„Penkis... Nesijaudinkite, daug kas jų nesuskaičiuoja. Man pačiam kartais vis dar keista, kad nebylusis filmas „Artistas“ 2012 metais taip įvertintas“, – šyptelėdamas ramiai atsako režisierius.
Sveikas, abejingume
Vos „Kino pavasario“ festivalio direktorė Vida Ramaškienė prasitarė, kad yra tikimybė į šiųmetį renginį prisikviesti lietuviškų šaknų turintį „Artisto“ režisierių, stojau į eilę dėl interviu. Lietuvoje M. Hazanaviciaus laukta su nerimu. Atvyks ar neatvyks? Dalins interviu ar atsisakys? Vis dėlto tokio lygio žvaigždžių po Gedimino prospektą vaikštinėja mažai. Ir dar gavusių tiek „Oskarų“!..
Dėl tų pamestų „Oskarų“ man norisi prasmegti skradžiai, o daugybe apdovanojimų įvertinto „Artisto“ (filmas įvairiuose festivaliuose įvertintas daugiau kaip 150 svarbiausių prizų) kūrėjas sėdi priešais tylus, kuklus, paprastas, angliškai šneka su švelniu prancūzišku akcentu. Matyti, kad šiek tiek jaudinasi. Lietuva jam – ne pati svetimiausia šalis: su ja sieja litvakas senelis. Vis dėlto Michelis įspėja, kad būtent pokalbis apie asmeninį gyvenimą nebus pats nuosekliausias. Ir tuo gerokai suintriguoja.
Pirmą kartą į Lietuvą atvykęs M. Hazanavicius neslepia, kad lankosi čia ne paskutinįsyk ir priduria, kad kiek nerimavo veždamas kitokio pobūdžio darbą nei pripažintas „Artistas“, – juosta „Ieškojimai“ apie antrąjį karą Čečėnijoje, įsiplieskusį 1999 m., Prancūzijoje sutikta abejingai ir net kritikuota. Lietuvoje filmas abejingų nepaliko. Paklaustas, ar būtent tokių emocijų autorius laukė, pašnekovas atsako: „Akivaizdu, kad Vladimiras Putinas kartoja praeities istoriją. Kai ėmiausi kurti filmo apie karą Čečėnijoje, Gruzijoje jau buvo įvykęs karinis konfliktas, Ukrainoje – Oranžinė revoliucija, nunuodytas prezidentas Viktoras Juščenka, Čečėnija irgi liepsnojo. Vakarai dėl to nedarė nieko. Tad filme pasakojama istorija siejasi tiek su praeitimi, tiek su ateitimi.“
Akivaizdu, kad „Artisto“ sukeltas ažiotažas žiūrovus skatino stebėti, ką toliau kuria pripažintas režisierius. Pasak jo paties, reakcija į juostą „Ieškojimai“ dvejopa. Tie, kurie mano, kad Rusijos bijoti nereikia, filmo neįvertino. „Mano tikslas buvo paskatinti Vakarus būti atsargius ir rūpintis kitais žmonėmis, kita šalimi ar bent įsijauti į netoliese vykstančius procesus. Deja, empatiją esame praradę. Dabartinėje žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose keliami menkaverčiai jausmai, žmonės nebesidomi dramatiška realybe. Esame abejingi pasauliui, nors gyventi jame tampa pavojinga. Siekiau atkreipti Vakarų šalių dėmesį į realybės sampratą“, – teigia M. Hazanavicius ir prisimena kitokią reakciją į filmą rytinėje Europos dalyje.
Visiems sakau, kad mano senelis kilęs iš Lietuvos. Niekada nenorėjau pakeisti savo pavardės į suprantamesnę.
„Kai „Ieškojimus“ rodžiau Sarajevo kino festivalyje, žmonės verkė. Išgyvenusieji panašius konfliktus, žinantieji, ką reiškia būti karo pabėgėliu, nebuvo abejingi“, – prisipažįsta režisierius.
Milijonai kruvinam epui
M. Hazanavicius kūrė komedijas, šnipų dramas ir staiga driokstelėjo nespalvotu „Artistu“. „Apie šį filmą galėčiau pasakoti mažiausiai dvi valandas. Manęs dažniausiai klausia, kodėl kūriau tokios stilistikos, žanro juostą. O man aktualesnis klausimas – „kaip“, – atvirai dėsto pašnekovas ir pripažįsta, kad kartais nežino, kaip gimsta neįprasti dalykai. – Galbūt dėl to, kad taip noriu. O kodėl noriu? Irgi nežinau. Klausimas „kodėl“ man iš tikrųjų rūpi mažiausiai. Sumanęs „Ieškojimus“, elgiausi panašiai – norėjau taip daryti, turėjau tam galimybių ir jomis pasinaudojau.“
M. Hazanavicius sako, kad pinigų klausimas net ir pasaulinio pripažinimo sulaukusiam režisieriui yra opus. „Kurti „Ieškojimus“ man padėjo „Artistas“. Jo atnešta šlovė ir pripažinimas leido daryti tai, ką noriu. Tai, ką gali nuveikti su milijoniniu biudžetu, negali padaryti su šimtatūkstantiniu. Žinoma, galėjau užsimoti kurti filmą apie Čečėniją ir su 800 000 eurų biudžetu. Turėjau 18 milijonų, ir ši milžiniška suma suteikė man galimybę jaustis komfortiškai meniniu požiūriu. Ačiū „Artistui“, kad leido sukurti epinius „Ieškojimus“, – pasakoja menininkas.
Režisierius F. F Coppola viename savo interviu sakė, kad filmui kurti turimi pinigai yra geras dalykas, bet kūrybinę režisieriaus prigimtį veikia nekaip. Paklaustas, ar to nepajuto, M. Hazanavicius tik šypteli. „Nežinau, kodėl ponas Coppola mano, kad pinigų nereikia. Man atrodo kitaip. Jei kalbame apie mano asmeninį uždarbį, tai viena, bet jei turime omenyje filmui kurti reikalingas lėšas, pripažįstu, kad yra puiku, kai turi atliekamų pinigų ir gali nutrūkti. Tiesiog jautiesi laisvesnis, tarkim, gali išleisti papildomus 800 tūkstančių eurų 54 automobiliams, 69 gyvūnams, kaip kad buvo, kai kūriau „Ieškojimus“. Žinoma, biudžetas drausmina, bet neįmanoma pastatyti vienodai gerų filmų turint 100 milijonų dolerių ir mažiau nei milijoną. Man asmeniškai problemų dėl pinigų nekilo“, – juokiasi prancūzas.
Pamiršo padėkoti
M. Hazanavicius neslepia savo kruopštumo ir pedantiško požiūrio į darbą. Sako, kad nėra iš tų, kurie kliaunasi likimu, bet diktato filmavimo aikštelėje irgi nepripažįsta. Filmuotis rengiasi maksimaliai atsakingai.
„Vengiu švaistyti laiką. Jis yra geriausias ir blogiausias draugas filmavimo aikštelėje. Eikvodamas laiką taškai ne tik pinigus, bet ir savo energiją. Paruošiamuoju laikotarpiu stengiuosi būti tikslus, o filmavimo vietoje įsiklausau į kitų komandos narių siūlymus. Niekada nesivadovauju principu „kaip bus, pamatysime aikštelėje“. Privalau būti pasirengęs siūlyti aktoriams, kitiems partneriams tai, ką geriausiai galima padaryti“, – pasakoja kūrėjas.
Lankiau meno mokyklą, daug piešdavau. Deja, niekas nelaikė manęs itin talentingu. Tai, matyt, ir lėmė mano užsispyrimą.
Ar penki „Oskarai“ pakeitė šio menininko gyvenimą? „Taip, nors tai vis dar glumina. Pasikeitė daug kas, bet kasdieniame gyvenime „Oskaras“ neturi jokios reikšmės. Nėra ko į statulėlę žvalgytis. Ji nesaugo nuo ligų, kitų nesklandumų. Taip, ji labai graži, ir tiek. Žinote, kai tai nutiko, staiga atskriejo gal net 10 000 liaupsinančių žinučių ir sveikinimų. Viena vertus, mane pamėgo daug žmonių, kita vertus, daugybė ėmė stipriai nekęsti. Nežinau, galbūt tai – pavydas? Vieni gyrė, tvirtino, kad aš to nusipelniau. Kiti peikė ir aiškino, kad nesu to vertas. Visaip svarsčiau ir nutariau: neverta sukti galvos – vertas esu ar ne. Jei imu manyti, kad nusipelniau, pernelyg susireikšminu. Jei pradedu įrodinėti sau, kad nenusipelniau, jaučiuosi esantis melagis. Manau, kad tiesiog turiu su tuo susitaikyti ir gyventi“, – svarsto režisierius.
Linksmoji „Oskarų“ teikimo ceremonijos dalis, kai geriausio metų režisieriaus laureatą paskelbti pakviestas legendinis kino aktorius Michaelis Douglasas nesugebėjo taisyklingai ištarti Michelio pavardės, vien svetainėje „Youtube“ peržiūrėta šimtus tūkstančių kartų. O ir pats Michelis, užlipęs ant scenos atsiimti statulėlės, užmiršo ta proga parengtą padėkos kalbą.
„Taip, tikrai taip buvo. Prieš renginį jaučiausi stipriai pavargęs, vis dėlto kalbą buvau parengęs, nenorėjau pasirodyti kaip tie, kurie sugeba padėkoti tik savo mamai. Vis dėlto laureatų paskelbimo momentas yra toks jaudinamas, toks iškilmingas!.. Kai mane įvardino kaip geriausią, tai buvo taip netikėta! Užlipau ant scenos, aplinkui – minia Holivudo žvaigždžių, visi žiūri, šypsosi... Aš ne tik pamiršau kalbą, bet ir nesugebėjau padėkoti Berenice, savo žmonai... Tik nulipęs nuo scenos suvokiau, kas įvyko. Grįžęs į savo vietą, pasakiau, kad apgailestauju ją pamiršęs. Kai „Artistą“ paskelbė geriausiu filmu, jau sugebėjau padėkoti ir jai“, – linksmai pasakoja režisierius. Ir per pokalbį dar ne kartą pamini savo mėgstamiausią aktorę ir gyvenimo moterį Berenice Bejo.
Meilė filmavimo aikštelėje
Prancūzų aktorė Berenice Bejo – garsaus Argentinos režisieriaus Miguelio Bejo ir advokatės Silvios duktė – gimė Buenos Airese. Kai mergaitei buvo vos treji, šeima, bėgdama nuo pilietinio karo, persikėlė į Prancūziją.
Su Micheliu aktorė Berenice Bejo susitiko 2006 metais, kai filmuota juosta „Agentas 117. Kairas – šnipų lizdas“. Šis jųdviejų darbas baigėsi santuoka. Pora augina dukrą ir sūnų. Apie tai, kaip klostosi aktorės ir režisieriaus santykiai filmavimo aikštelėje, Michelis pasakoja su malonumu, neslepia, kad dirbti su žmona jam miela, patikima. Pasak vyriškio, Berenice yra viena geriausių kino aktorių ir puiki partnerė. „Nesiekiu filmavimo aikštelėje atsiriboti nuo asmeniškumų. Vienintelis reikalavimas – abu turime gerbti vienas kitą. Tik tai. Esu laimingas dirbdamas ir gyvendamas kartu su ja. Manau, kad su artimu žmogumi lengviau pakelti ir pripažinimo naštą. Po „Oskarų“, kai daugeliui žmonių staiga tapau svarbus ir jie ėmė siūlyti kartu kurti filmus, su Berenice patyrėme gluminamų dalykų. Jei būčiau buvęs vienas, o Berenice nebūtų susijusi su kinu, kažin ar tuo momentu būčiau išgyvenęs tai be pasekmių... Atsilaikėme dviese gana pozityviai, mums buvo lengviau nei sunkiau“, – tikina režisierius.
Berenice ir Michelis savo sūnaus ir dukros (beje, iš ankstesnio ryšio su režisiere Virginia Lovisone Michelis turi dar dvi dukras) stengiasi nepalikti su svetimais žmonėmis. Tarkim, į Gruziją filmuoti „Ieškojimų“ važiavo visi kartu. „Nenorėjome šešiems mėnesiams palikti vaikų be tėvų. Likusius namuose, juos prižiūri mano arba Berenice tėvai“, – pasakoja režisierius. M. Hazanavicius neslepia, kad su šeima stengiasi praleisti kuo daugiau laiko, atžalas vežasi net į filmavimą už Atlanto.
Kaip šeima leidžia savaitgalius? „Tik su visais vaikais“, – sako Michelis. Režisierius labiausiai mėgsta būti Paryžiuje, tad stengiasi neprasimanyti per daug veiklos, kad galėtų ramiai pabūti namie ir tiesiog atsipalaiduoti. „Išeiname kur nors pavalgyti, pasivaikštome po Paryžių. Kartais vykstame į kitus miestus, bet man jaukiausia leisti laiką savame. Pats puikiausias savaitgalis – kai nereikia niekur skubėti, Berenice ir vaikai yra greta, visi kuo nors užsiima. Tiesa, tokių ramių dienų, tylių savaitgalių namie mažoka. Vaikai nuolatos rėkia, ginčijasi, dėl ko nors kaunasi. Mane tai nuteikia maloniai. Labiausiai mėgstu gulėti ant sofos ir iš kito kambario stebėti visą tą šurmulį, girdėti juos besijuokiančius. Greta matyti savo šeimyną visada yra puiku“, – pasakoja prancūzas.
Reikia tikėti sėkme ir atsitiktinumais. Esu tik vaikinas, kuriantis filmus.
Dėl savo lietuviškų šaknų M. Hazanavicius dažnai sulaukia klausimų ir nuostabos. Viešėdamas Vilniuje to irgi neišvengė. „Visiems atsakau, kad mano senelis kilęs iš Lietuvos, – pripažįsta režisierius. – Kol jūsų šalis nebuvo laisva, būdavo gerokai sunkiau paaiškinti, su kuo mane sieti, tačiau niekada nenorėjau pakeisti savo pavardės į suprantamesnę. Tarp mano bendraklasių berniukų nebuvo nė vieno, kurio pavardė išsiskirtų. Juokauju, kad iki šiol mane prisimena visi, o kitų beveik neprisimena. Daug papasakoti apie savo senelį, iš kurio paveldėjau šią pavardę, tikrai negalėčiau. Kartais net vengiu apie tai kalbėti. Minėjote F. F. Coppolą, – aš nežinau, iš kur kilęs jo senelis. Maniškis, žinau, buvo žydas, iš Lietuvos išvyko trečiąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį vos 14-os metų. Jis nebuvo nuotykių ieškotojas, bet nukeliavo su šeima į Argentiną. Ten kelerius metus piemenavo. Paskui šeima išvyko į Belgiją, bet čia jai nepasisekė – tėvai prarado darbą. Tada persikėlė į Prancūziją, senelis įstojo į kariuomenę, prasidėjus karui, pateko į nelaisvę. Laimei, liko gyvas ir po karo grįžo į Prancūziją. Vedė, susilaukė keturių vaikų. Kai jis mirė, man tebuvo 8-eri ar 9-eri. Nesijautėme labai artimi. Senelis nebuvo pasakotojas. Nepamenu, kad kada nors būčiau sėdėjęs jam ant kelių ir klausęs prisiminimų apie jaunystę. Daugelio dalykų apie savo tėvą nežino net mano tėvas.“
Žmonės mano, kad esu reikšmingas
Tapti režisieriumi Michelis norėjo nuo pat vaikystės, tik nelabai tikėjo, kad tai gali pavykti. Jo tėvai buvo toli nuo kino pramonės, o tai reiškė gerokai sudėtingesnį kelią šio tikslo link. „Lankiau meno mokyklą, daug piešdavau. Deja, niekas nelaikė manęs itin talentingu. Tai, matyt, ir lėmė mano užsispyrimą. Vienas draugas iš meno mokyklos buvo įdarbintas tada naujame televizijos kanale „Canal+“, jis mane ir pakvietė padirbėti kartu. Rašiau humoro laidos epizodus, paskui gavau pasiūlymą kurti reklamos klipus, vėliau išdrįsau imtis kelių scenarijų. Kai bičiuliui atsirado galimybė kurti trumpametražį filmą, padėjau. Pagaliau išdrįsau dirbti savarankiškai. Taip viskas ir įsisuko. Dabar pripažįstu, kad kurti filmus man – didžiausias malonumas, nors kartais būna ir slogių akimirkų.“
Pats rašantis scenarijus, režisuojantis ir prie montažo pulto sėdantis M. Hazanavicius net nesvarsto, kad imtų dirbti kitaip. „Neįsivaizduoju, kad galėčiau nemontuoti savo filmų, ir nesuprantu tų režisierių, kurie nedalyvauja šiame procese. Kartais darbais dalinuosi su montažo režisieriumi, gerbiu jo darbą. Manau, kad filmo gamyba yra vienas svarbiausių procesų, man jis siejasi su kokybe“, – pripažįsta kūrėjas.
Dabar Michelis kuria komediją, taigi įdomu, kaip jis perkrauna savo vidinį pasaulį, kad taip lengvai šokinėja nuo vieno prie kito žanro, temos.
„Nuo vieno filmo pasirodymo didžiajame ekrane iki kito praeina dveji ar pustrečių metų. Kai baigiu filmuoti, man reikia bent 10 dienų poilsio. Tada vykstu į pajūrį, lepinuosi saulės atokaita. Tai – nuostabus laikas. Paskui prasideda filmo gamybos procesas, jis trunka ilgiausiai, bet taip neišsekina kaip filmavimas. Susikuriu trumpų atokvėpio akimirkų, kai darbas pradedamas viešinti, du ar tris mėnesius dalyvauju didesniuose ar mažesniuose festivaliuose, paskui vėl grįžtu prie filmo gamybos. Šiaip poilsiui nesu išrankus, man tereikia tam tikrais momentais atsitraukti nuo įprasto darbo“, – pasakoja pašnekovas.
Paklaustas, ar iš savo gyvenimo patirties ir užgriuvusios sėkmės, pripažinimo yra padaręs reikšmingų išvadų, M. Hazanavicius atsako nuoširdžiai tikintis sėkme ir atsitiktinumais. „Sėkmė yra vienas svarbiausių gyvenimo aspektų. Ja, kaip ir atsitiktinumais, reikia tikėti, – neabejoja prancūzas. – Aš esu tik vaikinas, kuriantis filmus. Festivaliuose ar per susitikimus su studentais manęs dažnai teiraujasi, kaip gauti „Oskarą“, kaip parašyti geriausią scenarijų... Linkiu viena – nepraleiskite savo šanso. Tai galiu patarti iš savo patirties.“
Baigdami pokalbį dar apsukame ratą aplink Vilniaus senamiestį. Net ir išjungus kameras, diktofoną, režisierius išlieka ramus, dalykiškas, kalba paprastai, atvirai. Neslepia, kad išsilaikyti kino olimpe sudėtinga, ypač įvertintajam „Oskaru“. Paskutinis mano klausimas inspiruotas Johno Malkovichiaus filmo „Būti Džonu Malkovičiumi“. Taigi ką reiškia būti Micheliu Hazanaviciumi?
„Įdomus klausimas, bet tai, ką manote apie M. Hazanavicių, labai skiriasi nuo to, ką aš manau apie žmogų, kurį gerai pažįstu. Apie žmogų, kuris esu. Jūs susikūrusi vienokį įvaizdį, – aiškina pašnekovas. – Kartais labai nesmagiai pasijuntu, kai žmonės mano, kad esu reikšmingas, svarbus. Na, taip. Sukūriau kelis filmus, vienas iš jų sulaukė pripažinimo, bet dėl to netapau didesnis. Žinau, kas esu, bet nežinau, ką jūs apie mane manote. Tarp šių dviejų sampratų yra takoskyra. Kita vertus, tai irgi mano darbo dalis, ją priimu nuoširdžiai.“
