Lina Ever: kunigas ir vėlyvi alkoholio ragautojai – su jais reikia kovoti?

 (2)
Baltas lapas. Lapas, reiškiantis ne naują pradžią, bet mirtį. Apsnigtą kapą. Lapas, iš kurio, lyg žiurkės iš skęstančio laivo, pabėgo žodžiai.
© Asmeninis archyvas / Renato Neverbicko nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Keliu kepurę prieš leidinio “Literatūra ir menas” redaktorių, kad neišsigando ir metė tą baltą pirštinę. Kad nekalbėdamas pasakė daugiau apie mūsų šių dienų aktualijas nei visų kitų leidinių antraštės kartu sudėjus.

Skeptikai komentuoja, kad jie nieko taip nelaimės, kvailas protestas (prieš apkarpytą leidinio finansavimą) ir tiek. Atsirado ir tokių, kurie piktinosi sakydami, kad kultūrinė spauda Lietuvoj visai nieko neverta, kad tai valdžios pinigų švaistymas, nes meno ir literatūros apžvalgininkai nieko gero nebegali pasakyti ir apskritai kam jie reikalingi ir kam juos finansuoti.

Kai pagalvoji, tai juk tikrai valstybė gali egzistuoti be knygų, be parodų, be kultūrinės spaudos, be literatūros ar meno kritikų. Be verslo kritikų. Be valdžios kritikų. Kuo mažiau kritikų – tuo geriau. tuo švaresnės sienos ir ramesnės galvos. O jei koks atsiranda, pasitelkiamas viešumas ir valdžiai nieko nebereikia daryti, patys tautiečiai tokį suvalgo socialiniuose tinkluose. Nes ten mes visi viską žinome geriausiai. Nes ten mes drąsūs ir protingi. Ten mes griežti ir teisingi. Rašydami komentarus išliejame visą tulžį, kurios nedrįstame įvilkti į konstruktyvios kritikos žodžius ir veiksmus.

Paskelbė policija apie sugautus grafitininkus ir visas feisbukas džiūgauja, ploja rankomis, giria policiją, kuri pagavo sienas peckiojusį Solomoną. Visi tokie Vilniaus patriotai, visi už švarias sienas, kad net gražu klausyti. Ir kokia mūsų policija šaunuolė, jai tiesiog premiją duoti reikia už tokį žygdarbį – po septynerių metų pagaliau pagavo sienas terliojusių vaikiščių gaują.

Beveik iš karto pamiršome, kad ne visada juos prisišauksi, kai dingsta vaikai, prievartaujamos merginos ir po miestą laksto girti BMW. Nekalbu apie tuos atvejus, kad jie net nesivargina gaudyti kyšių davėjus ar „atkatų“ ėmėjus, kad miestą žalojančių sprendimų priėmėjai nesulaukia ne tik teismo ir baudų, bet netgi viešo papeikimo. Užtat kitos antraštės skelbia, kad policija nubaudė beveik šimtą žmonių, kurie pirko alkoholį po nustatytų valandų. Kitos sako, kad tuoj nubaus ir kunigą R. Doveiką, kuris išdrįso laikyti Piemenėlių mišias nebaigtoje Pilaitės bažnyčioje neturėdamas tam jokių leidimų. Su tokiais tikrai reikia kovoti. Jie turbūt labiausiai pavojingi visuomenei.

Aš neginu grafičių piešėjų, taip pat manau, kad tie sienų tepliotojai turi gauti baudą, nes tai yra chuliganizmas. Teisingai, duokim mes jiems viešų darbų, tegul nuvalo tas sienas. Bet kartu duokim jiems ir tas kitas sienas, kur jie galėtų reikštis. Kai mažam vaikui pakabini didelę rašymo lentą, jis nustoja paišyti ant sienų. Manau, kad ir su Vilniaus rašinėtojais būtų galima susitarti. Bet reikia tartis, o ne smerkti ir sodinti.

Sodinti reikia tuos, kurie niokoja Vilnių pjaudami medžius, kurie pasmerkė mirčiai Gedimino kalną, kurie duoda leidimus nelegalioms statyboms, kurie vagia asfaltą iš naujai tiesiamų gatvių, kad atiduotų dešimt procentų klerkams už laimėtus konkursus.

Sodinti reikia tuos, kurie už penkis milijonus išpjauna alyvas, išverčia senuosius žibintus, išaria žolę ir nutiesia šaligatvius Lukiškių aikštėje vien tam, kad iš karto po to skelbtų kitą konkursą paminklo statymo darbams, kuriam reikės dalį sudėtų plytelių nuardyti. Teisti reikia tuos, kurie įsisavino Europos pinigus taip gudriai, kad mes to net nepastebėjom, tuos, kurie už milijonus kuria interneto sistemas, kurios po valandos nulūžta, tuos, kurie ima kyšius automobiliuose, teismo salėse, Seimo rūmuose, verslo kabinetuose, prašmatniuose restoranuose. Jie padaro miestui daug daugiau žalos, nei sienų rašinėtojai.

Bet jie tyli ir garantuotai tylės, o jaunimas su dažų flakonėliu rankose yra neprognozuojamas. Pavojingas. Kaip ir kultūrinės spaudos atstovas ar žymus režisierius. Jie per drąsūs. Jie nebijo išsišokti ir pasisakyti. O kai pasakys, tai dar pusės nesuprasi, reikės guglinti, kas toks buvo Ezopas, ką norėjo pasakyti Tartiufas, o ką omeny turėjo Orvelas. Tikrai, geriau neprovokuokite jų, o pareikalaukite procento iš viešųjų konkursų vykdytojų. Surinktus pinigus galėsite skirti kultūrinei spaudai. Nelaukite, kol jie susivienys su grafitininkais ir ant balto lapo Solomono rašysena parašys jums F**k you.

berlynodienorastis.blogspot.de
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Kovo „Moters“ viršelio veidas Rūta Meilutytė: vis dar mokausi susitaikyti su tuo, kad kam nors galiu nepatikti

Kovo mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – plaukikė Rūta Meilutytė. Viršelis – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (fotografas – Rokas Darulis, stilius – Emilijos Knyzelytės, makiažas – Gretos Juozaponytės).

Aktorė Eglė Mikulionytė: teatre nugyvename daug skirtingų gyvenimų

Fotosesijoje premjeros “Trys super žvaigždės“ aktorės tapo sunkiai atpažįstamomis.

Aktorė Jūratė Onaitytė: scenoje negali nepamilti partnerio + VIDEO

O taip reta teatre moterų aktorių, kurios jaustųsi laimingos savo karjera.

Vieno paveikslo istorija. Net ir menu nesidomintieji nelieka abejingi šiam kūriniui (2)

„Ak, tai primena iš gatvės paimto katiniuko istoriją“, – sakau. „Arba bjauriojo ančiuko“, – patikslina rašytojas, publicistas Andrius Jakučiūnas sąmokslininkiškai žvilgtelėjęs į Konstantino Gaitanži paveikslą iš ciklo „Konstatacija“ (2011–2012 m.).

Docentė Raimonda Ragauskienė: Barbora Radvilaitė nebuvo nunuodyta – tai įrodyta XX a. pradžioje (2)

„Labai svarbu užduoti klausimus praeičiai, kad galėtume gyventi rytoj“, – sako istorikė humanitarinių mokslų daktarė doc. Raimonda Ragauskienė. Ji nagrinėja Lietuvos metriką, privačius bajorijos archyvus, o pagrindinė jos tyrimų tema yra garsieji Radvilos. Monografiją „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pabaiga – XVII a.)“ mokslininkė rašė dešimt metų.

Lina Anušauskienė apie santuoką: dvi stiprios asmenybės vienuose namuose negalėtų gyventi

Seimo nario Arvydo Anušausko ir kone 27 metais jaunesnės jo žmonos Linos meilės istorija visuomenėje sukėlė daug prieštaringų reakcijų.

Aktorė ir režisierė Ieva Jackevičiūtė: ir aš likau visai viena su savo vaikais

Ieva Jackevičiūtė prieš šešerius metus buvo visur: vedė TV laidas, dalyvavo šokio projektuose, vaidino ir šoko didžiosiose Lietuvos teatro scenose, užsiėmė edukologine veikla. Šiandien, augindama 5,5 m. dukrą ir 2,5 m. sūnų, Ieva dalinasi savo motinystės patirtimi ir išgyvenimais, padėjusiais atrasti balansą tarp profesinės savirealizacijos ir namų gerovės.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė: apie ilgesį ir didelę didelę boružę (1)

Vilniaus mažasis teatras švenčia – Lietuvos šimtmečio išvakarėse aktorė Eglė Gabrėnaitė apdovanojama Nacionaline kultūros ir meno premija.

Detektyvu virtusi meilės drama atskleidžia kitą mūsų istorijos pusę

Literatūroje išaukštinta Barboros Radvilaitės ir didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilė nepalieka lietuvių sąmonėje vietos jokiai kitai Renesanso laikų meilės istorijai. Bet gyvenimas vyko ne vien karalių ir didikų rūmuose.

Jurgita Jurkutė-Širvaitė: pertraukos gyvenime labai reikalingos ir naudingos (3)

Viena ryškiausių ir mylimiausių televizijos laidų vedėjų Jurgita Jurkutė-Širvaitė kurį laiką buvo pasitraukusi iš viešumos. Dukrelę auginanti moteris sako, kad tai buvo trumpas jos profesinis atsikvėpimas, po kurio ji vėl žengia į eterį.