Motina Marija – daugiausiai vaikų turėjusi Rusijos imperatorienė

Imperatorienė Marija Fiodorovna išgyveno vyro žmogžudystę, vyriausiojo sūnaus valdymą, dekabristų sukilimą. Ji mirė valdant trečiam savo sūnui.

Antroji imperatorienė iš Ščecino

XVIII a. Rusijos istorijoje dar vadina moterišku amžiumi. Šiame amžiuje soste keturis kartus buvo moterys. Tokio matriarchato Rusijos istorijoje nebuvo nei iki tol, nei vėliau.
Marija Fiodorovna Romanova, Imperatoriaus Pavlo I žmona, buvo visiška savo pirmtakių priešingybė. Vietoje politinių intrigų ir meilės nuotykių ji savo laiką pašventė vyrui ir vaikams.
Tačiau moters, kurią laikė idealia žmona ir motina, gyvenimas buvo nelengvas.

Sophia Marie Dorothea Augusta Luisa von Wurttemberg gimė 1759 m. spalio 14 d. Ščecino pilyje, ten pat, kur ir jos būsima anyta Jekaterina Didžioji. Sophios Dorotheos tėvas princas Friedrichas von Wurttembergas, kaip ir Jekaterinos tėvas, tarnavo Prūsijos karaliui ir buvo Ščecino komendantas.

Tuo dviejų rusų imperatorienių panašumai ir baigiasi. Būsimoji Jekaterina vaikystėje žaidė su berniukais, demonstravo sumanumą, buvo papuikusi, o Sophia Dorothea kur kas labiau atitiko klasikinį to meto supratimą apie moters vaidmenį.

Atsarginė nuotaka

Nuo jaunų dienų Sophia Dorothea įsisąmonino, kad gera moteris turi pašvęsti savo gyvenimą vaikų gimdymui ir auklėjimui, rūpintis vyru, išmintingai prižiūrėti ūkį.
Taip išauklėta Sofija Dorotėja buvo pažadėta į žmonas princui Ludwigui Gessensky, jiedu buvo jau sužadėti. Tačiau atsirado nenumatytų aplinkybių.

1776 m. balandžio 15 d. Peterburge gimdydama mirė sosto įpėdinio Pavlo Petrovičiaus pirmoji žmona Natalija Aleksejevna, kurios mergautinė pavardė buvo Wilhelmina Gessensky. Ji buvo Sophios Dorotheos jaunikio sesuo.

Pavlą sukrėtė žmonos mirtis, bet jo motiną imperatorienę Jekateriną Didžiąją labiau jaudino tai, kad sūnus liko be paveldėtojo. Šią problemą ji buvo pasiryžusi žūt būt išspręsti ir užsiėmė nuotakos paieškomis.

Sophia Dorothea ir anksčiau buvo pretendenčių sąraše, bet tada, kai buvo renkama nuotaka, jai buvo tik 13 m., artimiausiu metu ji nebūtų pagimdžiusi įpėdinio, todėl jos kandidatūros atsisakė.
Po Natalijos Aleksejevnos mirties Jekaterina vėl prisiminė Sophią Dorotheą, kuriai tada jau buvo 17 m., ir pagalvojo, kad ši pakankamai subrendusi ir gali tapti Pavlo žmona.

Imperatorienė Marija Fiodorovna
Imperatorienė Marija Fiodorovna
Vida Press

Pavlas pametė galvą

Tačiau sužadėtuvės su Ludwigu Gessensky trukdė sutuoktuvėms su Rusijos sosto įpėdiniu. Tada įsikišo Prūsijos karalius Frydrichas II, kuriam ši santuoka buvo naudinga dėl politinių priežasčių. Ludwigui mandagiai atsakė, o Pavlo susitikimą su naująja nuotaka Berlyne organizavo asmeniškai Frydrichas II.

Pavlas buvo sužavėtas ir rašė motinai: „Radau nuotaką, tokią, kokios tik mintyse galėjau trokšti: protinga, liekna, drovi, kalba protingai, sumaniai. Gana paprasta, mėgsta būti namuose, lavintis skaitymu ir muzika.“

Na, iš pirmo žvilgsnio įsimylėjęs Pavlas sumelavo tik vieną kartą – pavadinęs nuotaką liekna. Amžininkai rašė, kad blondinė nuo jaunystės buvo linkusi į apvalumą. Ir dar viena įdomybė – Sophia Dorothea buvo aukštesnė už Rusijos sosto įpėdinį.
Mergina mokėjo būti savo vyro šešėlyje, o tai labai patiko Pavlui, pavargusiam nuo valdingos motinos diktato.

