Neregiams skirtame spektaklyje blogietis kvepia kitaip nei gerietis

Aktorė ir režisierė Karolina Žernytė (27 m.) į teatro istoriją drąsiai žengia su nauju scenos žanru – ji stato spektaklius neregiams. Lietuvoje režisuotos „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ sudomino Maskvos lėlių teatro vadovus. Jų pakviesta, jaunoji menininkė pastatė spektaklį akliesiems „Gegužės naktis“ ir sulaukė puikaus kritikų įvertinimo. Negana to, K. Žernytė dėl bendradarbiavimo susitarė dar su dviem Rusijos teatrais.

Savaitės populiariausi straipsniai:
- Beata Tiškevič: kaip būtų lengva, jei būčiau gimusi vyru...
- Panašiausios Holivudo mamos ir dukros
- Gatvės mada: brandesnio amžiaus moterys Paryžiuje (FOTO)
- Balerinų dieta: per 10 dienų - 10 kg ir jokio alkio

Zodiakas. „Esu Svarstyklės – svarstanti. Man apsispręsti sunku. Džiaugčiausi, jei už mane nuspręstų kiti.“

Credo: „Atsakymas, kurio nežinai, ateis pats, jei nebūsi kurčias. Svarbiausia – tikėti ir klausyti širdies.“

Idėja. „Matyti pasaulio grožį ir įvairovę galima ne vien akimis. Savo aplinkoje neturiu neregių, mintis kurti jiems spektaklius atėjo eksperimentuojant. Kai mokiausi Muzikos ir teatro akademijoje, aktorinio meistriškumo specialybės trečiame kurse, buvome pakviesti į Talino lėlių teatro festivalį, kur reikėjo pateikti neįgyvendinamą idėją. Pradėjau mąstyti, kas ta utopija yra man. Supratau, kad man nepatinka dabartinė situacija, kai žvaigždės spinduliuoja scenoje tam, kad spinduliuotų. Mano nuomone, aktorius turi tarnauti žiūrovams. O kada labiausiai reikia tarnystės? Kai žiūrovai ko nors negali.

Pagalvojau: „O jei žmogus nemato? Kaip jam papasakoti istoriją?“ Su kurso draugais pradėjome eksperimentuoti: akis užsirišusiems pasakoti istorijas veikdami kitus jų pojūčius – ne regą. Pamatėme, kad tai įdomu. Tik neįsivaizdavome, kad visa tai įmanoma įgyvendinti kaip spektaklį, – festivalyje reikėjo tik pateikti eskizą. Kai buvau ketvirtakursė, mūsų vadovai Algirdas Latėnas ir Gediminas Storpirštis davė užduotį – kiekvienam sukurti diplominį spektaklį. Manęs nepaliko mintis apie pojūčių teatrą. Surinkau komandą žmonių, kurie labiausiai tikėjo šia idėja. Niekas neprognozavo sėkmės. Repetuoti pradėjome nuo visiškos nežinios. Vėliau ėmėme bendradarbiauti su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centru. Gimė spektaklis „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, o praėjusių metų balandį Maskvos lėlių teatre įvyko kito mano spektaklio – „Gegužės nakties“ pagal N. Gogolio apsakymą „Gegužės naktis ir paskenduolė“ – premjera.

Kvapas. „Daug informacijos neregiams teikia kvapai. Geriečio kvapai malonūs, blogiečio – atgrasūs. „Bitinėlio pasakose...“ yra viena istorija apie blogą Pūgos Senį. Jo barzdą padarėme iš dvokiančių pakulų, neregiai po spektaklio sakė: „Iš kvapo supratau, kad jis yra negerietis. Norėjau, kad kuo toliau nuo manęs nueitų.“ Spektaklių neregiams aktoriai negali būti pasikvėpinę, nes jie vienu metu vaidina kelis vaidmenis.“

