Liucina Rimgailė: šventai tikiu, kad visos svajonės pildosi

 (5)
Kalbame su neseniai Užupyje atidarytos desertinės „Liu“ šeimininke Liucina Rimgaile (28 m.).
© DELFI / Karolina Pansevič

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Liucina, ar Jūs nuo vaikystės smaližiukė?

Užaugau valgydama blynus su sviestu, pabarstytus cukrumi. Taip pat beprotiškai skanios buvo bandelės už tris kapeikas, kai užtepdavau sviesto ir pabarstydavau cukrumi. Tėvai neribojo man saldumynų, tai ir valgydavau. Abi močiutės, mama kepdavo blynus, visos trys skirtingus ir nepaprastai skanius. Kai buvau paauglė ir vyresnė, su sese turėjome tradiciją rytais kartu gerti kavą, mūsų pusryčiai visada būdavo saldūs. Mama išugdė tam tikrus įpročius, pavyzdžiui, šeštadieniais iki pietų visa šeima tvarkydavomės, mama gamindavo pietus, o pavalgę išsivirdavome kavos ir suvalgydavome ko nors saldaus. Tai prigijo ir mūsų su sese šeimose. Esu priklausoma nuo saldumynų, gardėsis pusryčiams ir nedidelis desertas po pietų man yra įprasta dienos raciono dalis.

Keista, kad neturite rūpesčių dėl svorio. Vienoje televizijos laidoje Jūsų vyras Tadas Rimgaila prasitarė, kad netgi norėtų, jog papilnėtumėte.

Matyt, mano organizmas priprato prie desertų, nebereaguoja. Tikrai nesu sektinas pavyzdys, negalėčiau pasakoti apie sveiką mitybą. Būna, saldumynų suvalgau daugiau nei sveikų produktų. Kartais nespėju normaliai papietauti, alkį numalšinu gabaliuku torto, skrandį užkišu tuo, kas po ranka. O svoriui įtakos turbūt turi geri genai, be to, labai daug judu. Sportuoti neprisiruošiu, bet prisilakstau dirbdama.

Organizuojate renginius, kepate vestuvinius tortus, turite kepyklėlę Fabijoniškėse, desertinę Užupyje... Sukatės jau nebe valso, o rokenrolo ritmu.

Fabijoniškėse buvau įkūrusi savo pirmąją kavinukę „Liu Patty“. Paaugome, nebetilpome, tapo nepatogu, išsikrausčiau. Galvojau, ar savo fantaziją, pomėgį palikti ir pamiršti, ar rizikuoti ir eiti toliau? Apsisprendžiau eiti, nes vis dėlto nemažas įdirbis, daug valandų atiduota, naktų nemiegota. Persikraustėme į kitas patalpas, turime cechą, tik vis kirbėjo mintis, kad dar kai ko svarbaus trūksta. Įsivaizdavau kavinę gražioje vietoje, kur žmonės užsuka pasėdėti, atsipalaiduoti pasivaikščioję po senamiestį, atsipūsti. Senamiestis man labai artimas, šalia gyvena mano močiutė. Esu moteris, kuriai patinka grožis, estetika, jaukumas. Dabar jaučiu pilnatvę – atidariau desertinę, šiuo metu yra taip, kaip norėjau, kad būtų.

Dabar jaučiu pilnatvę – atidariau desertinę. Šiuo metu yra taip, kaip norėjau, kad būtų.

Ar močiutė ateina čia pasimėgauti desertu?

Dar nebuvo, bet tikrai ateis. Ji labai veikli, dirbanti, nenustygstanti vietoje. Kai buvau vaikas, vedžiodavo mane po senamiestį, po Bernardinų sodą (tada – Sereikiškių parką), leisdavo ant batuto pašokinėti. Taigi ši vieta man labai artima ir magiška.

Desertinę per 29 dienas įkūrėte senosios vaistinės patalpose. Sėdžiu prie komodos, daug stalčiukų, likę jų paskirtį žymintys vaistininkų lapeliai: „Prezervatyvai“, „Tvarsčiai“, „Valiumas“...

Tai istorinis objektas. Autentika suteikia jaukumo. Čia buvo vaistinė, kelių kartų šeimos verslas. Vieną dieną šeima nutarė, kad sunku vaistinę išlaikyti ir patalpas išnuomojo. Kurį laiką čia merginos sultis spaudė, bet nutarė išsikraustyti. Tuo metu rašiau receptų knygą, sumaniau panaršyti po internetą. Įlindusi į vieną svetainę aptikau skelbimą, kad laisvos buvusios vaistinės patalpos. Mažiukas dūris į širdį, kad tai yra TAI. Paskambinau, reikėjo greitai apsispręsti. Išskridau į Barseloną, įvykių virtinė lėkė lyg greitasis traukinys. Sėdėjau ir galvojau: „Ar aš išprotėjau?“ Kai pamačiau šią vietą, klausimų nebekilo. Išvydau desertinės viziją. Norėjau sukurti ją tarsi jaukius namus. Juk ir mano desertai primena naminius, mamos ar močiutės gaminamus.

Kiek Jums buvo metų, kai sukūrėte savo verslą?

Įmonę kartu su vyru įsteigėme, kai man buvo 23-eji. Bandžiau dirbti renginių organizavimo įmonėje, bet iš jos išėjau su ašaromis. Nesutapo mano ir vadovo biolaukai. Su Tadu jau buvome susižadėję, jis pasakė: „Baik verkti, atvažiuok pas mane į Klaipėdą pailsėti, ką nors sumanysime. Nesuk sau galvos.“ Ir mudu sekmadieniaudami nusprendėme įkurti savo įmonę, sugalvojome pavadinimą. Pradėjome nuo renginių, o saldumynai atėjo patys. Turėjau laisvo laiko, pradėjau kepti, labai patiko. Vėliau į socialinius tinklus ėmiau kelti nuotraukas. Tada desertų pasiūla dar nebuvo tokia didelė kaip dabar. Vilniuje yra, regis, aštuonios desertinės, daug merginų kepa skanėstus namie. Aš taip pat pradėjau namie, tačiau visada žinojau, kad, jei bandysiu gaminti pagal užsakymus, būtinai susitvarkysiu visus dokumentus ir veiklą vykdysiu tvarkingai. Po kurio laiko susiradau patalpas ir atidariau kepyklėlę. Galiu didžiuotis, kad visur ėjau pati ir viską dariau, kaip mokėjau.
Mudu su Tadu turime bendrą renginių organizavimo įmonę, ir aš dar turiu savo. Iš pradžių maniau, kad ir kepiniai bus bendras šeimos verslas, kad vyras man padės, bet tai – ne jo sritis, tad veiklas atskyrėme. Mūsų asmeniniai santykiai dėl šio sprendimo tik pagerėjo.

Ar prisimenate savo pirmą iškeptą tortą?

Kai buvau paauglė, kepdavau Motinos ir Tėvo dienų progomis bei vyresnei sesei Sabinai. Pamenu, 16-os metų su vienu draugu iškepėme medaus tortą pagal jo tetos receptą. Viską darėme pagal instrukciją, užtrukome dieną ir labai džiaugėmės, nes tortas išėjo beprotiškai skanus. Tada ir užsikabinau. Beje, tą tortą kepu ir savo kepyklėlėje.

Iki atidariau kepyklėlę, buvo informacijos valdymo bakalauro, ryšių su visuomene magistro studijos, pusmetis Portugalijoje... Grįžusi turėjau laisvo laiko, vėl pradėjau kepti, fotografuoti, sukūriau „Facebook'e“ asmeninę paskyrą. Domėjausi maisto tinklaraščiais, gyvenau su tėvais, daug gaminau šeimai. Kai apsigyvenome kartu su Tadu, buvo smagu gaminti jam. Visada viską dariau pagal savo skonį. Kiekvienas mano kepyklėlės gaminys skanus man pačiai. Jeigu man neskanu, vadinasi, deserto nebus.

Keksiukų desertinėje „Liu“ būna ne mažiau kaip aštuonių rūšių, pyragaičių – šešių, tortų šiandien yra penkių rūšių. Kol kas stengiamės pajusti, kas yra Užupis, ko reikia lankytojams.

Liucina Rimgailė: šventai tikiu, kad visos svajonės pildosi
© DELFI / Karolina Pansevič

Kurį laiką buvote vadinama keksiukų Liucina.

Man smagu kepti keksiukus, žaisti biskvitų, kremų, įdarų skoniais. Prie vieno biskvito tinka citrinos, prie kito – braškės arba vyšnios. Taip ir mėgaujiesi įvairiais deriniais.

Pati prie puodų, orkaitės galvos nepakeldama stovėjau dvejus metus. Gerbiu konditerių darbą, nes žinau, koks jis sunkus. Niekada iš savo darbuotojo nereikalausiu neįmanomų dalykų, nes išmanau gamybos procesą. Esu dirbusi ir padavėja. Sukūriau prekių ženklą „Liu Patty“. Manęs desertinėje labai daug, kiekvienoje dalelėje, kertelėje, bet viena visko nepadaryčiau. Buvau priėjusi prie taško, kai pasakiau: „Nebegaliu.“ Jaučiausi pervargusi. Nusprendžiau verslą parduoti, ir kaip tik tuo metu atsirado žmogus, pasamdžiau direktorę. Dabar man paprasčiau. Aš kuriu asortimentą, receptus, bet nereikia visą dieną stovėti prie orkaitės ir daug daug kepti. Pasitikiu profesionalais, prižiūriu, kad nesikeistų kokybė.

Kuo Jūsų desertinė skiriasi nuo kitų, esančių Vilniuje?

Noriu, kad ši desertinė primintų namus. Mūsų gaminių skonis primena naminį, kiekvienas kočiojamas, daromas rankomis. Biskvitai – puručiai, tokie, kokius kepdavo močiutė. Ir kas tik nebandė per tuos ketverius metus mums pakaitinių produktų įsiūlyti! Kaip pradėjome su tikru sviestu, grietinėle, tikrais kiaušiniais, geru pienu, alyvuogių aliejumi, kokybišku šokoladu, natūralia vanile, lietuvišku medumi, taip ir tęsiame. Niekas nepasikeitė. Mūsų desertinę mėgsta jaunos šeimos. Pašildome vaikams pieno, yra geros kakavos, turime ir mažiesiems lankytojams ką pasiūlyti. Tarkim, savo vaikui, jei turėčiau, nebijočiau duoti medaus torto. Mano ketverių krikštasūnis valgo į abu žandus kišdamas.

Kaip uogautojai į mišką nešasi lašinukų, juodos duonos, kad apsalę nuo uogų turėtų ko sūraus užkrimsti, taip ir Jūs siūlote kumpio bei žuvų sumuštinių. Po ar prieš desertą?

Norisi, kad ir vyrai pas mus gerai jaustųsi, savo damas drąsiai lydėtų į desertinę „Liu“, nes čia yra ne vien saldumynų.

Gal Jūsų credo yra toks: „Gyvenimas trumpas, pirmiau valgykite desertą“?

Ne. Mūsų įmonė vadinosi „Nėra nieko neįmanomo.“ Šventai tikime, kad visos svajonės pildosi.
Dabar yra etapas, kai man labai norisi skirti laiko sau, pasirūpinti sveikata. Šiemet pirmą sykį per penkerius metus kartu su vyru atostogavome. Abiem labai patiko! Daug visko padarėme, dabar norisi tuo pasidžiaugti.

Kur semiatės idėjų?

Linksmai sutapo, kad pirmą kepyklėlę atidariau po kelionės į Barseloną, desertinę – taip pat grįžusi iš šio miesto. Kelionės įkvepia, atsipalaiduoji, pasigaudai idėjų. Šis verslas labai dinamiškas, negali ramiai sėdėti. Mūsų rinka maža, pasiūla didžiulė, stengiesi džiuginti, stebinti, pristatyti naujienų. Dar pernai nieko negaminome alergiškiems žmonėms, o šiandien siūlome skanėstų be laktozės, be kiaušinių, be gliuteno. Kvietinius miltus keičiame migdolų, kitų riešutų miltais. Turime veganams tinkamų tortų. Siūlome kokosų pieno desertų stiklinėse.

Talentas gaminti paveldimas ar konditerijos gudrybių išmokstama?

Mano šeimoje konditerijos kulto nebuvo. Viena močiutė kepdavo pyragus, bet ji daug ką skaniai gamino. Pačiai keista, kad esu šioje srityje, bet džiaugiuosi. Kartą į cechą, kur gaminau keksiukus, atvyko sesuo su trejų metų sūneliu Patriku, jis – mano krikštasūnis. Stovi toks mažas pimpačkiukas, prieš jį – didelis cechas, aš ateinu apsisiautusi chalatu, ant galvos užsimaukšlinusi kepuraitę, paduodu jam šiltą, ką tik iš krosnies ištrauktą keksiuką ir sakau: „Va, žiūrėk, iškepiau su kriaušėmis.“ Vieną dieną susimąsčiau, kad vaikas šį vaizdą prisimins. Mano sesuo jam dažnai sako: „Važiuojam pyragų pas tetą Liu.“ Pati svarstau, ką mes prisimename iš vaikystės. Močiutę, tetą, dėdę... Ir taip smagu, kad Patrikas prisimins tetą Liu! Mano krikštamotė sako: „Visi žinos, kad buvo tokia Liucina, kuri turėjo saldumynų krautuvėlę.“

Ar nemąstote apie savo atžalas?

Žiūrėsim. Ši tema bent jau nebėra tabu. Buvo laikas, kai apie atžalas tikrai negalvojau, dabar jau galima atlaisvinti smegenyse kažkurį stalčiuką ir pradėti apie tai mąstyti.

Liucinos vasariško deserto receptas:
Raudonųjų serbentų panakota

Reikės:
200 g šviežių arba šaldytų raudonųjų serbentų
3 šaukštelių želatinos
3 šaukštų šalto vandens
300 ml grietinėlės (36 proc.)
150 ml pieno (3,2 proc.)
70 g cukraus

Kaip gaminti.

* Serbentus trumpai apvirkite, kad suminkštėtų. Išgriebkite ir pravėsusius perkoškite per sietelį, kad liktų tik tyrelė be sėklyčių.

* Želatiną užpilkite šaltu vandeniu, palikite išbrinkti. Į puodą supilkite pieną, grietinėlę, suberkite cukrų. Kaitinkite, iki užvirs, tada iškart nuimkite nuo ugnies. Į dar karštą masę įmaišykite išbrinkusią želatiną, kad ištirptų.

* Į tą pačią masę supilkite serbentų tyrę, dar kartą išmaišykite.

* Kai pravės, supilkite į desertinius indelius. Palaikykite šaldytuve 2 valandas, kad sustingtų.

* Papuoškite šviežiomis uogomis, grietinėlės kremu ar kt.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (108)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.

Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą (2)

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?

Sudėtingą operaciją patyręs K. Smoriginas: labiausiai gaila būtų anūkus palikti (13)

„Sugijau kaip šuva. Dirbu pilna koja“, – šypsosi roko operos „Jūratė ir Kastytis“ režisierius ir aktorius Kostas Smoriginas (64 m.) su kolegomis besirengiantis legendines roko operos atsisveikinimo turui po Lietuvos miestus.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą (2)

Vilnietis kino režisierius Andrius Blaževičius (32 m.) – parankus pašnekovas: atviras, kalba paprastai, bet turi ką pasakyti.

„Scanoramos“ atidarymo šventėje - būrys kino mylėtojų (nuotraukų albumas)

Ketvirtadienio vakarą vyko Europos šalių kino forumo „Scanorama“ atidarymo šventė. Šiemet didžiausias rudens kino festivalis pasitiko kaip reta gausia festivalio programa, kurią šventinį vakarą atidarė intelektualaus britiško humoro juosta „Vakarėlis“.

Gatvės medžiotoju tituluojamas fotografas V. Alesius: mes vis dar labai bijome nepaklusti standartams (2)

Kartais atrodo, kad jis mus visus stebi. Vidutinio amžiaus vyras žilstelėjusiais smilkiniais su fotoaparatu rankoje. Germanistas, vertėjas, o laisvalaikiu fotografas Vincas Alesius (45 m.) lyg karoliukus veria Vilniaus kasdienybės akimirkas. Tos akimirkos labai skirtingos – nuo tviskančių gatvės podiumų iki beviltiškų stoties rajono šaligatvių.

E. Umbrasaitė: Prancūzijoje supratau, kad šokoladas, nauja suknelė ar jaunas meilužis – ne nuodėmė (13)

Žurnalistė ir rašytoja Erika Umbrasaitė antradienio vakarą Vilniaus galerijoje „Vartai“ pristatė naują, leidyklos „Alma littera“ išleistą knygą „Prancūzija Mon amour“. Renginį moderavo žurnalo ir portalo „Moteris“ vyriausioji redaktorė Gražina Michnevičiūtė.