Sophia Dorothea nuo vaikystės supratusi, kad nuolankumas – moters privalumas, lengvai ištvėrė jaunikių kaitą. Jau praėjus kelioms dienoms po sužadėtuvių su Pavlu ji pasakojo draugėms, kad beprotiškai jį myli.

4 sūnūs, 6 dukterys

Ji mokėjo palaikyti pokalbius temomis, kurios įdomios vyrui, kruopščiai semdavosi naujų žinių. Kad parašytų Pavlui pirmą laišką rusų kalba, jai pakako savaitės visiškai naujos kalbos mokymosi.
Greitai Sophia Dorothea išvyko į Rusiją, priėmė stačiatikybę, gavo Marijos Fiodorovnos vardą ir ištekėjo už Pavlo Petrovičiaus.

Anyta buvo be galo patenkinta marčia – nuolanki, gerbianti, paklusni. O svarbiausia – 1777 m. gruodį Marja Fiodorovna, dideliam imperatorienės džiaugsmui, pagimdė sūnų Aleksandrą.
Rusų carų šeimose daug vaikų nebuvo retenybė, bet nė viena iš rusų imperatorienių nebuvo tokia vaisinga, kaip Marija Fiodorovna.

1779 m. balandį ji pagimdė antrą sūnų Konstantiną, 1783 m. liepą – dukterį Aleksandrą, 1784 m. gruodį – Jeleną, 1786 vasarį – Mariją, 1788 m. gegužę – Jekateriną, 1792 m. liepą – Olgą, 1795 m. sausį – Anną, 1796 m. birželį – Nikolajų, o 1798 m. – Michailą.
Vaikų mirtingumas buvo didžiausia tos epochos problema, bet iš 10-ies Marijos Fiodorovnos vaikų užaugo devyni – maža mirė tik duktė Olga.

Dažni nėštumai netrukdė Marijai Fiodorovnai rūpintis ūkiu ir dalyvauti renginiuose.
Dvare Marija Fiodorovna nevaidino svarbaus vaidmens, to priežastis – Pavlo nesutarimas su motina Jekaterina. Kaip kažkada iš Jekaterinos paėmė sūnų, taip ir Jekaterina paėmė iš marčios du vyresniuosius vaikus – Aleksandrą ir Konstantiną. Senelė siejo su jais didelius politinius planus.
Marija Fiodorovna neprieštaravo, ji laikėsi jaunystėje įsisąmonintų postulatų.

Didžiausia rusų varguolių globėja

Nei idealios žmonos savybės, nei nuolankumas neapsaugojo Marijos Fiodorovnos nuo asmeninio gyvenimo problemų.

Nesantaikos obuoliu tapo intymus artumas. Po jauniausio sūnaus Michailo gimimo imperatorienės akušeris Josifas Morenheimas kategoriškai pareiškė – dar vienas gimdymas gali kainuoti Marijai Fiodorovnai gyvybę. Na o per 20 santuokos metų Pavlo aistra žmonai neišblėso, gydytojo draudimas jį stipriai nuvylė. O kadangi Pavlas buvo impulsyvus, nepasitenkinimą nukreipė į imperatorienę. Imperatorius rado paguodą santykiuose su favorite Anna Lopuchina. Na o Marijai Fiodorovnai teko atsidėti labdaringai veiklai. Kai vyras paveldėjo sostą, ji buvo paskirta vyriausiąja vaikų namų viršininke. Daugiavaikė motina labai rimtai ėmėsi savo naujų pareigų. Dėl jos pastangų pamestinukų, našlaičių namų veikla pagerėjo. Pavyzdžiui, tyrinėdama šių įstaigų veiklą, Marija Fiodorovna pamatė, kad naujagimių mirtingumas yra be galo didelis. Pasirodo to priežastis – nebuvimas jokių taisyklių, kiek vaikų vienu metu gali būti vaikų namuose. Marijos Fiodorovnos nurodymu, buvo įvesti apribojimai. Likusius vaikus nuspręsta atiduoti patikimoms valstiečių šeimomis auklėti, kad vaikai viską sužinotų apie gyvenimą ūkyje, berniukus palikti pas valstiečius iki 18 m., o mergaites – iki 15 m. Vaikų namuose imperatorienė nurodė palikti silpnesnės sveikatos vaikus, kuriems reikėjo nuolatinės priežiūros.

Be našlaičių mokymo ir auklėjimo (našlaičiais ji rūpinosi iki pat mirties), Marija Fiodorovna skyrė dėmesio ir moterų švietimui Rusijoje.

Jos dėka ir iš dalies padedant valdžioje buvusiam sūnui Aleksandrui I, įsteigtos kelios mergaičių mokymo įstaigos Sankt Peterburge, Maskvoje, Charkove, Simbirske ir kituose miestuose.

Pati baisiausia naktis

Pats baisiausias įvykis imperatorienės gyvenime buvo vyro, imperatoriaus Pavlo I žmogžudystė 1801 m. naktį iš kovo 11 į kovo 12-ąją. Nepaisant sugedusių asmeninių santykių ir vyro išpuolių prieš vyresniuosius sūnus, Marija Fiodorovna tikrai nelinkėjo mirties sutuoktiniui.

Tačiau tą pačią naktį šioje nuolankioje, trapioje moteryje netikėtai prabudo politinės ambicijos. Dideliam sąmokslininkų nustebimui, Marija Fiodorovna pareikalavo, kad po vyro mirties valdančiąja monarche paskelbtų ją. Mažiausiai keturias valandas ji atsisakė paklusti sūnui, tad ir šiaip sutrikęs Aleksandras atsidūrė be galo nemalonioje padėtyje.

Sąmokslininkai buvo negailestingi – neleido imperatorienei prieiti prie nužudyto vyro kūno, o vienas iš brolių Zubovų mestelėjo: „Varykit iš čia šitą bobą.“ Į Marijos Fiodorovnos pretenzijas vienas iš sąmokslininkų – Bennigsenas pasakė: „Madam, nevaidinkite komedijos.“

Galiausiai našle tapusi imperatorienė Marija Fiodorovna kaip visada nuolankiai susitaikė su likimu.
Ji išgyveno ketvirtį amžiaus trukusį vyresniojo sūnaus Aleksandro, kuris nepaliko įpėdinių, valdymą, pergyveno dekabristų sukilimą, savo trečio sūnaus Nikolajaus atėjimą į valdžią.

„Imperatorienė Marijos žinyba“

Ji bandė daryti įtaką abiem savo sūnums imperatoriams, paisydama savo vokiškos giminės interesų, duodama patarimų svarbiais valdymo klausimais. Sūnūs pagarbiai jos klausydavo, bet pasielgdavo savaip – juk pati motina savo gyvenimu rodė, kad moters vieta – virtuvėje ir vaikų kambaryje, o ne posėdžiuose, kur sprendžiami politiniai klausimai.

Marija Fiodorovna daug metų pragyveno vasaros dvare, padovanotame Pavlo I mylimai žmonai. 1782 m. dvarą užstatė. Pati imperatorienė labai aktyviai dalyvavo tiek statant patį dvarą, tiek kuriant garsųjį Pavlovsko parką. Pavlovsko dvaras iš esmės buvo Marijos Fiodorovnos kūrinys.
Marija Fiodorovna mirė 1828 m. spalio 24 d., būdama 69 m. Jos sūnus imperatorius Nikolajus I įsakė įsteigti IV imperatoriškosios kanceliarijos skyrių labdaros ir našlaičių globos įstaigų valdymui – veiklai kuriai Marija Fiodorovna pašventė 30 metų. Nauja žinyba laikui bėgant buvo pavadinta „Imperatorienės Marijos žinyba“.

Na ir motinos garbei Nikolajus I įsteigė Marijos ženkliuką už nesavanaudišką tarnystę, kuris buvo skiriamas moterims už ilgą, nuoširdų darbą imperatorienės Marijos įstaigose, taip pat kitose labdaringose ir auklėjimo įstaigose, prižiūrimose imperatoriaus ir Aukščiausiųjų rūmų narių.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis