N. Narmontaitė: žmonėms būtina juoktis

Aktorė Nijolė Narmontaitė visuomet žavėjo savo charizma ir polėkiu. Energinga moteris neseniai save išbandė visiškai naujame amplua – knygynų lentynas išvydo jos pirmoji knyga „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“. Kalbiname autorę apie kūrybinį procesą bei iššūkius, su kuriais teko susidurti kuriant pirmąją tokio žanro knygą Lietuvoje.

- Apie Šapranauską: žmonės jį matydavo linksmą, bet jis buvo pilnas graudulio
- J. Steponavičiūtė: netiesa, kad manekenės - anoreksikės ir bulimikės
- Penkios jauninančios šukuosenos
- Kokius drabužius rinktis darbui biure. Rekomenduoja stilistai
- Bulvių kotletai su kumpiu

Kaip gimė idėja tokiai neįprastai knygai?

Tiesiog įsiklausiau į aplinką. Važinėjant koncertuoti žmonės dažnai prašydavo prisiminti įdomius ir netikėtus įvykius scenoje. Pastebėjau, kad pasakojant įvairias komiškas situacijas salė tiesiog ūždavo nuo juoko. Kas gali būti smagiau, kai žmogus kvatoja? Supratau, kad mano aplinkoje pilna žmonių – aktorių, režisierių, net kasininkių, – kurie teatro ar kino virtuvėje sukasi daugelį metų ir žino šimtus neįtikėtinų istorijų. Iš pradžių klausinėdavau lyg žaisdama, o vėliau supratau, kad istorijų – gyva galybė ir greičiausiai užtektų net ne vienai išsvajotai knygai. Štai, prieš Kalėdas jau planuoju išleisti antrąją. Tikiu, kad žmonėms būtina juoktis. Turiu galimybę nuteikti juos pozityviai ir tikrai noriu ją išnaudoti šimtu procentu. Supratau, kad Lietuvoje dar niekas nėra rašęs apie teatrą ir kiną iš žaismingosios pusės. Visuomet skaitome vien kritiką arba rimtą nagrinėjimą. Nusprendžiau tai pakeisti ir parodyti tą gyvenimą šmaikščiai ir pozityviai.

Su kokiais sunkumais teko susidurti rašant?

Vienintelis sunkumas, su kuriuo susidūriau, buvo laikas. Suderinti jį taip, kad galėčiau ir aš, ir žmogus, kurį kalbinau, buvo beprotiškai sudėtinga. Taip pat sunki dalis buvo teksto šifravimo (aut. past. garsinės medžiagos perrašymas į tekstinį variantą). Norėdama įsiklausyti į kiekvieno žmogaus kalbėjimo manierą, stengdamasi, kad kalba išliktų kiek įmanoma autentiška, viską šifravau pati. Nors buvo nepaprastai įdomu, bet saulėtomis dienomis, kai norisi lėkti laukais, juokaudavau, kad teks save pririšti prie kėdės. Pati maloniausia dalis man buvo jau išsišifravus, turint tą teksto pusfabrikatį. Tuomet pradedi jį dailinti, ieškoti įmantresnių žodžių, gražiau skambančių, mieliau besiskaitančių frazių... Šitas malonumas atstojo visus sunkumus.

„iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis