Narkotikus ir kalėjimą perėjęs kunigas Kęstutis Dvareckas: kaltinau aplinką

 (1)
Aštuoneri metai, kai kunigas Kęstutis Dvareckas (36 m.) laiko Mišias Visų Šventųjų bažnyčioje, kur prie vieno altoriaus susirenka nakvynės namų gyventojai ir miesto elitas. Simboliška ir tai, kad jų nuodėmes išriša kunigas, perėjęs ugnį ir vandenį – narkotikus bei kalėjimą, prisikėlęs ir tiesiantis ranką panašaus likimo broliams.
© MOTERIS / Liudas Masys

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Nuošali vietelė stoties rajone. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ namus nuo pašalinių žingsnių saugo geležiniai rakinami vartai, – svetimas pro juos neprasmuks. Pravėrus duris, ant laiptų pasitinka didžiulis draugiškas Berno zenenhundas Kanas. Taip ir norisi sukišti pirštus į  juodus minkštus šiltus gaurus. Plūsteli jauki šiluma. Pakvimpa mamos virtuve, prie ilgo stalo pietauti sėdasi vienuolės ir šių namų gyventojai. Sukalbama malda. Atėjau užrašyti šio pagalbos centro įkūrėjo ir vadovo kunigo Kęstučio Dvarecko istorijos. Dėkoju už atvirumą.

Meilės trūkumas

„Popiežius Jonas Paulius II alkoholikus ir narkomanus yra pavadinęs meilės ligoniais, žmonėmis, kuriuos į  ligą pastūmėjo meilės trūkumas. Ši liga glemžiasi pamažu, iš  lėto, nepastebimai. Atsiranda tarsi kažkoks sielos įtrūkis, žmogus nebetiki, kad yra mylėtinas ar mylimas, pats savęs nemyli, pradeda savęs gėdytis ar kitokių veiksnių lemiamas ima slapstytis, gyventi partizaninį gyvenimą.

Mano vaikystė buvo rami ir saugi. Žmogutis bendrauja ne tik su  tėvais ar kitais šeimos nariais, bet ir mokykloje, kieme. Ir nebūtinai turi patirti baisią dvasinę traumą. Mano tėvai nuostabūs, bet, kaip dauguma lietuvių, mažai kalba apie jausmus. Pasakyti „myliu“  – didelis iššūkis tėčiui. Nepatyriau didelių traumų, nepriežiūros ar smurto, bet buvo smulkmenų, kurios nukreipė nuo tikėjimo, kad manimi rūpinamasi, kad esu mylimas. Atrodė, kad iš  manęs vis ko nors reikalaujama ir mylima tik gražioji mano pusė. Kai gaunu dešimt, gerai, o  dvejetas nuvilia, negaliu tikėtis rūpestingos artimųjų reakcijos, klausimo: „Kas tau nesiseka, kuo galiu padėti?“

Vaikai, o  ir pažeidžiamos sielos suaugusieji, ypač jautrūs neteisybei. Jos yra visur  – mokykloje, darbe, visuomenėje. Žmonės viena šneka, kita daro, kitiems krečia smulkias ir dideles kiaulystes. Vieniems šios nusirita kaip vanduo nuo žąsies, kiti giliai priima į  širdį. Pas mus atėję tėvai klausia, ką daryti, kad vaikas netaptų narkomanu, alkoholiku ar lošėju. Iš bejėgiškumo juokaujame: „Tik storžieviškumas apsaugo“, bet ši savybė atima spalvas, pasaulis tampa nespalvotas.“

Dabar jau žinau, kad nesu ir nebūsiu stiprus. Stiprybės yra tiek, kiek esi silpnas ir atviras Dievui.

Be aiškaus alibi

„Nemanau, kad žmogus gali užaugti nepatyręs nesusipratimų, nuoskaudų. Nebuvau vienišius, turėjau draugų. Mūsų bendruomenėje yra narių, kurie vaikystėje, paauglystėje patyrė didelių dvasinių traumų. Po sunkių išgyvenimų išsivystė ši liga. Kiti nariai negali paaiškinti, kodėl tapo priklausomi.

