Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę

 (57)
Senovės išminčiai sakydavo, kad kartais reikia sulėtinti tempą, grįžti prie pradžios, ab ovo (liet. „nuo kiaušinio“). Panašūs tikslai suvedė tris skirtingų profesijų, bet labai panašias moteris – viešųjų ryšių specialistes Guodą Giedraitę (35 m.), Justę Marcelionienę (37 m.) ir drabužių dizainerę Vidą Simanavičiūtę (56 m.). Jų įkurto prekių ženklo „OVO Things“ istorija irgi prasidėjo nuo kiaušinio.
Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Šis rašinys gimė nuo stebeilijimo į vėjyje besiplaikstančias paklodes. Iš parodos „Made in Japan“ grįžusi kolegė pasidžiaugė atradusi naują lietuvių prekių ženklą. Kai užėjau į „Ovo Things“ interneto puslapį (šis grafikos dizainerio Gedimino Saulio kūrinys jau pelnė tarptautinės dizainerių bendruomenės įvertinimą), akimirka tarsi sustojo: žiūrėjau į lėtai vėjo ritmu judančias paklodes juodai baltame fone apie nieką negalvodama. Šios meditacijos poveikis truko taip ilgai, kad nutariau paskambinti Guodai ir paprašyti pasikalbėti – apie tas paklodes bei kaip pavyksta kasdien sustabdyti akimirkas.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Biure – kaip namie

Lėtos rytinės kavos ir pokalbio su visomis trimis „Ovo Things“ įkūrėjomis Guoda pakvietė į jų nedidelį biurą Užupyje. Duris atidaro balta marškinių tipo suknele vilkinti Guoda. Kol dairausi po pilkų ir baltų pustonių biurą, į lėkštes išdėlioja lauktuvių atneštas kaneles. Ieškojau kuo „lėtesnio“ deserto, o šių prancūziškų pyragaičių, kepamų Bordo regione pagal kelių šimtų metų senumo receptus, gamybos technologija itin sudėtinga ir reikalaujanti didelio meistriškumo, kepti krosnyje specialiose formelėse šias lepias rafinuotas poniutes reikia labai ilgai. Baigusi Guoda aprodo patalpas. Kai įkišu nosį į spintą, kurioje laikomos natūralaus bičių vaško žvakės, suprantu, ką iš tikrųjų reiškia jų apibūdinimas: „Kvepia pieva.“ To kvapo aprašyti neįmanoma (kaip apibūdinti, kuo kvepia vaikystė kaime?). Reikia pauostyti.

Ši studija labai skiriasi nuo didelės kompanijos biuro. Čia jauku ir gera kaip namie, ramu, fone tyliai skamba džiazas ir laundžas, pro langus matyti gamtos ritmui paklūstantys medžiai ir senučiukai, jau paklypę mediniai namukai...

Kiaušinis ne tik simbolizuoja pradžią, jis atspindi mūsų prekių ženklo filosofiją – grįžti prie daikto esmės.

Vis dėlto aplinka leidžia susikaupti, – jokių trikdančių, nereikalingų, akį rėžiančių detalių, popierių stirtų, lentynose tvarkingai surikiuotos elegantiškos ir subtilios dėžutės (į jas pakuojami „Ovo“ daiktai). „Gal tik kavos aparato trūksta“, – juokiasi Guoda į keraminius puodelius pildama iš kaimynų Thierry kepyklos Vidos ir Justės parneštą kavą.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Nuo kiaušinio

Nuo kavos šiuose subtilių daiktų namuose prasideda bemaž kiekvienas rytas. Guoda su Juste prie puodelio kvapnaus gėrimo aptaria ir surikiuoja darbus, kai reikia ką nors nuspręsti ar pasitarti, prisijungia ir Vida. V. Simanavičiūtė dar kuria drabužius ir individualiems klientams. „Šis prekių ženklas – nauja veikla, ji man labai patinka“, – sako Vida. „Ovo Things“ įkūrėjos viską stengiasi daryti drauge: trise važiuoja ir į fabrikus, ir pas audinių tiekėjus. Justė dar mėgsta pamedituoti pakuodama klientams pirkinius. Subtiliu skoniu ir kruopštumu apdovanota moteris supakuoja kiekvieną daiktelį. Jos preciziškumu įsitikinau pati, kai per keletą minučių neskubriais lengvais judesiais į trapų baltą šilko popierių įvyniojo mano draugei Kalėdų proga pirktas žvakes, perrišo plonyte sidabro gija. Pirkėjams daiktai iškeliauja dailiose dėžutėse. Šių popierinis vidus dekoruotas nedideliu kiaušiniu, „Ovo Things“ simboliu, dovanų dar įdedamas ženkliukas – baltas kiaušinukas.
„Kiaušinis ne tik pradžios, bet ir visos mūsų išgrynintos koncepcijos simbolis, jis atspindi mūsų prekių ženklo filosofiją – grįžti prie daikto esmės“, – paaiškina G. Giedraitė. „Lyg ir paprastas, bet tobulos formos kiaušinis ir vizualiai estetiškai atrodo“, – papildo kolegę Justė.

Skubėk lėtai

Kai apžiūrinėjau virtualius naujo prekių ženklo namus, užkliuvo mintis, kad natūralaus bičių vaško žvakės dega tiek, kiek trunka vakarienė, – dvi valandas. Dabar madinga lėtai valgyti (iš šio poreikio netgi gimė judėjimas „Slow Food“), mažiau vartoti ir pirkti daiktų. Justei visai netikėtai pagal šią analogiją į galvą šovė terminas „lėtasis verslas“. Jis, nors sugalvotas pusiau juokais, bet geriausiai atspindi jų nedidelio verslo koncepciją – išliekamąją vertę turinčius daiktus išjausti, kurti natūraliai ir be skubos.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Mums kalbantis daugybę kartu ištartas žodis „natūraliai“ turbūt geriausiai apibūdina ir paties prekių ženklo filosofiją. Natūraliai gimė jo idėja, susipynė visų trijų jo kūrėjų keliai, natūraliai išsirutuliojo būsimi modeliai, netgi biuro interjeras natūralus, daiktai „sukrito“ tarsi savaime. Guoda, Justė ir Vida sutinka, kad labai svarbu rasti laiko sustoti, pagalvoti. Jos kuria, dirba, netgi bendrauja stengdamosi kuo rečiau vartoti žodį „reikia“. „Niekada gyvenime nesistengiau paklusti kokioms nors taisyklėms, pasiduoti lėkimui. Kolegės dar prekių ženklo „A&V“ veiklos pradžioje man sakydavo: „Tu labai lėtai dirbi“, ragindavo suktis greičiau, kad būtų efektyviau. Esu kartą pabandžiusi padaryti greičiau, – rezultatu nebuvau patenkinta, – prisipažįsta Vida. – Darau taip, kaip man išeina, intuityviai, dirbu lėtai, nelipu per save, nemėgstu skubėti. Tokia visada buvo mano kūrybos, darbo ir gyvenimo filosofija.“

„Prabanga yra ir šitaip kurti, ir neskubant gyventi, daryti tai, ką tikrai nori“, – sutinka kolegės. Guoda prieš metus gerą ir patinkantį darbą didelėje tarptautinėje kosmetikos kompanijoje iškeitė į širdžiai mielą veiklą. „Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai supranti, ką iš tikrųjų nori daryti labiausiai, ir perdėlioji prioritetus“, – mano G. Giedraitė. Filosofijos studijas baigusi Justė, kaip ir Guoda, ilgus metus dirbo viešųjų ryšių srityje, bet sako pajutusi, kad atėjo laikas daryti kažką kita.

Kitokia prabanga

G. Giedraitė tikina – prekių ženklo idėja gimė iš poreikio. „Man būdavo sunku rasti parduotuvėse, tarkim, visiškai paprastą kokybišką rankinę. Vis pakalbėdavome su Vida, o paskui ir su Juste, kad reikia „kažką daryti“. Justę pažinojau iš anksčiau (mudvi buvome kolegės), Vidos darbais visada žavėjausi. Taigi kai susitikome, pakalbėjome, viskas natūraliai ir prasidėjo...“ – pasakoja G. Giedraitė. „Susitikome kavinukėje prie Filharmonijos, tvarkingai surašėme verslo strategiją, ir viską, ką tą vakarą nutarėme, nuosekliai įgyvendiname“, – lemtingą susitikimą prieš dvejus metus, Kalėdų laikotarpiu, prisimena J. Marcelionienė.

V. Simanavičiūtė į naują verslą atėjo iš mados pasaulio. Šis, sako, negailestingas, ritmas beprotiškas, kiekvieną sezoną privalai kuo nors nustebinti. „Tai mane šiek tiek išvargino. Apie savo kuriamus daiktus sakome, kad jie yra prabangūs, bet kitaip. Galvoje turime audinių kokybę, dizainą, – paaiškina Vida. – Jie tokie, kokius norisi dėvėti kasdien.“

Kurdamos daiktus (o ir kasdieniame gyvenime), visos trys vadovaujasi principu „mažiau yra daugiau“. „Geriau turėti mažiau daiktų, bet nepriekaištingos kokybės. Mes ir kuriame tokius, kuriuos būtų lengva derinti, patogu ir gera nešioti, – sako J. Marcelionienė. – Ne daiktas diktuoja, ką prie jo vilkėti, o tu renkiesi, ką prie jo derinti.“

Vida papildo: „Drabužis turi padėti žmogui gerai jaustis, o ne jį trikdyti, įpareigoti.“ Prie tokių, pasak dizainerės, bazinių daiktų galima derinti kokius nori aksesuarus ir kasdien dėti vis kitus akcentus.

„Norėjome, kad mūsų sukurti drabužiai būtų atpažįstami, savito braižo. Pačios nešiojome, bandėme, daug ką atmetėme. Tikram, geram daiktui sukurti ir pagaminti reikia laiko“, – sako G. Giedraitė.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Nedidelio verslo atstovės užduotį sau pasunkino, – kiekvienas daiktas gaminamas vis kitame fabrike, savo gaminiams jos renkasi tik solidžią patirtį turinčių kompanijų audinius. Visos trys sutinka – tokiam verslui ryžtis reikėjo nemažai drąsos ir šiek tiek avantiūrizmo. „Galbūt atrodo, kad niekam nereikia visiškai paprastų, niekuo neišsiskiriančių, nuobodžių daiktų. Vis dėlto tikiu, kad yra žmonių, kurie vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę“, – svarsto Vida.

Vieni marškiniai – kelios apykaklės

„Ovo Things“ asortimente nėra atsitiktinių daiktų – kiekvienas iki smulkmenų apgalvotas, išgrynintas, išjaustas. „Daiktų atranka – nelengvas darbas. Kai kuriuos atmetame iš karto, prie kai kurių idėjos kartais grįžtame. Norime, kad visi jie būtų funkcionalūs, pritaikomi, tarnautų kuo ilgiau“, – pasakoja G. Giedraitė. Pavyzdžiui, Mongolijos kašmyro šalikas. Taip, brangus, tačiau jis tokios kokybės (1766 m. įkurto garsaus britų verpimo fabriko „Z. Hinchliffe & Sons“, – aut. past.), kad gali nešioti beveik visą gyvenimą. Arba balti marškiniai. Iš pirmo žvilgsnio – visiškai klasikiniai, tačiau yra pasiūti specializuotame fabrike iš specialaus itališko audinio. Vida atneša marškinius ir rodo audinio kokybę liudijančią etiketę: gamintojas – 1920 metais Neapolyje įsteigta kompanija „Caccioppoli Napoli“, „Moters“ vienmetė. „Tokiems marškiniams pasiūti reikia pačių geriausių medvilninių siūlų, o tokių Lietuvoje nėra“, – apie drabužio gamybos specifiką pasakoja V. Simanavičiūtė.

Apie savo kuriamus daiktus sakome, kad jie yra prabangūs, bet kitaip. Galvoje turime audinių kokybę, dizainą.

Kai kurios klientės tokių baltų marškinių nusiperka iš karto po kelis, kad galėtų nešioti kasdien. Geriau įsižiūrėję pamatysite, kad jie yra su „razina“ – dviguba apykakle. Taip kasdienis, iš pirmo žvilgsnio nuobodus (gerąja prasme) drabužis įgyja savitumo. Kūrėjos sako, kad apykaklių siūlys įsigyti ir atskirai, šias – įvairesnių raštų ir atspalvių – galima keisti pagal poreikį, nuotaiką ar progą.
Keletą mėnesių veikiančioje elektroninėje parduotuvėje ovothings.com galima įsigyti baltų marškinių, kašmyro šalikų, vilnonių apklotų, natūralaus bičių vaško rankų darbo žvakių. Kai kurių daiktų – Vilniuje esančiuose butikuose „Madress“, „House of Naive“, „Jupė“, „Užupio 14“, „Kukla Beauty Box“, Vilniaus oro uoste, Kaune, „Koko Boutique“ ir „Mazgas“, pieva kvepiančių žvakių – kepyklėlėje „Tie kepėjai“.

„Norime, kad ir drabužis, ir aplinka, kurioje žmogus praleidžia daugiausia laiko, organiškai vieni kitus papildytų“, – sako V. Simanavičiūtė ir priduria, kad ateityje jų elektroniniame butike galbūt atsiras vyriškų drabužių, paltų, namų liniją papildys daugiau interjero detalių, patalynės, galbūt net baldų. „Kas žino, – šypsosi. – Tvyrančių ore idėjų daug, bet joms virsti daiktais reikia laiko. Taigi palauksime ir pamatysime...“ – sako šypsodamasi V. Simanavičiūtė.

***
Keista, tačiau po šio pokalbio dar ilgai jaučiausi tokia apsivaliusi – lyg švari balta paklodė. Visai kaip viena iš tų, į kurias tąsyk bemaž pusvalandį žiūrėjau kompiuterio monitoriuje. Lyg būčiau grįžusi į naują pradžią. O joje man būtinai reikės naujų baltų marškinių!

Nuotraukos – Dovilės Dagienės ir iš prekių ženklo „Ovo Things“ archyvo

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Rašytoja B. Jakučionytė: skaudu, kad pilnavertiškumo kaip moteris pasiekiau tik emigravusi (3)

Rašytoja, daugybės socialinių projektų ir renginių organizatorė, keturių vaikų mama Birutė Jakučionytė (42 m.) per savo gyvenimą patyrė tiek, kad galėtų prirašyti visą lentyną knygų, nors kol kas joje stovi tik dvi. Vienus jos atvirumas žavi, kitus šokiruoja, bet abejingų jai nelieka.

50-ies sulaukęs Arūnas Valinskas gyvenime neturėjo vienintelio dalyko (2)

Žvarbus lapkričio pabaigos vakaras. Prie sostinės centre esančios pokylių salės stoja automobiliai, iš kurių lipa pasipuošę, gėlėmis ir dovanomis nešini žmonės. Tai – pramogų pasaulio banginiu tituluojamo Arūno Valinsko 50-ojo jubiliejaus šventės svečiai: dainininkai, verslininkai, politikai. Nė vieno, pasak jubiliato, pakviesto „iš reikalo“.

Pragaro pasiuntinės Žemėje: koncentracijos stovyklų prižiūrėtojos žiaurumu lenkdavo vyrus (62)

Iki 1942 m. Adolfo Hitlerio kurtos imperijos teritorijoje veikusiose koncentracijos stovyklose prižiūrėtojais dirbo vyrai. Vis tik 1942 m. situacija pasikeitė, kad Aušvico ir Majdaneko koncentracijos stovyklose pradėjo dirbti pirmosios moteriškos lyties prižiūrėtojos. Galiausiai jų buvo jau daugiau nei 3500, o iš viso tuo metu stovyklose dirbo beveik 55 tūkst. prižiūrėtojų.

G. Žickytė: kuriant santykius, kaip ir kiną, svarbiausia yra išlaukti (86)

Viena ryškiausių dokumentinio kino kūrėjų Giedrė Žickytė (36 m.) mūsų žurnalo viršelį ir puslapius puošė lygiai prieš metus. Paklausta, kas per tą laiką pasikeitė, akimirką mintyse ji tarsi bando paskirus kadrus sujungti į visumą – kaip viena temoka.

Ką Inga Valinskienė patartų moterims, norinčioms išlaikyti vyrą (44)

Viena žinomiausių pramogų pasaulio pora Inga ir Arūnas Valinskai santuokoje gyvena jau 29-erius metus. Jie vadina save nestandartine pora.

Kaip aš žurnalistės profesiją iškeičiau į padavėjos (6)

60 saulėlydžių. Tiek žurnalistė Asta Lipštaitė palydėjo pamario krašte nusprendusi laikinai pakeisti profesiją.

I. Stonkuvienė: norėčiau po daugelio metų būti „kieta“ ir truputį išprotėjusia senute (5)

Televizijos ir radijo laidų vedėjos Gabrielė Martirosianaitė ir Indrė Stonkuvienė ryžosi avantiūrai –„pasimatuoti“ senatvę ir pažvelgti, kaip jos atrodys sulaukusios garbaus amžiaus.

Iš realybės šou į kosmetologiją pasukęs Robertas: nesupratau, ką su tuo savo populiarumu daryti (7)

Medicininės kosmetologijos ir masažo specialistas Robertas Kantauskas (36 m.), būdamas aštuoniolikos, atvyko iš mažo kaimelio į Vilnių ragauti laisvės skonio, patirti didelio miesto teikiamų malonumų ir iššūkių. Susikūręs įdomų įvaizdį, jis netrukus tapo žinomas, bet, neišmanydamas, ką su populiarumu daryti, ėmėsi rimtų darbų.

Garsiausią Lietuvos masažuotoją užgrūdino vaikystėje patirti sukrečiantys išgyvenimai

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės talismanu vadinamas masažuotojas Juozas Petkevičius-Juozukas aikštelės milžinų pagarbą pelnė ne tik dėl profesionalumo.

Toma Vaškevičiūtė: pokyčiai, kai jų lauki, visada ateina (20)

Su teatro, kino ir televizijos aktore Toma Vaškevičiūte (30 m.) susitikome pasikalbėti apie meilę – darbui, gyvenimui, sau. Jaunos moters įžvalgas apie vaidmenis scenoje ir kasdienybėje darniai papildė svarstymai apie tai, kas palepina kūną ir sielą išjungus kameras ar nusileidus spektaklio uždangai.

Dainininkė Donalda pamažu atsigauna po patirtos nelaimės šeimoje (3)

Dainininkė Donalda Meiželytė atsiribojo nuo visuomenės ir žurnalistų – su niekuo nebendravo, nedalyvavo filmavimuose, dienų dienas leido namuose.

Rašytoja K. Sabaliauskaitė: mūsų šeimoje moterys visada buvo laikomos lygiavertėmis

Gruodžio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė (nuotrauka – Pauliaus Gasiūno).

Boni ir Klaidas. Tikroji Didžiosios depresijos laikų nusikaltėlių istorija – kraujas, purvas ir sugriauti likimai (4)

Žurnalistai ir Holivudas sukūrė gražią, romantišką istoriją, o realybėje ta istorija buvo pilna kraujo, purvo ir sugriautų žmonių likimų.

Visi žinojo, kad galiu padėti subalansuoti energinius laukus, panaikinti nemalonius pojūčius, galvos skausmą (59)

Ji visą gyvenimą sportavo, vadovavo vyrų kolektyvams ir... niekada nepersivalgydavo. Vilnietė inžinierė Irena Kazakauskaitė (70 m.) – aktyvi pensininkė, sveikos gyvensenos ir netradicinės medicinos propaguotoja, dukros sodyboje dirba žemę, šeimai užaugina ekologiškų daržovių, renka miško gėrybes, o grįžusi į miestą bobutauja – prižiūri draugų vaikučius.