Lina Ever: kunigas ir vėlyvi alkoholio ragautojai – su jais reikia kovoti?

 (2)
Baltas lapas. Lapas, reiškiantis ne naują pradžią, bet mirtį. Apsnigtą kapą. Lapas, iš kurio, lyg žiurkės iš skęstančio laivo, pabėgo žodžiai.
© Asmeninis archyvas / Renato Neverbicko nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Keliu kepurę prieš leidinio “Literatūra ir menas” redaktorių, kad neišsigando ir metė tą baltą pirštinę. Kad nekalbėdamas pasakė daugiau apie mūsų šių dienų aktualijas nei visų kitų leidinių antraštės kartu sudėjus.

Skeptikai komentuoja, kad jie nieko taip nelaimės, kvailas protestas (prieš apkarpytą leidinio finansavimą) ir tiek. Atsirado ir tokių, kurie piktinosi sakydami, kad kultūrinė spauda Lietuvoj visai nieko neverta, kad tai valdžios pinigų švaistymas, nes meno ir literatūros apžvalgininkai nieko gero nebegali pasakyti ir apskritai kam jie reikalingi ir kam juos finansuoti.

Kai pagalvoji, tai juk tikrai valstybė gali egzistuoti be knygų, be parodų, be kultūrinės spaudos, be literatūros ar meno kritikų. Be verslo kritikų. Be valdžios kritikų. Kuo mažiau kritikų – tuo geriau. tuo švaresnės sienos ir ramesnės galvos. O jei koks atsiranda, pasitelkiamas viešumas ir valdžiai nieko nebereikia daryti, patys tautiečiai tokį suvalgo socialiniuose tinkluose. Nes ten mes visi viską žinome geriausiai. Nes ten mes drąsūs ir protingi. Ten mes griežti ir teisingi. Rašydami komentarus išliejame visą tulžį, kurios nedrįstame įvilkti į konstruktyvios kritikos žodžius ir veiksmus.

Paskelbė policija apie sugautus grafitininkus ir visas feisbukas džiūgauja, ploja rankomis, giria policiją, kuri pagavo sienas peckiojusį Solomoną. Visi tokie Vilniaus patriotai, visi už švarias sienas, kad net gražu klausyti. Ir kokia mūsų policija šaunuolė, jai tiesiog premiją duoti reikia už tokį žygdarbį – po septynerių metų pagaliau pagavo sienas terliojusių vaikiščių gaują.

Beveik iš karto pamiršome, kad ne visada juos prisišauksi, kai dingsta vaikai, prievartaujamos merginos ir po miestą laksto girti BMW. Nekalbu apie tuos atvejus, kad jie net nesivargina gaudyti kyšių davėjus ar „atkatų“ ėmėjus, kad miestą žalojančių sprendimų priėmėjai nesulaukia ne tik teismo ir baudų, bet netgi viešo papeikimo. Užtat kitos antraštės skelbia, kad policija nubaudė beveik šimtą žmonių, kurie pirko alkoholį po nustatytų valandų. Kitos sako, kad tuoj nubaus ir kunigą R. Doveiką, kuris išdrįso laikyti Piemenėlių mišias nebaigtoje Pilaitės bažnyčioje neturėdamas tam jokių leidimų. Su tokiais tikrai reikia kovoti. Jie turbūt labiausiai pavojingi visuomenei.

Aš neginu grafičių piešėjų, taip pat manau, kad tie sienų tepliotojai turi gauti baudą, nes tai yra chuliganizmas. Teisingai, duokim mes jiems viešų darbų, tegul nuvalo tas sienas. Bet kartu duokim jiems ir tas kitas sienas, kur jie galėtų reikštis. Kai mažam vaikui pakabini didelę rašymo lentą, jis nustoja paišyti ant sienų. Manau, kad ir su Vilniaus rašinėtojais būtų galima susitarti. Bet reikia tartis, o ne smerkti ir sodinti.

Sodinti reikia tuos, kurie niokoja Vilnių pjaudami medžius, kurie pasmerkė mirčiai Gedimino kalną, kurie duoda leidimus nelegalioms statyboms, kurie vagia asfaltą iš naujai tiesiamų gatvių, kad atiduotų dešimt procentų klerkams už laimėtus konkursus.

Sodinti reikia tuos, kurie už penkis milijonus išpjauna alyvas, išverčia senuosius žibintus, išaria žolę ir nutiesia šaligatvius Lukiškių aikštėje vien tam, kad iš karto po to skelbtų kitą konkursą paminklo statymo darbams, kuriam reikės dalį sudėtų plytelių nuardyti. Teisti reikia tuos, kurie įsisavino Europos pinigus taip gudriai, kad mes to net nepastebėjom, tuos, kurie už milijonus kuria interneto sistemas, kurios po valandos nulūžta, tuos, kurie ima kyšius automobiliuose, teismo salėse, Seimo rūmuose, verslo kabinetuose, prašmatniuose restoranuose. Jie padaro miestui daug daugiau žalos, nei sienų rašinėtojai.

Bet jie tyli ir garantuotai tylės, o jaunimas su dažų flakonėliu rankose yra neprognozuojamas. Pavojingas. Kaip ir kultūrinės spaudos atstovas ar žymus režisierius. Jie per drąsūs. Jie nebijo išsišokti ir pasisakyti. O kai pasakys, tai dar pusės nesuprasi, reikės guglinti, kas toks buvo Ezopas, ką norėjo pasakyti Tartiufas, o ką omeny turėjo Orvelas. Tikrai, geriau neprovokuokite jų, o pareikalaukite procento iš viešųjų konkursų vykdytojų. Surinktus pinigus galėsite skirti kultūrinei spaudai. Nelaukite, kol jie susivienys su grafitininkais ir ant balto lapo Solomono rašysena parašys jums F**k you.

berlynodienorastis.blogspot.de
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

5 būdai, kuriais princas Harry ir Meghan Markle per savo vestuves pagerbė princesę Dianą

Princo Harry ir Meghan Markle vestuvės į istoriją įeis kaip viena didžiausių šio dešimtmečio karališkųjų švenčių. Nieko keisto, kad svarbiausią savo gyvenimo dieną princas rado ne vieną būdą paminėti savo velionės mamos atminimą.

Kensingtono rūmai: nuspręsta, kas vietoj tėvo prie altoriaus lydės Meghan Markle

M. Markle tėvas Thomas dėl širdies operacijos negalės dalyvauti vestuvėse ir lydėti dukters prie altoriaus.

Gabriele d‘Annunzio: italų rašytojas, diktatorius, suvedžiotojas, kuriam priskaičiuojama iki 4 tūkstančių meilužių (1)

„Il Vate.“ Pranašas, tautos dainius, vizionierius. Taip Gabriele‘ę d‘Annunzio (1863–1938 m.) vadino italai. Greta rikiuojasi ir kiti apibūdinimai: rašytojas, politikas, karo didvyris, diktatorius, fašizmo ideologas, rafinuotas suvedžiotojas ir dekadentizmo simbolis. Socialinių vaidmenų, titulų ir epitetų gausa liudija mažų mažiausiai tai, kad d‘Annunzio buvo intriguojanti asmenybė.

Po pasaulį besibastanti Viktoro Gerulaičio dukra Eglė: keliauti viena nebijojau ir nebijau

Kai pirmą kartą į rankas pakliuvo žinomo muzikologo Viktoro Gerulaičio dukros Eglės Gerulaitytės (33 m.) „Bastūnės liudijimai“ su pačia autore neįprasta šukuosena ant viršelio, į galvą atėjo vienintelis žodis – drąsu. Visgi pradėjusi skaityti knygą supratau, kad tai – tik smulkmena. Drąsu buvo keliauti vienai motociklu po Pietų Amerikos šalis nemokant gerai važiuoti, neturint modernių žemėlapių ir pinigų susimokėti už sočią vakarienę bei viešbučius.

Neuromokslininkė Urtė Neniškytė: namo grįžau su dukra ir su paveikslu

Viskas prasidėjo nuo racionalaus sprendimo: svetainės sienai reikia paveikslo. Šis pasakojimas – ne nuotykis ir ne meilės istorija. Vis dėlto Vytenio Lingio paveikslo „Kalnai“ (2016 m.) atsiradimas neuromokslininkės Urtės Neniškytės namuose neapsiėjo be sutapimų ir naujų potyrių.

Jūroje žmonos netekęs Romualdas Požerskis: mačiau jos akis, bet kitą akimirką dingo ir neberadau

Garsus fotomenininkas, iš jūros ištraukęs skęstančias anūkes, žmonos išgelbėti nebespėjo.

Melania Trump pateko į ligoninę

JAV pirmajai poniai Melaniai Trump buvo atlikta inkstų operacija.

Jonas Öhmanas: tie, kurie teigia nieko nebijantys, meluoja. Visi ko nors bijo (2)

Joną Öhmaną (52 m.) kažkas neseniai pavadino žinomiausiu švedu Lietuvoje ir populiariausiu lietuviu Ukrainoje. Šį žmogų būtų labai sunku įsprausti į vieną apibrėžimą. Jis Upsalos universitete studijavo teologiją ir filologiją, atvažiavęs į Lietuvą ėmė tyrinėti pokarį ir kurti apie tai dokumentinius filmus, dabar važinėja į Ukrainą pilnomis dėžėmis. Vienos jų – vaikams, kitos – snaiperiams.

Vienuolis Kęstutis Marčiulynas: pinigai gali sugadinti net ir patį dvasingiausią žmogų (1)

Visada tikėjau, jog nuoširdus pokalbis su kitu žmogumi gydo – pokalbis apie gyvenimo patirtis, pamatytus stebuklus ir išgyventus skausmus, paslėptas ar visiems suprantamas, tačiau sunkiai įgyvendinamas gyvenimo tiesas.

Dailininkė Gia Ram: turbūt dėl to ir tapau nuogas moteris, nes jos – be kaukių (2)

Viena ryškiausių jaunos kartos Lietuvos tapytojų Gia Ram, atrodo, alsuoja laisvę. Drąsi menininkė netelpa į jokius rėmus – „jie tik mūsų galvose“, sako ji. Nepabijojusi mesti mokslų dailės akademijoje, Gia pati atrado savo kelią, surengė sėkmingas parodas ir vėl pristato naujus darbus, persmelktus spalvų ir slapto palinkėjimo – išdrįsti būti savimi.