Loreta Sungailienė apie Žolinių papročius: neateisi – liksi biednas

 (51)
Etnomuzikologė, televizijos laidos „Duokim garo!“ vedėja Loreta Sungailienė įsitikinusi, kad ir šiuolaikiniam žmogui Žolinės gali būti aktualia ir itin laukiama švente.
© Vilijos Graužinytės nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Tai laisvadienis – puiki proga susitikti, pebendrauti su giminėmis, pasikalbėti, kokie metai buvo, kas kam pasisekė, kas nepasisekė... Mums šiais laikais labai trūksta bendravimo“, – mano žinoma moteris, vertinanti ir branginanti tradicijas. Pasak L.Sungalienės, Žolinių proga visada smagu surengti šeimyninį pikniką ar fotosesiją gamtoje.

Kaip sakė, taip ir padarė: L. Sungailienės šeima Žolinių išvakarėse tapo fotomodeliais, dalyvavusiais išskirtinėje etnostiliaus fotosesijoje, kur vilkėjo drabužių kūrėjos Justinos Kulbačiauskaitės-Žebelienės įkurto prekės ženklo „Lino mūza“ apdarus.

Fotografė Vilija Graužinytė etnomuzikologės atžaloms suteikė kone visišką laisvę: dvylikametis Vilius, šešiametė Liepa ir penkiametis Girius galėjo siausti kiek tinkami. Įdomu, ar žinomai moteriai lengvai pavyko prikalbinti sutuoktinį Dalių Sungailą, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyriausiąjį specialistą, sudalyvauti fotosesijoje? „Tikrai teko nemažai psichologiškai padirbėti, kol vyrą įtikinau pasiryžti šiam žingsniui. Tačiau tai tikrai buvo verta. Su baltais lininiais marškiniais jis atrodė tiesiog nepakartojamai“, – šypsodamasi sakė L. Sungailienė.

Loreta Sungailienė apie Žolinių papročius: neateisi – liksi biednas
© Vilijos Graužinytės nuotr.

Loreta, papasakokite daugiau apie savo atžalas, sutikusias dalyvauti Žolinių fotosesijoje?

Vilius – vyriausiasis mūsų sūnus, šią vasarą jam suėjo dvylika. Su juo dalyvauti fotosesijose ir įvairiuose folkloro projektuose lengva ir smagu. Sūnus jau moka ir stengiasi man padėti, o ir jam pačiam patinka šokti, sekasi dainuoti. Šią vasarą Vilius susidomėjo gatvės šokiais, dalyvavo šokių stovykloje.

Loreta Sungailienė apie Žolinių papročius: neateisi – liksi biednas
© Vilijos Graužinytės nuotr.

Liepa – šešiametė gražuolė dukra, kuri šį rudenį pradės lankyti mokyklą. Jai labai patinka pozuoti, demonstruoti rūbus, šokti. Kadangi mergaitė užaugusi nori būti, kaip pati sako, „veido dažytoja“, besiruošiant šiai fotosesijai ji itin susidraugavo su visažiste ir visko jos išsiklausinėjo: kam kokia priemonė skirta, kada ir kaip galima naudoti vienokius ar kitokius dažus, šepetėlius, kodėl reikia klijuoti dirbtines blakstienas ir pan.

Loreta Sungailienė apie Žolinių papročius: neateisi – liksi biednas
© Organizatorių archyvas

Girius – penkiametis jaunėlis, aktyvus, drąsus, judrus ir besišypsantis. Tačiau ir su charakteriu – nuo mažens turi žemaitiško užsispyrimo. Labai mėgsta dūkti, būti kutenamas, vartomas, todėl jam labiausiai patiko tie fotosesijos momentai, kada fotografė prašė nepozuoti ir leido pašėlti.

Ar jau turite planų, kaip šįmet Jūsų šeimyna šves Žolines? Gal prisimenate, kaip įdomiai ir anksčiau yra tekę švęsti šią šventę?

Šiemet per Žolines ypatingų planų neturime. Ši vasara mums buvo itin intensyvi ir iki šiol neturėjome progos rimčiau paatostogauti, tad rugpjūčio vidurys ir bus šeimos atostogų pradžia.

Pamenu, vienos Žolinės mums įsiminė ilgam. Prieš septynerius metus su mano vadovaujamo folkloro ansamblio „Virvytė“ šeimomis dalyvavome Žolinių šventėje Rumšiškėse. Vaikams ir jų tėveliams įsiminė šventos Mišios mažoje jaukioje muziejaus bažnytėlėjė, duonos, žolynų, daržovių pašventinimas, apeiginis duonos pasidalijimas, Žolinių vainikų ir puokščių paroda, ir, žinoma, graži dalyvių eisena-procesija, kurios priekyje mūsų mažieji vaikai nešė ilgą gražią gėlėmis papuoštą žolynų girliandą. Vėliau pasirodėme vienoje gražiausių muziejaus sodybų ir pristatėme įdomią šiai progai skirtą folkloro programą. Va čia tai tikra Žolinių šventė!

Loreta Sungailienė apie Žolinių papročius: neateisi – liksi biednas
© Vilijos Graužinytės nuotr.

Pastaraisiais metais prieš pat Žolines rengiame šeimų etnokultūrinio ugdymo stovyklas, tad po jų būname kiek pavargę ir per šią šventę stengiamės nekoncertuoti ir daugiau laiko praleisti su savo šeimomis.

Gal esate domėjusis, kokios apskritai yra Žolinių šventės tradicijos?

Seniausiais laikais Žolinės buvo susijusios su svarbiausių lauko darbų baigimu. Žolinės – tai pabaigtuvių, padėkos už vasaros gėrybes, derliaus aukojimo ir šventinimo, o kartu atsisveikinimo su želmenimis bei gėlėmis šventė. Vasarojus jau būdavo nupjautas, tad žemdirbiai, prisimindami Švenčiausios Mergelės Marijos kultą (jis pakeitė deivės Žemynos kultą) į bažnyčią šventinti neša puokštę ar vainiką, į kurį įdeda, įpina visų augintų javų varpų. Šiai puokštei tiko viskas: medetkos, mirtos, nasturtai, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos ir net daržo gėrybės: burokai, morkos, kartais ir ilgesniu kotu nuskinta kopūsto gūžė. Todėl Pietryčių Lietuvoje ši šventė dar buvo vadinama Kopūstine. Pašventinti žolynai, daržovės, javai turėjo magiškos galios. Žolinių puokštė ar vainikas – tai derliaus simbolis, o šalia jo – ir apeiginė juoda duona, ir šventiniai patiekalai iš gauto derliaus, įvairūs žolelių gėrimai.

Senais laikais per Žolinę merginos pindavo devynis skirtingų augalų vainikus. Po šventės jų neišmesdavo, o susidžiovindavo ir saugodavo, kad užėjus griaustiniui galėtų jais pasmilkyti namus ar susirgus išsivirti arbatos. Daug kur per Žolinės buvo rengiami pasidainavimai, liaudiški vaidinimai, vyko giminių susitikimai, mirusių giminaičių paminėjimai. Taigi, Žolinės – ir šeimų subuvimų šventė. “Neateisi per Žolinę – liksi biednas” – dzūkų posakis primena iš senovės atėjusį paprotį per Žolines susitikti su giminėmis, kaimynais. Žolinių dieną spręsdavo ir kokie bus rudens orai. Graži šventės diena žadėdavo ir puikų rudenį iki gandrų išskridimo dienos – Šv. Baltramiejaus.

Loreta Sungailienė apie Žolinių papročius: neateisi – liksi biednas
© Vilijos Graužinytės nuotr.

Kaip manote, ar šiuolaikiniam žmogui ši šventė yra aktuali? Gal galėtumėte patarti, kaip įdomiai bei originaliai ją būtų galima atšvęsti?

Žolinės – laisvadienis, puiki proga susitikti, pebendrauti su giminėmis, pasikalbėti, kokie metai buvo, kas kam pasisekė, kas nepasisekė... Mums šiais laikais labai trūksta bendravimo. O kur dar naudingi vyresnių žmonių patarimai? Reikia tik mokėti į juos įsiklausyti ir tinkamai pasinaudoti patirtimi ir išmintimi.

Manau, kad artimųjų ir bičiulių pabuvimas bažnyčioje per Žolines ir dalyvavimas šiai šventei būdingose apeigose, jungia artimųjų bendruomenę, stiprina tikinčiųjų tikėjimą, viltį ir, apskritai, gerina žmonių tarpusavio santykius. Pabuvimas kartu bendroje giminės ar šeimos šventėje suteikia galimybę pasidžiaugti kartu nuveiktais darbais, aptarti ir suplanuoti ateities žygius. Kad šventė būtų įdomesnė, originalesnė, galima artimųjų rate surengti Žolinių mugę su įvairių žolelių, užaugintų daržovių, vaisių paroda-pristatymu, žolių arbatų ir namie keptų pyragų ragautuvėmis. Smagu, kai ir vaikai dalyvauja tokių švenčių ruošoje – jie su ūpu ir džiaugsmu padeda gaminti skanėstus, o vėliau kūrybiškai juos patiekti ir galbūt net parduoti (šypsosi). Parodoje-mugėje galima demonstruoti savo darbelius, puokštes iš augalų, kompozicijas iš užaugintų daržovių, taip pat pasigirti savo rankdarbiais, pasiūlyti jų įsigyti. O jei dar gerasis dėdė iš kluono išsitraukia kokią senovinę dar riedančią brikelę ir ja mažuosius pavežėja, tai tokia šventė visiems ilgai išliks atmintyje kaip viena ypatingiausių.

Loreta Sungailienė apie Žolinių papročius: neateisi – liksi biednas
© Vilijos Graužinytės nuotr.

Manau, kad ir apsirengimas tokią dieną galėtų būti nekasdienis, susijęs su derliaus, augaline tematika. Lino drabužiai, vainikai, augalų ir gėlių puokštelės rankose būtų išties tinkamas pasirinkimas.

Pagaliau tokią dieną galima susiorganizuoti ir šeimyninį pikniką ar fotosesiją gamtoje. Tegu Žolinių laisvadienis visiems tampa laukiama švente.

Na, o jei surengti savo šeimos ar giminės šventę sudėtinga ar neįmanoma, siūlyčiau apsilankyti įvairiuose miestuose rengiamose Žolinių šventėse. Rinkitis tikrai yra iš ko – įdomi ir turtinga Žolinių atlaidų programa Pivašiūnuose, Krekenavoje, gražių etninių tradicijų kupinos Žolinės liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, smagus Kopūstinės kermočius Trakuose, įspūdinga duonos, medaus ir pieno šventė bei derlinių vainikų šventinimas Punsko krašte ir kt.

Loreta Sungailienė apie Žolinių papročius: neateisi – liksi biednas
© Vilijos Graužinytės nuotr.
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (108)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.

Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą (2)

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?

Sudėtingą operaciją patyręs K. Smoriginas: labiausiai gaila būtų anūkus palikti (13)

„Sugijau kaip šuva. Dirbu pilna koja“, – šypsosi roko operos „Jūratė ir Kastytis“ režisierius ir aktorius Kostas Smoriginas (64 m.) su kolegomis besirengiantis legendines roko operos atsisveikinimo turui po Lietuvos miestus.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą (2)

Vilnietis kino režisierius Andrius Blaževičius (32 m.) – parankus pašnekovas: atviras, kalba paprastai, bet turi ką pasakyti.

„Scanoramos“ atidarymo šventėje - būrys kino mylėtojų (nuotraukų albumas)

Ketvirtadienio vakarą vyko Europos šalių kino forumo „Scanorama“ atidarymo šventė. Šiemet didžiausias rudens kino festivalis pasitiko kaip reta gausia festivalio programa, kurią šventinį vakarą atidarė intelektualaus britiško humoro juosta „Vakarėlis“.

Gatvės medžiotoju tituluojamas fotografas V. Alesius: mes vis dar labai bijome nepaklusti standartams (2)

Kartais atrodo, kad jis mus visus stebi. Vidutinio amžiaus vyras žilstelėjusiais smilkiniais su fotoaparatu rankoje. Germanistas, vertėjas, o laisvalaikiu fotografas Vincas Alesius (45 m.) lyg karoliukus veria Vilniaus kasdienybės akimirkas. Tos akimirkos labai skirtingos – nuo tviskančių gatvės podiumų iki beviltiškų stoties rajono šaligatvių.

E. Umbrasaitė: Prancūzijoje supratau, kad šokoladas, nauja suknelė ar jaunas meilužis – ne nuodėmė (13)

Žurnalistė ir rašytoja Erika Umbrasaitė antradienio vakarą Vilniaus galerijoje „Vartai“ pristatė naują, leidyklos „Alma littera“ išleistą knygą „Prancūzija Mon amour“. Renginį moderavo žurnalo ir portalo „Moteris“ vyriausioji redaktorė Gražina Michnevičiūtė.