Tamsa pasiglemžia mūsų vakarus, bet išryškina vitrinas, reklaminius stendus, šviečiančios lemputės tarsi pakelia gatves nuo žemės, brėžia jų linijas virš galvų, kviečia žvelgti ne po kojomis, o į dangų. Kaip jaučiate šį paslaptingą laikotarpį, žiemą? Kokią pasaką sau ir savo artimui sekate?
Vasarą stengiuosi ne tik įgyti energijos, bet ir susukti saulės spindulių kamuolį. Šast – ir nusimezgi vidinės šilumos megztinį žiemai. Kad tamsa akių, o šaltis kojų nepagautų, atsidarau ir vidinių saulės konservų. Jei turiu kokių nors plyšių ar įskilimų, netaupydama leidžiu pro juos šilumą. Kaip ir mūsų protėviai, žiemą stengiuosi apkabinti. Tai būdavo poilsio, mąslumo, susikaupimo, prisiminimų ir svajonių laikas. Regis, tada ir buvo prikurta daugiausia pasakų – jomis vis dar masiškai tikime. Šventės man – kaip kultūrinis ritmas, dramatiškas, reiklus, emociškai svarbus laikas, kai ir pačiam į save veidrodyje atidžiau pasižiūrėti reikia, ir kitam – giliau į akis iš už stalo.
Ar mėgstate savo namus? Kokie jie? Kokie vakarai Jums yra šilčiausi, jaukiausi, kokių pasiilgstate?
Turbūt retas pasakytų, kad nemėgsta savo namų. Neseniai pagalvojau, kad esu labai skolinga daugeliui daiktų (iš tikrųjų turbūt – sau), jog jie nedalyvauja mano kasdienybės apykaitoje. Žiūri, klausosi, aptingsta, laukia. Netgi failai! Kaip tolimi draugai: neprisėdi jiems parašyti, nes vis tiek greičiausiai nesutiksi. O kai kuriuos daiktus kartais išmetu, atiduodu, sugalvoju naują panaudojimo būdą.
Namai yra ten, kur mylimas žmogus; tai vieta, kur gali save realizuoti; erdvė, į kurią įėjęs uždarai duris, o įvaizdžius palieki ant kilimėlio. Man tai nepatinka. Noriu, kad namai būtų ir gatvėje, miške, teatre, o ramybę galėčiau nešiotis kaip stebuklingą dėžutę: pradarai, šviesa apšviečia, o kas giliau viduje – nelabai žinai, užtat labai gera... Kai ilgiuosi namų, prisimenu pokalbius, susitikimus, apsikabinimus, tada daiktų kontūrai pasidaro neryškūs. Nesureikšminu materialios aplinkos, gyvename spartietiškai, gal aido kiek per daug, turiu gėlių ir laikrodį, kuris skirtingomis valandomis skirtingais paukščių balsais ulba. Vakarais mėgstu dirbti, iki vidurnakčio klausau radijo. Kartą pamiršau išjungti, tai pabudau išsigandusi – su Lietuvos radijo ryto trimitais.
Ne viename interviu minite savo močiutę. Su ja augote, mokėtės... Ar Jums svarbi yra močiutės globa, pamokos?
Nijolė Bagdonienė – vienintelė močiutė, mano meilė, bet tokia, kurią geriau mylėti iš toliau (juokiasi). Joje telpa visos pasaulio aukščiausių tonacijų emocijos. Man, kaip žmogui ir jos šeimos narei, tai sunkiai malonus krūvis, kaip kūrėjai ir menininkei, – didžiulė dovana. Močiutė, jos niekada nenužydinčios gėlės, eilėraščiai, meilė seneliui, moteriškas įžūlumas, gobelenai, nuolatinis baldų perstumdymas, garbanotas užsispyrimas – gyvybės pulsavimas mano. Su ja dalijuosi tolerancija, ramybe, jos pasakojamoms protėvių, pačios istorijoms, patarimams, kada kokių vaistažolių arbatą geriausia gerti, atiduodu ausis. 
Mokyklą pradėjau lankyti iškart su antrokais. Mama matė, kaip gulu ant knygų, kaip iškeliauju į mokslo sistemų pasaulius, kaip per kalbas jaučiu pasaulio vibracijas. Klajoti buvau linkusi nuo mažumės, trejų metų pati parėjau iš darželio, nes jaučiausi viską ten atlikusi. Mano ir mamos ryšys iki dabar labai stiprus, kartu keliaujame, liūdime, meiliai erziname viena kitą. Jai, priešingai nei kitiems pažįstamiems tėvams, labiausiai patiko, kai pradėjau reikšti savo nuomonę, kitokią nei jos pačios. Mano namai kaip animaciniuose japono Hayao Miyazakio filmuose keliauja kartu su juos kūrusiais artimaisiais: broliu Žilvinu, seneliu, močiute. Beje, norėčiau mokėti organizuoti renginius, išvykas kaip mama, skiepyti medžius kaip senelis ir turėti tokį humoro jausmą kaip brolis.
Ar yra kas nors, ko tėvų namuose Jums trūko? O gal buvo per daug?
Gal kartais trūkdavo sūrio šaldytuve ar sausainių? Tada mama prikepdavo skaniausių pasaulyje blynų. Na, ir miegot per anksti varydavo – nespėdavau „pasakėlių iš rūsio“ pažiūrėti. Buvo nemažai kategoriškumo, „kiemo teritorijos“ apibrėžimų. Ilgai veikiau mamos sugalvotoje sistemoje, bet vaikiškas smalsumas nugali, tad ir ieškodavo visas rajonas mergaitės, kuri išėjo išnešti šiukšlių. O pasirodo – sutikusi draugę, nutarė ją palydėti, ir taip pasišnekučiuodamos abi nuklydo į miesto pakraštį. Grįžo saulei palietus horizontą. Riesta tada buvo.
Dažnai aplankote savo mamą?
Mudvi susitinkame dažnai, ji lankosi visuose mados renginiuose, kuriuose dalyvauju. Daug kalbamės telefonu, kad susitikusios galėtume žiūrėti filmus. Į Klaipėdą važiuoju, kai pasiilgstu vėjo ar pritrūksta senelio obuolių.
Anksti palikote gimtąjį lizdą, anksti sukūrėte šeimą. Artimojo ilgesys? Draugystės troškimas? Meilės gijos?
Lietuvai išsprūdus į nepriklausomybę, mano „kiemo teritorija“ iškeliavo su manimi į kitas šalis: Švediją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją. Jaunas, tu esi alkanas patirčių, purtai rojaus obelį, pats įsiropšti vietoj žalčio, raukaisi per žalią vaisių nusiskynęs. Tik vėliau krituolis tarkšteli per galvą. Anksti sukūręs šeimą kartu užaugi, o tai tikrai nėra lengva. Man atrodo, jaunose šalyse santuoka žmonėms vis dažniau tampa socialiniu eksperimentu, o ne šventu ritualu. Pragmatiškumu praskiestas poetinis emocinis svoris. Iš tikrųjų didelė laimė laiku sutikti artimą žmogų ir save, norinčią daug duoti jam bei pasauliui. Tikiu, kad kuo labiau atsiveri gyvenimui, esi pasirengęs patirti, tuo daugiau ir pats turi kuo pasidalyti. Ir nebūtinai saldžiais dalykėliais. 
Žmogiškos stiprybės ir silpnybės veja mus visus į vieną tinklą laimės galimybių vandenyne. Mes su Dariumi septynerius metus plūduriuojame kaip to tinklo mazgelis. Vienas gal mąslesnis, kitas gal apsukresnis. O kur dar dvasinės „šeimos“: su darbo kolektyvu, su panašių pomėgių, su artimais žmonėmis? Beje, susituokėme netradicinę dieną – gruodžio 1-ąją, o dovanų sulaukėme labai tradicinių – knygų apie tėvystę ir motinystę.
Kas tas ypatingas vyras, suviliojęs ilgakoję gražuolę – populiarų Lietuvos modelį, vadybininkę, vaizdo reklamų prodiuserę?
Juokinga: jis turi labai daug panašumų su mano močiute. Abu mėgsta beveik kasdien be progos nors trumpam pasikaitinti vonioje su aliejais. Turbūt vidinę ugnį apraminti reikia? Darius – tikras Liūtas, jautrus svajotojas ir agresyvus kovotojas. Gink Die tokio priešo! Įsimylėjau jo žandikaulius, nerimastingas akis ir strazdanas.
Jūsų vyras pritaria viskam, ką sugalvojate veikti?
Na, dėl ilgų išsiskyrimų – kaip Ernestui Hemingway'ui ir Marthai Gellhorn – būtų sudėtinga. O šiaip esame subrendusi, kūrybiška pora, gerbiame vienas kito saviraišką. Dariaus įžvalgos, susijusios su mano ledinukais „TU-TU“, dažnai labai tikslios, o aš prieš miegą jam skaitau. Jei neužmigdo trys puslapiai, vadinasi, prasta knyga.
Ar Jūsų santuokai teko kokių nors išmėginimų? Jei taip, kaip šiuos įveikiate?
Kiekvieną dieną jų gausu! Nerepetuoti šokiai nuo lovos, per virvutę, miestą, darbus, bučinius – mums jau yra išmėginimas. Du jautruoliai turi labai įsitempę klausyti vienas kito. Ir pajusti, kada reikia tiesiog sustoti ir apsikabinti. Man svarbu jausti save – tokią netobulą, kokia esu. Netobulumas yra pavojingas santykiams, bet baisu ir gundančios iliuzijos, kai neaišku, kada kas prasiverš. Jei kovoji dėl savo netobulumo, tau lieka tavo tikrovė, o jei stengiesi dėl iliuzijų, joms žlugus, – tik šlapia bala. Mūsų santuokos išmėginimai labiausiai susiję su asmeniniu tobulėjimu.
Ar daug kūrybiškumo, poezijos, romantikos reikia tarpusavio, meilės ryšiams kurti?
Pirmiausia reikia mylėti save. Juk kai kuriems žmonėms būti su savimi net sunkiau nei su svetimais. Jei netreniruosi vidinių emocinių raumenų, tai nei pats paeisi, nei kitą paneši. Žmones iš esmės reikia mylėti.
Vienų žmonių viduje – dykros, kitų – žydintys sodai. Kaip manote, kodėl taip yra? Kokia energija Jus užkrėtė artimieji, sutiktos asmenybės, gyvenimo mokytojai?
Atsakysiu neromantiškai: niekas nieko specialiai nedarė. Tikiu, kad esame vaikščiojantys bankai. Dalijamės, kuo turtingi esame, pasiimame vieni iš kitų, ko trūksta. Mano sutiktieji pasidalijo tuo, kuo tikėjo, o aš kai kam galbūt grąžinau emocinę skolą, o su kai kuo vis dar jaučiuosi neatsiskaičiusi. Paskambinkit man, priminkit, kiek palūkanų prikapsėjo! Emociniai mainai įmanomi, kai žmonės nori ne vien imti, bet ir duoti. Bendrauju ir su milijonieriais, ir su šiuolaikiniais mąstytojais. Visais atvejais ieškau žmogiškumo. Tai mane įkvėpia proto kelionėms. Būna, atsiduri dykrose arba užmiegi autoriteto paunksmėje.
Turiu priminti atsakingas Jūsų pareigas: esate UAB „ATUTU“ direktorė ir gaminate... ledinukus „TU-TU“. Ne paprastus, o rankų darbo, natūralius. Koks tai sumanymas?
Su Elvita Brazdylyte praėjusiais metais per renginį „Dizaino savaitgalis“ kaimyniškai paišdykavome – buvome įrengusios vietą, kurioje buvo galima pasivaišinti namine gira ir vaikystę primenančiais naminiais netikėtų formų saldumynais. Netobulais, elementariais – kaip pirmoko ploname sąsiuvinyje pakeverzota abėcėlė. Tai buvo elegantiškas paskutinės minutės eksperimentas: jis atsirado labai lengvai, bet auginti jį teko sunkiai... Šiame versle, be techninio komandos darbo, daug praktinio verslo meno ir filosofijos. Abstraktus saldumyno skonis nukelia į prisiminimus. O kai kurie pirkėjai ledinuko nevalgo – naudoja kaip namų dekoro elementą. Šito tikrai nesitikėjome.
Gal vaikystėje Jums nebuvo leista smaližiauti, slapstė cukrų?
Oi, ne! Apkepai, sočios košės, sviestiniai padažai, bandelės, plakta grietinėlė, griliažas – toks buvo mano racionas. Kuprinėje visada turėdavau užkandžių ir natūralios gliukozės tablečių. Kaip ir visi, šaukštelyje viriau cukrų, šaldžiau ir tarsi didžiausią delikatesą kramčiau geležį. Tik niekada nemokėjau padaryti tokių didelių ir spalvingų ledinukų kaip dabar.
Labai noriu kuo greičiau būti vyresnio amžiaus! Harmoningą žmogų suvokiu taip: vaikystė – didelė, susivėlusi, stebinti galva; jaunystė – viską bandančios, apibraižytos rankos; branda – kojos, žengiančios išminties žingsniu. Ledinukų verslo idėja apima visa tai, tik juda tos dalys kartais skirtingu tempu.
Ar mėgstate britų autorės Joannes Harris kūrybą? Populiariojo jos romano „Šokoladas“ tęsinyje „Ledinukų bateliai“ pasakojama, kaip į paauglės Anukos gyvenimą įsiveržia klastinga viliokė Zozi – dama su ledinukų bateliais – ir ima drumsti motinos bei dukros santykius. Gal netikėtų idėjų pasisemiate iš grožinės literatūros?
Šios knygos nesu skaičiusi. Netikėtų idėjų labiausiai pasisemiu iš žmonių. Kad ir kaip baisiai kartais jie elgtųsi. Turėjau nemažai prastai besimokančių, mušeikų, nuobodeikų, ant viso pasaulio ar savęs piktų draugų. Knygose apie tokius rašo – kad ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Svarbu atrasti asmenybės grožio siūlus, tad dar paauglė išmokau bendrauti su įvairaus lygio ir plauko žmonėmis, ieškoti prasmės grūdo, iš kur atsiveja nuojautos, sapnai. Tai man ir yra didžiausias įkvėpimas. Padeda ir gyvenimiška patirtis, pavyzdžiui, prekyba turguje savo užaugintomis tulpėmis ar pomidorais.
Nekaltas ledinukų verslas – vaikams bei smaližiams prisivilioti? Ar tiesa, kad saldumynus labiausiai dievina vyrai?
Tokių daugiausia sutikome Klaipėdoje per Jūros šventę. Mačiau, kaip vyrai slapta nukanda pusę savo moters saldainio. O ką, jie – mažiau žmonės? Kai kurie puldavo pasakoti, kaip patys močiutėms padėdavo pardavinėti saldumynus per atlaidus. Mūsų ledinukai – tai socialinė provokacija, siekis priminti šilumą, saldžias sustingusias paslaptis ir laiką, kai nustebti buvo lengva.
Domitės kinu. Ar tai – būdas gurkštelėti svetimo gyvenimo? Papasakokite apie darbą su filmo „Pasipriešinimas“ („Defiance“) kūrybine grupe. Kaip ten patekote, kokių užduočių turėjote kaip Danieliaus Craigo asistento asistentė?
Patekau prisiprašymo būdu. Padėjo – rekomendavo – viena draugė. Dirbome po 14–15 valandų – tokia kino žmonių kasdienybė. Sapnuodama vis dar girdžiu raciją ausy. Dirbau su kolegėmis, su visais šio filmo aktoriais. Prižiūrėdavau, kad niekas niekur nedingtų, būtų viskuo patenkinti. Vieniems reikėjo specialaus pieniško kokteilio, kitiems – pritarti skambinant gitara ar tiesiog padėti pasikartoti žodžius. Žmones myliu, tad sunku nebuvo. O kinas žavėjo kaip įvairių meno kalbų sintezė, daugiasluoksnių prasmių vizualizacijos galimybė. Noriu mokėti kurti, atvaizduoti tai. Buvau baisiai „apsinešusi“, stengiausi kuo greičiau išsiaiškinti technines kūrybos proceso detales, atrodė, kad būtinai privalau viską išmanyti. Prodiusuodama „Pasipriešinimo“, kitas reklamas, prisikroviau žinių bagažą, jį norėčiau vėl kuo greičiau panaudoti.
Kokios savybės Jums padeda gyvenime ir kokios trukdo?
Šiandien džiaugiuosi savo smalsumu – jis provokuoja, kelia iššūkius. Žiū, jau esi nebe patogumo zonoje ir matai, kiek joje nereikalingų darbų, eikvoji energiją. Nuostabu laukti, kada ji grįš, nežinoti, kur susikaups. Ledinukai man priminė, kad nereikia laukti tobulo laiko, kartu atsirado gal ir neigiamų savybių, tarkim, skubotumas, noras imtis veiksmų čia ir dabar, mat neaišku, ar tas „vėliau“ kada nors ateis.
Jei apibendrintumėte savo 26-erių metų siekius, ko ten būtų daugiau: išsipildžiusių ar atidėtų, pamirštų lūkesčių?
Labai daug išsipildžiusių – tik ne tokiu greičiu, kaip laukiau. Iš esmės tai –standartinė bręstančio žmogaus jausmų dinamika. Nuo sprendimų priėmimo baimės iki sėkmės euforijos. Paskutiniai pora metų su „TU-TU“ buvo ypač svarbūs. Visiems linkėčiau tai patirti.
2013-aisiais linkiu susikaupimo, naujų gerų įpročių, tikrumo, nustebinti save ir, kaip pasakose mokoma, nieko gyvenime nepriimti už gryną pinigą.
Nuotraukos – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Makiažas – Julijos Estko. Šukuosena – Jolitos Abasovos. Drabužiai – Juozo Statkevičiaus (www.statkevicius.com), Agnės Kuzmickaitės.
