N. Radina: kalėjime išmokau gyventi ne šia diena, o šia minute

N. Radina: kalėjime išmokau gyventi ne šia diena, o šia minute%
Iš žurnalo "Moteris" (nuotraukos – Aidos Chlebinskaitės. Stilius - Justės Kubilinskaitės. Makiažas - Dalios Makauskienės. Drabužiai - iš parduotuvės "Monton")

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Naujienų portalo „Chartija 97“ redaktorė Baltarusijos disidentė Natalija Radina per 32-ejus savo gyvenimo metus patyrė kalinės, pabėgėlės dalią ir pasaulio įtakingųjų pagarbą. Apie savo rizikingą veiklą ji pasakoja dalykiškai ir kietai, o pakalbinta moteriškomis temomis, tampa šilta ir jautria pašnekove.

Praėjusių metų pabaigoje Niujorke atsiėmėte Tarptautinio žurnalistų gynimo komiteto premiją. Kokį įspūdį padarė šis prestižinis renginys?

Žurnalistų apdovanojimo ceremonija vyko prabangiausiame Niujorko viešbutyje „Waldorf Astoria“. Dalyvavo daugiau nei tūkstantis svečių, tarp jų buvo garsių žiniasklaidos priemonių leidėjų, redaktorių, Pulitzerio premijos laureatų, mokslininkų, finansininkų, kitų ryškių Amerikos asmenybių. Apie mane rodytas trumpas filmas. Svarbiausia – gavau progą tokiai solidžiai auditorijai pasakyti, kad daug mano šalies žurnalistų nesulaukė šios dienos – buvo nužudyti tik todėl, kad pasisakė prieš diktatūrą. Pasistengiau išvardyti kuo daugiau pavardžių. Pakviečiau amerikiečius labiau atkreipti dėmesį į situaciją Baltarusijoje, nes ten, nors ir nerandama naftos, yra daugybė nuo Lukašenkos režimo kenčiančių žmonių. Ta tikrai labai prabangi publika atsistojo ir plojo. O paskui prie manęs ėjo daugybė svečių, spaudė ranką ir sakė, kad verkė klausydami mano kalbos. Manau, tai buvo tie žmonės, kurių širdis mano žodžiai pasiekė. Kaip žurnalistė, aš labai džiaugiuosi šia premija. Beje, ji yra simbolinė, ne piniginė.

Mačiau iškilmių nuotraukas – su juoda suknele atrodėte išties elegantiškai. Ar daug pastangų teko įdėti dėl tokio rezultato?

Ačiū. Stengiausi atrodyti tinkamai, juk atstovavau ne vien sau, bet ir savo šaliai. Meluočiau sakydama, kad visai nesukau galvos dėl to, kaip pasipuošti. Suknelę nusipirkau Milane – teko dalyvauti ten vykusioje konferencijoje. Kolegos žurnalistai pavedžiojo po tenykštes parduotuves ir padėjo susigaudyti. Pati nebūčiau su tokiu iššūkiu susidorojusi, nes šiame mieste pasirinkimas milžiniškas, kainos beprotiškos. O draugai išrinko suknelę, kuri atitiko ir mano piniginę, ir kokybės reikalavimus.

Premija įteikta keturiems žurnalistams. Jūs – vienintelė moteris ir vienintelė europietė...

Pažintis su kitais laureatais – kolegomis iš Pakistano, Bahreino ir Meksikos – mane labai sujaudino. Kai išgirdau, ką tiems vyrams teko išgyventi, kokius kankinimus kalėjime ištverti, mano istorija pasirodė nebe tokia baisi. Ir jie nė neketina pasiduoti – toliau dirba savo darbą. Įkvepiantis pavyzdys.

Esate neįtikėtinai užsispyrusi. Iš ko paveldėjote tokį tvirtą charakterį?

Gal tai nulemta mano Zodiako ženklo? Esu Jautis. Ne vienas mano artimas Stalino laikais buvo represuotas. Giminėje niekada netrūko užsispyrėlių. Pavyzdžiui, tėtis. Jis buvo kariškis, tačiau niekada nestojo į Komunistų partiją, nors tai jam kainavo karjerą. Komunistinė ideologija prieštaravo jo vidiniams įsitikinimams, tėtis nepamynė jų dėl jokių gėrybių. Aš irgi niekada nepasiduodu. Kuo labiau mane spaudžia, tuo atkakliau priešinuosi.

Garsi žurnalistė Ana Politkovskaja vieną savo knygos „Rusijos dienoraštis“ skyrių pavadino „Ar aš bijau?“ Jos žūtis parodė, kad moterims nedaroma išimčių. O Jūs – ar bijote?

Aš – normalus žmogus, tikrai nesu bebaimė. Tiesiog žinau, kad privalau šį jausmą suvaldyti, neleisti jam manęs įveikti. Jeigu taip atsitiks, tu jau – nebe darbuotojas. Turi mesti žurnalistiką ir politiką. Jaučiu, kad mane seka, gaunu grasinamų trumpųjų žinučių, laiškų. Nekreipiu dėmesio, tik stengiuosi būti atsargi, nevaikštau viena gatvėmis vėlų vakarą. Neabejoju, kad Vilniuje Lukašenkos saugumiečiai veikia aktyviai ir kad gali pradėti fiziškai naikinti čia dirbančius Baltarusijos opozicijos žmones.

Ar šeima nebandė atkalbėti Jūsų nuo politinės veiklos? Namiškiams juk irgi ne pyragai – režimas neduoda ramybės.

Tėvai atkalbinėjo ir nuo žurnalistikos, ir nuo politikos, bet ilgainiui liovėsi. Jau susitaikė, kad kitaip nebus. Artimieji dabar mane labai palaiko, ir man be galo svarbu tai žinoti. Beprotiškai ilgiuosi savo šeimos. Turiu vyresnę seserį ir jaunesnį brolį, šie gyvena kartu su tėvais Kobrine. Ten, netoli Bresto, aš ir gimiau. Mano mama visą gyvenimą atidavė šeimai. Ji – profesionali virėja, labai skaniai gamina. Namiškiams šiuo metu tikrai nėra lengva dėl ekonominės krizės, nedarbo. O dar tas valdžios persekiojimas... Kai pabėgau iš Baltarusijos į Rusiją, kelis mėnesius niekas, net tėvai, nežinojo, kur slapstausi. Valdžia nuolat kviesdavo mano artimuosius į apklausas, reikalaudavo pasakyti, kur dingau. Iškratė visus namus, išvartė daiktus, išsinešė kai kuriuos dokumentus. Atėmė šešiolikmečio sūnėno kompiuterį. Iki šiol nieko negrąžino. Brolis neseniai vedė, laukia šeimos pagausėjimo, taigi svajoja apie savo namus, tačiau joks bankas neduoda kredito. Jam tiesiai šviesiai pasakė, kad turėdamas tokią seserį paskolos niekada nematys: neva tie pinigai atitektų opozicijai.

Kada ir kaip pirmą kartą supratote, kad atsidūrėte pavojingame žaidime?

Prieš dvejus metus – gruodį, Baltarusijos prezidento rinkimų išvakarėse. Kai paaiškėjo, kad opozicijos kandidatas Andrejus Sanikovas pretenduos į šį postą, prasidėjo valdžios represijos. Siekta iškart nušauti du zuikius – sunaikinti ir kandidatą, ir populiarų Baltarusijoje naujienų portalą „Chartija 97“. Milicija mėgino įsiveržti į mūsų redakciją. Aš užstojau kelią ir gavau kumščiu į veidą. Nemažą mėlynę užsidirbau. Tada mums buvo iškeltos trys baudžiamosios bylos, konfiskuoti kompiuteriai. Prasidėjo apklausos milicijoje, gąsdinimai. Kai žuvo vienas kolega, valdžia įvykio netyrė, bylos nekėlė. Buvo paskelbta, kad jis nusižudė pats. Pasidarė aišku, kad juokai baigėsi: mus pradeda šalinti iš kelio. Trauktis nebuvo kur, nes artėjo rinkimai. O man kova baigėsi gruodžio 19-ąją, kai atsidūriau KGB kalėjime.

Papasakokit, kaip atrodo XXI amžiaus KGB kalėjimas?

Jis apvalus, amerikietiško stiliaus, pastatytas pagal berods vieno Jutos valstijoje (JAV) esančio kalėjimo analogą. Kameros irgi apvalios, siaurutės. Jūsų Genocido aukų muziejuje, palyginti su KGB kalėjimo, – labai erdvios. Visa kita stulbinamai panašu. Tai, kas jūsų šalyje buvo gūdžiais sovietiniais laikais, šiandien tebėra Baltarusijos realybė. KGB kalėjimo sienos patepliotos nenusakoma spalva, bet jau apsilupusios, lubos – nykiai pilkos. Lovų nėra, tik geležiniai, prie sienos pritvirtinti narai. Mažulytis langelis, geležimi kaustytos durys su atveriama anga, pro ją stebimas kiekvienas tavo judesys. Kaliniui priklauso čiužinys ir pagalvė. Kadangi visi buvo užimti, aš miegojau ant grindų, po narais. Į keturiems asmenims skirtą patalpą iš pradžių buvome sugrūstos net septynios moterys, tarp jų – ir kandidato į prezidentus A. Sanikovo žmona Irina. Tualeto nebuvo. Į jį sargyba išvesdavo kartą per tris–keturias valandas. Tikra laimė žinant, kad kalinti vyrai tokios „prabangos“ neturėjo –jiems pastatydavo kibirą.

Ką sunkiausia buvo ištverti?

Kai tau už nugaros užtrenkia kameros duris, kurį laiką nesuvoki, kad negali išeiti iš tos skylės. Kodėl tave čia uždarė? Kodėl ištraukė iš namų net be dantų šepetuko? Kaip išgyventi tarp tos kūnų krūvos? Šokas.

Pirmos naktys buvo neapsakomai sunkios. Vartydamasi ant grindų vis bijodavau, kad ant manęs užkris gulinčioji ant narų. Kalėjimo apsauga – tik vyrai. Tenka priprasti, kad jų esi nuolat stebima pro langelį. Pirtis, dušas – kartą per savaitę. Vakare gauni dubenį bei ąsotį su vandeniu. Bandai kaip nors susisukti į paklodę ir nusiprausti. Vanduo visą laiką šaltas, o arbatinuką jam pasišildyti įteikdavo tik pagal grafiką. Kameros irgi neapsakomai šaltos, todėl sirgau chronišku bronchitu. Vis dėlto didžiausia kančia man buvo gyventi be tualeto ir miegoti ant grindų. Prasidėjo moteriški negalavimai, problemos su inkstais – dėl to, kad pradėjau gerti labai mažai vandens. Tualeto nebuvimas yra apgalvotas kankinimo būdas. Šeštą ryto šoki turėdamas vienintelę mintį – kad tave greičiau išvestų į tualetą.

Apskritai įsitikinau, kad žmogus pripranta prie visko, net ir prie tokio, švelniai tariant, spartietiško gyvenimo. O kai pripranta, tai ir belangėje randa mažų džiaugsmų. Kadangi ten niekas nesirūpina kalinių ryšiais su artimaisiais, negalėjau pranešti mamai, kokios kosmetikos man reikia. Kažkaip stebuklu atspėjusi, ji vieną dieną perdavė kremų ir pan. Normaliame gyvenime mano kosmetikos procedūros labai trumpos: nusivalau veidą, užtepu kremo ir – miegot. O kalėjime stengiausi visa tai daryti kaip sulėtintame filme. Turi marias laiko, tad bet kokį malonumą gali ištęsti iki begalybės. Tiesa, mums buvo gerokai baisu, kad įstrigusios kalėjime labai greit susensim dėl siaubingo, odą džiovinančio vandens iš čiaupo. Ten juk bando išnaikinti viską, kas žmogiška ir kas moteriška.

Neabejoju, kad Jus bandė patraukti į savo pusę, papirkti, gal net užverbuoti. Įdomu, kas tokiu atveju siūloma mainais?

Žinoma, bandė! Man nedavė ramybės žurnalistinis smalsumas, kiek kainuoja išdavystė. Nutaisiau rimtą veidą ir paprašiau gero buto Minske, be to – didelio atlyginimo. Saugumiečiai net į derybas nesileido, siūlė bendradarbiauti patriotiniu pagrindu. Gal suprato, kad šaipausi iš jų?

Kai mane vertė rašyti atgailos laiškus Lukašenkai, grasino ilgais kalėjimo metais, sakiau „ne“. Grįžusi į kamerą apsimesdavau, kad tai man nepadarė jokio įspūdžio. Juokavau su prižiūrėtojais, kad nesirengiu Lukašenkai meilės laiško rašyt, todėl tapsiu ilgamete šių namų gyventoja, tegul jau su tuo susitaiko. Dažnai uždainuodavau. Sargybiniai šaukdavo nutilt, o aš dar garsiau paleisdavau gerklę. Pirma, kaimynai girdi, kad esi gyva, kad tau viskas gerai, nepasiduodi. Antra, parodai savo kankintojams, jog tau nusispjaut. Ramiai darytis veido kaukę, lėtai pešiotis antakius kalėjime irgi buvo protesto forma. Mes su merginomis stengėmės kuo daugiau juoktis ir plėšti dainas, kad jie pamatytų, jog mūsų ašarų nesulauks. Juk saugumiečiai stebėjo, kaip kurį žmogų psichologiškai veikia jų metodai.

Ar neteko patirti fizinių kankinimų? Ar tarp kalėjimo prižiūrėtojų buvo tokių, kurie rodė bent kiek užuojautos kalinamoms moterims?

Vyrus kankindavo fiziškai, o moterų – ne. Saugumiečiai žino, kad moters organizmas tokių išbandymų neatlaikys. Be to, esu žurnalistė, turbūt manė, kad mane greičiausiai teks išlaisvinti, o jau kai išeisiu, tai daug papasakosiu. Kai mane įkalino, dirbo įprasti prižiūrėtojai. Jie stengėsi elgtis su mumis neutraliai, kai kurie – ir su užuojauta, mėgino palaikyti: tai kąsnelį skanesnį įdėdavo, tai naujų knygų atnešdavo, nors draudžiama jas dažnai keisti. Kai vienam sargybiniui padėkojau už knygas, jis tyliai atsakė: „Kuo galiu.“

O kai kalėjimą užgrūdo politiniais kaliniais, atsirado ir specialių padalinių. Kaukėti jų smogikai ėmė žiauriai kankinti vyrus. Vertė bėgioti laiptais su čiužiniais. Pamenu tą laiptinę – laipteliai buvo tokie siauri, kad pėdą teko šonu statyti. O vyrus gainiojo aukštyn–žemyn sudaužytomis kojomis: bėgančius mušė lazdomis. Per apiešką vertė išsirengti nuogai, ištisas valandas stovėti plikiems ledinėje sporto salėje su iškeltomis rankomis. Nuo riksmų norėjosi ausis užsikimšti.

Šitame košmare praleidote pusantro mėnesio. Kaip pavyko ištrūkti?

Mane išleido tik todėl, kad Europos Sąjunga pagrasino įvesti Baltarusijai ekonomines sankcijas. Tada pradėta paleidinėti politinius kalinius. Tarp jų buvau ir aš. Tiesa, kalėjimo durys atsivėrė tik raštiškai pasižadėjus neišvykti iš šalies. Be to, man uždrausta gyventi Minske. Per dieną turėjau apsisukti: palikti kalėjimą, susimesti daiktelius į krepšį ir išsinešdinti iš Minsko be teisės grįžti. Niekam nerūpėjo, kad sostinėje nuomojausi butą, kad ten buvo mano biblioteka, per pastaruosius penkerius metus sukaupti daiktai. Net visų drabužių nespėjau pasiimti. Kai paskambinau tėčiui, jis paklausė: „Išeini aukštai pakelta galva? Šaunuolė!“ Jis baiminosi, kad KGB mane sulaužys. Apsistojau pas tėvus Kobrine.

Atsimenat atgautos laisvės pojūtį?

A. Solženycinas pastebėjo, kad žmogus niekada nebūna toks laimingas, koks būna pirmus metus išėjęs iš kalėjimo. Euforija truko kelis mėnesius. Tegul laisvė dar menkavertė, tegul kasdien esi lankoma milicijos ir žinai, kad bet kada gali vėl būti sugrąžinta atgal, jausmas palikus kalėjimą yra svaiginantis. Džiaugiesi artimaisiais, sniegu, maistu, kavos aromatu, pasivaikščiojimu be sargybinių, rėkiančių nekalbėti, eiti žemyn nuleista galva. Net miegoti nesinorėjo – taip stipriai troškau kuo daugiau gyvenimo pajausti. Kalėjime buvau įpratusi nubusti šeštą ryto, tad iš pradžių ir namie šokdavau iš lovos tuo laiku. Nesusigaudydavau, kur esu, kodėl niekas neįjungia elektros ir nešaukia „podjom“.

O ar liko sieloje nelaisvės pėdsakų, kurių tikriausiai neįveiks net visagalis laikas?

Kalėjimas grįžus į įprastą gyvenimą po truputį ima tolti, bet nemanau, kad įmanoma jį kada nors ištrinti iš atminties. Nesvarbu, kiek laiko ten praleista. Kai pakliūni už grotų ne penkiolikai parų, kai pateikiami kaltinimai ir grasinama uždaryti penkiolikai metų, supranti, ką reiškia užstrigti laike. Tada geriau nepuoselėti vilčių išeiti, nes nusivylimas būtų labai baisus. Štai ko niekada nepamiršiu – jausmo, kai nežinai, kas tavęs laukia. Nuolatinę įtampą jauti ir dėl to, kad turi pasverti kiekvieną savo žodį. Nuo to, kas bus užrašyta apklausos protokole, priklauso ne tik tavo likimas.

Tokia patirtis keičia charakterį. Šitame gyvenime liko mažai dalykų, kuriuos sureikšminu. Svarbiausia – išgyventi ir išsaugoti sveikatą, o visa kita atrodo smulkmė, nebekelianti didesnių emocijų. Naktinės apklausos, „didžiojo brolio“ akis kiaurą parą, be paliovos rėkiantys kaukėti vyrai įpratino kontroliuoti save netgi sapnuojančią. Viena vertus, gerai nepaleisti vadžių. Kita vertus, blogai – niekada neatsipalaiduoji. Tai patyrę vyrai sako, kad tampa nebeįmanoma pasigerti, kad ir kiek alkoholio suvartotum.

Kas nutiko vėliau, kad turėjote bėgti iš tėvų namų ir iš savo šalies?

Kobrine praleidau du mėnesius, visą tą laiką toliau redagavau portalą. Apie ramybę galėjau tik pasapnuoti. Vos išspausdinu valdžiai nepatinkantį straipsnį, papasakoju, kas dedasi kalėjime, kaip ten kankinami ir šantažuojami žmonės, iškart prisistato milicija, veža į KGB, o ten grasina vėl įkišti į kalėjimą. Supratau, kad normaliai dirbti man neleis. Be to, laukė teismas. Sprendimą teisėjas galėjo priimti kokį nori – nuo laisvės apribojimo iki jos atėmimo. Dar kalėjime man aiškino, kad gausiu ne mažiau kaip penkerius metus vien už tai, kad kursčiau piliečius eiti į gatves ir taikiai protestuoti. O pridėję kitus „nusikaltimus“ pasodins ir penkiolikai metų. Todėl nutariau bėgti. Draugai padėjo pasiekti Maskvą, iš ten išvykau į Olandiją.

Daugelis stebisi, kad iš Amsterdamo atskridote į Vilnių, užuot pasirinkusi kurią nors labiau nuo Baltarusijos nutolusią, patogesnę ir saugesnę valstybę.

Vilniuje Baltarusijos jausmas pats aštriausias, juk ji – šalia. Čia daug baltarusiškos dvasios, čia ilgai gyveno ir dirbo ne vienas baltarusių inteligentas, bet man vis tiek norisi pereiti sieną ir įkvėpti Baltarusijos oro. Jis niekuo nesiskiria nuo Lietuvos, bet... Žinojimas, kad negaliu nuvažiuoti ten net labai trumpam, skatina dar didesnę nostalgiją.

Kaip leidžiate laiką Vilniuje?

Mėgstu klausyti muzikos, skaityti, ypač baltarusių klasiką. Aplink girdžiu vien lietuvių kalbą, daug kalbu rusiškai, todėl literatūra, poezija yra vienintelė galimybė pabūti su gimtąja kalba. Daugiau nelabai ką ir veikiu. Lietuvoje negyvenu tikrąja to žodžio prasme – tik dirbu. Neturiu jėgų čia gyventi. Iki šiol nepirkau jokių daiktų, išskyrus drabužius. Nuomojamame bute – tik kelios knygos ir artimųjų fotografijos. Nepuoselėju savo aplinkos. Jei to imsiuosi, tarsi susitaikysiu su pabėgėlės padėtimi. Nenoriu to.

Ilgesį mėginu pergudrauti darbu portale „Chartija 97“. Tiesa, draugai padovanojo sporto klubo abonementą. Prisiverčiau kartą ten apsilankyti. Reikėtų, žinoma, ir antrąsyk nueiti. Didžiausia pramoga man yra sulaukti draugų. Tada vaikštinėjam po Vilnių. Tėvai atvažiuoja nuolat, o mama kasdien skambina. Jai reikia girdėti mano balsą ir žinoti, kad man nieko nenutiko. Vieną dieną verkia telefonu: kaip blogai, kad manęs nėra namuose, kad man sunku, o kitą – džiūgauja: kokia laimė, kad aš Lietuvoje, mat prisiminė, kaip lygiai prieš metus stovėjo kalėjimo eilėje su lauknešėliu...

Megzti naujas pažintis, bendrauti nelabai norisi, nes intensyvus darbas nuvargina. Mėgstu viena vaikštinėti po Senamiestį, apmąstyti savo gyvenimą. Aušros Vartai, buvusi baltarusių gimnazija – man svarbios vietos. Tokių siaurų tylių gatvelių Minske nebėra – viskas per karą sugriauta, o paskui pusgalviškai atstatyta. O šimtamečiai Vilniaus namai – kaip gyvi. Su jais gali pasikalbėti, jie ramina.

Seniau labai mėgau keliauti. Darau tai ir dabar, tik dažniausiai važinėju į konferencijas. Kitokioms išvykoms jaučiuosi abejinga. Jau supratau, kodėl svetur nebepatiriu ankstesnės nuostabos, smalsumo. Todėl, kad kelionės žavesys yra net ne pati kelionė, o tai, kad paskui grįžti namo. Kai yra laimė grįžti namo, tada yra ir laimė keliauti. O parsirasti iš kelionės ne namo yra sunku. Aš ne iš tų emigrantų, kuriems tas pats, kur gyventi.

Savaitgaliais mūsų prekybos akropoliai apgulti prabangių automobilių su baltarusiškais numeriais. Kai kurie sako: pažiūrėkit, kaip gerai gyvena baltarusiai.

Tie brangių automobilių vairuotojai – verslininkai, valdininkai ir šiaip Lukašenkos dvariškiai. Visi, kurie bendradarbiauja su valdžia. Jų nedaug, bet pakanka, kad lietuviams susidarytų įspūdis, jog baltarusiai klesti. Patikėkit, taip nėra. Mano mamos pensija – šešiasdešimt dolerių, o kainos Baltarusijoje didesnės nei Lietuvoje. Tiesiog gyvename žemėje, kurią amžiais siaubė karai ir kitokios negandos, todėl jos žmonės įpratę išlikti bet kokiomis sąlygomis. Jeigu tik valgai, geri ir miegi, įmanoma ir Baltarusijoje egzistuoti. O jei užsimanai kokybiškesnio gyvenimo, pradedi mąstyti, tada pakliūni po režimo presu. Tik ir baltarusių kantrybė nėra begalinė, todėl tai šen, tai ten jau plyksteli protestai.

Įsivaizduokime, kad Lukašenkos nebėra. Kokią savo ateitį matote? Sieksite aukšto posto, tapti naujos valdžios nare?

Noriu tik grįžti namo. O ką toliau veiksiu, nežinau. Mano svajonės tokios pačios kaip ir kitų mano amžiaus moterų. Pirmiausia norėtųsi susitvarkyti asmeninį gyvenimą, tik paskui galvoti apie karjerą. Kol kas nesu patyrusi to, ką galėčiau pavadinti gyvenimo meile. Jeigu sutiksiu sau tinkamą žmogų, sugebėsiu suderinti visas veiklas. Man nėra problemos dėl šeimos kuriam laikui palikti darbą, tik svarbu, kad nebūtų ultimatumų ir kad paskui galėčiau grįžti prie sau mielo užsiėmimo. O vyras, kuris reikalauja sėdėti užsidarius namuose, – ne mano žmogus. Su tokiais net nebendrauju, jie man neįdomūs.

Natalija, ar esate širdusi ant likimo už tuos ekstremalius potyrius, kurių užtektų padalyti ne vienam žmogui ir ne vienam gyvenimui?

Taip, mano jau nemažai išgyventa, bet nesu tikra, kad verta apie tai labai daug galvoti, įsijausti. Kas buvo, tas buvo. Aš su pasimėgavimu gyvenu netgi ne šia diena, bet šia minute. To išmokau kalėjime. Ten juk esi visiškai priklausomas nuo kitų žmonių – ir ne nuo draugų, o nuo priešų, tad nežinai, kas tavęs tyko jau po akimirkos. Nėra ko nuolat dairytis į praeitį, antraip – neturėsi nei dabarties, nei ateities. Dar man atrodo svarbu niekada nenuleisti rankų. Esu romantikė ir manau, kad tai labai geras bruožas. Jeigu pasaulyje nebūtų romantikų, gyvenimas netektų daugybės gražių dalykų, nes šie pasiekti tik jų dėka.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (7)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.

Edgaras Montvidas: profesinės aukštumos išmokė mylėti gyvenimo paprastumą

Tenoras Edgaras Montvidas – viena didžiausių Lietuvos operos žvaigždžių pasaulyje. Beveik du dešimtmečiai darbo žymiausiose scenose neatėmė ypatingos jo skleidžiamos šilumos ir jaukaus paprastumo.

Irūna Puzaraitė: žinojau, kad bus kažkas tokio, bet kad taip stipriai... (5)

Kai kas galėtų tai pavadinti mistišku sutapimu, kad seserys pastojo ir sūnų susilaukė beveik tuo pačiu metu.