Mados srityje iki šiol dirbanti moteris kremta vadybos magistrantūros mokslus, o laisvalaikį skiria su bičiule įkurtai labdaros organizacijai. Ten – visos Margaritos mintys. Juk tikras gailestingumas, anot jos, – dalytis viskuo iš širdies, o ne tam, kad užsidėtum pliusą prieš didžiąsias šventes.

Margarita Kalėdų pradeda laukti iškart, pasibaigus vasarai. Tik kartą jai nepavyko sutikti švenčių su šeima. „Per tas Kalėdas turėjau daug darbo. Tai buvo vienintelės šventės, kai buvau viena, – prisimena Margarita. – Visą gyvenimą Kalėdas sutikdavau su močiute ir mama. Močiutė mirė sulaukusi šimto metų. Ilgai negalėjau tuo patikėti. Dažnai skambindavau jai naminiu telefonu pasikalbėti. O dabar skambinu, bet niekas ragelio nekelia – mama darbe.“

Močiutė augino Margaritą, ir ši neslepia, kad augo šiltnamio sąlygomis. „Močiutė buvo tokia smetoniškai išauklėta dama, išsilavinusi. Su ja galėdavau kalbėti apie bet kurį prancūzų rašytoją. Visada avėjo aukštakulnius, sakydavo, kad moteriai išeiti iš namų be pėdkelnių, plikomis kojomis – baisiausias nusižengimas! Dievino rankines, tad jų dažnai Kalėdų proga atveždavau dovanų. Paskutiniais metais, kai nelabai išeidavo iš namų, dovanodavau šiltas šlepetes, pledukus, kad jai šilčiau būtų. Kai išvykau į Prancūziją, sunkiausia buvo, kad nėra nuolatinės močiutės globos. Ir ji išgyveno, kad išvykau, mama vis ramindavo. Anksčiau į Lietuvą atvažiuodavau net šešis ar daugiau kartų per metus, dabar – gerokai rečiau. Namai be jos pasikeitę, tušti. Man smagiau, kai mama atvažiuoja į Paryžių. Net pasvarstau pasikviesti ją, kai nebedirbs, gyventi kartu. Esu vienturtė, mamos vienos niekada nepalikčiau.“

„Kartą pakviečiau mamą su močiute aplankyti mane Marselyje. Močiutei buvo 96-eri, ji pirmą kartą skrido lėktuvu, – pasakoja moteris. – Kelionė varginanti, su persėdimais, bet močiutė sėdėjo žvali pasidėjusi rankinę ant kelių, gurkšnojo kavutę ir tik laukė, kada galės parūkyti!
Labai jos ilgiuosi. Pamatau senukų porą, ir ašaros ima kauptis. Taip gražu – juk jų gyvenime visko buvo, o jie vis tiek kartu, gerbia vienas kitą, saugo, už rankų susikibę vaikšto. Jei būčiau fotografė, fotografuočiau vien senelius. Nespalvoti senų žmonių portretai – nuostabiausias dalykas. Gyvenimo patirtį liudijančios raukšlės, išmintis veiduose – tai taip gražu... Ten, kur šiuo metu gyvenu, daug pagyvenusių porų, ir man džiugu jas stebėti.“

Turtas – tai mano draugai

Su Margarita susitikome lietingą dieną Paryžiuje, Marė (pranc. Le Marais) kvartale. Apsivilkusi elegantišku paltuku, susirišusi šviesius plaukus, besišypsanti... Atrodo kaip tikra paryžietė. Atsiprašo, kad sloguoja ir jaučiasi apsnūdusi – peršalo lėktuve skrisdama iš Niujorko. „Kondicionieriai perpūtė – išgėriau migdomųjų ir neužsiklojusi užmigau.“

Lėktuvais skraidyti moteris vis dėlto mėgsta, net norėjo dirbti stiuardese, bet dėl aukšto ūgio, juokdamasi sako, nebūtų tilpusi į jokį lėktuvą. „Kaip smagu kas rytą nubusti vis kitoje šalyje. Stiuardesių darbas žavingas. Be proto mėgstu keliauti, tam galiu išleisti visus savo pinigus. Man nereikia puošnių drabužių, ypatingos kosmetikos. Į grožio salonus nevaikštau, jokių procedūrų nedarau, – tvirtina mados pasaulyje daug metų dirbanti Margarita. – Kartais, žinoma, norisi savaitgalį su draugėmis pasilepinti, pasidaryti visokių grožio kaukių, paskaityti moteriškus žurnalus, bet… tai pinigų gaila, tai laiko neturiu. O be kelionių gyventi negalėčiau. Manau, žmogus vienoje vietoje ilgai sėdėdamas apkerpėja, sustingsta. Aš pati iš prigimties esu primigusi, bet kelionėse išsijudinu, pasisemiu jėgų. Modelio darbas tuo ir dėkingas, kad – iš lėktuvo į lėktuvą. Turtų nesusikroviau, namų neprisipirkau, tačiau gavau neįkainojamos patirties bendraudama su talentingiausiais kūrėjais. Mano turtas ir laimė – mano draugai.“

Margarita juokiasi, kad iš honorarų, gautų už fotografavimąsi, ji būtų galėjusi pasistatyti kokių trijų aukštų namą. „Mama mano nuotraukas renka. Aš jas dažnai išmėtau. Neprisirišu prie daiktų. Net vaikystėje mane bardavo, kad nesaugau žaislų, drabužių...“

Margarita priklauso Lietuvoje įkurtai agentūrai „Ruta Model Management“, taip pat – kitų šalių modelių agentūroms. Rodyti garsiausių mados namų kolekcijas jai buvo kone kasdienybė. Šiuo metu Margarita studijuoja Didžiojoje Britanijoje, Atvirajame universitete (Open University), švietimo vadybos magistrantūroje, turi kitos veiklos, o į modelių atrankas vaikšto retai.

„Įsivaizduok, juk ten pilna šešiolikmečių mergaičių, jos galėtų būti mano dukros. Manekenių pasaulyje mano amžius – dinozauro“, – juokiasi pašnekovė. Margarita priima tik išskirtinius, jai įdomius pasiūlymus. Su laiku ateina patirtis, norisi daryti ką nors prasminga. O gyvenimo komfortas? Moteris numoja ranka ir sako, kad, pabuvojus Nepale ir Ugandoje, ta sąvoka pasikeičia. Dirbdama savanore Afrikoje Margarita ir sugalvojo kurti projektą „Fashion for Future“ („Mada ateičiai“).

Iš blizgesio – į realybę

Kartą Margaritos draugas garsus fotografas pasiguodė: „Naktį nubundu išpiltas šalto prakaito, galvoje sukasi mintis: mano darbas – bergždžias. Ką mes darome? Pasistaipome, pasimaivome, o kas iš to?“ Margarita prisipažįsta, kad jautėsi taip pat. Taigi prieš penkerius metus ji parašė laišką į Jungtinių tautų organizaciją ir… išvyko dirbti savanore į Nepalo, vėliau – Ugandos vaikų namus.

„Žinai, yra toks filmas „Zolanderis“ – jame pašiepiamos pasaulį neva gelbėjančios manekenės. Nenorėjau tokia būti.“ Tad 2010 metais kartu su modeliu Giedre Staniūte-Auclair Margarita įkūrė nepelno siekiančią organizaciją „Fashion for Future“. Surinktas lėšas organizacija skiria Nepalo ir Ugandos vaikų bei nėščiųjų gyvenimo sąlygoms gerinti. Daugiausia lėšų skurstantiesiems moterys surenka Prancūzijoje, įvairiuose renginiuose. Ten jos organizuoja aukcionus: vienuose pardavinėja garsių fotografų nuotraukas, kituose – specialiai jų labdaros organizacijai sukurtus marškinėlius su žinomų žmonių piešiniais.

„Pažįstame daug žvaigždžių, prašome jų ką nors nupiešti, o tada piešinukus perkeliame ant marškinėlių. Šiuos parduodame ir internetu (www.fashionforfuture.org).“ Margaritos ir Giedrės tikslas – Nepale, neturtingame Baros regione, pastatyti tris nedideles klinikas ir įdiegti tenykštėse mokyklose higienos švietimo programą. „Ten dėl elementarios higienos stokos plinta įvairios infekcijos. Situacija yra katastrofiška“, – sako pašnekovė.

Margarita pasakoja, kad gyvenimas Nepale ją pakeitė iš esmės. Jitpur kaimelyje, kur ji dirbo savanore, elektra dingdavo kone dviem paroms, nebuvo jokio dušo, kambaryje šmirinėdavo žiurkės. Iš modelių pasaulio blizgesio – į niūrią realybę. „Iš pradžioje mano pagrindinis darbas buvo šnypšti vaikams nosį, nes jie nemokėjo to daryti, – pasakoja Margarita. – Taip pat ruošdavau su jais pamokas, žaisdavau, rytais vesdavau anglų kalbos pamokėles mažiukams.“

Afrika jauną moterį šokiravo dar labiau. „Kasdienės Ugandos naujienos: tėvas išprievartavo septynių mėnesių dukrą, kažkam per religines apeigas nupjovė galvą... Dirbau mokykloje, o po pietų – vaikų namuose. Dauguma kūdikių ir mažylių užsikrėtę AIDS. Net vystyklų keisti neleisdavo be pirštinių.“
Klausiu, ar Ugandoje jai negrėsė jokie pavojai? „Ne, juk visi vyrai už mane mažesni! – juokiasi moteris. – Bėdų nutikdavo gamtoje. Kartą įkando voras, pakilo iki 41 laipsnio temperatūra. Visi išsigando, kad maliarija, tačiau buvau pasiskiepijusi. Pasveikau. Kitą kartą plaukdama kanoja Nilo upe apvirtau, ištraukė netekusią sąmonės. Prigėriau Nilo vandens, vėl sirgau, bet nieko... Nė dienos nesigailėjau dėl savo sprendimo vykti į tuos kraštus.“

Iki šiol Margarita susirašinėja su vietos mokytojomis. Mokykloje ji susidūrė su mielais, draugiškais žmonėmis. Atsisveikindamos dvi kolegės padovanojo lietuvei brangų tautinį kostiumą, kurio kaina – jų mėnesio atlyginimas. „Labai brangi dovana, iš visos širdies. Gaila, kad neturiu kur tuo kostiumu pasipuošti“, – sako Margarita.

Gyvenimas šalia Paryžiaus

Margarita gyvena nedideliame miestelyje Igny šalia Paryžiaus. Automobiliu iki sostinės – pusvalandis. Ji juokauja, kad susikūrė sau patogų lizdelį – susipažino su kaimynais, supažindino su jais savo drauges.

„Labai mėgstu vakarieniauti namuose, eiti į svečius. Klubai nebedomina, laikui bėgant net ima erzinti: muzika netinkama, publika ne ta... O aš mėgstu suktis virtuvėje. Prie puodų pailsiu! – juokiasi Margarita. – Žinodama, kad vakare turėsiu svečių, nuo devintos ryto lakstau po parduotuves, ieškau internete įdomesnių receptų. Nesu gurmanė. Daugelis mėgino mane atvesti į teisingą kelią, bet mano skonio receptoriai nėra lepūs. Nepaprastai mėgstu naminius kotletus. O cepelinai! Kai išvykau iš Lietuvos, labiausiai man trūko močiutės maisto. Ji skambindavo ir klausdavo: „Ar pavalgei?“ Man Prancūzijoje nepavyksta išsivirti tokių skanių sriubų, kokias gamindavo ji. Suprantu dėl ekologijos pamišusius draugus, tačiau man ranka nekyla mokėti už agurką tris kartus daugiau vien todėl, kad jis eko... Žinoma, jei turėčiau vaikų, elgčiausi kitaip. Savęs pernelyg nesaugau.“

Apie modelio karjerą Margarita niekada nesvajojo. „Ketvirtoje klasėje vyko nepopuliariausios mergaitės rinkimai. Išrinko mane. Buvau liesa, aukšta. Labai dėl to išgyvenau“, – prisimena pašnekovė. Penkiolikmetę mergaitę mama nuvedė į modelių atranką – jai buvo gaila, kad dukra taip kompleksuoja dėl savo išvaizdos. Netrukus, laimėjusi atrankas, Margarita pradėjo demonstruoti drabužius, fotografuotis. Baigusi mokyklą, ji turėjo nemažai darbo užsienyje pasiūlymų, tačiau mama pasakė: „Kol nebaigsi universiteto, niekur iš Lietuvos nevažiuosi.“ Margarita šypsosi: nebuvo išsišokėlė – klausė mamos. Ir ačiū Dievui, kad nepriešgyniavo: „Man visada reikėjo mamos palaiminimo, kad ir ką dariau.“

Į užsienį jaunoji manekenė išvažiavo būdama 21-erių. „Dabar mergaitės 16-os ar dar jaunesnės išvažiuoja. Atvykau į Paryžių, po poros savaičių – Milanas, vėl Paryžius. Milane nebuvo taip sunku kaip Prancūzijoje. Tada iš agentūros gaudavau 500 frankų savaitei. Tai – maždaug 25 eurai. Apie jokias kavas kavinėse net pasvajoti negalėjau, valgydavau pigiausias dešreles. Reikėjo darytis nuotraukų albumą – visa tai kainavo. Po atrankų eini kruvinomis kojomis, o pleistro nėra už ką nusipirkti. Susirgau. Gydytis nėra už ką. Tada draugai paskolino pinigų bilietui namo. Tai – mano istorija, bet kai kurioms merginoms pasiseka iš karto... Namiškiai sakė: „Grįžk, kam taip vargti?“, bet nenorėjau grįžti nieko nepešusi. Esu užsispyrusi, lengvai nepasiduodu.“

Paskutinis Helmuto Newtono modelis

Netrukus likimas už vargą atlygino – prasidėjo Margaritos aukso amžius. Ji buvo ir paskutinis garsiausio pasaulio mados fotografo Helmuto Newtono modelis. „Netrukus po mudviejų pažinties Newtonas žuvo. Jis, pamenu, patarė man daugiau valgyti, maitino bulvytėmis. Per tą trumpą laiką labai susidraugavome.“ Kita reikšminga pažintis – su kultiniu režisieriumi Davidu Lynchu. Šis menininkas Margaritą atsirinko fotosesijai Paryžiuje, Monmartro rajone, savo įkurtame klube „Silencio“. Margarita turi šio uždaro klubo nario kortelę. Ji pasakoja, kad „Silencio“ kino salėje rodomi įdomiausi nekomerciniai filmai, ten yra atskira koncertų salė, restoranas. Viską dekoravo pats režisierius.

„Lynchas, kai fotografavo mus tris savo būsimai fotografijų knygai, labai gražiai su visais – asistentais, padėjėjais – elgėsi, rūpinosi, ar nepavargome, – prisimena ji. – Net jei kas nors vietoj šios fotosesijos būtų pasiūlęs milijoninį kontraktą, būčiau pasirinkusi Lynchą. Neįkainojama patirtis, jo fotografijos – tikras menas. Labai tuo didžiuojuosi. Per pertraukėlę priėjau prie jo ir pasakiau, kad bėgdavome iš pamokų žiūrėti „Tvin Pykso“, kad jo filmai – vieni mėgstamiausių. O Lynchas atsakė, kad kine išsisėmė, kad jam įdomesnė kita meninė veikla ir kad „Tvin Pykso“ tęsinio kurti, deja, nežada.“

Po aštuonerių gyvenimo Paryžiuje metų Margarita nusprendė užsirašyti į Sorbonoje rengiamus prancūzų kalbos kursus. „Ši kalba man labai sunki, – atsidūsta ji. – Mokytoja juokėsi, kad mano tarimas beviltiškas. Jei baruosi, baruosi angliškai – taip paprasčiau.“

Šiuo metu mados namų „Yves Saint Laurent“ apžiūros salėje (angl. showroom) rusų klientų konsultante dirbanti Margarita rusiškai kalba ir skaito laisvai, dar – angliškai, švediškai. „Mokytis švedų kalbos nutariau studijuodama Klaipėdos universitete filologiją, nes labai patiko Astridos Lindgren knygos.“

Margaritai patinka skaityti pasakas. Taip pat – Michailo Bulgakovo romanus originalo kalba. „Mėgstamiausia knyga – Jerome‘o Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Ją skaičiau gal du šimtus kartų. Apskritai dievinu leisti laiką knygynuose. Paryžiuje yra angliškų, rusiškų knygynėlių. Ypač mėgstu „Shakespeare and Company“ – ten galima ir dirbti, ir miegoti. Jei būčiau rašytoja, tikrai pagyvenčiau jame kokią savaitę! Patinka knygų kvapas, jų gausa... Gaila, niekada negalėjau kaupti savo bibliotekos – namai vis būdavo tai vienur, tai kitur...“

Ženklai ir planai

Tatuiruotės – Margaritos silpnybė. Dėl jų mergina prarado ne vieną pelningą kosmetikos reklamos kontraktą. Nuotraukose jos retušuojamos, o štai su televizijos reklamomis sudėtingiau. Ant Margaritos kaklo – inkariukas, simbolizuojantis išdidžią klaipėdietę, ant pilvo – skorpionas. „Turiu dar vieną ant čiurnos. Norėjau išsitatuiruoti japoniškais hieroglifais visą sakinį, bet taip skaudėjo, kad liko pirmas žodelis „aš“, – juokiasi ji.

Ar Margarita nenorėtų patekti į kiną, kaip kad svajoja dauguma karjerą baigiančių manekenių? „Iš manekenių nedaug yra gerų aktorių. Juk kine reikia gabumų – ne grožio. O mes įpratusios prieš fotokameras atrodyti dailiai – toks štampas: vis pozuojam. Žinoma, yra ir išimčių. Pavyzdžiui, Diane Kruger. O kaip persikūnijo Charlize Theron juostoje „Monstras“! Jos abi – buvusios manekenės, sulaužiusios stereotipus, tad nežinau...

Man labai tinka posakis: „Margarita planuoja, Dievas juokiasi.“ Visiems mano planams kas nors pakiša koją. Esu Ožiaragis, tad ir taip niekas nesudėliota į dėžutes. Esu pareiginga, punktuali. Taip, ir parašyk: „Margarita, pavėlavusi į susitikimą pusvalandį, giriasi, kad yra punktuali...“ Tai dėl Marė kvartalo – čia sunku rasti vietą automobiliui pastatyti“, – kvatoja ji.

Marė kvartalas – Margaritos mėgstamiausias. Vogėzų aikštėje (pranc. Place des Vosges) ji mėgsta pasėdėti ant suoliukų. Vakarieniauti eina į japonų restoranėlių rojumi vadinamą Sent Anos (pranc. Sainte Anne) gatvelę šalia Operos teatro. „Čia galima pavalgyti tikros japoniškos sriubos už aštuonis eurus, paskanauti tikrų sušių!“

Paryžiuje Margaritai labai patinka lankyti muziejus. „Ypač mėgstu Luvrą. Jokie draugai su manimi neina. Išsiruošiu ten visai dienai. Apeinu kokias keturias sales, viską atidžiai perskaitau – man labai įdomu. Tarkim, vieną dieną paskiriu Senovės Egiptui, kitąkart einu žiūrėti prancūzų baroko. Mane domina įvairios epochos, įvairūs meno kūriniai. Nesu meno ekspertė, tačiau gilinuosi, kiek galiu.“

Po mudviejų susitikimo Margarita skuba namo. Ten jos laukia džiaugsmas – du augintiniai: anglų buldogas ir Rytų trumpaplaukių (orientalų) veislės katinas. „Katinas – dažnas veterinarijos klinikų pacientas, jis vis grįžta apdraskytas, susižalojęs. Labai myliu gyvūnus. Prancūzijoje griežtos bausmės juos skriaudžiantiems, tad smurto prieš gyvūnus čia, priešingai nei Lietuvoje, ačiū Dievui, beveik nėra.“

Atsisveikindama Margarita priduria labai norinti, kad žmonės būtų gailestingesni ne tik per šventes. „Džekas Londonas yra pasakęs, jog kaulas, numestas šuniui, nėra gailestingumas. Gailestingumas – tai kaulas, kuriuo daliniesi su šunimi, kai esi alkanas ne mažiau nei jis.“

Nuotrauka – Dovilės Babravičiūtės. Fotografijos asistentė - Marion Parez. Stilius - Claire le Doeuff. makiažas - Lauros Cassado. Šukuosena - Amelie Gallon.