Skaitomiausi savaitės straipsniai (kai kurie sumušę skaitomumo ir komentarų rekordus!):
- Niekada nenorėjau vaikų ir be jų esu labai laiminga
- Ryžių dieta – išeitis, norint greitai numesti svorio. Receptai!
- Savaitės ikona. E. Ghaoui išmokys visas moteris dažytis
- Milijono vertos gudrybės: kaip „pigiai“ paversti į „prabangiai“?
- Patarimai, kaip priversti orchidėją žydėti dar iki Velykų
- Virtas pyragas - vietoj įprasto „Tinginio“
Kelias dešimtis įsimintinų vaidmenų kine ir teatre sukūręs aktorius interviu nedalija. Šis – išskirtinė menininko dovana žurnalui „Moteris“.
Trumpa dosjė
Gimė 1973 m. vasario 7 dieną Zarasuose.
Mokslai. Baigė Dusetų vidurinę mokyklą, neakivaizdinę fizikų mokyklą „Fotonas“. 1995 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo aktorinio meistriškumo specialybę. Kurso vadovai – Dalia Tamulevičiūtė, Algirdas Latėnas, Elvyra Piškinaitė.
Profesinė veikla. Sukūrė per 40 vaidmenų teatre ir kine (filmas „Kolekcionierė“, televizijos serialas „Moterys meluoja geriau“). Vaidino Oskaro Koršunovo, 1995–1998 m. – „Vaidilos“ teatruose. Nuo 2001 m. – Valstybinio jaunimo teatro aktorius. Taip pat vaidina Kauno teatro klubo, „Domino“ teatro spektakliuose. Įgarsina animacinius ir vaidybinius filmus. Veda teatralizuotus vakarus.
Šeima. Vienturtis. Mama – muzikos mokytoja. Žmona – aktorė Aldona Bendoriūtė-Gadliauskienė. Turi du sūnus: penkiolikmetį Dovydą ir dvylikametį Benediktą.
Horoskopas. „Esu Vandenis, gimęs Jaučio metais.“
Pomėgiai. „Mėgstu sportą. Žaidžiu krepšinį, kilnoju svarmenis. Su sūnumis žaidžiame futbolą, krepšinį. Kartais skaitau knygas. Užkabino rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės trilogija „Silva Rerum“, baigiu skaityti trečiąją knygą.“
Meilė. „Nežinau, kas tai yra. Pasakysiu kada nors vėliau.“
Žalingi įpročiai. „Jaučiu priklausomybę nuo kavos. Rūkyti mečiau, bet vis kas nors gundo. Būna, neatsispiriu...“
Jausminis intelektas. „Mažai ką darau neįdėdamas širdies.“
Pasitikėjimas. „Į sceną einu ramiai. Man nėra ko bijoti. Žiūrovai turi bijoti, nes jie nežino, kas nutiks, kas jų laukia, o aš žinau, ką darysiu.“
Požiūris. „Net nežinau, ko norėčiau išvengti scenoje. Pripranti net ant kojokų vaikščioti...“
Patirtis. „Ne tik tada, kai nukrenti nuo motociklo ir susilaužai kaulus, pagalvoji, kad gyvenimas yra reliatyvus. Apie tai galvoju nuolat.“
Nerijus telefonu: „Aš jums žadėjau interviu? Turbūt buvau neblaivus.“ – „Tikrai ne. Nesu mačiusi Jūsų išgėrusio.“ – „Tada susitikime puodelio kavos.“ – „Bet atsinešiu diktofoną.“ – „Negaliu jums uždrausti rankinėje nešiotis darbo priemonių.“
Nerijus, kai susitikome: „Vis dėlto norite įrašyti pokalbį? Esu labai jaunas ir neturiu ką pasakyti. Sakėt, kad kalbėsime be įsipareigojimų.“ – „Tai jūs taip sakėte. Prabanga gerti kavą su jaunu žmogumi, tačiau darbo metu vaikštau tik į darbinius susitikimus.“ – „O iki kelintos jūs dirbate?“ – „Mano laikas neribotas – lemia aplinkybės.“ – „Ir mes taip pat dirbame. Mūsų giminingos profesijos.“
Nerijus po trijų pokalbio valandų: „Na va, tik pradėjome šnekėtis, o jau turiu eiti. Šiandien manęs laukia spektaklis „Dėdė Vania“ (režisierius – Algirdas Latėnas).“
Būdamas vaikas, norėjote išgarsėti. Kurdavote kryžiažodžius, siųsdavote į žurnalą „Tarybinė moteris“. Po 30 metų žurnalas „Moteris“ vos prikalbino Jus duoti interviu. Kodėl ilgainiui pradėjote slapstytis? Kuklumas?
Nesislapstau. Teatro salė atvira visiems. Kas nori, ateina ir žiūri. Ką noriu pasakyti, pasakau scenoje, man to pakanka. O sklaidytis po žurnalus neturiu nei poreikio, nei noro. Nežinau, ar tai susiję su kuklumu.
„Moters“ žurnalą skaitydavau pas senelius. Labai mėgau jo priedą „Pagrandukas“. Dar patiko žurnale „Švyturys“ spausdinti Miko Ridiko nuotykiai. Tada buvau mažas, maniau: „Negi nesudarysiu kryžiažodžio?“ Perskaičiau knygą „Lietuvos krepšinis“, prigalvojau klausimų, surašiau ant languoto popieriaus. Redaktorė atrašė (seneliams atėjo laiškas), kad kryžiažodį reikia gražiai nubraižyti ant vatmano lapo, tik tada galės spausdinti. Pagalvojau: „Eikit jūs kakoti, antrą kartą nedirbsiu.“
Naminukas? Sėdėdavote vienas namuose ir krebždendavote plunksna. Tada iš prancūzų kalbos išvertėte Antoine'o de Saint-Exupery „Mažąjį princą“.
Nesikabinkite prie šio nereikšmingo gyvenimo fakto.
Ne kiekvienam paaugliui užtenka šventos kantrybės išversti knygą. Pavergė turinys?
Aš visai neturiu kantrybės. Ir nepavergė niekas. Mokytoja įgrūdo man į rankas tą knygą ir liepė dirbti. Dirbdamas ir išverčiau.
Nemanykit, kad vien prie stalo prilipęs sėdėdavau. Žaisdavau krepšinį, važinėdavau dviračiu, žvejodavau. Patiko matematika, fizika, lankiau įvairius būrelius.
Ar dabar prancūzų kalba praverčia?
Prieš gerą dešimtmetį su Oskaro Koršunovo teatru gastroliavome Prancūzijoje – įvairiuose miestuose. Per pusantro mėnesio suvaidinome 30 spektaklių. Buvo labai smagu. Prisiminiau prancūzų kalbą – mokėjau užsisakyti kavinėje maisto ar ko nors paklausti. Mokykloje turėjau dvi šaunias prancūzų kalbos mokytojas. Apskritai puikių pedagogų esu sutikęs ir mokykloje, ir akademijoje.
Augote Dusetose, dabar šis miestas garsėja įdomią veiklą plėtojančiu Kultūros centru ir Dailės galerija. Gal tada, kai mokėtės, veikė teatro studija?
Ne, teatro Dusetose nebuvo. Rinkausi aktorystę, nes maniau, kad bus lengva, nieko nereikės daryti. Įsiminti tekstus nėra sunku. Jei užsikerti, ekspromtu sukuri savo. Vis tiek niekas tavo teksto atmintinai nežino. Atvažiavau į Vilnių, nelabai įsivaizdavau, kas yra etiudas. Per kūrybinį konkursą komisija paaiškino, ko reikia. Net neatsimenu, ką vaidinau. Juokas.
Negali būti, kad vaidyba Jums buvo visai naujas dalykas!
Gal ir teko per Naujųjų vakarėlius, klasės, ateistines valandėles, bet tikrai neatsimenu, ką vaidinau.
Viską atsimenate, bet laikotės lyg Štirlicas priešų teritorijoje.
Taip, viskas, ką pasakysiu, bus panaudota prieš mane.
Iki pradėjau mokytis Vilniuje, apie teatrą žinojau tik tai, kad jis yra. Tiesa, kartą mama buvo nusivežusi į Panevėžį, į Juozo Miltinio teatrą, – neturėjo kur palikti. Neatsimenu nieko, išskyrus teatro kavinę. Mano dėmesį patraukė ir nuostabą sukėlė tai, kad kostiumu vilkintis senas diedas savo damai konjako pylė iš mažo įmantraus grafino. Niekur nebuvau matęs tokio dalyko. Kaime vyrai iš butelių gerdavo, o čia vaišino damą iš grafino. Tad tokia buvo mano teatrinė patirtis iki aštuoniolikos metų. Spektaklių pažiūrėjau jau atvykęs į Vilnių.
Stebuklas, kad su teatru nesusijęs jaunuolis atranda būtent šį kelią.
Kas čia žino, ar jaunuolis atranda, ar nematoma ranka jį nuveda? Nežinojau, koks tas aktoriaus gyvenimas. Maniau, kad lengvas, tai ir pasirinkau. Nuo muzikos atgrasė muzikos mokykla, nes mama, muzikos mokytoja, norėjo, kad pramokčiau muzikuoti, bet... aš buvau stipresnis. Mokiausi sustiprinto dailės mokymo klasėje, nors tapyti ne ypač mėgau. Neužtekdavo nei kantrybės, nei fantazijos. Tiesa, pieštuku visai patikdavo piešti, taip pat – drožinėti. Vasarą vykdavo plenerai, reikėdavo piešti iš natūros. Tada, prisimenu, žiauriai nusibosdavo tie menai. Dabar nuoširdžiai lenkiu galvą visiems mokytojams, kurie stengėsi įskiepyti šį tą gražaus.
Galimybės Jūsų vaikams pasirinkti teatro gyvenimą visai kitokios, nei turėjote pats. Ar galime tikėtis dar vienos aktorių dinastijos?
Ką vaikai rinksis, tas bus jų. Ką dabar galime, tai kiek įmanoma juos lavinti – leisti į muzikos mokyklą ir t. t. Jei rinksis, tegul renkasi. Kiekvienam savo kelią reikia susirasti pačiam. O dėl aktorystės, tai, anot gerbiamo vyresnio kolegos, jei dar ir repetuoti nereikėtų, apskritai būtų lengva. Mūsų profesija – super. Spektakliai – vakarais, repeticijos rytais – nuo vienuoliktos valandos. Žinoma, jei reikia, galiu ir anksti atsikelti, o jei nereikia, faina pasivolioti lovoje, ilgiau pamiegoti.
Ar susitinkate su savo bendraklasiais?
Buvome susitikę po 15 metų. Palaikome ryšį su keliomis Vilniuje gyvenančiomis klasiokėmis. Iki devintos klasės mūsų buvo dvidešimt, vėliau liko trylika – kiti pasirinko profesines mokyklas. Vis galvoju, kad reikėtų nuvežti į Dusetas kokį spektaklį.
Viena garsi teatro kritikė man sakė, kad gyvenime esu labai neįdomus žmogus.Nerijus Gadliauskas
Kokie Jūsų santykiai su moterimis?
Nežinau, normalūs, tradiciški.
Kadaise leidiniui „Privatu“ prasitarėte, kad protingą moterį galite įsimylėti iš karto, o įsimylite esą dažnai.
Jūs geriau žinote, ką aš seniai pasakiau, bet niekas per daug ir nepasikeitė.
Tik šaunus, įdomus, savimi pasitikintis vaikinas galėjo pavergti talentingiausią, gražiausią kurso merginą – aktorę Aldoną Bendoriūtę.
Nežinau, iš kur tai ištraukėte. Apie tai apskritai niekada niekur nekalbu.
Kokia čia paslaptis? Argi išskirtinė moteris atkreiptų dėmesį į banalų vyrą?
Kurse vieni į kitus žvelgėme kaip broliai į seseris. Reikėjo dirbti, mokytis, nebuvo kada užsiimsi draugystėmis. Mudu su Aldona kitaip susitikome jau po studijų, bet nenerkime į tas gelmes – tai neturi nieko bendra su aktoryste. Darbas yra darbas, o visa kita yra visa kita.
Kaip atrodėte įsimylėjęs?
Hm?..
A. Bendoriūtė viename interviu yra sakiusi, kad šalia Jūsų jaučiasi kaip bandelė užpečkyje. Puikus komplimentas geram vyrui.
Melavo. Aš – kaip ir dauguma vyrų. O dauguma turi trūkumų. Pavyzdžiui, esu pritingintis.
Juk nupjaunate žolę, nukasate sniegą. Gal ir namą savo rankomis pastatėte?
Taip. Išsiviriau plytų ir pasistačiau. Visus jūsų minėtus darbus žmona ir vaikai padaro. Aš grįžtu namo, pasiimu alaus ir guliu sau ant sofos prieš televizorių. Kaip visi vyrai (juokiasi).
Baikeris, nušokęs nuo motociklo: odinė striukė, metalu kaustyti batai, merginų dėmesys...
Nežinau, apie ką kalbate.
Žiūriu į Jūsų striukę ir kalbu. Visas Vilnius žino, kaip mėgstate lakstyti motociklu. Per vieną mergvakarį būsimą nuotaką „britva“ skraidinote po Vilnių.
Norite mane sukompromituoti (juokiasi)?
Jokiu būdu! Tik įdomu, kad į tokias aferas įsitraukiate, o žmona leidžia kvailioti.
Mudu su Aldona esame tolerantiški ir vienas kito laisvės nevaržome – nes žmogaus juk nepakeisi. Jūs, man regis, stengiatės nukreipti kalbą nuo teatro.
Dedukcinis apklausos metodas, kad išspaustum bent kiek informacijos apie mylimo aktoriaus gyvenimą. Kaip manote, ar Valstybinio jaunimo teatro repertuaras skirtas jaunimui? Kokie spektakliai įdomūs Jūsų paaugliams sūnums?
Būdami vaikai, jie matė vaikiškus spektaklius – „Juzę Dykaduonį“, „Raganiukę“, daugelį kitų. Nėra ypatingi teatralai, bet pažiūrėti ateina. Vyresnysis po spektaklio „Tamsos žaidimas“ premjeros pasakė: „Faina, super, rekomenduočiau ir bendraklasiams.“ Jaunimo teatro repertuaras įvairus. Yra spektaklių ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiesiems. Mėgstu užmesti akį į salę. Pavyzdžiui, „Širdis Vilniuje“ traukia solidesnę publiką, o „Keturiais vėjais“ (N. Gadliauskas vaidina poetą Kazį Binkį – aut. past.) – jaunimą. Žiūrovus turime auginti.
Kaip regite tėvo vaidmenį sūnų gyvenime?
Kartais atrodo, kad nieko apie tai neišmanau. Po dešimies ar dvidešimties metų galėsiu atsakyti, kaip pavyko man šis vaidmuo. Tik tada matysiu rezultatą.
Įstrigęs sakinys...
Jokio sakinio nesinešioju. Visi tekstai atgyja, kai išeinu į sceną.
„Visus jus apgavau, bet ir save esu apgavęs, patikėkit...“ Aktorystė dvelkia baltuoju melu. Linksmas scenos pleputis, o gyvenime, žiūrėk, – paniurėlis.
Taip, scenoje iškalbingas, o atsisėda priešais ir nieko neišlemena. Viena garsi teatro kritikė man sakė, kad gyvenime esu labai neįdomus žmogus.
Ar pats norite būti apgautas?
Nelygu, kaip. Gražiai, smagiai, žaismingai – būtų įdomu. Visas pasaulis yra teatras. Mes esame tik jo aktoriai.
Teatro „Domino“ teatro spektaklyje „Diena be melo“ kuriate žmonai ištikimo politiko Fabriso vaidmenį. Ar iš literatūros mokotės?
Tuo metu neturėjau ką veikti, nuėjau parepetuoti ir vaidinu iki šiol. Spektaklyje „Diena be melo“ svarstoma apie draugystę, melą ir tiesą. Kaip diena be melo pakeičia draugystę, ar paprasta bent vieną dieną išbūti nemelavus. Atvirumas gali užmušti taip pat, kaip ir melas.
Yra vaidmenų, kurie tiesiog lipte prilimpa. Jūsų Robertėlis (televizijos serialas „Moterys meluoja geriau“) – mamytės lepūnėlio sinonimas. Gyvenime tokio nesu sutikusi! Iš kur tipažai?
Aš irgi nesu sutikęs. Nuėjau padurnavoti į televizijos serialą. Aktoriaus darbo smagumas tas, kad gali žaisti, kvailioti. Man tai kartais patinka. Gyvenimas yra kur kas spalvingesnis už teatrą ar kiną. Jūs turbūt irgi esate mačiusi daug įdomaus, sutikusi superinių tipažų. Yra tokių, kad į sceną jokiu būdu neperkelsi. Niekas nepatikėtų.
Kada stebite žmones, juk važinėjate automobiliu?
Aš juk ir vaikštau!
Ar toli už Vilniaus gyvenate?
Kartais, būna, pareinu pėsčias. Vadinasi, netoli. Tikrai nesėdu į taksi – einu vėdindamas galvą.
Ar pats buvote mamyčiukas, mylimukas?
O kaip atrodo?
Manau, buvote, esate.
Tai gal taip ir yra. Tėtis anksti mus paliko, tai dviese su mama ir dalijomės džiaugsmais bei vargais. Savaitgalį važiuosiu jos aplankyti.
Kokie Jūsų santykiai su gerbėjais?
Nesu gavęs nei brangių dovanų, nei intriguojamų pasiūlymų, taigi – nieko įdomaus. Klausiate apie feisbuko draugus? Nesu susikūręs savo paskyros. Kai sužinojau, kad kažkokie veikėjai, pasinaudoję mano vardu, targavoja papuošalais, buvau šokiruotas.
Ne tik tada, kai nukrenti nuo motociklo ir susilaužai kaulus, pagalvoji, kad gyvenimas yra reliatyvus.Nerijus Gadliauskas
Ar Jums yra tekę būti laisvu menininku?
Taip, yra. Jautiesi labai nekaip. Vis žiūri, kur čia nubėgti, kur ką padirbėti. Nuolatinis nerimas dėl rytdienos. Norisi bent minimalių garantijų. Tada ir iniciatyvų atsiranda. Dauguma aktorių išauga repertuarinio teatro sąlygomis. Išmoksti dirbti komandoje, semiesi patirties iš vyresnių kolegų. Iš pradžių vengiau reklamos, televizijos projektų. Nueisi žalias – tave suvalgys. Komercinis teatras, televizijos serialai aktoriams suteikia galimybę išgyventi, bet žaliam ten – ne vieta, ten nieko neišmoksti. Išsunkia ir išspjauna velniop.
Kultūros ministras kalba apie galimą teatro reformą. Ką manote?
Yra aišku, kad kai kurie vadovaujantys asmenys sunkiai suvokia teatrą, jų žvilgsnis – buhalterinis. Nenoriu pernelyg aukštinti menininko profesijos, bet ji – specifinė, šiek tiek išskirtinė, nelabai veriasi ant kabinetinio buhalterinio sraigto. Bazinė alga bent jau suteikia minimalią socialinę garantiją. Žmogus gali nueiti į polikliniką. O su metais vaidmenų mažėja, ypač moterims. Kaip gyventi tada? Atidavęs 30 metų teatrui lieki tuščiomis rankomis. Juk bet kas gali nutikti. Išspirti žmogų lengva, o ką jam daryti?
Kokiais savo vaidmenimis esate ypač patenkintas?
Tikrai nerašau pažymių. Visi man brangūs, net ir epizodiniai. Jei neketini įdėti dūšios, į sceną verčiau neiti. Ačiū, jei manote, kad aktorius – ne vien režisieriaus valios vykdytojas. Aš irgi kukliai ir tyliai sau vakarais ant sofutės sėdėdamas mąstau, kad aktorius yra kūrėjas.
Paklūstate režisieriaus vizijai ar kovojate už saviraišką?
Kol kas nė vieno neprimušiau, tai turbūt esu paklūstantis. Paklusnus.
Ar tenka gelbėti kolegas?
Buvo toks smagus spektaklis „Užsispyrėlės sutramdymas“. Laisvūnui Raudoniui kažkas atsitiko – negalėjo ant kojokų pastovėti. Penktadienį – spektaklis, o pirmadienį sužinojau, kad teks pakeisti kolegą. Buvo likusios trys dienos vaidmeniui parengti. Arba spektaklis „Strip Man Show, arba Viskas apie vyrus“... Buvau įmestas tarsi į ledinį vandenį ir turėjau suktis. Kūrybinis procesas paprastai trunka du ar tris mėnesius, bet, jei reikia, susitvarkai ir per tris dienas. Kaip tas dienas gyveni? Atsikeli, paskaitai, išgeri kavos, vėl paskaitai, pavaikštai svarstydamas, vėl paskaitai, vėl pavaikštai, eini į sceną su lapais, o kai reikia vaidinti, lapus pasidedi į šalį.
Geniali atmintis!
Ne, normali. Prispirtų – kiekvienas išmoktų.
Ar atminčiai lavinti vis dar sprendžiate kryžiažodžius?
Aktoriaus atmintis lavėja savaime. O štai teatro kavinėje būna žurnalų, tad kai ateiname čia kavos atsigerti, kryžiažodžius sprendžiame visi drauge.
Ką veikiate per atostogas?
Deginuosi saulėje. Beje, ar buvote Sartų lenktynėse?
Ne. Dusetose lankiausi vasarą.
Tai kaip jūs taip? Pusė Lietuvos čia jau yra buvusi. Arkliai, egzotika ant ledo!
Sartų lenktynėse dalyvaujate?
Ne, neteko.
Arklį važnyčioti mokate?
Žinoma, aš gi – kaimietis. Ramiai ristele galėčiau ir pajoti. Jodinėdavau darbiniais arkliais – žirgynas paskolindavo, kai šieną reikėdavo suvežti.
Kaip jaučiate bėgantį laiką?
Apie vyrų krizes klausiate? Aš labai daug laiko praleidžiu teatro bufete (juokiasi). Gal norite karšto šokolado? Jo bet kur negausi, o mūsų teatre – prašom.
Ar teatre yra išlikusi bohemiško bendravimo dvasia?
Senų tradicijų čia mažoka, o naujų nesame sukūrę. Jaučiamės esantys kapitalistinės visuomenės nariai. Visi turi mašinas, bėga, lekia – į namus, filmuotis... Tempas. Gyvenimas dabar finansiškai brangus, tad kartais norisi padirbėti papildomai. Taigi negali išgerti, nebėra mados normaliai susėsti ir kartu pabūti.
Ar daug jaunimo dirba šiame teatre?
Man regis, galėtų būti daugiau. O gal taip dėl tos amžiaus krizės atrodo (juokiasi)? Teatre abiejų lyčių jaunimo yra bemaž po lygiai. Kolektyvas stiprus, kai reikia ką nors išspręsti, kimbame visi kartu. Rengėmės spektaklio „Nykstančios rūšys“ (šiuolaikinio čekų dramaturgo ir režisieriaus Petro Zelenkos pjesę režisavo Augustinas Atkočiūnas – aut. past.) premjerai. Sekėsi sunkiai. Aplinkybės buvo nepalankios, bet radome bendrą kalbą, rezultatą pasiekėme nepersipykę, neišsibarę, o tai, man regis, labai vertinga. Daug metų dirbi su tais pačiais žmonėmis, supranti, kad nori ir toliau su jais kurti, pasitiki, iš naujo atrandi asmenybes.
Ar geras humoro jausmas padeda scenoje, gyvenime?
Žinoma, jei jau šį jausmą turiu.
Ar yra personažas, kurį norėtumėte įkūnyti?
Vienas žurnalistas Armeno Džigarchanjano pasiteiravo: „Kiek vaidmenų! Kaip jus visi myli! Vis dėlto Hamleto taip ir nesuvaidinote“ Aktorius atsakė: „Suvaidinau, tik jūs nepastebėjote.“ Praėjo momentas, ir viskas. Toks jau dalykas tas teatras. Trapus, efemeriškas, nenuspėjamas, smagus, užburiantis... Tik labai laikinas. Todėl šypsokitės, ponai...
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
