Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę

 (57)
Senovės išminčiai sakydavo, kad kartais reikia sulėtinti tempą, grįžti prie pradžios, ab ovo (liet. „nuo kiaušinio“). Panašūs tikslai suvedė tris skirtingų profesijų, bet labai panašias moteris – viešųjų ryšių specialistes Guodą Giedraitę (35 m.), Justę Marcelionienę (37 m.) ir drabužių dizainerę Vidą Simanavičiūtę (56 m.). Jų įkurto prekių ženklo „OVO Things“ istorija irgi prasidėjo nuo kiaušinio.
Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Šis rašinys gimė nuo stebeilijimo į vėjyje besiplaikstančias paklodes. Iš parodos „Made in Japan“ grįžusi kolegė pasidžiaugė atradusi naują lietuvių prekių ženklą. Kai užėjau į „Ovo Things“ interneto puslapį (šis grafikos dizainerio Gedimino Saulio kūrinys jau pelnė tarptautinės dizainerių bendruomenės įvertinimą), akimirka tarsi sustojo: žiūrėjau į lėtai vėjo ritmu judančias paklodes juodai baltame fone apie nieką negalvodama. Šios meditacijos poveikis truko taip ilgai, kad nutariau paskambinti Guodai ir paprašyti pasikalbėti – apie tas paklodes bei kaip pavyksta kasdien sustabdyti akimirkas.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Biure – kaip namie

Lėtos rytinės kavos ir pokalbio su visomis trimis „Ovo Things“ įkūrėjomis Guoda pakvietė į jų nedidelį biurą Užupyje. Duris atidaro balta marškinių tipo suknele vilkinti Guoda. Kol dairausi po pilkų ir baltų pustonių biurą, į lėkštes išdėlioja lauktuvių atneštas kaneles. Ieškojau kuo „lėtesnio“ deserto, o šių prancūziškų pyragaičių, kepamų Bordo regione pagal kelių šimtų metų senumo receptus, gamybos technologija itin sudėtinga ir reikalaujanti didelio meistriškumo, kepti krosnyje specialiose formelėse šias lepias rafinuotas poniutes reikia labai ilgai. Baigusi Guoda aprodo patalpas. Kai įkišu nosį į spintą, kurioje laikomos natūralaus bičių vaško žvakės, suprantu, ką iš tikrųjų reiškia jų apibūdinimas: „Kvepia pieva.“ To kvapo aprašyti neįmanoma (kaip apibūdinti, kuo kvepia vaikystė kaime?). Reikia pauostyti.

Ši studija labai skiriasi nuo didelės kompanijos biuro. Čia jauku ir gera kaip namie, ramu, fone tyliai skamba džiazas ir laundžas, pro langus matyti gamtos ritmui paklūstantys medžiai ir senučiukai, jau paklypę mediniai namukai...

Kiaušinis ne tik simbolizuoja pradžią, jis atspindi mūsų prekių ženklo filosofiją – grįžti prie daikto esmės.

Vis dėlto aplinka leidžia susikaupti, – jokių trikdančių, nereikalingų, akį rėžiančių detalių, popierių stirtų, lentynose tvarkingai surikiuotos elegantiškos ir subtilios dėžutės (į jas pakuojami „Ovo“ daiktai). „Gal tik kavos aparato trūksta“, – juokiasi Guoda į keraminius puodelius pildama iš kaimynų Thierry kepyklos Vidos ir Justės parneštą kavą.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Nuo kiaušinio

Nuo kavos šiuose subtilių daiktų namuose prasideda bemaž kiekvienas rytas. Guoda su Juste prie puodelio kvapnaus gėrimo aptaria ir surikiuoja darbus, kai reikia ką nors nuspręsti ar pasitarti, prisijungia ir Vida. V. Simanavičiūtė dar kuria drabužius ir individualiems klientams. „Šis prekių ženklas – nauja veikla, ji man labai patinka“, – sako Vida. „Ovo Things“ įkūrėjos viską stengiasi daryti drauge: trise važiuoja ir į fabrikus, ir pas audinių tiekėjus. Justė dar mėgsta pamedituoti pakuodama klientams pirkinius. Subtiliu skoniu ir kruopštumu apdovanota moteris supakuoja kiekvieną daiktelį. Jos preciziškumu įsitikinau pati, kai per keletą minučių neskubriais lengvais judesiais į trapų baltą šilko popierių įvyniojo mano draugei Kalėdų proga pirktas žvakes, perrišo plonyte sidabro gija. Pirkėjams daiktai iškeliauja dailiose dėžutėse. Šių popierinis vidus dekoruotas nedideliu kiaušiniu, „Ovo Things“ simboliu, dovanų dar įdedamas ženkliukas – baltas kiaušinukas.
„Kiaušinis ne tik pradžios, bet ir visos mūsų išgrynintos koncepcijos simbolis, jis atspindi mūsų prekių ženklo filosofiją – grįžti prie daikto esmės“, – paaiškina G. Giedraitė. „Lyg ir paprastas, bet tobulos formos kiaušinis ir vizualiai estetiškai atrodo“, – papildo kolegę Justė.

Skubėk lėtai

Kai apžiūrinėjau virtualius naujo prekių ženklo namus, užkliuvo mintis, kad natūralaus bičių vaško žvakės dega tiek, kiek trunka vakarienė, – dvi valandas. Dabar madinga lėtai valgyti (iš šio poreikio netgi gimė judėjimas „Slow Food“), mažiau vartoti ir pirkti daiktų. Justei visai netikėtai pagal šią analogiją į galvą šovė terminas „lėtasis verslas“. Jis, nors sugalvotas pusiau juokais, bet geriausiai atspindi jų nedidelio verslo koncepciją – išliekamąją vertę turinčius daiktus išjausti, kurti natūraliai ir be skubos.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Mums kalbantis daugybę kartu ištartas žodis „natūraliai“ turbūt geriausiai apibūdina ir paties prekių ženklo filosofiją. Natūraliai gimė jo idėja, susipynė visų trijų jo kūrėjų keliai, natūraliai išsirutuliojo būsimi modeliai, netgi biuro interjeras natūralus, daiktai „sukrito“ tarsi savaime. Guoda, Justė ir Vida sutinka, kad labai svarbu rasti laiko sustoti, pagalvoti. Jos kuria, dirba, netgi bendrauja stengdamosi kuo rečiau vartoti žodį „reikia“. „Niekada gyvenime nesistengiau paklusti kokioms nors taisyklėms, pasiduoti lėkimui. Kolegės dar prekių ženklo „A&V“ veiklos pradžioje man sakydavo: „Tu labai lėtai dirbi“, ragindavo suktis greičiau, kad būtų efektyviau. Esu kartą pabandžiusi padaryti greičiau, – rezultatu nebuvau patenkinta, – prisipažįsta Vida. – Darau taip, kaip man išeina, intuityviai, dirbu lėtai, nelipu per save, nemėgstu skubėti. Tokia visada buvo mano kūrybos, darbo ir gyvenimo filosofija.“

„Prabanga yra ir šitaip kurti, ir neskubant gyventi, daryti tai, ką tikrai nori“, – sutinka kolegės. Guoda prieš metus gerą ir patinkantį darbą didelėje tarptautinėje kosmetikos kompanijoje iškeitė į širdžiai mielą veiklą. „Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai supranti, ką iš tikrųjų nori daryti labiausiai, ir perdėlioji prioritetus“, – mano G. Giedraitė. Filosofijos studijas baigusi Justė, kaip ir Guoda, ilgus metus dirbo viešųjų ryšių srityje, bet sako pajutusi, kad atėjo laikas daryti kažką kita.

Kitokia prabanga

G. Giedraitė tikina – prekių ženklo idėja gimė iš poreikio. „Man būdavo sunku rasti parduotuvėse, tarkim, visiškai paprastą kokybišką rankinę. Vis pakalbėdavome su Vida, o paskui ir su Juste, kad reikia „kažką daryti“. Justę pažinojau iš anksčiau (mudvi buvome kolegės), Vidos darbais visada žavėjausi. Taigi kai susitikome, pakalbėjome, viskas natūraliai ir prasidėjo...“ – pasakoja G. Giedraitė. „Susitikome kavinukėje prie Filharmonijos, tvarkingai surašėme verslo strategiją, ir viską, ką tą vakarą nutarėme, nuosekliai įgyvendiname“, – lemtingą susitikimą prieš dvejus metus, Kalėdų laikotarpiu, prisimena J. Marcelionienė.

V. Simanavičiūtė į naują verslą atėjo iš mados pasaulio. Šis, sako, negailestingas, ritmas beprotiškas, kiekvieną sezoną privalai kuo nors nustebinti. „Tai mane šiek tiek išvargino. Apie savo kuriamus daiktus sakome, kad jie yra prabangūs, bet kitaip. Galvoje turime audinių kokybę, dizainą, – paaiškina Vida. – Jie tokie, kokius norisi dėvėti kasdien.“

Kurdamos daiktus (o ir kasdieniame gyvenime), visos trys vadovaujasi principu „mažiau yra daugiau“. „Geriau turėti mažiau daiktų, bet nepriekaištingos kokybės. Mes ir kuriame tokius, kuriuos būtų lengva derinti, patogu ir gera nešioti, – sako J. Marcelionienė. – Ne daiktas diktuoja, ką prie jo vilkėti, o tu renkiesi, ką prie jo derinti.“

Vida papildo: „Drabužis turi padėti žmogui gerai jaustis, o ne jį trikdyti, įpareigoti.“ Prie tokių, pasak dizainerės, bazinių daiktų galima derinti kokius nori aksesuarus ir kasdien dėti vis kitus akcentus.

„Norėjome, kad mūsų sukurti drabužiai būtų atpažįstami, savito braižo. Pačios nešiojome, bandėme, daug ką atmetėme. Tikram, geram daiktui sukurti ir pagaminti reikia laiko“, – sako G. Giedraitė.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Nedidelio verslo atstovės užduotį sau pasunkino, – kiekvienas daiktas gaminamas vis kitame fabrike, savo gaminiams jos renkasi tik solidžią patirtį turinčių kompanijų audinius. Visos trys sutinka – tokiam verslui ryžtis reikėjo nemažai drąsos ir šiek tiek avantiūrizmo. „Galbūt atrodo, kad niekam nereikia visiškai paprastų, niekuo neišsiskiriančių, nuobodžių daiktų. Vis dėlto tikiu, kad yra žmonių, kurie vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę“, – svarsto Vida.

Vieni marškiniai – kelios apykaklės

„Ovo Things“ asortimente nėra atsitiktinių daiktų – kiekvienas iki smulkmenų apgalvotas, išgrynintas, išjaustas. „Daiktų atranka – nelengvas darbas. Kai kuriuos atmetame iš karto, prie kai kurių idėjos kartais grįžtame. Norime, kad visi jie būtų funkcionalūs, pritaikomi, tarnautų kuo ilgiau“, – pasakoja G. Giedraitė. Pavyzdžiui, Mongolijos kašmyro šalikas. Taip, brangus, tačiau jis tokios kokybės (1766 m. įkurto garsaus britų verpimo fabriko „Z. Hinchliffe & Sons“, – aut. past.), kad gali nešioti beveik visą gyvenimą. Arba balti marškiniai. Iš pirmo žvilgsnio – visiškai klasikiniai, tačiau yra pasiūti specializuotame fabrike iš specialaus itališko audinio. Vida atneša marškinius ir rodo audinio kokybę liudijančią etiketę: gamintojas – 1920 metais Neapolyje įsteigta kompanija „Caccioppoli Napoli“, „Moters“ vienmetė. „Tokiems marškiniams pasiūti reikia pačių geriausių medvilninių siūlų, o tokių Lietuvoje nėra“, – apie drabužio gamybos specifiką pasakoja V. Simanavičiūtė.

Apie savo kuriamus daiktus sakome, kad jie yra prabangūs, bet kitaip. Galvoje turime audinių kokybę, dizainą.

Kai kurios klientės tokių baltų marškinių nusiperka iš karto po kelis, kad galėtų nešioti kasdien. Geriau įsižiūrėję pamatysite, kad jie yra su „razina“ – dviguba apykakle. Taip kasdienis, iš pirmo žvilgsnio nuobodus (gerąja prasme) drabužis įgyja savitumo. Kūrėjos sako, kad apykaklių siūlys įsigyti ir atskirai, šias – įvairesnių raštų ir atspalvių – galima keisti pagal poreikį, nuotaiką ar progą.
Keletą mėnesių veikiančioje elektroninėje parduotuvėje ovothings.com galima įsigyti baltų marškinių, kašmyro šalikų, vilnonių apklotų, natūralaus bičių vaško rankų darbo žvakių. Kai kurių daiktų – Vilniuje esančiuose butikuose „Madress“, „House of Naive“, „Jupė“, „Užupio 14“, „Kukla Beauty Box“, Vilniaus oro uoste, Kaune, „Koko Boutique“ ir „Mazgas“, pieva kvepiančių žvakių – kepyklėlėje „Tie kepėjai“.

„Norime, kad ir drabužis, ir aplinka, kurioje žmogus praleidžia daugiausia laiko, organiškai vieni kitus papildytų“, – sako V. Simanavičiūtė ir priduria, kad ateityje jų elektroniniame butike galbūt atsiras vyriškų drabužių, paltų, namų liniją papildys daugiau interjero detalių, patalynės, galbūt net baldų. „Kas žino, – šypsosi. – Tvyrančių ore idėjų daug, bet joms virsti daiktais reikia laiko. Taigi palauksime ir pamatysime...“ – sako šypsodamasi V. Simanavičiūtė.

***
Keista, tačiau po šio pokalbio dar ilgai jaučiausi tokia apsivaliusi – lyg švari balta paklodė. Visai kaip viena iš tų, į kurias tąsyk bemaž pusvalandį žiūrėjau kompiuterio monitoriuje. Lyg būčiau grįžusi į naują pradžią. O joje man būtinai reikės naujų baltų marškinių!

Nuotraukos – Dovilės Dagienės ir iš prekių ženklo „Ovo Things“ archyvo

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Veidai

Tikrasis d‘Artanjanas ėjo paukštyno prižiūrėtojo ir durininko pareigas, o turtus susikrovė iš įžūlaus šnipinėjimo (5)

Realus muškietininkas buvo laikomas abejotinu didiku, vaikystėje buvo maitinamas lašiniais, ėjo paukštyno prižiūrėtojo ir durininko pareigas, o turtus susikrovė iš įžūlaus šnipinėjimo su persirenginėjimo elementais.

D. Ulvydas: žinau, ką papasakoti apie lietuvius, kad užsieniečiams „stalčiai atsidarytų“

Donatas Ulvydas: lietuviams reikia sugebėti iš savęs pasijuokti, bet ir tuo pačiu suprasti, kodėl taip yra.

Po kelionės į Palestiną gimė restoranas, raginantis pažinti kitą kultūrą (112)

Tvirtai apsisprendusi būti ištikima savo sąžinei ir gyventi pagal deklaruojamas vertybes, Indrė Armalytė (31 m.) metė patogų, bet prasmės stokojantį gyvenimą sostinėje ir, intuicijos vedama, Druskininkuose įkūrė restoraną „Toli Toli“.

Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė: mūsų šeima netipiška (4)

Pristatome rugpjūčio mėnesio „Moters“ numerį, kurio viršelį puošia Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė.

Aneta Anra: žinau, kas yra paleistuvė

„Sveiki, lunatikai“, - vakar vakare baro „In Vino“ terasoje, iš kurios matosi Nidos pušų viršūnės, Baltijos jūra ir Kuršių marios, sveikinosi aktorius Andrius Bialobžeskis.

Liūdna Radiko gyvenimo istorija: per pragaištingą priklausomybę neteko mylėtų moterų, turto, virto ligotu skurdžiumi (58)

„Žinote, kodėl mane priėmė? Nes visi buvo balti, o Radikas Muratovas – juodas“, – pasakojo R. Muratovas viename iš interviu.

Rašytoja Svetlana Aleksijevič: Černobylis yra dar baisiau už gulagą, Osvencimą ir holokaustą (20)

„Černobylis – paslaptis, mes ją dar turėsime atskleisti. Menas gali meluoti, tačiau dokumentas nemeluoja“, – atvirai sako ukrainiečių kilmės baltarusių rašytoja, 2015 metų Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič (67 m.).

Besilaukianti Ieva Narkutė: netrukus kūryba įgis naują ir labai rimtą konkurentą

Švelni, gležna ir jauna mergina, žvelgiant iš išorės. Bet žvelgiant iš profesinės pusės – stipri ir kalnus verčianti moteris. Ieva Narkutė – visiems puikiai žinoma Lietuvos atlikėja, kurios repertuare daug nuostabių ir populiarių dainų.

Sveikatos specialistė R. Bogušienė: žinau, kodėl mama susirgo vėžiu (169)

Daugumai žmonių vėžys skamba kaip galutinė ir neginčijama diagnozė, tai tarsi nuosprendis be išeities. Ir kaip daugelis sako, o kodėl man? Mano Mama buvo ne išimtis! O buvo net 50-čio nepasiekusi.

Naujame istoriniame seriale – ir meilės peripetijos

Jau greitai LRT žiūrovai išvys naują, unikalų projektą – istorinį dokumentinį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“, kuriame filmuojasi įsimintinas Lietuvos kino, teatro ir televizijos žvaigždžių desantas.

7 vaikų mama: ar žinote, kas namuose užima svarbiausią vietą? (63)

Apie vaikus, gimusius iš nekuklių svajonių apie „ilgą valgomojo stalą, kai dubuo su duona iš vieno stalo galo ilgai keliauja per rankas į kitą stalo galą“.

Amelia Earhart: pirmosios lakūnės šlovė ir jos mįslingą dingimą apaugusios paslaptys (14)

Amelia Earhart buvo amerikiečių lakūnė, rašytoja ir kovotoja už moterų teises. Ji tapo pirmąja moterimi, savarankiškai perskridusia Atlantą. Jos dingimas 1937 metais mėginant apskristi pasaulį yra paslaptis, kuri ir toliau intriguoja žmones visame pasaulyje.

Džiunglėse gyvenanti menininkė Aušra Kleizaitė: indės laimę supranta kitaip (88)

Jos gyvenimas telpa į du lagaminus. Į vieną didelį ir vieną mažą. „O juk daugiau žmogui nereikia“, – sako tarp Vilniaus ir Orisos džiunglių Indijoje gyvenanti menininkė Aušra Kleizaitė.

Neda: likimas dovanojo labai išmintingą ir talentingą partnerį (1)

Neda Malūnavičiūtė labiau žinoma kaip džiazo atlikėja, tačiau dėl koncertų su Olegu Ditkovskiu ir Kostu Smoriginu ją atpažįsta ir dainuojamosios poezijos mylėtojai.

Joms – per 50, tačiau jos seksualesnės už daugelį dvidešimtmečių! (76)

Daugelis galvoja, kad amžius yra tarsi nuosprendis. Tačiau, iš tikrųjų, jeigu nuolat prižiūrėsime savo išvaizdą ir tai, ką valgome, galima ir penkiasdešimties atrodyti taip kaip būnant 25 ar 30 metų! Ar netgi geriau!
Št lie. 30d.
15°...24°
Sk lie. 31d.
15°...24°
Pr rgp. 01d.
15°...22°
An rgp. 02d.
14°...21°
Tr rgp. 03d.
13°...21°