Metų atradimai su tenoru E. Montvidu

Tenoras Edgaras Montvidas pasakoja apie įspūdingus savo praėjusius metus: aplankytas įvairias šalis, naujus vaidmenis, įsimintinus koncertus ir sutiktus žmones. Amsterdamas, Edinburgas, Prancūzija, Londonas, Bostonas, Japonija, Florencija... Nuostabu, kad į tokį įtemptą grafiką pasaulinio garso solistas sugeba įterpti ir Lietuvą.

* Opera „Verteris“

Asmeninio archyvo nuotr.
„Verterio vaidmuo labai sudėtingas. Tai – vienas didesnių tenoro vaidmenų – ir savo trukme, ir emocingumu: po spektaklio būni visiškai tuščias ir netgi numetęs vieną kitą kilogramą. Tikiuosi, Dalia Ibelhauptaitė neįsižeis, bet manau, kad mano, Lioros Grodnikaitės ir Dalios indėlis į šį spektaklį yra vienodai didelis. Vilniaus miesto opera – tai vieta, kur jaučiuosi visada laukiamas, kur kūrybinė veikla susipina su draugyste. Man svarbus emocinis ryšys su žiūrovais, kolegomis. Be to, čia išbandytus kai kuriuos vaidmenis vėliau atlieku didesnėse salėse – panašiai kaip kokia nors Rūta Meilutytė atvažiuoja į Lietuvą paplaukiot baseinuose ir pasisemt jėgų tolesnei kovai.“ (Vilnius, 2011 m.)

* Metų vaidmuo

Asmeninio archyvo nuotr.
„Tai Škotijos nacionalinėje operoje statytos I. Stravinsky‘io „Veltėdžio karjeros“ Tomas Rakvelas. Didelis, psichologiškai labai sudėtingas vaidmuo, fantastiška trupė, originalus pastatymas. Apie šią operą ir mano vaidmenį spaudoje buvo itin daug gerų atsiliepimų. Čia man teko laimė sutikti į serus įšventintą puikų britų režisierių Davidą McVicarą. Su juo užmezgiau glaudžius kūrybinius ryšius: 2015 metų vasarą Glyndebourne'o operos festivalyje kartu statysime W. A. Mozarto „Pagrobimą iš Seralio“.“ (Edindurgas, 2012 m. balandis)
Asmeninio archyvo nuotr.

* Istorinis sutikimas

Asmeninio archyvo nuotr.
„Trijų lietuvaičių susitikimą Londono karališkajame operos teatre „Covent Garden“ pavadinčiau istoriniu. Justina Gringytė, Kostas Smoriginas ir aš koncerte pagal G. Rossini operą „Kelionė į Reimsą“.“ (Londonas, 2012 m. liepa)

* Metų transformacija

Asmeninio archyvo nuotr.
„Štai tokius stebuklus gali atlikti Amsterdamo operos grimo meistrai per valandą! Čia aš ruošiuosi vaidinti W. A. Mozarto operoje „Idomenėjas“ Arbačę. Kostiumas labai svarbus įsijaučiant į vaidmenį – jis diktuoja tam tikrą laikotarpį, suteikia svorio tavo kūno kalbai, gestams. Juk vienaip vaidini Alfredą lietuviškame moderniame pastatyme, kitaip dėvėdamas XIX a. kostiumą. Šis kartais ir trukdo. Tarkim, kai vilki 15 kg sveriantį švarką, arba vasarą, kai kaisti po kailiniais. Šiaip stengiuosi netrukdyti dirbti kostiumų dailininkams, ir būnu dėkingas, jei jie netrukdo man.“(Amsterdamas, 2012 m. vasaris)
Asmeninio archyvo nuotr.

* Pažintis

Asmeninio archyvo nuotr.
„Su legendiniu maestro Charles’iu Dutoit susipažinau dirbdamas su Bostono simfoniniu orkestru, kurdamas vaidmenis I. Stravinsky‘io operoje „Lakštingala“ ir M. Ravelio „Vaikas ir burtai“. Vėliau mūsų keliai dar susidūrė ir Tokijuje, o 2015 metais vėl kartu koncertuosime Bostono „Symphony Hall“. Nepaprastai malonus žmogus, charizmatiškas dirigentas!“ (Bostonas, 2012 m. spalis)

* „Nužudyti Bilą“

Asmeninio archyvo nuotr.
„Šiame restorane Tokijuje filmuota garsioji Q. Tarantino filmo „Nužudyti Bilą“ („Kill Bill“) kovos scena. Čia labai mėgsta užeiti įvairios įžymybės: jame lankėsi ir Billas Clintonas, ir daug Holivudo žvaigždžių. Nepasakyčiau, kad maistas buvo ypatingas, o užsukome tiesiog iš smalsumo.“ (Tokijas, 2012 m. gruodis)

* Metų viešbutis

Asmeninio archyvo nuotr.
„Tai nuostabusis ryokan stiliaus viešbutis Kijote (Japonija). Užburiantis minimalizmas, fantastiškas aptarnavimas, medinė vonia ir net nedidelis dzen sodas vonios kambaryje! Šiaip, jei planuoju šalyje viešėti ilgiau nei savaitę, stengiuosi išsinuomoti butą, kad galėčiau susikurti jame namų aplinką. Viešbučius taip pat renkuosi jaukius, „naminius“ – man patinka išsivirti arbatos tiesiog savo apartamentuose. Kartais gal atrodau išrankus – štai Vilniuje esu apsistojęs „Stikliuose“, bet kadangi tiek daug keliauju ir maždaug 80 proc. savo laiko praleidžiu ne namuose, man svarbu kuo komfortiškiau pailsėti – juk tai tiesiogiai veikia darbo kokybę.“ (Japonija, 2012 m. gruodis)
Asmeninio archyvo nuotr.

* Kalėdos

Asmeninio archyvo nuotr.
„Jas sutikau Florencijoje, savo nuomojamame bute. Italijoje koncertavau – su Toskanos simfoniniu orkestru dainavau F. Mendelssohno simfonijoje „Pašlovinimo himnas“. Savotiškos buvo Kalėdos – tokios kosmopolitiškos. Juk įprastai jas sutinkame su artimiausiais žmonėmis, o aš pasikviečiau į svečius kolegų iš koncerto – tokių pat atvykėlių iš kitų šalių, atėjo australė kaimynė iš gretimo buto. Padengiau stalą, visi ko nors atsinešė. Tiesa, tie 12patiekalų buvo nelabai lietuviški: austrės, ravioliai, makaronai. Aš iškepiau duonos. Šiaip stengiuosi bent jau kas dvejus metus grįžti švęsti Kalėdų į Lietuvą.“ (Florencija, 2012 m. gruodis)
Asmeninio archyvo nuotr.

* XXXL

Asmeninio archyvo nuotr.
„Didžiausia porcija, žinoma, – Amerikoje... Šitą salotų lėkštę pasidalijome su drauge ir vis tiek neįstengėme suvalgyti. Kas liko, parsinešiau namo, – jų užteko vakarienei. Mane toks maisto eikvojimas šiek tiek stebina. Kolegos sako, kad likučius galima susidėti į dėžutę ir paskui atiduoti kokiam benamiui, bet man tokia logika nesuprantama. Nesakau, kad visas maistas Amerikoje toks – Niujorke esu ragavęs puikių patiekalų, bet šiaip man artimiausia Rytų šalių virtuvė.“ (Sinsinatis, 2012 m. birželis)

* Japonija

Asmeninio archyvo nuotr.
„Tokijuje koncertavau su NHK simfoniniu orkestru. Ši šalis man padarė bene didžiausią įspūdį, sužavėjo savo kultūra, švara ir tvarka, išpuoselėta aplinka, mandagumu, pagarba vienas kitam – gatvėse žmonių milijonai, viena perėja gali eiti iki 2 tūkst., bet niekas į tave neatsitrenks, o taksistai – patys mandagiausi pasaulyje.“ (Kijotas, 2012 m. gruodis)
Asmeninio archyvo nuotr.

* Naujosios Meksikos valstija

Asmeninio archyvo nuotr.
„Vykau ten į perklausą, aplankiau savo bičiulį, kartu ir senąsias indėnų gyvenvietes (pueblas). Jos, žinoma, pritaikytos turistams, bet vis tiek buvo įdomu pasižiūrėti, kaip atrodo senieji indėnų būstai. O tokiuose iš molio plūktuose nameliuose spalvingomis durimis gyvena vietos gyventojai. Beje, šioje valstijoje vyksta vienas didžiausių JAV operos festivalių „Santa Fė“, jame dainuosiu 2016 m. “ (Naujosios Meksikos valstija, JAV, 2012 m. liepa)

* Gyvenimo projektas

Asmeninio archyvo nuotr.
„Taip vadinu savo vasarnamį Prancūzijoje, Langedoko regione, iš kurio atsiveria štai tokie vaizdai. Nusipirkau prieš 8-erius metus, ir jis tapo savotišku mano hobiu: vis nebaigiu įsirengti. Ten, norėdamas pabėgti nuo miesto šurmulio, važiuoju, kai tik turiu laisvo laiko. Ten lankosi mano šeima, draugai. Ten ilsiuosi, ruošiuosi naujiems vaidmenims, geriu vyną ir bendrauju su kaimynais, – jų namų durys man atsivėrė, vos pradėjau šiek tiek susikalbėti prancūzų kalba. Beje, turime tokią tradiciją – kartą per metus išsinešame į gatvę stalų ir vakarojame kaip kokiame F. Fellini filme. Turiu ten keletą vaismedžių, tik ne visada spėju vaisius nuskinti, bet gėris nedingsta – derliumi pasirūpina laukiniai šernai.“ (Prancūzija, 2012 m. rugpjūtis)
Asmeninio archyvo nuotr.

* Metų audra

Asmeninio archyvo nuotr.
„Šią nominaciją be konkurencijos pelno Niujorke užklupęs uraganas „Sandy“. Štai tokius vaizdus mačiau ryte. Tiesa, Manhatane tą naktį nieko ypatinga nejutau – pasidavęs masinei psichozei, tikėjausi ryte išvysti už lango pragarą, tačiau nuo kieme medžio joks lapas nebuvo nukritęs. Aišku, Naujajame Džersyje, Atlantik Sityje buvo kur kas baisiau. Jei ne gerų draugų pagalba, būčiau užstrigęs Niujorke savaitei, o gal ir dar ilgiau, ir praradęs progą debiutuoti Briuselio prestižinėje salėje „Bozar“ su La Monnaie simfoniniu orkestru. Draugai mane nuvežė į Filadelfijos oro uostą, iš ten ir pasiekiau Europą.“ (Niujorkas, 2012 m. lapkritis)

Nuotraukos – iš herojaus asmeninio albumo

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis