Populiariausi šių dienų straipsniai:
- Įvaizdį pakeitusi Diana (32 m.): komplimentų neatsiginu
- Labiausiai trikdančios intymios situacijos. Kaip jų išvengti?
- A. Gilytė – apie tai, kas madinga šį sezoną
- Mityba pagal kraujo grupę – gerai savijautai ir dailioms kūno linijoms
- Naminiai guminukai
Sakoma, kad tėvystė – tai kelionė, kuri baigiasi tik drauge su žmogaus gyvenimu. Būsima tėvystės misija, požiūris į ją veikiausiai pradeda formuotis berniukui dar esant mažam. Puiku, jei turi gerą mylintį senelį, dievinamą tėtį. Paskui pats tampi tuo žmogumi, kuris be galo reikalingas vaikams – kaip siena, sauganti nuo gyvenimo vėjų.
Tėvystė atsiskleidžia kelionėse
Kas yra kas Jovaišų šeimoje
Tėtis. Marius Jovaiša – leidėjas, fotografas, keliautojas, UAB „Unseen Pictures“ direktorius. 1991–1995 m. VPU studijavo istoriją. 1993 m. Vekšės (Vaxjo) universitete (Švedija) krimto kompiuterių mokslus (duomenų tinklai ir saugumas). Dokumentinio filmo „Namibija. Lietaus našlė“ autorius. Išgarsėjo projektu „Neregėta Lietuva“.
Mama. Brigita Jovaišienė (38 m.) – vadybininkė, rašytoja. Penkiolika metų dainavo vokalinio džiazo grupėje „Jazz Island“, rašė eilėraščius, tekstus įvairiems muzikos kūriniams, 2010 m. išleido knygą „Šuniuko Vinco kelionė aplink pasaulį“ vaikams, paremtą tikrais kelionių įspūdžiais ir patyrimais: kartu su vyru Mariumi ir vaikais aplankė per keturiasdešimt įvairiuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, esančių šalių.
Atžalos. Dukra Marija Izabelė (11 m.), sūnūs Vincentas (7 m.) ir Antanas (2 m.)
„Tėčiu pirmąkart tapau sulaukęs trisdešimties, nors daugelis mano draugų tą kelią perėjo gerokai anksčiau. O ir mano tėveliui tebuvo 24-eri, kai aš atsiradau. Supratau, kad stoviu ant labai labai didelių permainų slenksčio. Žinojau, kad viskas pasikeis, bet nenuogąstavau. Buvau įsitikinęs, kad prasidės naujas ir gražus etapas. Mūsų pirmagimės Marijos labai laukiau, dalyvavau gimdymo procese, fotografavau, likau ligoninėje nakvoti. Pirmą mėnesį mažylė dažnai verkdavo, tad nešiodavau ant rankų. Pirmas vaikas yra ypatingas. Dėl visko jaudiniesi, daug kas nepatirta, baugina, paskui į viską žvelgi turbūt jau daug ramiau. Dukra pirmąkart pasigavo slogą – išsigandę puolėme gydyti.
Kai tai nutiko antram, trečiam vaikui, panikos nebekėlėme. Dabar ramiai žiūrime, kaip jaunėlis Antanas keliauja laiptais; dar nelabai tvirtai eidamas jau turėjo savo sistemą, kaip jais kopti. Dabar turi elektrinį keturratį, sėda ir varo. Žvitrus, jau matyti, kad neleis savęs skriausti. Vaikai skirtingi. Vincentas – jautrus, labai sunkiai atsiveria: jei liūdi, niekada negali žinoti, ar jam viskas gerai. Marija gali būti atviresnė, ji aiškiau parodo savo nuotaikas, kita vertus, yra ūmesnė. Vasaromis paprastai niekur nekeliauju, stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su šeima, vaikais. Pats gyventi savarankiškai pradėjau dvylikos ar trylikos metų. Bastydavausi po miestą, nežinia kada grįždavau. Su draugais ir parūkydavome, ir alaus kartais išgerdavome. O juk ir tada aplink šlaistėsi visokių gaujų, galėjau susidėti su nekokiais žmonėmis, padaryti kokią nors labai brangiai kainuojančią klaidą. Gerai, kad man pavyko to išvengti. Dabar manau, kad į to, kurio rankos dykos, galvą greitai įsimeta kvailos mintys, todėl jaunimą ir vaikus reikia užimti.
Pritariu minčiai, kad tėvystės pradedama mokytis dar būnant vaiku, bendraujant su savo artimaisiais. Trejus pirmuosius gyvenimo metus praleidau drauge su tėvais ir seneliais, visi gyvenome Antakalnyje. Vėliau būdavo labai smagu nuvažiuoti pas senelius į svečius. Jie – tikri šviesuliai. Sulaukė jau 93-ejų metų, ką tik atšventėme septyniasdešimtąsias jų vestuvių metines. Ir dabar, kai tik galiu, važiuoju aplankyti. Na, o mano tėtis – labai stiprus žmogus, ryški asmenybė. Nuo tada, kai man sukako ketveri, kiekvieną vasarą veždavosi kartu į archeologines ekspedicijas. Matyt, todėl vėliau ir tapau istoriku. Šią profesiją pasirinkau gana anksti – kai dingo vaikiškas noras būti policininku ar kosmonautu.
Esu įsitikinęs, kad mano žmona yra nepaprastai talentinga mama. Ji vaikams skiria daug dėmesio ir stengiasi jais rūpintis visapusiškai: ir mokslais, ir gydymu, ir laisvalaikiu. Dėl visų šių dalykų dažnai tariamės, diskutuojame. Manome, kad vaikas turi būti ir apkrautas, ir turėti laiko laisvai pakvėpuoti, ir pamokas paruošti. Svarstome, jei nebenori lankyti būrelio, ar verta spausti. Prisimenu, kaip pats, būdamas paauglys, dainavau „Ąžuoliuko“ chore ir lankiau muzikos mokyklą. Susidomėjau kompiuteriais, nebenorėjau dainuoti, bet tėvai spaudė, kad baigčiau. Nežinau, ar tai labai gerai. Marija irgi lankė muzikos mokyklą, bet pastebėjome, kad jai tas dainavimas nelimpa. Gerai, sakome, tegu verčiau eina į lengvosios atletikos treniruotes. Metus palankė, ir vėl – nepatinka. Vaikų daug, trūksta asmeninio trenerio dėmesio. Dabar svarstome: leisti jai tas treniruotes mesti ir vėl rinktis ką nors kita ar ne.
Kalbant filosofiškai, tėvystė, be abejo, – tai viso gyvenimo kelionė. Kita vertus, tose kelionėse ji ir atsiskleidžia. Tai liudija mano paties patirtis. Keliaudamas aš turiu puikias sąlygas pabūti su vaikais, pabendrauti, geriau juos pažinti. Smagu parodyti jiems ką nors nauja, atverti platesnius horizontus, jų akyse matyti pažinimo džiaugsmą, jaudulį, naujų potyrių skonį. Svajoju apie keliones su vaikais, laukiu jų. Tada tarp mūsų užsimezga ypatingas ryšys. Marijai buvo trys mėnesiai, kai iškeliavome kartu į Dominykos Respubliką. Ir Vincentą, ir Antaną į pirmą tolimą kelionę išsivežėme, kai sulaukė dviejų mėnesių.
Stengiuosi, kad mano vaikai būtų kuo savarankiškesni.Marius Jovaiša
Vykdamas į Kubą fotografuoti, drauge pasiėmiau ir Vinculį. Jam neseniai buvo išoperuoti adenoidai, tad norėjau, kad vaikas pasisemtų šilumos. Paprastai vienas stengiuosi keliauti ne ilgiau kaip dešimt dienų, o tada ketinau padirbėti ilgiau. Tos trys kartu praleistos savaitės buvo ypatingos. Pats sūnų maitinau, prižiūrėjau, gydžiau, stebėjau, kad neperkaistų, kad naktį išsimiegotų. Smagiai leidome laiką. Turėjau du kubiečius pagalbininkus – lėktuvo pilotą ir mechaniką. Su pilotu Roberto skrisdavome fotografuoti, o Vincą palikdavau prižiūrėti mechanikui Arieliui, šis ilgainiui tapo mano vaiko aukle. Vincas Kuboje mokėsi beisbolo, futbolo, žaisti šachmatais, plaukioti. Įkvėptas tokios sėkmės, kitą kartą į Kubą pasiėmiau jau du vaikus: Vincentą ir Mariją. (Antanukas liko namie, nes buvo dar per mažas tokiai aktyviai kelionei). Kartu praleidome dvi savaites. Daug apkeliavome. Marija jau lanko mokyklą, tad jei keliaujame ne per moksleivių atostogas, mokytojai duoda nurodymų, ką turi išmokti. Tada mokslams kasdien skiriame po kelias valandas. Kadangi mano profesija – istorijos mokytojas, pedagoginė veikla man visai patinka. Padedu Marijai mokytis matematikos, lietuvių, anglų kalbų, atliekame visas mokytojų nurodytas užduotis ir dar daugiau. Tąkart Kuboje patyriau ir tikrą tėvystės išbandymą: abu netyčia paragavome pasenusio kokosų pieno ir apsinuodijome. Marijai buvo sunkiau: vėmė, viduriavo, pakilo temperatūra. Šalia – nei žmonos (Brigita, tris vaikus pagimdžiusi, ir pati kone tapo gydytoja), nei elektroninio pašto (juo keliaudami paprastai susisiekiame su savo šeimos daktare). Tada tikrai buvo baisu, teko net į ligoninę važiuoti – tokią baisią baisią. Dukros vos nepaguldė. Tas patirtas stresas mus labai suartino.
Manau, kiekvienas tėvas nori savo vaikus auginti tarsi šiltnamyje, tačiau supranti, kad reikia leisti jiems savo kailiu patirti įvairių situacijų. Stengiuosi, kad maniškiai būtų kuo savarankiškesni, kad įgytų patirties, išmoktų ne tik laimėti, bet ir pralaimėti. Norisi, kad būtų atviri, mokėtų bendrauti, kad tėvą ir mamą laikytų artimiausiais draugais. Ir kad ateitų pasikalbėti, kai nutinka kas nors nemalonaus, o ne bėgtų ir ieškotų užuovėjos gatvėje pas draugus. Norėtųsi susikurti tą tvirtą ryšį ir kad jis sietų mus visą gyvenimą.
Panašu, kad tėčiai dukras linkę palepinti labiau. Atrodo – berniuką turi auginti kietesnį, mažiau myluoti. Su sūnumis elgiuosi griežčiau, juk jie – būsimi vyrai, o vyrai, kaip sakoma, neverkia. Na, o dukrytė... Marija – mano princesė. Mūsų pirmagimė. Ketverius su puse metų, kol gimė Vincas, ji buvo mūsų vienintelė. Visas dėmesys – tik jai. Reikia laiko prie naujo vaiko įprasti, įsisąmoninti, kad čia juk – tavo kūnas ir kraujas. Tas ryšys ir gimsta tada, kai drauge pereini daugybę visokių išbandymų.
Man labai patinka visko mokytis iš knygų, tėvystės – taip pat. Studijuoji, skaitai. Aišku, visko iš jų neišmoksi, bet vis tiek randi gerų minčių. Noriu, kad mano vaikai savo akimis matytų ir patys pajustų, kas yra sveikas gyvenimo būdas. Kas iš to, jei pasakosi apie rūkymo žalą, o pats rūkysi? Aš augau matydamas, kaip mano tėvai traukia dūmą. Gerti kavą ir rūkyti – tai man atrodė toks natūralus dalykas. Būdamas mažas, mėgdžioti tėvų nedrįsau, užtat kai keturiolikos metų užsitraukiau cigaretę, tai taip ir rūkiau iki dvidešimt penkerių. Mano tėtis jaunystėje buvo Lietuvos stalo teniso čempionas, tačiau patyrė skaudžią traumą. Nuo tada sportas mūsų šeimoje nebuvo vertinamas. Aš stengiuosi, kad mano vaikai sportuotų. Jie tai daro kartu su manimi: bėgioja (nesunkiai nubėga drauge su manimi 5 km), dalyvauja maratonuose, važinėja dviračiais, plaukioja...