Lytėjimas. „Informacijai perteikti pakanka mažo prisilietimo. Maskvos lėlių teatro spektaklyje veikia mergaitė ir jos tėvas. Kol jie drauge, mergaitė laiminga (vėliau tėvas parsives pamotę ir taps kitoks). Dukrelė klausia: „Tėveli, ar tu mane mylėsi kaip anksčiau, kai pas tave atvažiuos jauna žmona?“ Jis sako: „Mylėsiu, mylėsiu“, ir abiem rankomis paliečia nematančio žiūrovo galvą. To pakanka, kad jis pajustų: tėvas yra geras, stiprus žmogus. Aklasis iš karto ima šypsotis.“

Garsas. „Ypač daug informacijos regėjimo negalią turinčiam žmogui teikia garsas.
Kurdami spektaklį labai daug klausomės, vaikštome užrištomis akimis. Kaip atkurti žolynų šiugždesį, nendrių šnaresį ir t. t.? Perteikti natūralius gamtos garsus – didelis darbas. Įrašų nenaudoju. Su aktoriais paieškas pradėjome nuo mažiausio žingsniuko. Vienoks žingsnis gali reikšti, kad personažas yra atsargus, kitoks – kad piktas, dar kitas – kad eina žudytis... Visą dieną ieškojau garso, kuris perteiktų, kaip nusiskandina mergaitė. Mano spektaklių žiūrovai tampa dalyviais: slepiasi krūmuose kartu su personažu, atlieka baldo vaidmenį ir t. t. Turime ir lėlių, tik jos kitokios – ne smulkių bruožų, nes neregiai jas čiupinėja. Į Maskvą kviečiausi savo dailininkę Pauliną Nešukaitytę.“

Vaizduotė. „Režisuoju ne aš, o žmogus – fantazuodamas. Tik fantazijai sužadinti reikia nemažai pastangų. Išraiškos būdų atrandu įsijautusi į neregintį žmogų. Manęs klausia: „Kas yra šeštasis pojūtis?“ Tai fantazija, suvokimas, įsivaizdavimas.“

Žiūrovai. „Kiekvienas aktorius turi po vieną prižiūrimą neregį, jį atveda ir išveda, per spektaklį globoja, kad nieko neatsitiktų. Regėjimo negalią turintys žmonės yra kitokie žiūrovai. Vaikai ir suaugusieji – taip pat skirtingi. Mažieji nesistengia save kaip nors pateikti, jie laisvai juda, bendrauja, viską čiupinėja, labai gražiai įsijaučia. Akliesiems atrodo, kad jų niekas nestebi. Iš tų žmonių galima mokytis gyvenimo džiaugsmo, jie moka būti dėkingi, nebijo pasakyti kritikos ir gražių žodžių.“

Lėlės. „Akademijoje mano kursas specializavosi lėlių teatro srityje. Kurso vadovai daugiausia dėmesio skyrė vaidybai, o lėles pačiupinėjome studijas baigdami. Pamilau lėlių teatrą. Esu lėlininkė, lėlės tapo mano nepagydoma liga. Vaikystėje turėjau vieną barbę, ją labai mėgau, bet niekada nesvajojau su lėlėmis dirbti. Lėlių teatras mane, mažą, buvo išgąsdinęs. Per „Tris paršiukus“ paršiukas pribėgo ir šalia manęs pasislėpė, o aš mintimis meldžiau: „Prašau, eik iš čia, eik iš čia...“ Mat jo ieškojęs vilkas su žibintais vietoj akių buvo siaubingai baisus!
Lėles ir pati gaminu. Esu vyriausia iš trijų vaikų. Vaikystėje buvau truputį kitokia, mėgau žaisti su tuo, kas pakliūna po ranka, pavyzdžiui, lipdydavau papuošalus iš miltų, druskos ir vandens. Prisiminusi senus žaidimus, naujausio spektaklio „Tavo akys matė mane“ pagal islandų rašytojo Sjóno to paties pavadinimo pasaką suaugusiesiems lėles sugalvojau iš šaukštų, šakučių, tešlos. Ir scenarijus rašau. Režisūra aprėpia daug meno sričių...“

Įvertinimas. Spektaklis „Gegužės naktis“ nominuotas didžiajam Rusijos teatro apdovanojimui „Auksinė kaukė“ (eksperimento kategorija; nugalėtojai paaiškės balandžio mėnesį).

Vertingiausias išmėginimas. „Kai baigiau akademiją, manęs ilgai nekvietė joks teatras. Atrodė – pasaulio pabaiga. Pagaliau gavau darbą Kauno lėlių teatre, dvejus metus ten dirbau – dariau tai, kas buvo liepiama. Jutau, kad ten manęs nereikia. Tuo pat metu rodžiau ir savo spektaklį akliesiems. Sprendimą išeiti į niekur priėmiau sunkiai. Žinojau: teks išgyventi pačiai. Palaikė mintis, kad nuo šiol darysiu viską, kas man patinka.“

Didžiausias pasiekimas. „Kad atstovėjau spektaklių neregiams idėją. Buvo sunku nepasiduoti – palaikė tik keli kurso draugai, kartu dirbome laisvalaikiu.“

Pralaimėjimai. „Manau, moku pralaimėti. Kai išėjau iš Kauno lėlių teatro, supratau, kad Lietuvoje nebeturiu socialiai saugios darbo vietos ir vargu ar kada nors turėsiu. Tai suvokti buvo skausminga, bet laukė spektaklių „Tavo akys matė mane“ (Lietuvoje) ir „Gegužės naktis“ (Maskvoje) premjeros. Laisvos menininkės statusas pakeliamas, kol neturi šeimos ir esi sveika. Labai greitai judu į priekį, apie pinigus nebemąstau, ir jų kažkaip atsiranda. O dirbu dieną naktį.“

Minimali ir maksimali programos. „Būdama moksleivė, norėjau gelbėti pasaulį. Įstojusi į Muzikos ir teatro akademiją, troškau režisuoti. Baigusi studijas, pradėjau vaidinti teatre. Užsinorėjau buto ir šeimos. Paskui mano svajonė sumažėjo iki gyvenimo draugo ir nuomojamo kambario. Vėliau pradėjau geisti stabilių pajamų ir... nueiti į pasimatymą. O tada pagalvojau: „Ai, tiek to, jei nebus to pasimatymo ir tų pajamų, tai eisiu ir toliau gelbėsiu pasaulį.“ Norėčiau savo spektakliais būti naudinga žmonėms, daryti tai, kas orientuota ne į aukštąjį meną, o artima žiūrovui.“

Meilė. „Meilė yra visa ko variklis. Reikia labai mylėti savo žiūrovus, partnerį, apskritai mylėti, kad galėtum ką nors atiduoti.“

Namai. „Daug keliauju, bet būtų smagu turėti vietą, kur galėčiau grįžti kiekvieną dieną. Šiemet apie tokią vietą svajoti neverta, nes Rusijoje yra numatytos dar dvi premjeros. Rugsėjį turėtų pasirodyti mano režisuotas spektaklis neregiams Irkutske, kita premjera – Totorijoje, Naberežnyje Čelnuose. Kai manęs klausia: „Kur tu gyveni?“, atsakau: „Visur.“ Mano daiktai ir triušis Čarlis yra Vilniuje. Čarlį padovanojo kurso draugai, mudu daug kartu keliavome, o dabar jis yra tėvų namuose, draugauja su šuniu ir katinu. Geriausiai jaučiuosi Semeliškėse (Trakų raj.) – senelių sodyboje, prosenelio statytame name.“

Herojus. „Tai mano močiutė Staselė, ji neseniai mirė. Buvo labai paprasta, niekada nesigyrė, nieko neapkalbinėdavo, pikto žodžio nėra pasakiusi. Jei turėdavo pinigų, išdalydavo broliams, seserims, vaikams, anūkams.“

„Esu... besimokanti, kasdien kitokia. Jei būtų bloga nuotaika, viską, ką dabar pasakoju, perleisčiau per kitą prizmę. Esu labai jautri. Vaikystėje mama sakydavo, kad mane reikėjo pavadinti Ašarėle. Labai išgyvenu, pykstu ir save kaltinu, jei ką nors ne taip padarau. Net dabar, duodama interviu, kaltinu save, kad, užuot susikvietusi visus savo aktorius, kalbu pati. Mane lengva pravirkdyti. Kartais mėgstu nueiti į spektaklį paverkti. Kai kurie žmonės mano, kad neturiu humoro jausmo, mat nesuprantu anekdotų. Jie man nėra juokingi. Džiaugiuosi, pradedu kvatoti matydama, kaip vaidmenis kuriantys aktoriai pajunta laisvę, išdarinėja smagius dalykus. Pamirštu blogybes. Tarkim, žmonės sako: „Negaliu atleisti“, o aš net neprisimenu, kad turėčiau kokiam nors žmogui atleisti.“

Achilo kulnas. „Silpniausios mano savybės – jautrumas ir perdėtas savikritiškumas.“

Tabu. „Neleidžiu sau meluoti. Suprantu, kad kartais reikia pagražinti, išsisukti, bet man nepavyksta. Kartais dėl to ant savęs pykstu. Kita – nemoku šaukti ant žmonių. Yra visokių režisūros žaidimų, kartais privalai užrėkti, nors visai nenori. Iš paskutinių jėgų susikaupi ir net nusikeiki, kad žmogus pagaliau tave išgirstų. Iš tikrųjų greičiau apsiverkiu, nei pradedu rėkauti.“

Ydos. „Keistos mano ydos, bandau jas perprasti. Yra draugų, kuriuos labai myliu, bet nežinia kodėl retai su jais susitinku. Jei man koks žmogus padėjo ir aš neturiu kaip atsilyginti, bijau su juo susitikti; mėgstu ilgai miegoti; dažnai lepteliu kokią nesąmonę. Kartą aš, geroji spektaklių kūrėja, pamiršau, kad vaidinsime vaikų namų auklėtiniams ir išėjusi prieš spektaklį pasakiau: „Vaikai, paprašykite, kad jūsų tėveliai ir mamytės išjungtų mobiliuosius telefonus...“

Komplimentas. „Spektaklį akliesiems kūrėme kartu su Lietuvos aklųjų socialinio ugdymo centro moksleiviais. Jie mums nesivaržydami pasakojo, kaip gyvena, kaip suvokia aplinką, kaip bendrauja. Po kiek laiko paskambinau vienam projekto dalyviui. „Aš iš karto jus pažinau, – pasakė vaikinas. – Jūsų labai gražus balsas. Įskaitykite kokią nors knygą. Mielai paklausyčiau, jei dainuotumėte, net sumokėčiau už koncertą.“ Gražu, kad atsiminė iš balso. Tie berniukai yra mandagūs, nuoširdžiai sakydavo, ką galvoja. Kartą pasakė: „Šiandien jūs labai skaniai kvepiate.“ Miela.“

Silpnybė. „Neįsivaizduoju savo gyvenimo be gyvūnų. Kai buvau maža, kaime pažinojau visas karves ir arklius, eidavau jų glostyti. Apie vieną smarkią kumelę net šeimininkai ratą sukdavo. Aš ilgai sėdėdavau pievoje, laukdavau, kol ta pakvaišėlė pati prie manęs prieis. Pamažu, pamažu prislinkdavo, tada aš imdavau ją glostyti, pasakoti visas savo paslaptis. O ji padėdavo man ant peties galvą ir, regis, atidžiai klausydavosi... “

Pomėgiai. „Mėgstu žiūrėti istorinius filmus, skaityti istorines (nors niekaip neprisimenu faktų) ir mitologines knygas. Norėčiau pastatyti spektaklį iš lietuvių mitologijos. Gražu, kad mūsų sakmėse nėra iš prigimties blogų personažų. Visi turi tik kokių nors silpnybių. Ir tas pasaulis toks paprastas!“

Baimė. „Baimė mane lydi nuo vaikystės. Labai bijau povandeninių pabaisų ir vaikštančių statulų – tokias, būdama maža, sapnuodavau. Labai bijau laumių, kraupu eiti naktį į rūką. Senelių sodyba yra tokia baugoka vieta – vienkiemis, nuo ežero kyla tirštas rūkas... Mano mama ir tėtis, mitologijos ir folkloro gerbėjai, vaikystėje man nuolat sekdavo sakmes apie laumes, o šventai tikėjau ir tikiu, kad galiu tame rūke jų sutikti.“

Mistiniai sutapimai. „Neseniai su spektakliu „Bitinėlio pasakos...“ važinėjome po Lietuvą. Taip pat vedžiau užsiėmimus pedagogams, vaikų namų auklėtojams, o Zarasuose – socialinės globos namų darbuotojams. Šioje įstaigoje gyvena fizinę bei psichinę negalią turintys senukai. Labai graži vieta, didžiulis pastatas – ant ežero kranto. Mane, lakios fantazijos merginą, toje atokioje vietoje paliko nakvoti. Kaip tik tądien Maskvoje buvo vaidinamas mano spektaklis „Gegužės naktis“. Nutariau tuo metu nueiti prie ežero, susikaupti, apie juos visus pagalvoti, palinkėti sėkmės. Taigi stoviu ant kranto, žuvys šokinėja. Spektaklyje taip pat yra baugus ežeras. Ėmiau įsivaizduoti nugrimzdusias paskenduoles. Einu toliau. Pradėjo katės aplink mane suktis – visai kaip spektaklyje. Prieinu apdegusį seną namą, šunys loja, matau – ateina svirduliuodamas žmogus. Ir apleistas namas, ir girtuoklis yra mano spektaklyje! Pamaniau: „Velnias, kas čia vyksta?“ Baugu buvo miegoti.“

Klaidžiojimas. „Po nepažįstamus miestus vaikštau be žemėlapio. Man labai įdomu pasiklysti. Tada atrandu daug keistų dalykų. Su kurso drauge stojome į Šarlevilio-Mezjero nacionalinę lėlių teatro meno mokyklą – garsiausią Europoje lėlininkų mokyklą. Bendrakursei pavyko, o man – ne, tad patraukiau į Paryžių ir savaitę klaidžiojau. Regis, didžiulis stresas – nepatekau, kur svajojau, bet liūdesio ar nevilties nejaučiau, tiesiog klaidžiojau ir rinkau ženklus, buvo nepaprastai įdomu. Ir dabar dažnai neplanuotai atsiduriu tame mieste.“

Smagios kvailystės. „Kelerius metus dirbau kūrybinėje vaikų stovykloje „Lietuvos atgaja“, daug nesąmonių ten esu prikrėtusi. Tarkim, vienos pamainos vaikai buvo tokie neklaužados, kad neapsikentusi pasakiau: „Ateis ragana ir išpaišys blogiukų veidus permanentiniais žymekliais – pažymės amžiams.“ Kartą prie administracijos kambario pamačiau stovinčius kelis vaikus – dairėsi raganos. Vieną įsitraukėme, išpaišėme ir išstūmėme lauk. Kitą dieną prie durų išsirikiavo visa eilė – laukė, kad ragana ir juos įsitemptų.“

Labiausiai trūksta. „Vadybininko. Šiandien tvarkau dokumentus, ir man tai nepatinka. Pavargstu labiau nei nuo bet kokio kito darbo. Mano vadybininkas turėtų mokėti mažiausiai tris kalbas ir gebėti susirašinėti, ieškoti visokių projektų galimybių. Kadangi reikalavimai dideli, viską darau pati.“

Sunkiausias jausmas. „Būti nereikalingai. Nuo šio jausmo turiu bėgti, nes jis visą laiką yra šalia. Liūdna, kai žmonės net nepaklausia, kaip tau sekasi, arba paklausia ir nesiklauso. Suvokiu, kad savo tėvams ir triušiui visada būsiu reikalinga, bet profesiniu požiūriu privalau smarkiai kabintis. Nesu tinginė, daug dirbu, bet... jaučiuosi kaip elgeta gatvėje. Ištiesusi ranką turiu įrodinėti, kad šis teatras reikalingas. Per metus parašau dvigubai daugiau projektų, nei sulaukiu finansinių galimybių juos įgyvendinti.“

Arklio metai. „Arklys man – artimas gyvūnas. Tikiuosi, kad 2014-ieji bus geri, palankūs, svarbūs, gausūs didelių darbų. 2013-ieji buvo didžiulio įdirbio metai. Dabar turėtų išryškėti rezultatas.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis