Nesu meilės emigrantas: pirma pamilau kalbą, paskui - moterį

Italą Stefano Lanzą (40 m.) prieš keturiolika metų į Lietuvą atvedė meilė lietuvių kalbai.

Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- Jekaterina II – nimfomanė Rusijos imperatorienė, mirusi tualete
- Rudeniop madingiausiosios avės patogią avalynę
- Geriausios liekninančios iškrovos dietos – per dieną ištirps iki 3,5 kg
- 7 komplimentai, kuriuos nori išgirsti vyrai
- Cukinijų-morkų mišrainė žiemai

„Nesu meilės emigrantas – atvykau čia ne dėl moters. Vitalija mano gyvenime atsirado vėliau“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto docentas, italų kalbos dėstytojas.

Paskambinusi susitarti dėl susitikimo, Stefano balse išgirdau tikrą itališką gyvenimo džiaugsmą ir temperamentą. Atvykusi į Kauną, radau jį gurkšnojantį arbatą Laisvės alėjoje, žinoma, – italų kavinėje. Pokalbis – matyt, dėl įvairių mitų bei stereotipų apie italus Lietuvoje – pirmiausia pakrypsta apie moteris, tik paskui – apie morfologiją, kirčiavimą, žodynus.

Moters misija

Lietuvoje gyvena nemažai su lietuvaitėmis susituokusių italų. Stefano taip pat nėra vienišas. Jo šeima – lietuvė žmona Vilija ir dvynukai Laura bai Adriano. „Lietuvės paprastesnės nei italės. Mano tautietės turi labai daug užgaidų, įsivaizduoja esančios pasaulio bamba. Įtikti joms – beviltiškas reikalas. Matyt, per amžius išpuiko, nes gavo per daug vyrų dėmesio. Nuo Dantės laikų (XIV a.) moteris pastatyta ant pjedestalo, ji – kito pasaulio būtybė, žemėn siųsta vyrui išganyti“, – konstatuoja Stefano. Juokaudama klausiu, ar meilei turėjo įtakos šviesūs jo išrinktosios plaukai? Kaipgi šis stereotipas?

„Žinoma, mums, pietiečiams, blondinės labiau krenta į akį. Visa tai ateina iš istorijos glūdumos, iš mitų. Dievybės mitologijoje – šviesiaplaukės. Šviesūs plaukai – tai nežemiškas, pakylėtas grožis. Tokie jau mes, italai, esame. Mano dvimečiai dvynukai – mėlynakiai, šviesiaplaukiai, Vitalijos kopijos. Neslėpsiu, mane tai šiek tiek sutrikdė,“ – juokiasi pašnekovas.

Kalbėdamas apie šeimos modelį ir karjeros siekiančias moteris, Stefano prisipažįsta: jam malonu, kad žmona, augindama dvynukus, būna namuose.

„Gal aš senamadis, tačiau vyras, mano supratimu, turi arti kaip arklys, kad jo moteris būtų laiminga, lepinama. Žmona gali leisti sutuoktinio pinigus savo malonumui, svarbiausia – kad nepriekaištautų“, – įsitikinęs pašnekovas. Italo manymu, moteris privalo rūpintis vaikais, skirti jiems daug dėmesio, kol maži, nes jokia auklė mamos meilės neatstos. Moters misija – būti motina!

„Vitalija – mano gyvenimo saulė, patekėjusi po niūraus gyvenimo laikotarpio. Su ja ėmiau jaustis normaliu žmogumi, atsirado ramybė, stabilumas, – pasakoja Stefano. – Esame vedę septynerius metus. Kiek jai metų? Nereikia žinoti žmonos amžiaus! Juokauju. Jos gimimo metus pamenu, tačiau neskaičiuoju. Man svarbu, kad moteris savimi rūpintųsi, lepintų save. Jei ji susitvarkiusi, gražiai atrodo, vadinasi, rodo pagarbą vyrui. Tada vyras niekada nežiūrės į kitas. Be abejo, jei tavo moteris graži, jautiesi lyg ant adatų, juk ją gali nuvilioti, bet tokia jau mūsų dalia.“

