Mata Hari: skyrybos su ištvirkusiu alkoholiku atvedė į kurtizanių pasaulį

Po politinėmis intrigomis, geidulingomis legendomis apipintu pseudonimu Mata Hari slėpėsi dviejų vaikų motina, vyro skriaudžiama moteris, sūnų palaidojusi ir į nevilties liūną puolusi Margaretha Zelle MacLeod.

1876–aisiais Nyderlandų Šiaurėje esančiame mieste, Leuvardene Adamui Zelle ir jo žmonai Antje van der Meulen gimė antras vaikas – Margaretha, vėliau šeimos rate įgijusi M'greet pravardę. Mergaitei paaugus kaimynai ėmė stebėtis: juodaplaukė, juodų akių ir kiek tamsesnės odos Margaretha pastebimai išsiskyrė iš šviesiaplaukių, šviesiaodžių, mėlynakių šeimos. Buvo kalbama, jog ji neva esanti žydė.

Šeimos idilę sugriovė verslas

Anuomet gatvėje vyro be skrybėlės sutikti turbūt buvo neįmanoma, todėl Margarethos tėvo skrybėlių verslas klestėte klestėjo, o šeima gyveno sotų, jaukų gyvenimą. Taigi, ir dukrą tėvai lepino ne vien meile: šeštojo gimtadienio proga tėvas savo numylėtinei netgi padovanojo miniatiūrinę karietą, kurią traukė dvi avys! Per savo gyvenimą Adamas ir Antje užaugino penkis vaikus, tačiau Margaretha, vėliau vadinama Mata Hari, buvo vienintelė jų dukra. Tad nenuostabu, jog tėvai mergaitei skyrė tiek daug dėmesio ir ja labai rūpinosi.

Deja, kai dukrai tebuvo trylika metų, Adamas bankrutavo ir visai šeimai iš erdvių namų miesto centre teko  persikelti į vargingame rajone esantį mažą namą. Tuomet ir prasidėjo Margarethos nesėkmės: tėvas, nutaręs sėkmę išmėginti Amsterdame, vaikus paliko prižiūrėti motinai Antje. Keturis vaikus auginusi moteris, dėl kardinalių gyvenimo pokyčių ir išvykusio vyro, jautėsi vis labiau prislėgta. Ši savijauta labai pakenkė moters fizinei sveikatai – po poros metų Antje mirė. Tuo metu Margaretha dar buvo penkiolikametė paauglė ir, nors ji buvo „tėvelio dukrelė“, motina jai taip pat buvo artima, todėl šeimos tragediją pakelti mergaitei sekėsi beprotiškai sunkiai.

Margaretha Zelle MacLeod
Margaretha Zelle MacLeod
Vida Press

Pirmasis skandalas – dar nesulaukus pilnametystės

Margarethos dramatiška siela buvo pastebėta dar jos vaikystėje: mergaitė mėgo ryškiaspalvius drabužius, mokyklos draugams nuolatos pasakodavo apie savo kilmę, įžymius protėvius, netgi sakėsi gyvenusi pilyje.

Į pirmąjį skandalą M'greet įsivėlė dar nesulaukusi pilnametystės: dėl merginos, pradėjusios mokytis mokytojų mokykloje, iš proto kraustėsi įstaigos valdytojas. Margaretha buvo priversta bent minimaliai atsakyti į vyriškio jausmus ir šis romanas sukėlė visuomenės pasipiktinimą. Tiesa, aplinkiniai teisė ne kur kas vyresnį vyrą, o bejėgę merginą. Margaretha dėl visuotinės gėdos buvo priversta palikti mokyklą, todėl iškeliavo į Hagą ieškoti prieglobsčio pas dėdę.

Dėdės Heero Taconis namuose mergina stengėsi būti naudinga, tad gyveno ten, kol sulaukė pilnametystės. Tuomet ji ėmė svarstyti apie santuoką, tačiau jaunikį surasti buvo ne taip paprasta: M'greet buvo aukšta mergina, taip pat turėjo mažą krūtinę, bet anuomet aukštos merginos nebuvo laikomos patraukliomis, o idealizuojama buvo smėlio laikrodžio formos figūra. Margaretha rado išeitį: į liemenėlę ji kas kartą prisikišdavo kojinių, bet ir grožiu skųstis negalėjo – tamsus gymis atrodė gana egzotiškai, mergina buvo grakšti ir stilinga.

Margaretha Zelle MacLeod
Margaretha Zelle MacLeod
Vida Press

Netikėta meilės istorija virto košmaru

Laikraštyje išspausdintas skelbimas patraukė M'green dėmesį: „Namo iš Rytų Indijos grįžtantis karininkas norėtų susipažinti su malonaus charakterio mergina vestuvių ceremonijai“. 28–erių Olandų karininkas Rudolphas MacLeod atsakė į laišką, kurio sulaukė iš Margarethos, ir po kurio laiko pora susituokė. Nors tuometiniai Olandijos įstatymai leido tekėti tėvų sutikimą turinčioms merginoms jau nuo šešiolikos metų, tačiau net iki trisdešimties be tėvų pritarimo santuoką įtvirtinti buvo draudžiama. Vargingo tėvo besigėdijanti Margaretha Rudolphą buvo apgavusi sakydama, kad abu jos tėvai – nebegyvi. Deja, susituokti trokštanti mergina privalėjo papasakoti tiesą ir prašyti tėvo Adamo leidimo.

Pora susituokė praėjus keliems mėnesiams nuo sužadėtuvių, tad gandai, jog moteris ruošiasi pagimdyti karininkui vaiką, sklido greitai. Visgi pirmagimio Normano Johno jie susilaukė 1897, prabėgus metams po to, kai pora davė santuokos įžadus.

Paaiškėjo, kad Rudolphas yra ištvirkęs alkoholikas, taurelės ir svetimavimo neatsisakęs net tuomet, kai žmona laukėsi. Galiausiai jis drįso žmonai pranešti apie sugulovę ir pareiškė, jog ji turėsianti prie to taikytis.

Margarethai teko kovoti ne tik su šiomis vyro priklausomybėmis, bet ir su perdėtu pavydu: dėl stipriosios lyties atstovų dėmesio ji privalėdavo kentėti skaudžius vyro antausius. O ir fiziniu bei psicholiginiu smurtu Rudoplhas ėmė piktnaudžiauti... 1898 metais moteris pagimdė antrąjį vaiką, dukrelę Jeanne Louise, tikėdamasi, jog naujagimis padės išsklaidyti debesis, nuolatos besikaupusius virš jų nevykusios santuokos.

Margaretha Zelle MacLeod
Margaretha Zelle MacLeod
Vida Press

Dar viena tragedija, išplėšusi žemę iš po Margarethos kojų

Po kurio laiko, šeimai persikėlus gyventi kitur, Margaretha padėjo vyrui užsitarnauti visuomenės pripažinimą, ir už tai jis buvo labai dėkingas: moteris elgėsi tarsi elegancijos pavyzdys, mados ikona, šoko ir pianinu grojo tarsi deivė bei mokėjo nemažai kalbų. Deja, namuose įsivyravusią ramybę persmelkė tragedija. 1899– ųjų naktį susirgo Margarethos vaikai, o, nespėjus atvykti gydytojui, mirė sūnus. Nors dukrai išsivaduoti iš į nugarą šnopuojančios mirties gniaužtų pavyko, tačiau gandai, jog vaikus kažkas stengėsi nunuodyti, sklido greitai. 

Po tragedijos šeimos santykiai pablogėjo keliskart: vyras dar daugiau gėrė, kaltino žmoną dėl sūnaus mirties, Margaretha susirgo. 

Prasidėjus XX amžiui moteris nusprendė skirtis su Rudolphu ir, nors iš tėvo palaikymo nesulaukė, vis vien Rudolphą paliko. Šis buvo prižadėjęs mokėti pinigus dukters išlaikymui, bet negana to, kad nesilaikė savo žodžio, dar ir spaudoje buvusiąją apšmeižė. Dėl tokio Rudolpho elgesio ir visuomenės nepritarimo moters norui skirtis su išrinktuoju, Margarethai niekaip nepavyko susirasti darbo, o maistui ir drabužiams nebebuvo pinigų... Taigi, ji neturėjo kitos išeities kaip atiduoti dukrelę buvusiam vyrui. Atrodė, jog pasaulyje moteriai ir jos laimei nebeliko vietos.

Mata Hari
Mata Hari
Vida Press

Margarethe kelias į sėkmę – apnuogintas kūnas ir egzotiniai šokiai

Visiška neviltis Margarethą pavertė Mata Hari. Į Paryžių M'green vyko vildamasi, kad jos gyvenimas gali pasikeisti, ir šios moters viltys pasiteisino: per vieną naktį Matą Hari, seksualią, geidžiamą, elegantišką šokėją aplankė sėkmė! Egzotiškas šokis Prancūzijos muziejuje atvertė moters gyvenime dar vieną baltą švarų lapą. Mata Hari viešai skelbė, jog striptizu ateityje virtęs šokio menas, kurio metu demonstruojamas kiek apnuogintas kūnas, yra ne kas kita kaip šventa poema. Tiesa, Mata Hari pasakojosi esanti indė, o europiečiai tuo metu rytų kultūros ypatumams pernelyg daug dėmesio ir neskyrė, taigi, meluoti ar, tiksliau, prasimušti į pramogų pasaulį moteriai nekliudė niekas. 

Kaip žinia, šokėjų kaip ir sportininkų karjera nėra ilgalaikė: Mata Hari šokti pradėjo jau trisdešimties, tad po kurio laiko ji prarado sportinę formą, priaugo svorio, o aplink sukosi jaunos, gražios ir puikiai ją mėgdžiojančios šokėjos. Vis dėlto, net sulaukusi keturiasdešimties, Mata neprarado savo žavesio ir sugebėjimo apžavėti pasiturinčius vyrus. Taip pamažu šokėja virto kurtizane.

Šokėja, kurtizanė ir... šnipė?

Mata save vadinusi Margaretha vis mėgino susisiekti su vienintele savo dukra: rašė jai laiškus, kuriuos buvęs vyras Rudolphas vis grąžindavo atgalios nė neatplėštus. Desperatiškai nusiteikusi moteris netgi pasiryžo suorganizuoti dukros pagrobimą, tačiau ir šis planas neišdegė.

Nusivylusi Mata iš paskutiniųjų stengėsi išsilaikyti pramogų pasaulyje: 1914–aisiais ji šoko Vokietijoje, tačiau žiūrovai nusprendė, kad šokėjos pasirodymas esąs nepadorus ir iškvietė policiją. Atvykęs policininkas panoro pamatyti šokį savo akimis: pasirodymą pakartoti sutikusi šokėja šiam uniformuotam vyriškiui taip susuko galvą, kad šis moterį netgi pakvietė į pasimatymą.

Kai kurie pasakojimai byloja, jog policininkui su Mata santykiai „neišdegė“, nes viliokė sužavėjo jo viršininką, kuris buvo atsakingas už Vokietijos šnipinėjimą. Kitose versijose teigiama, jog į Vokietiją Mata Hari išvyko ne šokti, o mokytis šnipų mokykloje, kurioje ji neva praleido 15 savaičių. Vienaip ar kitaip Mata Hari, egzotinių šokių šokėja, tapo šnipe, apie kurią iki šiol byloja istorija, gandai ir legendos.

Laukite tęsinio!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis