Manau, bet koks pabėgimas iš savos šalies padeda atrasti save

 (3)
Šis naujo Romo Zabarausko filmo pavadinimas – „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ – labai tinka pagrindinį personažą įkūnijančio Deniso Kolomyckio (24 m.) dabartiniam gyvenimo etapui nusakyti. Portugalijoje gyvenantis tarpdisciplininio meno kūrėjas, choreografas, aktorius aktyviai dalyvauja Lietuvos kultūriniame gyvenime, o svečioje šalyje puoselėja meną, rūpinasi lietuvių bendruomenės reikalais.
© Iš filmo kūrėjų archyvo

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kuriate pagrindinį vaidmenį naujame Romo Zabarausko filme „Nuo Lietuvos nepabėgsi“. Kaip choreografas, šokėjas pasuko į aktorystę?

Romą pažįstu labai seniai. Man buvo maždaug trylika metų, kai pradėjau lankyti prie Muzikos ir teatro akademijos įkurtą Mažąją teatro akademiją. Tai buvo pirmieji šios įstaigos gyvavimo metai, joje dėstė rimtosios akademijos dėstytojai, o kadangi neturėjo specialių programų jauniems žmonėms, mokė to paties, ko ir savo studentus. Mūsų grupė stipriai susicementavo. Iš tų laikų bendrauju su Romu, dabar Maskvoje studijuojančia aktore Vilma Kutavičiūte ir kt.

Mano pirmasis vaidmuo kine – Igno Miškinio filme „Artimos šviesos“, esu vaidinęs Jūratės Samulionytės, Gabriele'io Salvadore's filmuose. Su R. Zabarausku yra tekę dirbti ir anksčiau – buvau jo filmo „Streikas“ meno vadovas, kūriau šalutinį vaidmenį. Vaidinti „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ pagrindinį veikėją buvau pakviestas labiausiai todėl, kad herojus yra režisieriaus prototipas, o aš daugiau ar mažiau žinau, koks ir kas yra Romas. Vis dėlto tai nėra tikrasis R. Zabarauskas, labiau – jo fikcija, tiesa, pagrindinis personažas yra režisierius. Tai – lyg filmas filme. Čia svarbi meilės istorija, atvirumas dėstant savo gyvenimo filosofiją.

Kiekvienas žmogus turi daugybę kaukių, išgyvenimų. Man įdomu, kaip, pasitelkus personažą, galima atskleisti savo asmenybę. Scena žmogaus nepakeičia, vaidindamas esi tu, tik žiūrovai mato, kaip interpretuoji tekstą, medžiagą. Jei vaidindamas sakyčiau, kad nekenčiu homoseksualų, tai dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų, nes pats esu homoseksualus.

Vaidinti pagrindinį veikėją buvau pakviestas labiausiai todėl, kad herojus yra režisieriaus prototipas, o aš daugiau ar mažiau žinau, koks ir kas yra Romas Zabarauskas.

Mokėtės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyriuje, studijavote Londono šokio ir dramos konservatorijoje, metus dėstėte šokį Vilniaus dailės akademijoje. Esate sakęs, kad nenorite būti pristatomas kaip šokėjas, choreografas. Kodėl?

Į Londono šokio ir dramos konservatoriją stojau genamas alkio pažinti, susivokti. Man buvo septyniolika, mamai pasakiau, kad važiuoju kurti gyvenimo. Tikėjau, kad Anglijoje visi geria arbatą, filosofuoja. Nieko panašaus. Gyvenau skvote – kad būtų pigiau. Netrukus ėmiau jaustis esantis be vietos, ėmė trūkti artimų žmonių, šeimos.

Manau, bet koks pabėgimas iš savos šalies padeda atrasti save
© Iš filmo kūrėjų archyvo

Šiuo metu mano veikla labiau susijusi su kuratoryste. O kaip kūrėjas labiau orientuojuosiu į tarpdisciplininį meną. Menininkai savo mintims, idėjoms transliuoti naudoja skirtingus instrumentus: smuikininkai – smuiką, dailininkai – teptuką, režisieriai – kamerą. Pagrindinis šokėjo instrumentas yra kūnas. Man pasirodė įdomu, kad tai, kas yra manyje, mano sąmonėje, galima perteikti tiesiogiai – judesiu. Mokydamasis M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje perpratau, kaip valdyti kūną, dirbau su kitų sričių kūrėjais, turiu įvairios patirties. Dabar tai, kas esu, ką jaučiu ir mąstau, noriu perteikti jungdamas įvairias meno sritis. Kiekvienas žmogus yra graži asmenybė, apriboti save neprasminga. Nenoriu to daryti.

Iš Londono grįžote nebaigęs mokslų, įsidarbinote režisieriaus Šarūno Barto studijoje. Ką Jums davė pažintis su šiuo talentingu kūrėju?

Šarūnas planavo kurti filmą ir pakvietė mane padėti atrinkti aktorius. Išėjo taip, kad planuota juosta niekada neišvydo dienos šviesos, bet tai padėjo atsirasti naujausiam režisieriaus filmui „Ramybė mūsų sapnuose“. Dar per tą laiką Š. Barto gyvenime atsirado Lora Kmieliauskaitė. Ji yra labai gera mano draugė, tada Šarūno studijoje kartu dažnai žiūrėdavome filmus. Ne kartą kviečiau ją ir į Barto filmų aktorių atranką. Atsitiko taip, kad Lora tapo režisieriaus žmona. Šarūnas – labai intelektualus ir geras žmogus, per savo prizmę pristatė man labai įdomų pasaulį, dirbdamas pas jį išėjau geriausią kino mokyklą.

Esate šokėjas, choreografas, performansų kūrėjas, aktorius, režisierius. Ar užaugote talentingų kūrėjų šeimoje?

Mano mamytė yra veterinarė ir ką tik pradėjo socialinio darbo bakalauro studijas. Tėčio niekada nemačiau. Nė vienas šeimos narys nėra labai meniškas. Kita vertus, visi mano artimieji yra kūrybingi. Mano polinkis į meną vidinis, jis išryškėjo gana anksti. Kai šeima meniškai asmenybei suteikia laisvę daryti, ką trokšta, į ką linksta, ji gali vystytis. Iš savo draugų esu girdėjęs, kad jiems tėvai siūlė pamiršti dailę, kitas kūrybines pamokas ir labiau orientuotis į matematiką, fiziką, chemiją. Manęs šeima per jėgą į tam tikrus dalykus neorientuoja, palaiko įvairiais klausimais, leidžia atvirai žvelgti į pasaulį. Ir unikali šiuo požiūriu institucija yra M. K. Čiurlionio menų gimnaziją – ji ugdo jaunų žmonių kūrybiškumą, profesionalumą. Mokydamasis baleto klasėje įgijau klasikinio, modernaus, šiuolaikinio, tradicinio šokių pamatus, tuo džiaugiuosi. Tai man labai padeda kiek kitaip save išreikšti. Plika akimi matyti, kad kai kurių šiuolaikinio šokio kūrėjų judesiai nėra profesionalūs, nes šie žmonės neturi klasikinio parengimo. Turėti supratimą apie klasiką, manau, svarbu. To reikia, kad galėtum improvizuoti. Vaidinau Šokių teatro, Operos ir baleto teatro spektakliuose, bet pasukau individualios saviraiškos keliu, ėmiau kurti individualius projektus.

Pamatęs Jūsų performansą – šokį Vilniaus gatvėse ir tarp mašinų – Jonas Mekas pasakė, kad išvysti to Lietuvoje nesitikėjo. Kokią žinutę siuntėte šiuo kūriniu ir kokią siunčiate kitais darbais?

Performansas, kaip meno šaka, susiformavo 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Ji mane įtraukė interaktyvumu, galimybe tiesiogiai susitikti, susidurti su žiūrovais. Man – žmogui, kuris gali panaudoti savo kūną kaip instrumentą, kaip mediumą, kaip priemonę žinutei perduoti, ši sritis pasirodė priimtina. Buvau pavargęs nuo klasikinio šokio, šaržuotų judesių, tarkim, jei šauki, tai ištiesi rankas priešais burną, jei myli – prispaudi jas prie krūtinės. Susidomėjau galimybe būti mediumu išėjus į gatvę, galerijos erdvėje. Dauguma mano žinučių buvo politinės, socialinės. Šios temos rūpi ir dabar.

