi galiojimo laiko. Jei tik norėsi, keisis kartu su tavimi. „Šis paveikslas – kaip vasaros dangus su plaukiančiais debesimis. Gali žiūrėti, kiek tik nori, jis visą laiką lyg ir tas pats, bet akyse kyla vis kiti vaizdiniai“, – geros tapybos mįslę mėgina įminti Rūta.

O kuo šis kūrinys patraukė dėmesį, kai išvydo jį pirmą kartą? Šviesi, gera ir šilta nuotaika. Vasariškas, vaikiškas laisvės jausmas. Kalbant konkrečiau, centre Rūta mato babytę, skinančią vyšnias, o pati tapatinasi su vaiku paveikslo kampe. „Žiūrėdama į jį jaučiu, kad kažkas man skina vyšnias, kažkas manimi rūpinasi“, – sako Rūta taip lyg patvirtindama kažkada Antano Gudaičio Vaitiekūnui duotą „mistinio realisto“ apibūdinimą. Ir tikrai – paveikslo kompozicija ir potėpiai krypsta į paveikslo kampe kitu teptuko galu dažuose įbrėžta linija pažymėtą figūrą. Visai kitokia, sunkesnė ir aktyvesnė yra figūra paveikslo centre. Ji suformuota iš tirštai, bet lengvai (trumpai tariant, skaniai) užteptų dažų. Taip lygiame dangaus pagrinde atsiranda virpėjimas, jį būtų galima skaityti ir pirštų galiukais: čia įrėžta, ten užtepta, dar kitur dažų sluoksnis lygus kaip ledas. Viename kampe dažų sluoksnis toks plonas, kad beveik prasišviečia drobė, kitur matai, kad po balkšva išore dar slypi ir tamsūs dažai. Ir visa tai – ramiame, skaidriame lietuviškos vasaros danguje. Galbūt sekmadienio danguje, – norisi pridurti prisiminus šias paties Vaitiekūno rašytas eilutes: „Dar man rūpi sekmadienį susigrąžinti. Žmogus dažną sykį galvoja, kad dirbs, dirbs ir tiek užsidirbs, prisidirbs, kad jau paskum nebereikės dirbti. Niekais nueis tavo darbas, žmogau, niekais pavirs tavo tikslelėliukai ir noreliukai, jei kas dieną nelauksi stebuklo, netikėsi stebuklu.“

Tik juk Rūta, prieš nuspręsdama, kad nori gyventi kartu su šiuo paveikslu, dar nematė visų tapybinių niuansų. Nebuvo su juo praleidusi tiek valandų. Nenumanė ir to, kad šį kūrinį iš kitų vėliau dažnai išskirs ir dailės kritikai. Sutrinka klausiama, kodėl nusprendė norinti būtent jo. Todėl pradeda lenkti pirštus vardindama netinkamas priežastis: „Nebuvo tikslo, kad kažkas pamatytų ir įvertintų, nes tuo metu mano aplinkoje nebuvo žmonių, kurie galėtų įvertinti gerą paveikslą. Nebuvo tai ir numatyta interjero dalis, nes sienų spalvos ir baldai keičiasi, o paveikslas visada – savo vietoje. Tikrai nebuvo ir investicija, negalvojau kada nors pelningai jį parduoti... Žinai, gal jis – tiesiog kaip mano atspindys kitoje veidrodžio pusėje“, – netikėtai užbaigia. Šypsausi ir žinau, kad jau galima išjungti diktofoną. Manau, tuo galima baigti ir šį tekstą, prieš tai palinkėjus skaitytojams kada nors atrasti sekmadieniškai kitokį save. Dažuose, ant drobės.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Meilė tik ekrane: realybėje vienas kito nemėgę aktoriai (1)

Kažin ar kam bus naujiena, kad įžymybių romanai iš ekranų neretai persikelia į realybę, tačiau kartais nutinka visiškai priešingai: žiūrovai nuoširdžiai tiki šiltais filmo herojų jausmais, nors aktorių, atliekančių vaidmenis, santykiai toli gražu ne tokie idealūs.

Liepos „Moters“ viršelio veidas Airinė Palšytė: kam svarbu, tas išlauks

Liepos mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – lengvaatletė Airinė Palšytė.

Edita Mildažytė: ant naujo gyvenimo slenksčio (357)

Šiemet darbo televizijoje 30-metį švenčianti žurnalistė Edita Mildažytė (51 m.) atgal nesižvalgo. Ji prisipažįsta pradedanti naują savo gyvenimo etapą. Koks šis bus, televizijos laidų vedėja dar nežino, bet kaip tik ta nežinomybė ją labiausiai ir žavi.

Paroda baigėsi, o aš supratau, kad esu įsimylėjusi (3)

Esame pratę, kad apie savo kūrinius pasakoja menininkai. Arba – dailės kritikai. Tačiau yra ir dar vieni, retai kada pakalbinami pasakotojai – žmonės, kurie tuos kūrinius turi savo namuose. Nes kas kitas geriau papasakos apie paveikslą, kuris patiko tiek, kad nebuvo gaila mokėti apvalios sumos ir su kuriuo dalinamasi namų erdve, geriama kava ar vynas, sutinkami svečiai, leidžiamos nemigos valandos?

Simona Burbaitė: moteriai neturėti artimos draugės yra pavojinga

Mados ir sveikos gyvensenos tinklaraštininkė, manekenė, grožio konkursų dalyvė S. Burbaitė (25 m.) ėmėsi visiškai naujos veiklos – ji pristatė pirmąją savo knygą. Pasak autorės, knyga gimė kaip būdas kompensuoti geriausios draugės trūkumą.

Caterina Sforza – kilminga moteris, kuri bandė nunuodyti popiežių (1)

Ši moteris drąsiai naudojosi savo politine, karine ir seksualine galia, tad tapo savo laikų legenda.

„Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose triumfavo kino ekranų dar nepasiekęs filmas (10)

Antradienio vakarą lietuvių kino bendruomenė ir svečiai rinkosi Vilniaus Kongresų rūmuose, kuriuose vyko jubiliejinė, 10-oji, kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ ceremonija.

Tarp dviejų miestų gyvenantis muzikinio teatro vadovas J. Sakalauskas: Klaipėda žiemą ir vasarą – du skirtingi miestai (1)

Operos solistas Jonas Sakalauskas (35 m.) jau metus vadovauja Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui. Jauno vilniečio atėjimas į šį postą sukėlė nemenkus raibulius teatre. Pačiam J. Sakalauskui vadovo pareigos tapo išbandymu – kaip padalyti gyvenimą tarp sostinės ir pajūrio, laiką šeimai ir darbui, kaip neapleisti kūrybos.

Inesa Paliulytė: aktorystė yra kryžiaus nešimas, jeigu šią profesiją priimi kaip misiją (23)

„Labai nejučia atėjo 60 metų“, – šypsosi aktorė, režisierė, dramaturgė, teatro mokyklėlės „Mano teatras“ pedagogė Inesa Paliulytė. Menininkė augo intelektualų – išraiškos šokio pradininkės Lietuvoje Kiros Katerinos Daujotaitės ir Kauno muzikinio teatro choro artisto Petro Paliulio – šeimoje, užaugino talentingą dukterį – scenografę ir kostiumų dailininkę Kotryną Daujotaitę.

A. Grigaliūnienė - apie pokyčius ir gyvenimo pamokas (29)

Nieko nekeisti nei profesiniame, nei asmeniniame gyvenime gali būti patogu, tačiau gyvename laikais, kai prisitaikyti prie pokyčių, o kartais juos inicijuoti patiems tampa ne tik naudinga, bet ir būtina sąlyga laimingesniam gyvenimui.

Garsenybės šėlo itališko stiliaus vakarėlyje (18)

Į itališka dvasia alsuojantį „Portofino party“, vykusį „Relais & Chateaux Stikliai“ kiemelyje sužėjo visas būrys garsenybių.

Kai V.Todorovskis žinute pasiūlė lietuvių balerinai pagrindinį vaidmenį, ji palaikė tai pokštu

„Pirmą kartą gyvenime man nereikėjo sunkiai dirbti, kad gaučiau vaidmenį“, – juokiasi Margarita Simonova, šiuo metu Varšuvos didžiajame teatre šokanti lietuvių balerina, atlikusi pagrindinį vaidmenį V. Todorovskio filme „Didysis baletas“.

Garsiausias Lietuvos modelis Edita Vilkevičiūtė: niekada nedarau to, kas man nepatinka (22)

Pasaulio mados elito atstovė, žinomiausias Lietuvos modelis Edita Vilkevičiūtė (28 m.) sako, kad ramioji, geroji mama Regina Vilkevičienė (53 m.) jai suteikia taip reikalingą saugumo jausmą. Edita svajoja apie šeimą, rengiasi svarbiems gyvenimo pokyčiams, o Regina jau norėtų sūpuoti anūkus...

Clooney šeimoje jau krykštauja dvynukai! (1)

Pagaliau tai įvyko – vakar garsusis aktorius George'as Clooney ir jo žmona advokatė Amal susilaukė dvynukų.

Jei norite visavertiškai praleisti antrąją savo gyvenimo pusę, turite tuo pradėti rūpintis jau nuo 40-ties (64)

Tuo įsitikinusi lyderystės mokytoja, lektorė Janina Radvilė. Informacinių technologijų mokslų daktarė savo veiklos kryptį ryžtingai pakeitė jau įpusėjusi šeštąją dešimtį ir gailisi tik vieno – kad to nepadarė anksčiau.