Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę

 (57)
Senovės išminčiai sakydavo, kad kartais reikia sulėtinti tempą, grįžti prie pradžios, ab ovo (liet. „nuo kiaušinio“). Panašūs tikslai suvedė tris skirtingų profesijų, bet labai panašias moteris – viešųjų ryšių specialistes Guodą Giedraitę (35 m.), Justę Marcelionienę (37 m.) ir drabužių dizainerę Vidą Simanavičiūtę (56 m.). Jų įkurto prekių ženklo „OVO Things“ istorija irgi prasidėjo nuo kiaušinio.
Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Šis rašinys gimė nuo stebeilijimo į vėjyje besiplaikstančias paklodes. Iš parodos „Made in Japan“ grįžusi kolegė pasidžiaugė atradusi naują lietuvių prekių ženklą. Kai užėjau į „Ovo Things“ interneto puslapį (šis grafikos dizainerio Gedimino Saulio kūrinys jau pelnė tarptautinės dizainerių bendruomenės įvertinimą), akimirka tarsi sustojo: žiūrėjau į lėtai vėjo ritmu judančias paklodes juodai baltame fone apie nieką negalvodama. Šios meditacijos poveikis truko taip ilgai, kad nutariau paskambinti Guodai ir paprašyti pasikalbėti – apie tas paklodes bei kaip pavyksta kasdien sustabdyti akimirkas.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Biure – kaip namie

Lėtos rytinės kavos ir pokalbio su visomis trimis „Ovo Things“ įkūrėjomis Guoda pakvietė į jų nedidelį biurą Užupyje. Duris atidaro balta marškinių tipo suknele vilkinti Guoda. Kol dairausi po pilkų ir baltų pustonių biurą, į lėkštes išdėlioja lauktuvių atneštas kaneles. Ieškojau kuo „lėtesnio“ deserto, o šių prancūziškų pyragaičių, kepamų Bordo regione pagal kelių šimtų metų senumo receptus, gamybos technologija itin sudėtinga ir reikalaujanti didelio meistriškumo, kepti krosnyje specialiose formelėse šias lepias rafinuotas poniutes reikia labai ilgai. Baigusi Guoda aprodo patalpas. Kai įkišu nosį į spintą, kurioje laikomos natūralaus bičių vaško žvakės, suprantu, ką iš tikrųjų reiškia jų apibūdinimas: „Kvepia pieva.“ To kvapo aprašyti neįmanoma (kaip apibūdinti, kuo kvepia vaikystė kaime?). Reikia pauostyti.

Ši studija labai skiriasi nuo didelės kompanijos biuro. Čia jauku ir gera kaip namie, ramu, fone tyliai skamba džiazas ir laundžas, pro langus matyti gamtos ritmui paklūstantys medžiai ir senučiukai, jau paklypę mediniai namukai...

Kiaušinis ne tik simbolizuoja pradžią, jis atspindi mūsų prekių ženklo filosofiją – grįžti prie daikto esmės.

Vis dėlto aplinka leidžia susikaupti, – jokių trikdančių, nereikalingų, akį rėžiančių detalių, popierių stirtų, lentynose tvarkingai surikiuotos elegantiškos ir subtilios dėžutės (į jas pakuojami „Ovo“ daiktai). „Gal tik kavos aparato trūksta“, – juokiasi Guoda į keraminius puodelius pildama iš kaimynų Thierry kepyklos Vidos ir Justės parneštą kavą.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Nuo kiaušinio

Nuo kavos šiuose subtilių daiktų namuose prasideda bemaž kiekvienas rytas. Guoda su Juste prie puodelio kvapnaus gėrimo aptaria ir surikiuoja darbus, kai reikia ką nors nuspręsti ar pasitarti, prisijungia ir Vida. V. Simanavičiūtė dar kuria drabužius ir individualiems klientams. „Šis prekių ženklas – nauja veikla, ji man labai patinka“, – sako Vida. „Ovo Things“ įkūrėjos viską stengiasi daryti drauge: trise važiuoja ir į fabrikus, ir pas audinių tiekėjus. Justė dar mėgsta pamedituoti pakuodama klientams pirkinius. Subtiliu skoniu ir kruopštumu apdovanota moteris supakuoja kiekvieną daiktelį. Jos preciziškumu įsitikinau pati, kai per keletą minučių neskubriais lengvais judesiais į trapų baltą šilko popierių įvyniojo mano draugei Kalėdų proga pirktas žvakes, perrišo plonyte sidabro gija. Pirkėjams daiktai iškeliauja dailiose dėžutėse. Šių popierinis vidus dekoruotas nedideliu kiaušiniu, „Ovo Things“ simboliu, dovanų dar įdedamas ženkliukas – baltas kiaušinukas.
„Kiaušinis ne tik pradžios, bet ir visos mūsų išgrynintos koncepcijos simbolis, jis atspindi mūsų prekių ženklo filosofiją – grįžti prie daikto esmės“, – paaiškina G. Giedraitė. „Lyg ir paprastas, bet tobulos formos kiaušinis ir vizualiai estetiškai atrodo“, – papildo kolegę Justė.

Skubėk lėtai

Kai apžiūrinėjau virtualius naujo prekių ženklo namus, užkliuvo mintis, kad natūralaus bičių vaško žvakės dega tiek, kiek trunka vakarienė, – dvi valandas. Dabar madinga lėtai valgyti (iš šio poreikio netgi gimė judėjimas „Slow Food“), mažiau vartoti ir pirkti daiktų. Justei visai netikėtai pagal šią analogiją į galvą šovė terminas „lėtasis verslas“. Jis, nors sugalvotas pusiau juokais, bet geriausiai atspindi jų nedidelio verslo koncepciją – išliekamąją vertę turinčius daiktus išjausti, kurti natūraliai ir be skubos.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Mums kalbantis daugybę kartu ištartas žodis „natūraliai“ turbūt geriausiai apibūdina ir paties prekių ženklo filosofiją. Natūraliai gimė jo idėja, susipynė visų trijų jo kūrėjų keliai, natūraliai išsirutuliojo būsimi modeliai, netgi biuro interjeras natūralus, daiktai „sukrito“ tarsi savaime. Guoda, Justė ir Vida sutinka, kad labai svarbu rasti laiko sustoti, pagalvoti. Jos kuria, dirba, netgi bendrauja stengdamosi kuo rečiau vartoti žodį „reikia“. „Niekada gyvenime nesistengiau paklusti kokioms nors taisyklėms, pasiduoti lėkimui. Kolegės dar prekių ženklo „A&V“ veiklos pradžioje man sakydavo: „Tu labai lėtai dirbi“, ragindavo suktis greičiau, kad būtų efektyviau. Esu kartą pabandžiusi padaryti greičiau, – rezultatu nebuvau patenkinta, – prisipažįsta Vida. – Darau taip, kaip man išeina, intuityviai, dirbu lėtai, nelipu per save, nemėgstu skubėti. Tokia visada buvo mano kūrybos, darbo ir gyvenimo filosofija.“

„Prabanga yra ir šitaip kurti, ir neskubant gyventi, daryti tai, ką tikrai nori“, – sutinka kolegės. Guoda prieš metus gerą ir patinkantį darbą didelėje tarptautinėje kosmetikos kompanijoje iškeitė į širdžiai mielą veiklą. „Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai supranti, ką iš tikrųjų nori daryti labiausiai, ir perdėlioji prioritetus“, – mano G. Giedraitė. Filosofijos studijas baigusi Justė, kaip ir Guoda, ilgus metus dirbo viešųjų ryšių srityje, bet sako pajutusi, kad atėjo laikas daryti kažką kita.

Kitokia prabanga

G. Giedraitė tikina – prekių ženklo idėja gimė iš poreikio. „Man būdavo sunku rasti parduotuvėse, tarkim, visiškai paprastą kokybišką rankinę. Vis pakalbėdavome su Vida, o paskui ir su Juste, kad reikia „kažką daryti“. Justę pažinojau iš anksčiau (mudvi buvome kolegės), Vidos darbais visada žavėjausi. Taigi kai susitikome, pakalbėjome, viskas natūraliai ir prasidėjo...“ – pasakoja G. Giedraitė. „Susitikome kavinukėje prie Filharmonijos, tvarkingai surašėme verslo strategiją, ir viską, ką tą vakarą nutarėme, nuosekliai įgyvendiname“, – lemtingą susitikimą prieš dvejus metus, Kalėdų laikotarpiu, prisimena J. Marcelionienė.

V. Simanavičiūtė į naują verslą atėjo iš mados pasaulio. Šis, sako, negailestingas, ritmas beprotiškas, kiekvieną sezoną privalai kuo nors nustebinti. „Tai mane šiek tiek išvargino. Apie savo kuriamus daiktus sakome, kad jie yra prabangūs, bet kitaip. Galvoje turime audinių kokybę, dizainą, – paaiškina Vida. – Jie tokie, kokius norisi dėvėti kasdien.“

Kurdamos daiktus (o ir kasdieniame gyvenime), visos trys vadovaujasi principu „mažiau yra daugiau“. „Geriau turėti mažiau daiktų, bet nepriekaištingos kokybės. Mes ir kuriame tokius, kuriuos būtų lengva derinti, patogu ir gera nešioti, – sako J. Marcelionienė. – Ne daiktas diktuoja, ką prie jo vilkėti, o tu renkiesi, ką prie jo derinti.“

Vida papildo: „Drabužis turi padėti žmogui gerai jaustis, o ne jį trikdyti, įpareigoti.“ Prie tokių, pasak dizainerės, bazinių daiktų galima derinti kokius nori aksesuarus ir kasdien dėti vis kitus akcentus.

„Norėjome, kad mūsų sukurti drabužiai būtų atpažįstami, savito braižo. Pačios nešiojome, bandėme, daug ką atmetėme. Tikram, geram daiktui sukurti ir pagaminti reikia laiko“, – sako G. Giedraitė.

Naujas prekės ženklas – tiems, kas vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę
© Iš „Ovo Things“ archyvo

Nedidelio verslo atstovės užduotį sau pasunkino, – kiekvienas daiktas gaminamas vis kitame fabrike, savo gaminiams jos renkasi tik solidžią patirtį turinčių kompanijų audinius. Visos trys sutinka – tokiam verslui ryžtis reikėjo nemažai drąsos ir šiek tiek avantiūrizmo. „Galbūt atrodo, kad niekam nereikia visiškai paprastų, niekuo neišsiskiriančių, nuobodžių daiktų. Vis dėlto tikiu, kad yra žmonių, kurie vertina paprastą, bet neprastą daiktą ir kokybę“, – svarsto Vida.

Vieni marškiniai – kelios apykaklės

„Ovo Things“ asortimente nėra atsitiktinių daiktų – kiekvienas iki smulkmenų apgalvotas, išgrynintas, išjaustas. „Daiktų atranka – nelengvas darbas. Kai kuriuos atmetame iš karto, prie kai kurių idėjos kartais grįžtame. Norime, kad visi jie būtų funkcionalūs, pritaikomi, tarnautų kuo ilgiau“, – pasakoja G. Giedraitė. Pavyzdžiui, Mongolijos kašmyro šalikas. Taip, brangus, tačiau jis tokios kokybės (1766 m. įkurto garsaus britų verpimo fabriko „Z. Hinchliffe & Sons“, – aut. past.), kad gali nešioti beveik visą gyvenimą. Arba balti marškiniai. Iš pirmo žvilgsnio – visiškai klasikiniai, tačiau yra pasiūti specializuotame fabrike iš specialaus itališko audinio. Vida atneša marškinius ir rodo audinio kokybę liudijančią etiketę: gamintojas – 1920 metais Neapolyje įsteigta kompanija „Caccioppoli Napoli“, „Moters“ vienmetė. „Tokiems marškiniams pasiūti reikia pačių geriausių medvilninių siūlų, o tokių Lietuvoje nėra“, – apie drabužio gamybos specifiką pasakoja V. Simanavičiūtė.

Apie savo kuriamus daiktus sakome, kad jie yra prabangūs, bet kitaip. Galvoje turime audinių kokybę, dizainą.

Kai kurios klientės tokių baltų marškinių nusiperka iš karto po kelis, kad galėtų nešioti kasdien. Geriau įsižiūrėję pamatysite, kad jie yra su „razina“ – dviguba apykakle. Taip kasdienis, iš pirmo žvilgsnio nuobodus (gerąja prasme) drabužis įgyja savitumo. Kūrėjos sako, kad apykaklių siūlys įsigyti ir atskirai, šias – įvairesnių raštų ir atspalvių – galima keisti pagal poreikį, nuotaiką ar progą.
Keletą mėnesių veikiančioje elektroninėje parduotuvėje ovothings.com galima įsigyti baltų marškinių, kašmyro šalikų, vilnonių apklotų, natūralaus bičių vaško rankų darbo žvakių. Kai kurių daiktų – Vilniuje esančiuose butikuose „Madress“, „House of Naive“, „Jupė“, „Užupio 14“, „Kukla Beauty Box“, Vilniaus oro uoste, Kaune, „Koko Boutique“ ir „Mazgas“, pieva kvepiančių žvakių – kepyklėlėje „Tie kepėjai“.

„Norime, kad ir drabužis, ir aplinka, kurioje žmogus praleidžia daugiausia laiko, organiškai vieni kitus papildytų“, – sako V. Simanavičiūtė ir priduria, kad ateityje jų elektroniniame butike galbūt atsiras vyriškų drabužių, paltų, namų liniją papildys daugiau interjero detalių, patalynės, galbūt net baldų. „Kas žino, – šypsosi. – Tvyrančių ore idėjų daug, bet joms virsti daiktais reikia laiko. Taigi palauksime ir pamatysime...“ – sako šypsodamasi V. Simanavičiūtė.

***
Keista, tačiau po šio pokalbio dar ilgai jaučiausi tokia apsivaliusi – lyg švari balta paklodė. Visai kaip viena iš tų, į kurias tąsyk bemaž pusvalandį žiūrėjau kompiuterio monitoriuje. Lyg būčiau grįžusi į naują pradžią. O joje man būtinai reikės naujų baltų marškinių!

Nuotraukos – Dovilės Dagienės ir iš prekių ženklo „Ovo Things“ archyvo

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Veidai

105 metų sulaukusi J. Gėbelso sekretorė: tikrai nieko nežinojau apie nacių nusikaltimus

„Rytais jį matydavome retai“, – sako Brunhilde Pomsel, kai užmerkusi akis ir ranka parėmusi smakrą prisimena savo buvusį viršininką Jozefą Gėbelsą - tai buvo vienas artimiausių Adolfo Hitlerio bendražygių ir pasekėjų, žinomas savo viešomis kalbomis ir giliu antisemitizmu.

Atskleista, kaip princesė Diana sužinojo apie vyro romaną su Camilla (39)

Princesės Dianos karališkosios apsaugos darbuotojas Kenas Wharfe’as stebėjo, kaip ji augina du savo sūnus ir sprendžia santuokoje su princu Charlesu kylančius nesklandumus. Po princesės Dianos žūties praėjus kone 20 metų jis parašė itin atvirą knygą apie visas karališkas paslaptis.

Kas iš tiesų buvo Barbora Radvilaitė: ištvirkėlė ar meilės kankinė? (34)

Lietuvos visuomenės istorinėje sąmonėje Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė (apie 1522–1551) tebėra geriausiai žinoma visų laikų Lietuvos istorinė moteris. Jos asmenybės žavesys, sudėtingas ir tragiškas gyvenimas, trumpai patirtas karūnacijos triumfas įsirėžė ne vien į mūsų valstybės, bet ir į kitų LDK istorinį palikimą perėmusių šalių istorinę kultūrą. Baltarusijos, Ukrainos ar Lenkijos istorinėje publicistikoje, grožinėje literatūroje, kine, teatro ir operos scenose Barbora pristatoma kaip žymiausia ir gražiausia, tik jau šių šalių moteris...

Miunhauzenas: tikrai egzistavo ir nugyveno neįtikėtiną gyvenimą (8)

Miunhauzenas – žinomas literatūrinis personažas, išgarsėjęs anekdotiniais pasakojimais apie neįtikėtinus nuotykius ir fantastiškas keliones. vardas jau seniai tapo bendriniu, apibūdinantis žmogų, kuris pasakoja pramanytas istorijas. Bet ko gero ne visi žino, kad visi šie pramanai pagrįsti realia istorija – Miunhauzenas iš tiesų egzistavo.

Sukrečianti menininko R. Šarknicko istorija: ilgas laiškas mamai... (164)

Jis buvo atiduotas į kūdikių namus vos gimęs, patyrė marias skausmo, pažeminimo, sielos ir kūno žaizdų. Kiekvieną minutę ilgėjosi motinos, o ji savo vaiko taip ir neaplankė. Dvi vyresnės seserys ir du broliai po keturiolikos metų jaunėlį sutiko Obelių internate. Teatro ir kino aktorius, režisierius, rašytojas Robertas Šarknickas (41 m.) savo sukrečiamą istoriją papasakojo knygoje „Šarkos sielos šauksmas“.

Kas pasiuntė Napoleoną Bonapartą į kapus: vėžys, nuodai ar hormonų sutrikimas, pamažu vertęs jį moterimi (39)

1821 m. gegužės 5 d. tremtyje, mažoje Atlanto vandenyne esančioje saloje mirė Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Napoleono gyvenimas buvo kupinas pergalių, visam laikui išliksiančių Prancūzijos istorijoje. Nors karčių nesėkmių buvo mažiau, jos tapo tikromis legendomis.

Aktorius Mykolas Vildžiūnas: meilė svarbi tiek realiame gyvenime, tiek televizijos ekrane

Netrukus antrą kartą tėvu tapsiantis M. Vildžiūnas: „Šeima yra svarbiausia, ką žmogus savo gyvenime gali puoselėti“.

Dešimt dalykų, kurių nežinojome apie Kastytį Kerbedį (20)

Šį šeštadienį, rugpjūčio 6 dieną Klaipėdos vasaros koncertų estradoje sproginės emocijos: į savo mylimą miestą atvykstantis dainininkas Kastytis Kerbedis žada karštą programą, kurioje – publikos mėgstamiausios dainos. Nors atrodo, kad K. Kerbedį, kuris scenoje – jau daugiau nei 35 metus, pažįsta visi, bet vis dėlto ir staigmenų iš šio žmogaus-uragano laukti verta.

R. Rastauskas: namisėdos visada pergali klajūnus (4)

Užkibus ant nepataisomo gyvenimo pinklių ir mizanscenų rezgėjo, sakinio meistro, eseistikos klasiko Rolando Rastausko (61 m.) kabliuko – esė ir kitų tekstų knygos „Trečias tomas“ (leidykla „Apostrofa“), imi tikėti, kad būtis yra tarsi paties Dievo sukurtas įdomiausių spalvų ir garsų spektaklis.

Išskirtinius papuošalus kurianti juvelyrė: nebuvau ta mergaitė, kuri mėgsta puoštis (8)

Išskirtinio braižo juvelyrė Augusta Sofija Rudzikaitė (24 m.) titaną, nerūdijantį plieną – papuošalams kurti netradicines medžiagas – paverčia stulbinamais meno kūriniais. Jie verčia stebėtis net viską mačiusius pasaulio juvelyrikos meistrus.

Po Norvegijoje patirtos sunkios ligos: skyrybos, nauja veikla, grįžimas į Lietuvą (37)

Aštuonerius metus Norvegijoje praleidusi tinklalapio nomnom.lt įkūrėja dietistė Toma Eroglu (29 m.) augalinę mitybą atrado po sunkios ligos. „Gaila, kad keisti gyvenimą paprastai ryžtamės tik pajutę riziką jo netekti“, – sako moteris.

M. Levickis: noriu, kad žmonės grotų ne tik „Ko liūdi, berželi“ (1)

Edukacinio meno centro „accoAkademija“ vadovas pasaulinio garso akordeono virtuozas Martynas Levickis (26 m.) neseniai pripažintas asocijuotuoju Londono karališkosios muzikos akademijos nariu.

Rašytoja Ugnė Barauskaitė: neturėjau laimės gyventi su mylimu žmogumi (78)

Rašytoją, radijo laidų vedėją Ugnę Barauskaitę (40 m.) aptikau oro uoste – pakeliui į Beirutą. Buvau ką tik perskaičiusi jos naują knygą „Vieno žmogaus bohema“, norėjosi pasidalyti karštais įspūdžiais. Taip prasidėjo mūsų virtualus pokalbis.

Indrė Launikonytė: geriausiai pailsiu miške + FIRMINIS RECEPTAS (8)

Energinga raudonplaukė atlikėja Indrė Launikonkytė neslėpė, kad šią vasarą jai, deja, neteks atostogauti, nes su kūrybine komanda stato roko miuziklą „Rent“, kurio premjera numatoma jau rugsėjį.

N. Marčėnaitė apie atostogas su draugėmis: mergaičių pokalbiai yra patys smagiausi – tai juokiamės, tai verkiame... (13)

Net jei turi šeimą, nebūtina kaskart atostogauti tik su ja. Kartais verta ištrūkti kur nors su draugėmis, pailsėti nuo šeimynykščių, o jiems leisti pailsėti nuo tavęs.
Pn rgp. 26d.
14°...25°
Št rgp. 27d.
16°...26°
Sk rgp. 28d.
12°...23°
Pr rgp. 29d.
15°...27°
An rgp. 30d.
13°...19°