Manau, bet koks pabėgimas iš savos šalies padeda atrasti save
© Iš filmo kūrėjų archyvo

Iš to šokio gatvėje liko gana smagus meno dokumentacijos pavyzdys. Vieną vėlų vakarą ant kažkurio Gedimino prospekto namo stogo grojo orkestras (tarp atlikėjų buvo ir Lora). Iš nežinia kur sklinda klasikinė muzika, o gatvėje – nesiliaujanti skuba. Staiga tarp mašinų pusiau miegančiame Vilniuje pradėjau šokti – taip norėjau sustabdyti tą skubėjimą. Vakaras baigėsi įdomiai – performansą matęs Jonas Mekas pasakė, kad Vilniuje nieko panašaus nėra matęs, ir pakvietė į Niujorką stažuotis. O štai policininkai nuvežė mane į nuovadą ir, pagal labai poetišką pasiaiškinimą dėl muzikos, judesio naktyje, mėginimo sustabdyti skubėjimą, surašė protokolą. Jame yra tokia frazė: „D. Kolomyckis plastiniais judesiais stabdė eismą.“

Šiuo metu gyvenate Portugalijoje. Ar bėgote nuo Lietuvos?

Manau, bet koks pabėgimas iš savos šalies padeda atrasti save. Kita vertus, į Lietuvą grįžtu dažnai – ir pabūti su šeima, ir kurti. Vaidinu režisieriaus Povilo Makausko šį pavasarį pastatytame spektaklyje „Laimingasis princas“. Per metus po tris ar keturis mėnesius praleidžiu Vilniuje.

O dėl Portugalijos? Nesu įdomus, ypatingas žmogus ir šią šalį pasirinkau ne todėl, kad ji kuo nors ypatinga. Čia, mažyčiame Goiso miestelyje, atsidūriau prieš trejus metus, nes sutikau mylimą žmogų portugalą Luisą Carvalio. Kita vertus, norėjosi izoliacijos, kad galėčiau susitelkti į kūrybą. Vietos savivaldybėje gyvena 3 tūkstančiai, o pačiame miestelyje – 500 žmonių. Taigi vieta gana izoliuota. Kartu – fantastiška. Gamtos grožis nenusakomas. Apelsinmedžių, citrinmedžių, figmedžių, alyvmedžių giraitės... Pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip auga kiviai. Žmonės čia labai draugiški. Atsikraustę prie namų radome šeimininkų paliktą krepšelį su morkomis, pomidorais, 5 l paku vyno, ranka rašytą sveikinimą atvykus į miestelį.

Dar galvojome apie Paryžių, bet per kelias savaites kaimelyje įsigyvenau, man ėmė patikti, tad apsisprendžiau likti. Po kurio laiko radau studiją dirbti. Netrukus kilo mintis, kad ši vieta galėtų tikti ir kitiems menininkams, tad su draugu įkūrėme kultūros organizaciją „Raizvanguarda“ ir ėmėme kviesti menininkus kurti čia individualius bei grupinius projektus. Kiekvienais metais pas mus atvyksta 70 įvairių sričių kūrėjų – dailininkų, šokėjų, videomenininkų ir kt. – iš įvairių Europos, Amerikos, mano vadinamųjų vulkanų šalių – Tadžikijos, Armėnijos. Orientuojamės ne į meno sritį, o į temą, kad kūrinys sietųsi su vietos gamta, Europos kontekstu. Tai gali būti politinis ar su žmogaus teisėmis susijęs manifestas.

Ši graži vieta suponuoja vienintelį įmanomą elgesio modelį – puoselėti ryšį su gamta. Būdamas tokioje aplinkoje esi priverstas – pozityviąja prasme – gyventi ekologiškai ir siekti, kad aplinkiniai suprastų, ką darai ir kur eini. Taigi mes su draugu turime ir gyvūnėlių fermą, auginame vištų, žąsų, ančių, kalakutą. Laikėme ir triušį, bet pabėgo. Atvažiavę menininkai dalijasi su jais savo maistu, rūpinasi. Man tie treji metai – nuostabus ir labai produktyvus laikas!

Esate Portugalijos lietuvių bendruomenės valdybos narys. Kuo gyvena tenykštė diaspora?

Mokydamasis Anglijoje, stažuodamasis Amerikoje Jono Meko kvietimu, Maskvoje, prisijungdavau prie lietuvių bendruomenės. Manau, svarbu išlaikyti kultūrinį identitetą. Kai tik atsikraustęs į Portugaliją radau studiją, ėmiau burti lietuvius. Čia jų gyvena vos apie 500. Norisi, kad kraštiečiai būtų aktyvesni, domėtųsi, kas vyksta Lietuvoje, lietuvių kultūra, kad balsuotų rinkimuose... Portugalijoje koncertavo violončelininkas Arnas Kmieliauskas, savo patirtimi dalijosi dizainerė Lauryna Narkevičiūtė, aktorė Julija Šatkauskaitė ir kt. Iki metų pabaigos planuojame pristatyti Šarūno Barto, Jono Meko, taip pat – mano kūrybą. Portugalijos lietuviams, kaip ir kitur gyvenantiems kraštiečiams, svarbiausia yra dvigubos pilietybės problema. Kadangi dviejų šalių piliečiais lietuviai būti negali, dauguma pasirenka svečios šalies pilietybę ir taip tarsi nutolsta nuo savo šaknų. Kita problema – kad Lietuvoje vykstančiuose rinkimuose negalima balsuoti elektroniniu būdu. Atiduoti savo balsą galima tik paštu, o Portugalijoje jau keleri metai nėra Lietuvos atstovybės, visus reikalus kuruoja Didžiojoje Britanijoje esanti atstovybė, tad kyla nemažai nesklandumų. Dar čia stinga lietuvių mokyklos, informacijos iš Lietuvos.
Labai lėtai, labai portugališkai, kuriu savo darbus. Kitiems metams turiu projektų, bet nenoriu to sureikšminti. Yra daugybė ir kuriančių, ir visuomenei atsidavusių, nevyriausybinėse organizacijose dirbančių menininkų. Svarbiausia, manau, – ne dokumentuoti savo darbus, o kurti.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Meilė tik ekrane: realybėje vienas kito nemėgę aktoriai (1)

Kažin ar kam bus naujiena, kad įžymybių romanai iš ekranų neretai persikelia į realybę, tačiau kartais nutinka visiškai priešingai: žiūrovai nuoširdžiai tiki šiltais filmo herojų jausmais, nors aktorių, atliekančių vaidmenis, santykiai toli gražu ne tokie idealūs.

Liepos „Moters“ viršelio veidas Airinė Palšytė: kam svarbu, tas išlauks

Liepos mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – lengvaatletė Airinė Palšytė.

Programuotojas ir filosofas vakarais neria įspūdingus animacinių filmų herojus (1)

Niekada nepagalvotum, kad pernai filosofijos magistrantūrą baigęs programuotojas Gintaras Jasiulionis galėtų vakarais užsiimti gležnų animacinių herojų nėrimu. „Hario Poterio“ filme pamatytas šalikas pamėtėjo idėją nusimegzti ne tik jį, bet ir pačius veikėjus. Išmokęs nerti iš „Youtube“ Gintaras sukaupė pusšimčio žaislų kolekciją, kurią negailėdamas dovanoja draugams ar filmų gerbėjams.

Edita Mildažytė: ant naujo gyvenimo slenksčio (358)

Šiemet darbo televizijoje 30-metį švenčianti žurnalistė Edita Mildažytė (51 m.) atgal nesižvalgo. Ji prisipažįsta pradedanti naują savo gyvenimo etapą. Koks šis bus, televizijos laidų vedėja dar nežino, bet kaip tik ta nežinomybė ją labiausiai ir žavi.

Paroda baigėsi, o aš supratau, kad esu įsimylėjusi (3)

Esame pratę, kad apie savo kūrinius pasakoja menininkai. Arba – dailės kritikai. Tačiau yra ir dar vieni, retai kada pakalbinami pasakotojai – žmonės, kurie tuos kūrinius turi savo namuose. Nes kas kitas geriau papasakos apie paveikslą, kuris patiko tiek, kad nebuvo gaila mokėti apvalios sumos ir su kuriuo dalinamasi namų erdve, geriama kava ar vynas, sutinkami svečiai, leidžiamos nemigos valandos?

Simona Burbaitė: moteriai neturėti artimos draugės yra pavojinga

Mados ir sveikos gyvensenos tinklaraštininkė, manekenė, grožio konkursų dalyvė S. Burbaitė (25 m.) ėmėsi visiškai naujos veiklos – ji pristatė pirmąją savo knygą. Pasak autorės, knyga gimė kaip būdas kompensuoti geriausios draugės trūkumą.

Caterina Sforza – kilminga moteris, kuri bandė nunuodyti popiežių (1)

Ši moteris drąsiai naudojosi savo politine, karine ir seksualine galia, tad tapo savo laikų legenda.

„Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose triumfavo kino ekranų dar nepasiekęs filmas (10)

Antradienio vakarą lietuvių kino bendruomenė ir svečiai rinkosi Vilniaus Kongresų rūmuose, kuriuose vyko jubiliejinė, 10-oji, kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ ceremonija.

Tarp dviejų miestų gyvenantis muzikinio teatro vadovas J. Sakalauskas: Klaipėda žiemą ir vasarą – du skirtingi miestai (1)

Operos solistas Jonas Sakalauskas (35 m.) jau metus vadovauja Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui. Jauno vilniečio atėjimas į šį postą sukėlė nemenkus raibulius teatre. Pačiam J. Sakalauskui vadovo pareigos tapo išbandymu – kaip padalyti gyvenimą tarp sostinės ir pajūrio, laiką šeimai ir darbui, kaip neapleisti kūrybos.

Inesa Paliulytė: aktorystė yra kryžiaus nešimas, jeigu šią profesiją priimi kaip misiją (23)

„Labai nejučia atėjo 60 metų“, – šypsosi aktorė, režisierė, dramaturgė, teatro mokyklėlės „Mano teatras“ pedagogė Inesa Paliulytė. Menininkė augo intelektualų – išraiškos šokio pradininkės Lietuvoje Kiros Katerinos Daujotaitės ir Kauno muzikinio teatro choro artisto Petro Paliulio – šeimoje, užaugino talentingą dukterį – scenografę ir kostiumų dailininkę Kotryną Daujotaitę.

A. Grigaliūnienė - apie pokyčius ir gyvenimo pamokas (29)

Nieko nekeisti nei profesiniame, nei asmeniniame gyvenime gali būti patogu, tačiau gyvename laikais, kai prisitaikyti prie pokyčių, o kartais juos inicijuoti patiems tampa ne tik naudinga, bet ir būtina sąlyga laimingesniam gyvenimui.

Garsenybės šėlo itališko stiliaus vakarėlyje (18)

Į itališka dvasia alsuojantį „Portofino party“, vykusį „Relais & Chateaux Stikliai“ kiemelyje sužėjo visas būrys garsenybių.

Kai V.Todorovskis žinute pasiūlė lietuvių balerinai pagrindinį vaidmenį, ji palaikė tai pokštu

„Pirmą kartą gyvenime man nereikėjo sunkiai dirbti, kad gaučiau vaidmenį“, – juokiasi Margarita Simonova, šiuo metu Varšuvos didžiajame teatre šokanti lietuvių balerina, atlikusi pagrindinį vaidmenį V. Todorovskio filme „Didysis baletas“.

Garsiausias Lietuvos modelis Edita Vilkevičiūtė: niekada nedarau to, kas man nepatinka (22)

Pasaulio mados elito atstovė, žinomiausias Lietuvos modelis Edita Vilkevičiūtė (28 m.) sako, kad ramioji, geroji mama Regina Vilkevičienė (53 m.) jai suteikia taip reikalingą saugumo jausmą. Edita svajoja apie šeimą, rengiasi svarbiems gyvenimo pokyčiams, o Regina jau norėtų sūpuoti anūkus...

Clooney šeimoje jau krykštauja dvynukai! (1)

Pagaliau tai įvyko – vakar garsusis aktorius George'as Clooney ir jo žmona advokatė Amal susilaukė dvynukų.