Vienas juokėsi: „Mes neturime ryškaus alibi – nei mane mušė, nei prievartavo.“ Socialiniai veiksniai turi įtakos. Mano jaunystėje alkoholis buvo populiarus. Eini į  diskoteką, išgeri dėl drąsos. Dabar jau populiarios kitos psichoaktyvios medžiagos. Ne vienas jaunuolis pradeda vartoti skatinamas draugų, vedamas smalsumo. Pirmi kontaktai su  kvaišalu įvyksta ne blogo sau norint. Pavojinga, kai, pirmąkart paragavus, neigiamų padarinių nebūna, o  lieka patirtis, kad tai padėjo pabėgti nuo tuo metu slėgusių nemalonių emocijų. Kai vėl iškyla konfliktas, žmogus iš  atminties aruodo traukia patirtį: „Va, žinau, ką nuveiksiu.“ Susibara su  partneriu – puola gerti.

Priklausomybė vystosi individualiai, kaip greitai ji pasiglemžia, lemia psichologiniai ypatumai, genetika. Ne iš  karto prasideda daugiadienės, kontroliuojamo vartojimo fazė gali trukti metus ar net kelerius. O tai tik pamaitina iliuziją, kad nieko baisaus, situaciją valdau, bet kada sustosiu. Tik ignoruojamas faktas, kad cheminės medžiagos veikia nervų sistemą. Retas pats pamato, kad atsirado problema. Tada prasideda neigimas. Yra posakis: „Alkoholikas, kad toks yra, sužino paskutinis.“ Aplinkui visi šnabždasi, o  jis tikina: „Kiti daugiau geria, jei norėčiau, negerčiau.“ Bando įrodyti, laikosi blaivus mėnesį, du. Paskui pagalvoja: „Jei galiu negerti, kodėl negerti?“ Vėl stveriasi butelio. Tai ilgas ir sudėtingas procesas.“

Būsiu kunigu

„Vasaras leisdavau Šventežerio kaime pas močiutę – mamos mamą. Ji vesdavosi mane į  jaukią medinę bažnyčią. Ten patarnauti pradėjau. Apvilkdavo mane balta nėriniuota kamža, jausdavausi iškilmingai. Patiko senukas kunigas ir tai, kad babytės, matydamos mus patarnaujančius, džiaugdavosi, apipildavo saldainiais. Ketvirtoje klasėje pareiškiau, kad būsiu kunigu. Vaikai sukluso. Nustebau dėl jų reakcijos. Kurį laiką mane pravardžiavo „kunigėliu“, bet nekreipiau dėmesio.

Tėveliai tokiu apsisprendimu džiaugtis nepuolė. Kita močiutė įspėjo: „Vaikeli, net nežinai, ką renkiesi. Tai labai sunki tarnystė.“ Mama laikėsi neutraliai, o  tėtis turėjo kitų planų  – kad puoselėčiau ūkį, šeimą sukurčiau, pratęsčiau giminę. Laimė, sesuo padovanojo jiems du nuostabius anūkus.

Po visų mano priklausomybių sukeltų problemų ir viešumo tėvai pasakė: „Daryk, ką nori, tik nevartok. Būk laimingas.“ Dingo neva žinojimas, kas man būtų geriau.“

Pirmieji narkotikai

„Nebaigęs vidurinės išvažiavau mokytis į  Telšių vyskupijos licėjų. Ten radau tai, kas aprašyta Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“: storas seminarijos sienas, daug romantikos. Kaip dėl Liudo Vasario prototipo? Iki kunigų seminarijos mylėjau mergaitę, draugavome, bet buvau nuoširdžiai ją perspėjęs, kad mūsų draugystė truks iki mano mokslų. Klausimas apie kunigo misiją aštriau iškilo po trisdešimties metų, kai pamačiau, kad mano bendraklasiai, bičiuliai, giminaičiai ant rankų sūpuoja vaikus, atneša krikštyti. Supratau, ką pasirinkau, kur nuėjau ir kokia to kaina.

Baigęs licėjų, įstojau į  Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. Būtent sostinėje ir pabandžiau kvaišalų. Saulėtekyje gyvenę studentai pakvietė išgerti alaus. Atsisakiau – nenorėjau grįžti į seminariją su kvapeliu. Tada pasiūlė nelegalių cheminių medžiagų, esą nebus blogo kvapo. Po kelių mėnesių viena kompanija vėl pasiūlė parūkyti. Per kelerius metus tokių kartų buvo keli, ryškių padarinių nemačiau. Mokiausi puikiai. Pažymiai buvo geri, bet netikri. Viską iškaldavau dėl to, kad... mano savivertė buvo menka. Kodėl? Nėra atsakymo. Nuo mažens buvau storuliukas. Labai savimi nepasitikėjau ir net menkinau save.

Baigęs tris Kunigų seminarijos kursus, išvykau studijuoti į  Erfurto universitetą, Katalikų teologijos fakultetą. Bičiulystės nutrūko, narkotikai dingo. Grįžau prie alkoholio  – jo buvau paragavęs dar gyvendamas Alytuje. Dzūkijoje populiari naminukė, išgerdavome prieš eidami į šokius. Keli užsieniečiai susibičiuliavome, rengdavome vakarėlius, gamindavome nacionalinius patiekalus, vaišindavomės tautiniais gėrimais. Įgijęs teologijos magistro laipsnį, priėmiau šventimus, išvykau į  Kaišiadoris dirbti diakonu. Ir prasidėjo su  puikybe sumišęs jaunatviško maksimalizmo etapas. Buvau žiauriai kritiškas vyresniems kolegoms, esą jie ne taip supranta, ne taip daro. Kažkas leptelėjo: „Mažiau aiškink, geriau parodyk.“ Puoliau į  bekraštį darboholizmą, steigiau jaunimo būrelius, rengiau vietinio laikraščio puslapį...“

Narkotikus ir kalėjimą perėjęs kunigas Kęstutis Dvareckas: kaltinau aplinką
© MOTERIS / Liudas Masys

Dievas maldų neišklausė

„Dirbdamas Kaišiadorių parapijoje įsivaizdavau, kad mano pareiga – spręsti žmonių rūpesčius, kad, Dievo padedamas, turiu būti stiprus, stipresnis už pagalbos prašantįjį, rasti sprendimus. Klydau. Baisių ligų akivaizdoje pasijusdavau atsidūręs akligatvyje, nes niekuo negalėjau padėti. Ypač Dievu nusivili, kai miršta vaikai, paaugliai. Galvodavau: „Dieve, žadėjau ir ištesėjau  – visokių praktikų ėmiausi, kad tą vaiką išgelbėtum, o  vis tiek jį į  dangų paėmei.“ Tomis beviltiškomis aplinkybėmis, kai jausdavausi esantis blogas kunigas, prastas rūpesčių sprendėjas, išlįsdavo kitokio pojūčio prisiminimas. Ir galvodavau: „Va, reikia važiuoti į  Vilnių, parūkyti, bent tuo kartu palengvės.“

Vienas jaunimo grupės lyderių šaunus penkiolikmetis patarnavo bažnyčioje. Susirgo onkologine liga. Dešimt mėnesių kelis kartus per savaitę lankiau jį ligoninėje Vilniuje. Meldžiausi dėl jo, prašiau Dievą sveikatos. Vaikinukas nyko akyse. To vaizdo ir patirčių nesugebėjau išgyventi, kartais svaigindavausi. Parvežė namo kaip negydytiną, motina kvietėsi žolininkus, burtininkus, paskutinėmis dienomis šaukšteliu iš  burnos semdavo kraują. Kai jis mirė, maniau, kad blogai dirbu, neišmeldžiau Dievo kitokio sprendimo. Susireikšminimas, puikybė, pyktis...

Kai esi jaunas kunigas, tenka sunkiausi patarnavimo atvejai  – laidoti, atlikti ligonių patepimo apeigas. Kaip kempinė prisisiurbdavau tragiškų emocijų, nemokėjau su  jomis susitvarkyti. Nepamiršiu, kai tarnystės pradžioje teko laidoti du nuo smalkių uždususius vaikučius ir abu senelius. Atveža tau keturis karstelius, mama, sunki onkologinė ligonė, nepajėgia išlipti iš  greitosios pagalbos mašinos. Nežinai, ką sielvarto palaužtiems žmonėms sakyti, kaip apeigoms vadovauti. Suprantu tarnystės dalį – būti šalia prislėgto asmens ir kartu ieškoti atsakymo užuomazgos, eiti jos link. Apaštalas Paulius sako, kad paverkti su  verkiančiaisiais – taip pat darbas. Dabar jau žinau, kad nesu ir nebūsiu stiprus. Stiprybės yra tiek, kiek esi silpnas ir atviras Dievui.“

Akligatvis

„Mano priklausomybės problema gilėjo, bet jos neatpažinau. Kaltinau aplinką  – esą jei visi aplinkui būtų normalūs, tikrai nevartočiau, bet kai taip nenormalu, tai... Būdavo, stengiuosi iš  visų jėgų, susiimu, kurį laiką esu švarus. Praeina mėnuo, galvoju  – jei galiu nevartoti, kodėl kiek nors nepavartojus? Ilgas degradavimo procesas. Pagaliau supratau  – viskas, tai jau pabaiga. Pradėjau kurti savižudybės planus, kad niekas nesužinotų apie prasivartojusį kunigą. Iš tavęs tikisi šventumo. Žiauru, kad nepateisini lūkesčių. Mano slenkstis atrodė neperžengiamas. Buvo gėda ir baisu kreiptis pagalbos, su  niekuo nesidalijau savo išgyvenimais ir būtimi.

Vieną dieną buvau sulaikytas pareigūnų su  narkotikų likučiais, supuolė žiniasklaida. Matyt, mane jau sekė, turėjo kilti įtarimų  – buvau neblaivus nulėkęs automobiliu nuo kelio, patyręs kitų eismo įvykių. Dėkoju Dievui, kad nieko nesužalojau. Tada atvežė mane į  Vilnių, uždarė sulaikymo punkte. Prižiūrėtojai elgėsi negailestingai. Tyčiojosi dėl to, kad esu kunigas, teko išklausyti, ką netinkama yra nuveikę kiti kunigai.

Programa man padėjo suvokti esminius dalykus: aš sergu, mano problema – ne svaigalai. Reikia gydyti dvasines žaizdas. Vaistas? Neapčiuopiamas.

Po dešimties dienų pervežė į  Lukiškes, ten prižiūrėtojai elgėsi gražiai. Kalino 20 dienų, paleido. Išeiti nenorėjau. Laukė žiniasklaida, išsigandę, sutrikę tėvai, nes jie tik iš  žiniasklaidos sužinojo, kad vartojau narkotikus. Tikrovė gąsdino. Kalėjimo psichologo paklausiau, ar įmanoma likti čia ilgiau. Jis nusišypsojo: „Niekam nerašyk, nes perveš į  kitą įstaigą. Esi pirmas istorijoje, kuris prašo leisti čia pabūti ilgiau.“

Žiniasklaidos atstovai jau buvo susiradę mano besilaukiančią seserį, tėvus vienkiemyje... Keista, artimieji iki šios dienos nėra pasakę man jokio priekaišto. Jie buvo išsigandę ir nuoširdžiai nežinojo, ką daryti. Nesmerkė, nekaltino. Siūlė ieškoti išeičių kartu. O juk patyrė per mane ir moralinių, ir materialinių sunkumų, samdė advokatą. Jie man padėjo. Galiausiai priklausomam žmogui lieka tik skolos, daugiau nieko. Nepakakdavo to, ką tikintieji paaukodavo, imdavau greituosius kreditus. Dabar juokauju, kad pagal paskirtį – vartojimo paskolas. Didžioji dalis mūsiškių turi šią bėdą.“

Vingiuotas sveikimo kelias

„Grįžau pas tėvus į  kaimą Alytaus rajone, dirbau ūkio darbus. Tapau „Minesotos“ gydymo programos nariu. Jos nebaigiau  – buvau išmestas už taisyklių nesilaikymą. Ši programa man padėjo suvokti esminius dalykus: aš sergu, mano problema  – ne svaigalai. Reikia gydyti dvasines žaizdas. Vaistas? Neapčiuopiamas. Tąkart išvažiavau į  reabilitaciją Pakutuvėnuose. Su broliais pranciškonais (ten buvo psichologas, dešimties žmonių bendruomenė) išbuvau metus. Negaliu sakyti, kad per tą laiką įvardijau visas savo problemas, bet tas, kurios man neleido kvėpuoti, priimti savęs tokio, koks esu, pažinau.

Padėjo viskas: gyvenimas, Dievas, žmonės, su  kuriais buvau, specialistai, jų atvirumas. Pradėjau sveikti. Vilčių, kad ir vėl kunigausiu, beveik neturėjau. Po reabilitacijos dirbau vadybininku, prekiavau bandelėmis ir sausainiais. Daug kartų kreipiausi į  Kaišiadorių vyskupą, paskui – į  Lietuvos Vyskupų Konferenciją, kad grąžintų į  kunigų luomą. Po poros metų buvo duotas žodinis sutikimas: „Pažiūrėkim, kas iš  to išeis. Jeigu atkakliai nori, galėsi tarnauti.“ Patarė važiuoti į  Pilnų namų bendruomenę, esančią prie Merkinės. Ją įkūrė ir vadovauja kunigas Valerijus Rudzinskas. Buvo pasakyta: „Ten reikia laisvų rankų, pagelbėsi. Tada žiūrėsim, kas pasikeitė.“

Sakytum, grįžau per Merkinę. Nors žodis „grįžau“ ne visai tikslus. Mane priėmė kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Dokumentai buvo sutvarkyti, tapau Vilniaus arkivyskupijos kunigu, dirbančiu šioje bendruomenėje. Paskyrė į  parapiją.“

Celibatas

„Daugelis manęs klausia apie celibatą, – neva tai irgi gali būti mano nepasitenkinimo savimi priežastis. Pasirinkau kunigystę, ne šeimos kelią. Žmogus nėra vien lytinė, jis  – ir dvasinė būtybė. Bendruomenė „Aš esu“ taip pat yra šeimos alkio padarinys. Ar man netrūksta meilės? O ko trūksta žmonėms, kurie turi po antrą, trečią šeimą? Ar seksas garantuoja meilę? Ne. Daug šios bendruomenės narių tikino esantys priklausomi nuo sekso, santykių, bet jautėsi vieniši kaip vilkai. Persisotinę visko ir vis tiek alkani. Dabar lytiškumas nupigintas.

Tiesa, poros santykių nenoriu nuvertinti. Dievas sukūrė žmogų  – vyrą ir moterį, trauka vienas prie kito graži, žmonės gali kai ką dieviška patirti. Skaitau paskaitas darbovietėse, kalėjimuose, psichiatrijos ligoninėse, visur manęs klausia dėl celibato, tarsi lytiškumas būtų laimės pamatas. Parodykit man tuos laiminguosius. Šeima  – ne lengvesnis pašaukimas nei kunigo. Kartais, kai žiūriu į  bičiulių, sesers šeimas, pagalvoju: kuriems sunkiau? Man bent kai kas paploja  – oi, koks tu pasiaukojantis. Sesuo turi du vaikučius. Kas ploja besiaukojantiems tėčiui ar mamai?“

Narkotikus ir kalėjimą perėjęs kunigas Kęstutis Dvareckas: kaltinau aplinką
© MOTERIS / Liudas Masys

Bendrakeleiviai

„Yra toks posakis: „Priklausomasis pats su  savimi yra prasta kompanija.“ Baigęs programą suvokiau  – jeigu vienišausiu, vėl atsitrenksiu į  žmonių lūkesčius, į  savo puikybę  – mėginsiu lūkesčius atliepti, vėl galiu nužmogėti to nenorėdamas. Suvokiau, kad man sveikti gyvybiškai būtinas Kitas. Ir ne tik Dievas kaip tolimas, mano kasdienybės per daug neveikiantis Buvimas, bet Dievas kitame žmoguje. Man reikėjo lygiaverčių santykių, žmogiškų barnių, kasdienės buities ir trinties, dovanojančios tiesą. Lengva būti kantriam ir geram, kai esi užsidaręs vienas. Pabandyk būti kantrus, geras, dosnus gyvendamas su kitais tokiais pačiais ir pamatysi, kad toks nesi.

Sveikimo kelionė ilga ir sudėtinga. Tai – mūsų kasdienės kalvarijos. Ištieskime vieni kitiems pagalbos ranką.

Reikėjo bendraminčių, kad kartu šlubuodami, vienas į  kitą pasiremdami judėtume į  priekį. Iš pagarbos savo silpnumui ir kabinimosi į  blaivybę pamažu išsirutuliojo bendruomenė, ją pavadinome „Aš esu“. Dabar čia mūsų per dvidešimt gyvena, dar tiek pat kasdien ateina konsultuotis, o  pirmais metais buvo trys keturi. Kai A. J. Bačkis paklausdavo  – kiek, atsakydavau, kad keturi, nes daugiau į  mašiną nuvažiuoti iki tėvų bulvių parsivežti netelpa. Kai atsirado daugiau narių, supratau, kad vienas visko nebeaprėpiu, atsitrenkiu į  naujus žmonių sutrikimus, pats padėti nebegaliu. Ieškojau specialistų pagalbos. Bendrija „Aš esu“ gyvuoja jau devynerius metus.“

Pagalbos rankos

„Pirmus metus mus parėmė kardinolas A. J. Bačkis  – padėdavo susimokėti mokesčius už komunalines paslaugas. Pavilnio sesutės kartais duodavo maisto, leido neatlygintinai naudotis patalpomis. Mano tėvai taip pat parūpindavo maisto. Daugėjo žmonių, įsipareigojimų, išlaidų. Septinti metai mus ištikimai remia Vokietijos katalikų šalpos fondas „Renovabis“. Pats ieškojau ryšių, rašiau projektus. Dvejus pastaruosius metus dalį reabilitacijos išlaidų kompensuoja Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Juokauju, kad prie gero priprantama. Matai situacijas, ieškai specialistų, biudžetas kiek išsipučia. Sėdi, galvoji, ko atsisakyti, bet...

Mums reikia ne tik lovų ir stogo, kaip dauguma mano. Kad žmogus sušiltų, atsivertų, pasitikėtų, eitų į  savo praeitį, atkapstytų savo įskilimus, meilės įtrūkius, pūliuojančias žaizdeles, reikia psichologų, socialinių darbuotojų, sielovadininkų, vedančių savęs pažinimo keliu, rankos. Nuostabi patirtis, kad susikūrė, arba Dievas subūrė, tokius idėjinius, altruistiškus žmones. Jei nėra projekto, jie neišsilaksto, dirba savanoriais.“

Maža pasaulio kopija

„Bendruomenės nariai čia gyvena pusmetį. Kai kurie dar turi šeimas, namus, bet reikia atsiriboti nuo visų nereikalingų santykių, kad galėtum atidžiau pažvelgti į  save. Čia negalima naudotis telefonu, kompiuteriu, žiūrėti televizoriaus. Ši bendruomenė  – tiršta maža pasaulio kopija. Būna ir buitinių konfliktų, mokomės juos blaiviai spręsti. Juk susibaręs esi linkęs trenkti durimis, įgūdžių taikiai sugyventi nėra, o čia  – kur nubėgsi?

Sveika pabūti toliau nuo šeimos. Šalia priklausomo žmogaus serga ir aplinka. Artimieji nerimauja, jeigu mylimas žmogus geria; jo blaivumo periodu bijo, kad vėl neužgertų; vengia giminės susitikimų, kad neišprovokuotų naujo gėrimo protrūkio. Kartais reikia, kad negaluojantysis fiziškai dingtų, kad jo artimieji grįžtų į  save, savo gyvenimą, nes būna pabėgę nuo savojo. Dauguma bendruomenės gyventojų netekę darbo. Kai kurie darbdaviai sutinka laukti, rūpinasi, vertina savo darbuotojus. Dešimt bendruomenės narių rytais išeina į darbus, vakarais grįžta. Kiti tvarko aplinką, valo namus, ruošia maistą. Išeiti į  miestą neleidžia taisyklės. Jų paprastai laikomasi.“

Kasdienės kalvarijos

„Vidinė kova su  savo priklausomybe vyksta kiekvieną dieną. Kartais noro kautis pristinga, bet ir neprievartauji savęs, leidi sau tai pripažinti. Anksčiau sau meluodavau, kad man  – viskas gerai, esu ramus. Na, neramus šiandien aš, ir ką? Pasaulis nesugrius. Tik jei ne ta koja iš  lovos išlipai, ar sunku pasakyti: „Būkit šiandien atsargesni su  manimi. Jaučiuosi kaip Vezuvijus, spjaudausi ugnimi.“ Visi pasijuokia, atsargiau bendrauja tą dieną. Reikia mokytis atpažinti, pripažinti savo būsenas. Žmonės nėra žvėrys, vieni kitus suprantame.

Kol kas nei politikai, nei visuomenė nenori suvokti, kad priklausomybė yra sunki liga, retam ligoniui pavyksta vienam įveikti savo bėdą. Net gydytojai kartais mesteli: „Esi pasileidęs, bevalis, ir tiek.“ Sveikimo kelionė ilga ir sudėtinga. Savijautai pagerėjus, nelengva susitaikyti su  mintimi, kad ta kelionė truks iki gyvenimo pabaigos. Tai – mūsų kasdienės kalvarijos. Ištieskime vieni kitiems pagalbos ranką.“

Tai, kas užrašyta
* Knygą „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ kunigas Kęstutis Dvareckas parengė kartu su dr. Andriumi Navicku
* Antroji K. Dvarecko knyga – „Sveikas, gyvenime“
* Knygos „(Ne)pasmerkti“ sudarytojai – K. Dvareckas, Justina Kymantienė, A. Navickas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Iš karališkų rūmų – ilgai lauktos žinios (atnaujinta)

Prasidėjus sąrėmiams, britų hercogienė Kate ryte nuvyko į ligoninę.

Meghan Markle netikras brolis kaltina seserį vaidyba: ji tapo kitu žmogumi

Netikras brolis neslepia nusivylimo savo seserimi Meghan.

Amerikietis rašytojas lietuviška pavarde: mano tėtis apie Lietuvą visiškai nieko nežinojo

Dar neseniai amerikietis rašytojas Kenas Ilgunas (34 m.), galvodamas apie savo šaknis, įsivaizdavo tik kiltus, dūdmaišius ir aukštikalnes. Neseniai išdygo Lietuva. „Gali būti, kad didingos praeities, bet daug kentėjusių valstybių aidas ir yra mano pagarbos kovojantiesiems su už save galingesnėmis jėgomis priežastis“, – teigia amerikietis.

Įsimylėjusi aktorė Valda Bičkutė: praėjusi savo pragarą, išmokau vertinti dviejų žmonių ryšį

37-erių aktorė ir ketveriais metais vyresnis poetas, dramaturgas Mindaugas Valiukas susipažino prieš gerus du dešimtmečius.

Isabella Rossellini: 43-ejų buvo per sena, 63-ejų – tobula

Sulaukusi 43-ejų Isabella Rossellini dėl savo amžiaus neteko modelio darbo, o 63-ejų ji tos pačios ją atleidusios kompanijos buvo netikėtai pakviesta sugrįžti. Štai kaip į septintąją dešimtį įkopusi aktorė ir modelis iš naujo užkariavo grožio industriją.

Mirė buvusi pirmoji JAV dama Barbara Bush

Mirė buvusi pirmoji JAV dama Barbara Bush. Buvusio prezidento George'o H. W. Busho žmona ir vėlesnio prezidento George'o W. Busho motina užgeso antradienį būdama 92 metų, pranešė šeimos biuras.

Maisto tinklaraštininkė Kristina: baigusi universitetą, pagal specialybę nedirbau nė dienos

Maisto tinklaraštininkė Kristina Pišniukaitė (27 m.) išskirtinė ne tik tuo, kad turi nepaprastai daug sekėjų, bet ir tuo, kad siūlo gana neįprastus receptus – be glitimo, kiaušinių ir pieno produktų. Pasirodo, valgis be šių ingredientų gali būti ne tik sveikas, bet ir skanus.

Gintarė Songailė apie tai, kaip viską spėja: mane įkvėpė mamos pavyzdys (5)

Rinkodaros direktorė Gintarė Songailė (27) – pavyzdys moterims, sukančioms galvas, kaip suderinti karjerą ir motinystę. Kartu su krepšinio treneriu Dariumi Songaila augindama tris vaikus ji suspėja ne tik pasirūpini šeima, prižiūrėti verslą, aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime, bet ir atrasti laiko pomėgiams.

Agnė Jagelavičiūtė turi patarimą moterims, kurios nori išsaugoti bebyrančius santykius (3)

Itin moteriška, su ilgų plaukų šukuosena – tokią Agnę Jagelavičiūtę galima sutikti šiomis dienomis. 37-erių Agnė neslepia, kad išvaizdos pokyčiai – neatsitiktiniai, bėgant metams ji ima jaustis moteriška ir seksuali.

Vieno paveikslo istorija. Netikėtas susidūrimas su tetos portretu

„Ji nebuvo graži“, – prisimena portrete vaizduojamą savo tetą ponia Kristina Mekšrūnienė. „Ji nebuvo graži“, – sako portreto autorė Elena Nona Zavadskienė. Ir abi šypsodamosi priduria: „Bet...“