Lemtingas fortepijonas

Stefano Lanza į Lietuvą atvyko vedamas smalsumo ištirti mūsų kalbą. „Nesu meilės emigrantas – atvykau čia ne dėl moters. Vitalija mano gyvenime atsirado vėliau“, – pasakoja docentas. – Man patinka gyventi Lietuvoje, Kaune. Ar ilgiuosi Italijos? Ta šalis – puiki vieta atostogauti. Paviršutiniškas bendravimas, geras klimatas, bet jei nesi milijonierius – Italijoje laukia vargas.“

Stefano gimė Milane, augo ir studijavo Bolonijoje. Įgijo filologijos (lotynų kalbos krypties) magistro laipsnį. „Italijoje normalu, kad, baigęs filologijos mokslus, neturi darbo. Gali arba pabandyti įsiteikti kokiam profesoriui, kad tave paimtų į padėjėjus, arba laukti valstybinio konkurso dėstyti. Taigi jo laukdamas nusprendžiau užsiimti kokia nors veikla. Turiu dar vieną išsilavinimą – esu baigęs konservatoriją, fortepijono studijas, buvau gavęs pasiūlymą vykti dėstyti į Portugaliją.

Ir tada įvyko keistas sutapimas – mano pusbrolis, padėjęs man nusipirkti fortepijoną, staiga ėmė įkalbinėti vykti į Lietuvą. „Draugas mane pavedė, nenoriu važiuoti vienas“, – sakė jis. „Kur kur?“ – perklausiau. Taigi vietoje Portugalijos atvažiavau čia, – juokdamasis prisimena Stefano. – 1997-ieji, Lietuva dar neįstojusi į Europos Sąjungą. Pamačiau, kad žmonės čia gyvena sunkiai, tačiau yra kupini vilties, pasitiki savo jėgomis. Man šioje šalyje patiko.“

Pramokęs lietuvių kalbos, Stefano suprato, kad ji turi panašumų su italų ir lotynų kalbomis, tačiau lyginamųjų studijų parašyta beveik nėra. „Trečiaisiais nedarbo metais galvoje ėmė suktis mintis: gal Lietuvoje man pavyks užsiimti moksline veikla? Gal rasiu čia savo nišą? Kreipiausi visur, išskyrus Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, – prisimena Stefano. – Maniau, kad toje elitinėje aukštojoje manęs tikrai neprireiks, o vėliau pasirodė – kaip tik ten reikėjo italų kalbos lektoriaus.“

Šiuo metu mokslininko veikla – ne vien kalbotyra, bet ir italų kalbos dėstymas VDU bei Dante's Alighieri draugijoje. Ši yra ne pelno siekianti organizacija, o jos pagrindinė veikla – saugoti ir populiarinti italų kalbą bei kultūrą, taip pat platinti lietuvių kalbą ir kultūrą Italijoje. „Esu be galo dėkingas gydytojui, mokslininkui Arūnui Pakulai, kad 1990 m. įsteigė Lietuvoje Dante's Alighieri draugiją, – sako Stefano. – Jaučiuosi šiam žmogui skolingas. Stengiuosi dirbti taip, kad jis iš aukštybių pritartų mano veiklai. Tikiuosi, džiaugiasi.“

Be dviejų žodynų, Stefano yra parengęs ir išleidęs mokomųjų priemonių, o nemokamų paskaitų, vaizdinės medžiagos galima rasti įvedus jo pavardę „YouTube“. „Savo studentams sakau: svarbiausia – kuo daugiau klausyti. Teisinga tartis – kiekvienos kalbos pagrindas. Klausykite ir kalbėkite, o taisyklinga gramatika – antraeilis dalykas.“

Tas amžinas „kodėl?“

Laisvai ne tik lietuvių, bet ir anglų bei prancūzų kalbomis kalbantis mokslininkas šypsodamasis sako, kad šis talentas paveldėtas iš mamos – prancūzų kalbos dėstytojos. „Ji nuo pat vaikystės kalbėjo su manimi prancūziškai. Pavyzdžiui, mano brolis, rašytojas, knygas rašo prancūzų kalba. Visa mano šeima – bepročiai, – juokiasi jis, – O tokius kaip aš – žodynų sudarytojus – reikia uždaryti universitetuose. Juk tik bepročiai gali užsiiminėti tokiais dalykais.“

Žodynus Stefano sudarė… laisvalaikiu. Apsigynęs disertaciją tema „Lietuvių kalbos italizmai“ (t. y. skoliniai iš italų kalbos), nenustojo tyrinėti mūsų kalbos. „Lietuviškai pramokau gana greitai (išmokti vargu ar įmanoma). Mokiausi iš Jablonskio gramatikos. Ten tokių gražių dalykų yra... Studijuojant kalbą, labai svarbi motyvacija. Lietuva priėmė mane svetingai, tad iš pagarbos jai privalau gerai kalbėti lietuviškai.“ Kai paklausiau, ar domisi lietuvių literatūra, atsakė, kad visos skaitomos knygos yra susijusios su darbu, taigi – apie kirčiavimą, leksiką, skolinius. „Man patinka poezija. Pavyzdžiui, Maironio. Planavau lyginti lietuvių ir lotynų eilėdarą. Italijoje magistrinį darbą rašiau iš lotynų eilėdaros, tad ši sritis man be galo įdomi.“

Stefano juokiasi, kad sudarydamas žodynus daugybę kartų skambino, rašė laiškus Lietuvių kalbos komisijai, tad ten jį visi pažįsta. „Dirbant mokslinį darbą dažnai kyla keistų klausimų, pavyzdžiui, kodėl „ieškau rakto“, bet „randu raktą“? Ir kankiniesi, ieškai logikos, giliniesi į morfologiją, laužai galvą. Iš pradžių nutikdavo ir įvairių kalbinių kuriozų. Pavyzdžiui, kartą atėjęs į teatrą nuoširdžiai paklausiau, ar saugu yra palikti drabužius rūbinėje: itališkai „rubare“ – vogti, tad žodžiu „rūbinė“ įvardyta vieta man nepasirodė tinkama daiktams palikti“, – juokiasi Stefano.

Maksimalistas

Stefano teigia, kad lietuviai praranda kalbos jausmą. „Dauguma žmonių neskiria ilgų ir trumpų balsių, priegaidžių. Jei ir toliau bus taip darkoma kalba, ji tiesiog išnyks, kaip kad nutiko lotynų kalbai“, – pesimistiškai dėsto Stefano. „Kai gimė mūsų dvynukai, ėmiau skaityti vaikams skirtas knygeles. Siaubas! Pavyzdžiui, žodis „vilkas“ rimuojamas su „pilkas“ – „vilkas pilkas“, bet juk žodyje „vilkas“ kirtis ant l, o žodyje „pilkas“ ant i. Netaisyklinga eilėdara išardoma vaikų kalbos nuojauta. Pavyzdžiui, eiliuotame „Grybų kare“ septyniasdešimt procentų rimų yra klaidingi. Man tai kelia siaubą. Visiška poetinė anarchija. Lietuvių kalba reikia mėgautis, ji tokia nuostabi. Turime pratinti vaikus girdėti, išgirsti.“

Stefano teigia, kad nervinasi ir žiūrėdamas televizorių, kadangi dauguma diktorių ar laidų vedėjų kalba netaisyklingai. „Daugumą programų reikėtų uždrausti dėl lietuvių kalbos darkymo. Taisyklingai kalba Inga Valinskienė, Marijus Žiedas, Andrius Kavaliauskas. Šie žmonės supranta kalbos grožį, kad kalba – tai muzika. Deja, tokių diktorių lietuviškuose televizijos kanaluose – mažuma“, – apgailestauja filologas.

Paklaustas, kokia kalba jam vis dėlto gražiausia, Stefano atsako nedvejodamas – italų. „Per šiuos metus Lietuvoje manęs dažnai klausdavo, kodėl žmogus turėtų mokytis italų kalbos ir ar ji – lengva. Kalbos svarba neretai siejama su naudingumu, lyg vienos kalbos būtų naudingos, o kitos – ne (kaip ir tautos). Nėra abejonių, kad gimtakalbių italų, palyginti su kitų kalbų atstovais, pasaulyje nedaug – apie 70 milijonų, tačiau, skirtingai nuo anglų, ispanų, prancūzų, rusų (ir iš dalies vokiečių), italų kalba niekada nebuvo kitiems žmonėms primesta (turiu galvoje kolonializmą). Atvirkščiai: ji paplito ne per kraštus užkariaujančią kariuomenę, o per savo unikalią kultūrą. Italų kalbos mokomasi ne dėl naudos. Bent truputis jos – tai kiekvieno išsilavinusio žmogaus rekvizitas. Kalbant apie lengvumą, kažin, ar apskritai būtų galima teigti, kad yra lengvų kalbų, tačiau, pavarčius kad ir pokalbių knygutę, italų kalba atrodo nepaprastai artima. Tik gal kiek primiršta...“

Kabineto žmogus

Namuose Stefano teigia atsipalaiduojantis ir kalbantis, kaip išeina. „Kalbu baisiai, linksnių nederinu! Nors dabar jau stengiuosi labiau – dėl vaikų, kad girdėtų taisyklingą šneką. Kartais net savo žmoną pataisau“, – su šypsena sako vyras ir priduria, kad svarbiausia gyvenime – šeima ir darbas. Žinoma, – ir turėti laiko sau. „Jei galėčiau, visą vasarą sėdėčiau namie, užsidaręs savo kabinete tarp knygų. Esu pedantiškas, mėgstu savo tvarką. Galėčiau net nevykti prie jūros ar ežero – esu kabineto žmogus“, – atvirauja italas. Deja, šiam norui išsipildyti nelemta – teks vykti į Italiją, kaip ir kasmet, aplankyti artimųjų. „Žmona su vaikais ir drauge skris lėktuvu, o aš trenksiuosi autobusu.“ Nustembu – kodėl gi? „Aš neskraidau lėktuvu. Kol mano tėvai gyvi, negaliu rizikuoti savo gyvybe. Nukritus lėktuvui, beveik nėra jokios tikimybės likti gyvam! Nenoriu suteikti tėvams tiek sielvarto. Geriau kentėsiu pats, nei priversiu kentėti kitus. Toks mano įsitikinimas. Gali būti, kad kai tėvų nebebus, vis tiek neskraidysiu – imsiu bijoti, kad mane praras vaikai. Keliauti autobusu atrodo saugiau.“

Stefano teigia, kad ir Lietuvoje praleisti metai padėjo jam brandinti gyvenimo filosofiją. „Du vaikai, du žodynai, turiu šeimą, darbą – nemažai, taigi iš esmės esu patenkintas, – šypsosi docentas. – Reikia džiaugtis tuo, ką turime. Saikingai. Kaip nereikia ir per daug liūdėti, kai kas nors nesiseka. Normalu, kad ne viskas visada eina pagal planą, tačiau svarbiausia – nesustoti, dirbti. Pasaulis būtų tobulas, jei kiekvienas iš mūsų kasdien stengtumės praskaidrinti kitiems gyvenimą, jei, užuot rungęsi dėl turtų, valdžios ir karjeros, siektume pranokti kitus darydami gera be atlygio. Be to, pagalba kitiems padeda pamiršti savo bėdas.“

Stefano spinduliuoja tokią gerą energiją, kad net sunku patikėti, jog jį šiame gyvenime kas nors galėtų erzinti. „O gal vis dėlto yra dalykų, kurie Jums labai nepatinka?“ – klausiu pašnekovą. „Manau, sunkiausia, kai tave supa kvailiai. Ir niekur nuo jų nepabėgsi – jų yra visur. O jei dar ir pikti... Tada tai – baisiausias dalykas.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis