1. Meilė neturi būti ideali, užtenka, kad ji būtų tikra.

„Mano laimei trūksta meilės“, – tvirtina ir šiek pati savo žodžių išsigąsta prodiuserė bei aktorė Jurgita Jutaitė. Ar ne per daug įsijausta į vaidmenį filme „Aurora“ apie absoliučios, tobulos meilės egzistavimą? Jurgita tikina: „Anksčiau maniau, kad meilė yra lemtinga – atsitinka, ir tiek. (...) Dabar persigrupuoju į sąmoningumo stovyklą.“ Apie meilę savo pirmagimiui ir apie neįkainojamas sūnaus pamokas pasakoja jau į sceną po motinystės atostogų grįžtanti kino bei teatro aktorė Miglė Polikevičiūtė. Iš Marselio kilęs Christophe‘as Marie Lietuvą pažįsta nuo šešiolikos. Tada jis pagal moksleivių mainų programą čia mokėsi ir gyvendavo alytiškių šeimose. Nuo tada į jo širdį lyg meilės strėlės ėmė smigti lietuvių svetingumas. O šaknis čia leidžia devynerius metus – kai atvykęs savanoriauti įsimylėjo Aureliją.

2. Gali burnoti ir keikti valdžią, bet tavo šalis – neliečiama, kaip šventa karvė.

„Šis teiginys neginčijamas ir nediskutuotinas. Tavo tėvynė yra tai, į ką niekada nespjaunama. Skaudu, kad Lietuvoje per 23-ejus metus to neišmokome“, – tvirtina Jolanta Balčiūnienė, Lietuvos Respublikos ambasadorė Prancūzijoje, Maroke, Tunise, Monake ir Andoroje. Ir kartu pabrėžia, kad Lietuva nėra provincija ir kad privalome sugebėti įvertinti tai, ką turime gera: nuostabių erdvių, miškų, ežerų, daugybę protingų ir gražių žmonių. Juolab kad apie kai kuriuos savo kraštiečius žinome tiek mažai. Turbūt jokia kita iš mūsų šalies kilusi moteris nėra tokia žinoma pasaulyje ir taip mažai – Lietuvoje kaip Emma Goldman, iš Kauno kilusi anarchistė, kurią JAV saugumas vadino pavojingiausia Amerikos moterimi, o kai kurie žurnalistai – šėtonu. Nedažnas tikriausiai žino, kokius kryžiaus kelius reikėjo įveikti Gintarui Abaravičiui, Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriui, siekiant prikelti Užutrakio ansamblį – prancūziško klasicizmo salelę ant Galvės ežero kranto, kurią taip mylėjo ir puoselėjo grafai Tiškevičiai. Žurnalo „Moteris“ nuomone, jei už istorinio paveldo išsaugojimą būtų teikiama Nacionalinė kultūros ir meno premija, ji turėtų būti skirta būtent G. Abaravičiui.

3. Nieko ryškaus ar neduok Dieve marginto, nieko raukto, nėriniuoto, blizgaus. Ir negana žinoti, ką dėvėti. Reikia žinoti – kaip!

Aiškinamės tendencijos, kad Prancūzijoje vaikų mada yra lygiai tokia pati reikli, kaprizinga ir dalijanti į socialinius sluoksnius, priežastis. Ir supažindiname su kertiniais prancūziškos uniformos elementais: tai džinsai, balta palaidinė, švarkas arba lietpaltis. Prancūzams didžioji elegantiško stiliaus paslaptis yra paprastumas.
Šiuo žodžiu galima apibūdinti ir pirmąją Renatos Mikailionytės kolekciją – su tokiais drabužiais nesipuoši, bet vis tiek jausies pasipuošęs! O štai fotografė Agnė Gintalaitė ir mados redaktorė Justė Kubilinskaitė siūlo paprastumo priešingybę ir kviečia pavartyti į džiazo erą nukeliantį vintažinį maudymosi kostiumų albumą.

4. Gebėti imti tai, kas tau patinka, ir mokėti būti savimi.

Žurnalistė Ana Treščina aiškinasi, kaip sekasi šiems nuostabiems gamtos kūriniams prigyti mūsų kultūroje. Galbūt ką nors prisitaikysite sau iš režisierės Giedrės Žickytės stiliaus, o gal – televizijos laidų vedėjos Eglės Skrolytės-Liesienės grožio atradimų. Vertėja Akvilė Melkūnaitė, iki tobulumo gludindama verčiamų prancūzų romanistų, dramaturgų sakinius ir kūrybingai vertėjaudama per spektaklių repeticijas, prikaupė tiek patirties, kad visa pačiai išsiliejo į pjesę. Meno redaktorė Anna Stanevičienė ir žurnalistė Jolanta Vaitiekūnienė kviečia į vilniečių architektų Saulės ir Rolando Liolų sodą – galbūt Jums susidėlios mintys, kaip ir kokius augalus, daržoves įveisti savo kieme.

5. Mokėti pakovoti už savo teises. Tam nuo mažens vaikus reikia auginti pilietiškai, kaip turinčius apie viską savo kritinę nuomonę, aiškią poziciją ir gebančius ją pagrįsti. Tad mokymas argumentuoti yra vienas svarbiausių ugdymo sistemos dalykų.

Vaikus prancūzės augina taip, kad joms pačioms būtų patogu. Žurnalistė Virginija Rimkuvienė domisi, kuo išskirtinė prancūzų auklėjimo ir ugdymo sistema. Apie tai, taip, pat – kad prancūzai nevalgo po vieną, kad laikosi griežto valgymo režimo, pasakoja ir mūsų herojė žurnalistė Marielle Vitureau, Vilniaus garsų žemėlapio sudarytoja.

6. Išmokti sakyti, priimti komplimentus ir už juos padėkoti.

Sužinokite, ar šį testą išlaikė ir kokius dar prancūzų intymius kodus iššifravo Natasha Kler.

7. Viską daryti su aistra ir pasimėgavimu. Gyvenimas – šventė, reikia išmokti ją švęsti.

Intuityvusis valgymas – ne prancūzų išradimas, bet labai puikiai atitinka šią taisyklę, mat pagrindinis jo principas – valgyti, ką nori ir kada nori. Laisvę maistui skelbia žurnalistė Virginija Rimkuvienė. Žurnalistė Giedrė Barauskienė siūlo ir meniu – gal šašlyko be acto, kiaulienos suktinuko, vištienos kepsnelio, o gal keptų bananų ir persikų? Liono virtuve ir lionietiškais virtiniais gundo žurnalistė Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre. Žurnalistė Erika Umbrasaitė kviečia į Akvitaniją, turistų nenutryptą rojų, – pajusti, kaip gyvenimu mėgaujasi prancūzai.

Taigi mėgaukitės vasara su nauju žurnalo „Moteris“ numeriu!