Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę

 (57)
Senovės išminčiai sakydavo, kad kartais reikia sulėtinti tempą, grįžti prie pradžios, ab ovo (liet. „nuo kiaušinio“). Panašūs tikslai suvedė tris skirtingų profesijų, bet labai panašias moteris – viešųjų ryšių specialistes Guodą Giedraitę (35 m.), Justę Marcelionienę (37 m.) ir drabužių dizainerę Vidą Simanavičiūtę (56 m.). Jų įkurto prekių ženklo „OVO Things“ istorija irgi prasidėjo nuo kiaušinio.
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šis rašinys gimė nuo stebeilijimo į vėjyje besiplaikstančias paklodes. Iš parodos „Made in Japan“ grįžusi kolegė pasidžiaugė atradusi naują lietuvių prekių ženklą. Kai užėjau į „Ovo Things“ interneto puslapį (šis grafikos dizainerio Gedimino Saulio kūrinys jau pelnė tarptautinės dizainerių bendruomenės įvertinimą), akimirka tarsi sustojo: žiūrėjau į lėtai vėjo ritmu judančias paklodes juodai baltame fone apie nieką negalvodama. Šios meditacijos poveikis truko taip ilgai, kad nutariau paskambinti Guodai ir paprašyti pasikalbėti – apie tas paklodes bei kaip pavyksta kasdien sustabdyti akimirkas.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Biure – kaip namie

Lėtos rytinės kavos ir pokalbio su visomis trimis „Ovo Things“ įkūrėjomis Guoda pakvietė į jų nedidelį biurą Užupyje. Duris atidaro balta marškinių tipo suknele vilkinti Guoda. Kol dairausi po pilkų ir baltų pustonių biurą, į lėkštes išdėlioja lauktuvių atneštas kaneles. Ieškojau kuo „lėtesnio“ deserto, o šių prancūziškų pyragaičių, kepamų Bordo regione pagal kelių šimtų metų senumo receptus, gamybos technologija itin sudėtinga ir reikalaujanti didelio meistriškumo, kepti krosnyje specialiose formelėse šias lepias rafinuotas poniutes reikia labai ilgai. Baigusi Guoda aprodo patalpas. Kai įkišu nosį į spintą, kurioje laikomos natūralaus bičių vaško žvakės, suprantu, ką iš tikrųjų reiškia jų apibūdinimas: „Kvepia pieva.“ To kvapo aprašyti neįmanoma (kaip apibūdinti, kuo kvepia vaikystė kaime?). Reikia pauostyti.

Ši studija labai skiriasi nuo didelės kompanijos biuro. Čia jauku ir gera kaip namie, ramu, fone tyliai skamba džiazas ir laundžas, pro langus matyti gamtos ritmui paklūstantys medžiai ir senučiukai, jau paklypę mediniai namukai...

Kiaušinis ne tik simbolizuoja pradžią, jis atspindi mūsų prekių ženklo filosofiją – grįžti prie daikto esmės.

Vis dėlto aplinka leidžia susikaupti, – jokių trikdančių, nereikalingų, akį rėžiančių detalių, popierių stirtų, lentynose tvarkingai surikiuotos elegantiškos ir subtilios dėžutės (į jas pakuojami „Ovo“ daiktai). „Gal tik kavos aparato trūksta“, – juokiasi Guoda į keraminius puodelius pildama iš kaimynų Thierry kepyklos Vidos ir Justės parneštą kavą.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Nuo kiaušinio

Nuo kavos šiuose subtilių daiktų namuose prasideda bemaž kiekvienas rytas. Guoda su Juste prie puodelio kvapnaus gėrimo aptaria ir surikiuoja darbus, kai reikia ką nors nuspręsti ar pasitarti, prisijungia ir Vida. V. Simanavičiūtė dar kuria drabužius ir individualiems klientams. „Šis prekių ženklas – nauja veikla, ji man labai patinka“, – sako Vida. „Ovo Things“ įkūrėjos viską stengiasi daryti drauge: trise važiuoja ir į fabrikus, ir pas audinių tiekėjus. Justė dar mėgsta pamedituoti pakuodama klientams pirkinius. Subtiliu skoniu ir kruopštumu apdovanota moteris supakuoja kiekvieną daiktelį. Jos preciziškumu įsitikinau pati, kai per keletą minučių neskubriais lengvais judesiais į trapų baltą šilko popierių įvyniojo mano draugei Kalėdų proga pirktas žvakes, perrišo plonyte sidabro gija. Pirkėjams daiktai iškeliauja dailiose dėžutėse. Šių popierinis vidus dekoruotas nedideliu kiaušiniu, „Ovo Things“ simboliu, dovanų dar įdedamas ženkliukas – baltas kiaušinukas.
„Kiaušinis ne tik pradžios, bet ir visos mūsų išgrynintos koncepcijos simbolis, jis atspindi mūsų prekių ženklo filosofiją – grįžti prie daikto esmės“, – paaiškina G. Giedraitė. „Lyg ir paprastas, bet tobulos formos kiaušinis ir vizualiai estetiškai atrodo“, – papildo kolegę Justė.

Skubėk lėtai

Kai apžiūrinėjau virtualius naujo prekių ženklo namus, užkliuvo mintis, kad natūralaus bičių vaško žvakės dega tiek, kiek trunka vakarienė, – dvi valandas. Dabar madinga lėtai valgyti (iš šio poreikio netgi gimė judėjimas „Slow Food“), mažiau vartoti ir pirkti daiktų. Justei visai netikėtai pagal šią analogiją į galvą šovė terminas „lėtasis verslas“. Jis, nors sugalvotas pusiau juokais, bet geriausiai atspindi jų nedidelio verslo koncepciją – išliekamąją vertę turinčius daiktus išjausti, kurti natūraliai ir be skubos.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Mums kalbantis daugybę kartu ištartas žodis „natūraliai“ turbūt geriausiai apibūdina ir paties prekių ženklo filosofiją. Natūraliai gimė jo idėja, susipynė visų trijų jo kūrėjų keliai, natūraliai išsirutuliojo būsimi modeliai, netgi biuro interjeras natūralus, daiktai „sukrito“ tarsi savaime. Guoda, Justė ir Vida sutinka, kad labai svarbu rasti laiko sustoti, pagalvoti. Jos kuria, dirba, netgi bendrauja stengdamosi kuo rečiau vartoti žodį „reikia“. „Niekada gyvenime nesistengiau paklusti kokioms nors taisyklėms, pasiduoti lėkimui. Kolegės dar prekių ženklo „A&V“ veiklos pradžioje man sakydavo: „Tu labai lėtai dirbi“, ragindavo suktis greičiau, kad būtų efektyviau. Esu kartą pabandžiusi padaryti greičiau, – rezultatu nebuvau patenkinta, – prisipažįsta Vida. – Darau taip, kaip man išeina, intuityviai, dirbu lėtai, nelipu per save, nemėgstu skubėti. Tokia visada buvo mano kūrybos, darbo ir gyvenimo filosofija.“

„Prabanga yra ir šitaip kurti, ir neskubant gyventi, daryti tai, ką tikrai nori“, – sutinka kolegės. Guoda prieš metus gerą ir patinkantį darbą didelėje tarptautinėje kosmetikos kompanijoje iškeitė į širdžiai mielą veiklą. „Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai supranti, ką iš tikrųjų nori daryti labiausiai, ir perdėlioji prioritetus“, – mano G. Giedraitė. Filosofijos studijas baigusi Justė, kaip ir Guoda, ilgus metus dirbo viešųjų ryšių srityje, bet sako pajutusi, kad atėjo laikas daryti kažką kita.

Kitokia prabanga

G. Giedraitė tikina – prekių ženklo idėja gimė iš poreikio. „Man būdavo sunku rasti parduotuvėse, tarkim, visiškai paprastą kokybišką rankinę. Vis pakalbėdavome su Vida, o paskui ir su Juste, kad reikia „kažką daryti“. Justę pažinojau iš anksčiau (mudvi buvome kolegės), Vidos darbais visada žavėjausi. Taigi kai susitikome, pakalbėjome, viskas natūraliai ir prasidėjo...“ – pasakoja G. Giedraitė. „Susitikome kavinukėje prie Filharmonijos, tvarkingai surašėme verslo strategiją, ir viską, ką tą vakarą nutarėme, nuosekliai įgyvendiname“, – lemtingą susitikimą prieš dvejus metus, Kalėdų laikotarpiu, prisimena J. Marcelionienė.

V. Simanavičiūtė į naują verslą atėjo iš mados pasaulio. Šis, sako, negailestingas, ritmas beprotiškas, kiekvieną sezoną privalai kuo nors nustebinti. „Tai mane šiek tiek išvargino. Apie savo kuriamus daiktus sakome, kad jie yra prabangūs, bet kitaip. Galvoje turime audinių kokybę, dizainą, – paaiškina Vida. – Jie tokie, kokius norisi dėvėti kasdien.“

Kurdamos daiktus (o ir kasdieniame gyvenime), visos trys vadovaujasi principu „mažiau yra daugiau“. „Geriau turėti mažiau daiktų, bet nepriekaištingos kokybės. Mes ir kuriame tokius, kuriuos būtų lengva derinti, patogu ir gera nešioti, – sako J. Marcelionienė. – Ne daiktas diktuoja, ką prie jo vilkėti, o tu renkiesi, ką prie jo derinti.“

Vida papildo: „Drabužis turi padėti žmogui gerai jaustis, o ne jį trikdyti, įpareigoti.“ Prie tokių, pasak dizainerės, bazinių daiktų galima derinti kokius nori aksesuarus ir kasdien dėti vis kitus akcentus.

„Norėjome, kad mūsų sukurti drabužiai būtų atpažįstami, savito braižo. Pačios nešiojome, bandėme, daug ką atmetėme. Tikram, geram daiktui sukurti ir pagaminti reikia laiko“, – sako G. Giedraitė.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Nedidelio verslo atstovės užduotį sau pasunkino, – kiekvienas daiktas gaminamas vis kitame fabrike, savo gaminiams jos renkasi tik solidžią patirtį turinčių kompanijų audinius. Visos trys sutinka – tokiam verslui ryžtis reikėjo nemažai drąsos ir šiek tiek avantiūrizmo. „Galbūt atrodo, kad niekam nereikia visiškai paprastų, niekuo neišsiskiriančių, nuobodžių daiktų. Vis dėlto tikiu, kad yra žmonių, kurie vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę“, – svarsto Vida.

Vieni marškiniai – kelios apykaklės

„Ovo Things“ asortimente nėra atsitiktinių daiktų – kiekvienas iki smulkmenų apgalvotas, išgrynintas, išjaustas. „Daiktų atranka – nelengvas darbas. Kai kuriuos atmetame iš karto, prie kai kurių idėjos kartais grįžtame. Norime, kad visi jie būtų funkcionalūs, pritaikomi, tarnautų kuo ilgiau“, – pasakoja G. Giedraitė. Pavyzdžiui, Mongolijos kašmyro šalikas. Taip, brangus, tačiau jis tokios kokybės (1766 m. įkurto garsaus britų verpimo fabriko „Z. Hinchliffe & Sons“, – aut. past.), kad gali nešioti beveik visą gyvenimą. Arba balti marškiniai. Iš pirmo žvilgsnio – visiškai klasikiniai, tačiau yra pasiūti specializuotame fabrike iš specialaus itališko audinio. Vida atneša marškinius ir rodo audinio kokybę liudijančią etiketę: gamintojas – 1920 metais Neapolyje įsteigta kompanija „Caccioppoli Napoli“, „Moters“ vienmetė. „Tokiems marškiniams pasiūti reikia pačių geriausių medvilninių siūlų, o tokių Lietuvoje nėra“, – apie drabužio gamybos specifiką pasakoja V. Simanavičiūtė.

Apie savo kuriamus daiktus sakome, kad jie yra prabangūs, bet kitaip. Galvoje turime audinių kokybę, dizainą.

Kai kurios klientės tokių baltų marškinių nusiperka iš karto po kelis, kad galėtų nešioti kasdien. Geriau įsižiūrėję pamatysite, kad jie yra su „razina“ – dviguba apykakle. Taip kasdienis, iš pirmo žvilgsnio nuobodus (gerąja prasme) drabužis įgyja savitumo. Kūrėjos sako, kad apykaklių siūlys įsigyti ir atskirai, šias – įvairesnių raštų ir atspalvių – galima keisti pagal poreikį, nuotaiką ar progą.
Keletą mėnesių veikiančioje elektroninėje parduotuvėje ovothings.com galima įsigyti baltų marškinių, kašmyro šalikų, vilnonių apklotų, natūralaus bičių vaško rankų darbo žvakių. Kai kurių daiktų – Vilniuje esančiuose butikuose „Madress“, „House of Naive“, „Jupė“, „Užupio 14“, „Kukla Beauty Box“, Vilniaus oro uoste, Kaune, „Koko Boutique“ ir „Mazgas“, pieva kvepiančių žvakių – kepyklėlėje „Tie kepėjai“.

„Norime, kad ir drabužis, ir aplinka, kurioje žmogus praleidžia daugiausia laiko, organiškai vieni kitus papildytų“, – sako V. Simanavičiūtė ir priduria, kad ateityje jų elektroniniame butike galbūt atsiras vyriškų drabužių, paltų, namų liniją papildys daugiau interjero detalių, patalynės, galbūt net baldų. „Kas žino, – šypsosi. – Tvyrančių ore idėjų daug, bet joms virsti daiktais reikia laiko. Taigi palauksime ir pamatysime...“ – sako šypsodamasi V. Simanavičiūtė.

***
Keista, tačiau po šio pokalbio dar ilgai jaučiausi tokia apsivaliusi – lyg švari balta paklodė. Visai kaip viena iš tų, į kurias tąsyk bemaž pusvalandį žiūrėjau kompiuterio monitoriuje. Lyg būčiau grįžusi į naują pradžią. O joje man būtinai reikės naujų baltų marškinių!

Nuotraukos – Dovilės Dagienės ir iš prekių ženklo „Ovo Things“ archyvo

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

„Grieg trio” – iš Norvegijos atvykęs ansamblis, trokštantis užmegzti kontaktą su Lietuvos publika

Šį savaitgalį Lietuvos publikai koncertuos vienas garsiausių pasaulyje kamerinės muzikos ansamblių – fortepijoninis trio iš Norvegijos „Grieg Trio“. Prestižinių konkursų laureatai, koncertavę žinomiausiose pasaulio scenose, išskirtine programa nudžiugins XXII Pažaislio muzikos festivalio klausytojus.

Išsižadėti motinystės – ką apie tai mano žymios pasaulio moterys? (28)

Daugeliui moterų motinystė – svarbiausia ir būtina gyvenimo misija. Be palikuonių jos jaučiasi nevisavertės ir nelaimingos. Vis dėlto pasaulyje plinta tendencija sąmoningai atsisakyti motinystės ar tėvystės. Būrys Holivudo žvaigždžių jau pasuko šiuo keliu.

Tikra istorija: išsiskyrusi, atsisakiusi vadovės pareigų, bet atradusi meilę gyvenimui (30)

Technologijos mokslų daktarė, dėstytoja, keliautoja, žinių apie geriamąjį vandenį skleidėja ir tiesiog laiminga moteris Ramunė Albrektienė savo gyvenime patyrė ne vieną rimtą išbandymą, kuriuos ji pati dabar vadina atradimais per praradimus. Kūrusi šeimos idilę nuosavame name ir ėjusi vadovės pareigas darbe Ramunė staiga prarado viską: „Dažnai klausdavau Dievo, kodėl būtent mane užklupo tokie sunkumai, bet dabar suprantu, jog tai pamokos, kurių dėka galiu džiaugtis kiekviena diena.“

Kai avalynė dvelkia jūra

Sakoma, kad geriausios idėjos kyla, kai ištinka bėda. Taip nutiko ir Andrea Verdura'ai (42 m.), ekologiškos avalynės kūrėjui iš Pjombino – nedidelio vidurinėje Italijos dalyje esančio miesto.

Tai, ką galime sunaikinti

Per didelė žmonių populiacija, oro, vandens užterštumas, šiukšlės, miškų kirtimas, nykstantys gyvūnai ir augalai – tik kelios iš Žemę slegiančių problemų. Daugumą jų sukėlusi žmonija pati kenčia nebesugebėdama prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Šios fotografijos pasakoja apie žmonių gyvenimą skirtingomis sąlygomis, jų sąlytį su gamta.

Mados fotografas Rokas Darulis: šiandien madą diktuoja masės (9)

Taip ir pasakiau jam: „Regis, susikrautum kuprinę ir iškeliautum, kur akys veda.“ Jis linktelėjo galva, nors ir to nereikėjo – fotografo Roko Darulio (29 m.) šypsenoje įstrigęs egzistencinis liūdesys pasako daugiau nei žodžiai. Lyg nebūtų visų tų garsiausių pasaulio žurnalų viršelių nuotraukų, Lietuvos dizainerių drabužių fotosesijos Nidoje garsiam amerikiečių leidiniui „The Last Magazine“. Bet kai turi daug, juk visada norisi daugiau.

Filmas apie Azijos moterų sekso vergiją paskatino režisierę prabilti ir apie pačios patirtą prievartą (4)

Vilniuje viešėjusi kanadietė Tiffany Hsiung festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė filmą „Atsiprašymas“ širdį veriama tema – apie Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos karių prievartautas Azijos moteris. Šiandien jos, 90-metės, nori viena – kad Japonijos valdžia atsiprašytų. Jauna režisierė močiučių istorijas įamžino siekdama, kad tai niekada nepasikartotų.

Bitininkė Salomėja: kartą paragavusi bičių pienelio negalėjau užmigti iki paryčių (39)

Bitininkystė kartais vadinama saldžiu verslu, bet retas žino, kiek žinių, kantrybės ir darbštumo reikia auginantiesiems bites. Salomėja Mikolajevič (29 m.) su būsimu vyru Gabrieliumi pirmuosius avilius nusipirko prieš 4-erius metus. Bitininkams teko patirti visko, dabar pora svajoja apie laiką, kai galės šiam hobiui atsiduoti visiškai.

Iš sostinės į kaimą prie pelkės išsikėlusi fotografė: mums su vyru ne tas pats, kur gyventi (18)

Fotografė Rita Stankevičiūtė-Kazakevičienė (33 m.) penkiolika metų gyveno ir dirbo Vilniuje. Grįžti į gimtinę ją paskatino sutuoktinis Nerijus. „Mama priminė, kaip esu rėžusi: „Jau į Marijampolę tai tikrai negrįšiu, verčiau Vilniuje gatves šluosiu“, – juokdamasi pasakoja dviejų mėnesių Kristupo mama. Puskelnių kaime šeima pasistatė ir įsirengė energiją tausojantį namą, sodina sodą, valo šalia esančio užpelkėjusio ežerėlio pakrantę.

Mados vadybininkė Ieva Zubavičiūtė: laužyti stereotipus – toks mano tikslas

„Iš kur? Iš naujosios Europos!“ – su pasididžiavimu taria Londone gyvenanti mados vadybininkė Ieva Zubavičiūtė (33 m.), kai vietiniai paklausia, iš kur mano dėvimi drabužiai ir aksesuarai. Didžiojoje Britanijoje moteris žinoma kaip Rytų Europos nepriklausomų lėtosios mados prekių ženklų populiarintoja. Pati Ieva irgi stengiasi gyventi lėčiau, vartoti saikingai, – eiti su ta pačia suknele į trejas vestuves iš eilės jai visai ne gėda!

Gamtos fotografas M. Čepulis: jei 2 ar 3 dienas neišlekiu į mišką, mano rodomasis pirštas ima trūkčioti (4)

Jo fotomodeliams nereikia madingų drabužių, stilistų ir vizažistų paslaugų. O štai pačiam fotografui reikia geležinės kantrybės ir degančios aistros norint įamžinti gamtos teatre vykstančius įspūdingus spektaklius. Tinklaraščio „Čepulio fotoklajonės“ ir knygos „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ autorius, keturių vaikų tėtis Marius Čepulis (42 m.) yra apsėstas ir kitų aistrų – šoka salsą, nardo...

Tvarios mados ambasadorė: manęs nekamuoja problema „Neturiu kuo apsirengti“ (2)

Kai prieš beveik trejus metus bene vienintelė Lietuvoje diplomuota tvarios mados specialistė Ieva Jurgaitytė-Kodesnikovienė (31 m.) pradėjo kalbėti apie šią naują mados kryptį, dauguma klausinėdavo, kas tai yra. Dabar vis daugiau žmonių klausia, kaip galėtų prie to prisidėti.

Jurga Lago: tie žili plaukai man gražūs. Aš už juos labai brangiai sumokėjau. (21)

Savo juvelyrikos namų „Yurga“ dešimtmetį šiemet švenčianti papuošalų dizainerė Jurga Lago (42 m.) garsėja ne tik kuriamais paukščiais, bet ir drąsiais viešais pareiškimais, pasikeitusiu stiliumi. Tikrumas yra ašis, jungianti jos kūrybą ir gyvenimą.

Pakaitinė motinystė – žvaigždžių įgeidžiai ir išpildytos svajonės (10)

Vienas žymiausių ir brangiausiai apmokamų pasaulio futbolininkų Cristiano Ronaldo (32 m.) antrą kartą tapo tėvu. Prieš kelias dienas sporto žvaigždė socialiniuose tinkluose pasidalino surogatinės motinos pagimdytų dvynių nuotrauka. Tačiau tokių istorijų sporto ir šou pasaulyje – gausu.

R. Dominaitytė – apie pokyčius: reikia nebijoti savęs ir daryti tai, kas patinka (10)

Lietuvos kino ir teatro aktorė, režisierė, „Knygos teatro“ vadovė, TV laidų ir renginių vedėja Redita Dominaitytė (44 m.) atvirai kalba apie jaunatviškumo puoselėjimą, ilgalaikės santuokos paslaptis, šeimą, šių dienų teatrą ir studijas vėlesniame amžiuje.