Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto: protokolo Vatikane nesilaikymas atsisuka prieš tą, kuris jo nepaiso

Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Irena Vaišvilaitė (59 m.) pasakoja apie anksti pajustą tikėjimo galią, teologijos ir Bažnyčios istorijos link pasisukusias studijas, apie ambasadorės pareigas, Vatikaną ir gražiausią savo amžiaus tarpsnį.

Skaitomiausi straipsniai:
- Kaip priversti orchidėją žydėti?
- S. Griaznova: pagaliau radau ramybę
- Įvaizdį pakeitusi Edita (32 m.): labai norėjau tapti moteriškesnė
- R. Polanskis: tragiška žmonos ir negimusio kūdikio netektis, kaltinimai satanizmu ir 13-metės išprievartavimu
- Obuolių pyragas su traškia morengine plutele

Trumpa dosjė

Gimė 1954 m. gruodžio 30 d. Pasvalyje.
Šeiminė padėtis. Viengungė. Turi seserį ir brolį.
Studijos. 1979 m. Maskvos valstybiniame M. Lomonosovo universitete baigė meno istorijos specialybę, 1998 m. Romoje esančiame Popiežiškajame Grigaliaus universitete – bažnyčios istorijos specialybę.
Moksliniai ir pedagoginiai laipsniai. 1984 m. įgijo meno istorijos daktaro laipsnį, 1998 m. – bažnyčios istorijos daktaro laipsnį. Yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė.
Karjera. 1978–1990 m. Vilniaus dailės institute (dabar – Dailės akademija) dirbo dėstytoja; buvo Lietuvos mokslo akademijos Dailės ir kultūros instituto skyriaus vedėja; Romoje Vatikano radijo lietuviškų laidų redaktore, Laisvosios Europos radijo Prahoje redaktore. 2004–2009 m. dirbo Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus vyriausiąja patarėja. 2009–2012 m. buvo Europos humanitarinio universiteto Vilniuje prorektorė. Nuo 2012 m. liepos mėn. – Lietuvos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino.
Poliglotė. Be gimtosios lietuvių dar moka italų, anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, lenkų, čekų, rusų kalbas.

Kai kalbėjomės telefonu ankstyvą pavasarį, minėjote, kad laukiate atostogų. Pagaliau šios atėjo, iš griežtos aplinkos išsprūdote į laisvę...

Atostogų tikrai labai laukiau. Bet Vatikano aplinka nėra griežta, veikiau – susikaupusi. Išmanyti protokolą ir jo laikytis šioje valstybėje yra svarbu. Antraip tau niekas nieko nepasakys, be to, taisyklių nesilaikymas atsisuka prieš tą, kuris jų nepaiso.

Viename interviu sakėte: „Viskas, kas įvyko mano gyvenime po 30 metų, buvo už drąsiausios svajonės ribos.“ Jūsų biografija – sodri ir turtinga. Nuolat mokotės, esate tikslo siekianti, nebijote iššūkių. Charakteris susiformuoja anksčiau nei iki Jūsų minimo trisdešimtmečio. Kokia buvote vaikas, paauglė?

Buvau nelengvas vaikas. Savarankiška, peštukiška. Mano elgesys pirmosiose klasėse įvertintas ir trejetu. Nebuvo tokios mokyklos, kur nebūčiau stovėjusi kampe už savo išdaigas. Turėjau labai daug energijos ir didžiąją savo gyvenimo dalį nebijojau konfliktų. Kartais tai atsisukdavo prieš mane, bet niekada dėl to labai nesigailėjau. Jeigu turi savo nuomonę, ją reikia apginti. Vaikystėje už peštynes, plepėjimą, nedrausmingumą, priešgyniavimą esu bausta. Ir vis tiek liežuvio už dantų nelaikydavau.

Jaunystėje mano temperamentas veržėsi greitai, emocijos buvo staigios, reakcija – griežta. Buvau knygė, daug skaitydavau, jaučiausi nemažai žinanti ir negalėdavau nutylėti, kai kitas pateikdavo, mano manymu, iškreiptą tiesą, faktus. Yra konfliktų, į kuriuos turi veltis: pasakyti savo poziciją, nesutikti, prieštarauti, ginti savo idėją. Tam reikia apsispręsti. Ilgainiui supranti, kad negalima konflikto paversti savo gyvenimo būdu. Kad jį reikia naudoti kaip ypač stiprų vaistą – atsargiai, apgalvojus, itin dozuoti.

Sovietmečiu bažnyčią lankydavome slėpdamiesi nuo šventoriuje stoviniuojančio ir mokinius registruojančio „atstovo“. Koks Jūsų tikėjimo kelias?

Aš gimiau tikinčioje šeimoje, augau tikinčių žmonių aplinkoje. Mano tėvai buvo praktikuojantys katalikai. Giliai religinga buvo mano močiutė – mamos mama Ona Samulionienė. Ji turėjo visus iki karo Lietuvoje leistų žurnalų komplektus, senelių vienkiemyje buvo ir mano dėdės kunigo seminarijos laikų biblioteka. Godžiai viską skaitydavau. Kai galvodavau apie tai, kuo ketinu būti, tvirtai žinojau: noriu, kad gyvenimas sietųsi su knyga ir su tikėjimu.

Močiutei tikėjimas reiškė viską, ir ji sugebėjo man tai perteikti. Ji melsdavosi tris kartus per dieną prie kryžiaus. Kai lankiau pradinę mokyklą, ir man buvo natūralu nueiti prie namų esančio kryžiaus pasimelsti, gėlę pamerkti. Šalia gyveno mokytoja, ji manė, kad tai – netoleruotinas elgesys. Taigi pirmas konfliktas dėl tikėjimo įvyko antroje klasėje. Patekau į mokyklos sienlaikraštį. Motina stojo mano pusėn. Atsiminkime laikus: 1963-ieji, naujoji ateistinio vajaus banga. Pamenu, į mūsų mokyklą buvo atvykusi inspektorė, atėjo per pamoką į klasę ir paklausė: „Vaikai, kas iš jūsų einate į bažnyčią?“ Beveik visa klasė pakėlė rankas. Vėliau mokytoja prašė: „Kai kitą kartą klaus, jūs tų rankų nekelkit.“ Tai buvo Vadaktėlių aštuonmetėje Panevėžio rajone. Mokykla veikė buvusioje klebonijoje, mes mokėmės beveik ant šventoriaus. Mano tikėjimo kelias buvo natūralus, o pirmas susidūrimas leido suprasti, kad nesu iki galo laisva. Paskui pamažu pradėjau klausti savęs: „Kodėl aš tikiu, kas yra tikėjimas, ar tikrai Dievas yra?“ Paauglė išgyvenau konformizmo laikotarpį – nutolau nuo Bažnyčios.

Kodėl nusprendėte studijuoti dailės istoriją Maskvoje?

Bažnyčių, kurias lankiau, pastatai, jų puošyba, paveikslai buvo nuostabus, magiškai traukiantis pasaulis, skatinantis meno kultūros ir gyvenimo gylio jausmą. Pamačiusi plačią, į Vakarų Europą orientuotą Maskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto Istorijos fakulteto dailės istorijos programą nusprendžiau važiuoti.

Mano dėstytojai tikėjimą vertino kaip svarbią žmogaus gyvenimo dalį, religiją laikė neatskiriama kultūros dalimi. Tai smarkiai skyrėsi nuo to, ką grįžusi radau mūsų šalies aukštosiose mokyklose, čia religija, ypač katalikybė, buvo tabu.

Neplanavau keisti veiklos srities, bet labai domino religijos istorija. Dėl antrų studijų praradau ankstesnį darbą tuomečiame Kultūros istorijos institute, tad įsidarbinau Vilniaus universitete. Žurnalistika domino jaunystėje, o radijo žurnalistika yra labai įdomi ir reikalauja kūrybiškumo. Politika, ypač – tarptautine, visada domėjausi. Taigi visi darbai, kuriuos dariau ir dabar darau, man yra įdomūs.

Nuo 1978 metų beveik nenutrūkstamai dėstau. Tai tęstiniausia mano veikla. Šiemet grįšiu į Vilniaus universitetą dėstyti Lietuvos kultūros istorijos įvado Istorijos fakulteto kultūros istorijos bakalaurams.

Paradoksalu, kad Maskvoje įkvėpėte daugiau laisvės nei namuose.

Paskutines keturias klases baigiau labai laisvoje mokykloje – Panevėžio pirmojoje vidurinėje (dabar – J. Balčikonio gimnazija). Maskvoje, valdžios centre, tuo metu buvo aiškios ribos tarp kolaboravimo ir nepritarimo sistemai. Bet mes, iš kitur atvykę studentai, tos nomenklatūrinės Maskvos beveik nematėme, universiteto aplinka buvo laisva. Dalis dėstytojų ir studentų smerkė prisitaikėliškumą, begėdišką karjerizmą. Žinoma, būti opozicininku, ypač menininkui, buvo sunku.

Andergraundo dailininkai gyveno valgydami kopūstus ir morkas. Tiesa, devintojo dešimtmečio pabaigoje iš maskviečių darbus pradėjo pirkti Vakarų ambasadų darbuotojai, tad jų gyvenimas kiek palengvėjo. Lietuvoje menininkams režimas buvo minkštesnis, bet akademinė terpė – daug labiau uždusinta. Maskvoje ar Peterburge, net jei papuldavai į zoną, kur režimas tavęs netoleravo, buvo neformalų, bendraminčių, tad galėjai išgyventi. Daug intelektualų dirbo akademinio gyvenimo paribyje – muziejuose, klubuose. Žinoma, jie negalėjo dėstyti, publikuotis, bet pamenu labai įdomias paskaitas Maskvos Pilių muziejuje, kur telkėsi Bizantijos ir senosios Rusijos kultūros tyrinėtojai.

Esate pirmoji moteris, atstovaujanti mūsų šaliai Šventajame Soste. Papasakokite apie savo darbą.

Moterys iš prie Šventojo Sosto akredituotų 179 ambasadorių sudaro maždaug 10 proc. Vatikane reziduojantis popiežius yra Katalikų bažnyčios galva, o ši pasaulyje turi milijardą du šimtus milijonų tikinčiųjų. Ambasadas prie Šventojo Sosto turi ir nekatalikiškos, ir nekrikščioniškos šalys. Lietuvai – nedidelei ir dar neseniai valstybingumą atgavusiai valstybei – svarbu, kad Vatikanas ją matytų, pažintų, suprastų tarptautinės politikos siekius. Be to, čia yra daug – per 80 – ambasadorių iš Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos, tų regionų, kur mes neturime savo ambasadų ir apie mus mažai žino. Tad daugeliu atveju esame vieninteliai lietuviai, kuriuos mato tolimų valstybių, tarkim, Benino, Senegalo ar Indonezijos, atstovai. Teko girdėti: „Sakai, esate maža valstybė. Tai kokio dydžio?“–„Trys milijonai gyventojų.“–„Tikrai? O pagal tai, ką darote, maniau, kad esate kur kas didesni.“

Kaip Jūs įsikūrusi?

Visos ambasados prie Šventojo Sosto yra įsikūrusios Romoje, nes Vatikanas teužima 44 hektarų plotą. Šiandienis Šventasis Sostas – tai, kas liko iš didelės popiežių valstybės, gyvavusios iki 1870 m. Tuomet, suvienijus Italiją ir jos karaliumi paskelbus Sabaudų giminės atstovą Viktorą Emanuelį II, popiežius Pijus IX nepripažino susivienijusios valstybės, ekskomunikavo karalių, jo rėmėjus ir užsidarė Vatikane. Už jo ribų negalėjo išeiti nė vienas popiežius iki 1929 m. Tais metais pasirašytos Šventojo Sosto ir Italijos sutartys, kuriomis sureguliuoti Vatikano ir Italijos santykiai, įkurtas Vatikano miestas valstybė. Italijoje mes turime visas diplomatų privilegijas, tarp jų – asmeninį, teritorijos, automobilio neliečiamumą.

Lietuvos ambasada prie Šventojo Sosto yra popiežiaus Julijaus II vardu pavadintoje, vienoje gražiausių Romos gatvių – Via Giulia. Mūsų kanceliarija yra nedidukė, bet išsitenkame, esame pati mažiausia ambasada prie Šventojo Sosto. Aš esu viena, man padeda raštininkė. Darbo krūvis yra didelis.

Ar ambasadoriai prie Šventojo Sosto popiežių mato dažnai?

Reguliariai. Kartą per metus popiežius priima visus ambasadorius. Pasako kalbą, nušviečiančią Šventojo Sosto poziciją įvairiais klausimais, pasisveikina ir trumpai pasikalba su kiekvienu ambasadoriumi. Aš dar kalbėjausi su Benediktu XVI, man tai buvo labai svarbus pokalbis. Per dvejus popiežiaus Pranciškaus vadovavimo metus turėjau progą lydėti aukščiausius mūsų pareigūnus – ministrą pirmininką A. Butkevičių, prezidentę D. Grybauskaitę, užsienio reikalų ministrą L. Linkevičių į susitikimus su Katalikų bažnyčios vadovu. Dalyvauju ir popiežiaus reguliariai aukojamose Šv. Mišiose.

Koks yra susitikimų su popiežiumi aprangos kodas?

Jeigu renginys, kuriame dalyvauja popiežius, nėra labai oficialus, tinka vadinamoji miesto apranga, bet tikimasi, kad ji bus santūri, ne ekstravagantiška ir ne per kasdieniška. Jei renginys yra iškilmingas, moterys vilki juodą uždarą suknelę žemiau kelių ar tokio pat ilgio sijoną su švarkeliu, galvą dengia juodu vualiu arba skrybėlaite su vualiu. Vyrai vilki frakus arba diplomatų uniformas. Ir vyrai, ir moterys gali vilkėti tautinį kostiumą. Jis prilygsta pačiam iškilmingiausiam aprangos variantui. Ypač dažnai tautinius kostiumus vilki Azijos ir Afrikos šalių atstovai.

O kas gali rengtis baltai?

Tik tuo metu valdančios katalikės karalienės. Šiuo metu – tai Ispanijos karalienė Letizia ir Belgijos karalienė Mathilda. Išimtis padaryta minėtos Sabaudų dinastijos princesėms.

Vatikanas – tai ir meno lobynai. Kodėl bažnytinis menas yra toks erotiškas?

Na, toli gražu ne visas bažnytinis menas yra erotiškas, bet jūs užkabinote rimtą krikščioniškojo meno klausimą. Krikščionybėje kūnas ir siela yra neatsiejami. XVI a. Vakarų krikščionybė skilo iš dalies ir dėl požiūrio į bažnytinį meną. Dalis krikščionių, pavyzdžiui, evangelikai reformatai, „išvalė“ bažnyčias nuo bet kokio liturginio meno. Bet to laiko dailininkai katalikai, tarkim, G. L. Bernini arba P. P. Rubensas, kūrė itin jausmingus ir juslingus darbus. Kodėl? Todėl, kad vienintelis būdas išreikšti dvasinius išgyvenimus buvo per kūną, jo kalbą. Ir nepamirškime, kad žmogus yra aukščiausiasis Dievo kūrinys. Žmogaus kūnas Dievo yra sukurtas kaip geras ir gražus, visu kuo vertingas. Jis yra atpirktas Įsikūnijimu. Suprantu, kad kartais gali klaidinti kūno ir dvasios supriešinimas Šventajame Rašte, bet originalo kalba vartojamas ne žodis „kūnas“, o „mėsa“, turint mintyse iškreiptą, sužeistą, pirmapradiškumą praradusį kūno veikimą.

Vatikano valstybės vartus saugo šveicarai gvardiečiai bei Vatikano policija. Turistai pastebi, kad tai – rinktiniai vyrai. Kodėl šios tarnybos atstovams tokia svarbi išvaizda?

Patikėkite, šveicarų gvardiją sudaro visai normalūs, t. y. įvairiausi jauni, vyrai. Yra aukštų, vidutinio ir žemesnio už vidutinį ūgio jaunuolių. Jūsų minimą įspūdį gal lemia du dalykai: puošni uniforma ir tai, kad į visų kariuomenių garbės sargybą renkami išvaizdžiausi vyrai. Šveicarų gvardijos šauktinių yra daugiau nei šimtas, jie saugo penkis įėjimus į Vatikaną. Jei kas nors turėtų laiko pastovėti greta gvardiečių bent pusvalandį, pamatytų, kad jie ne tik gražiai atrodo, bet ir nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro bendrauja su turistais. Į šias vietas priimami daugiau kalbų mokantieji, iš jų laukiama, kad bus labai kantrūs, santūrūs ir pasiruošę padėti. Šveicarai yra, sakytum, Šventojo Sosto pasieniečiai. Jie taip pat saugo popiežių per viešus renginius. O tvarką Vatikano viduje palaiko žandarai. Jie yra italai, beje, ir tarp jų pasitaiko gana išvaizdžių.

Man įdomu, kad Vatikanas turi savo paštą, geležinkelio stotį, sraigtasparnių nusileidimo aikštelę. Ar esate apžvelgusi visą Vatikano teritoriją nuo Šv. Petro bazilikos viršaus?

Stulbina ir pribloškia Šv. Petro bazilikos mastelis. Nuo viršaus puikiai matosi visa nedidelė valstybė. Ten esu buvusi porą kartų, nemanau, kad būsiu daugiau. Įkopti į aukštą kupolą reikia sveikatos. Lipti nėra patogu. Tiems, kas yra klaustrofobiški, sunkiai ištveria tvanką ar nemėgsta grūsties, patarčiau nesileisti į šią kelionę.

Po Antrojo pasaulinio karo Vatikanas išgyveno ne vieną reformą ir dabar yra palyginti modernus. Vis dėlto pačiame jame visą parą galioja rimtis, negalima rėkauti, bėgioti, be leidimo filmuoti profesionaliomis kameromis ir t. t.

Vatikano teritorija labai maža, o lankytojų objektuose – Šv. Petro aikštėje, Šv. Petro bazilikoje ir Vatikano muziejuose per pastaruosius 20 metų daugėja geometrine progresija. Šv. Petro aikštė – viena pasaulyje lankomiausių vietų. Dabar Vatikane gidui privalu turėti mikrofoną, o turistams – ausines. Ir vis tiek nepavyksta tinkamai sumažinti triukšmo. Automobiliams Vatikane leidžiama važiuoti ne greičiau kaip 30 km per valandą.

Ar Jums dažnai tenka lankytis Maltos ordino rengiamuose priėmimuose?

Ne. Maltos ordinas pirmiausia užsiima labdaringa veikla ir mažai dėmesio skiria reprezentacijai. Diplomatai kviečiami du kartus. Naujųjų metų pradžioje Didysis magistras apžvelgia ordino veiklą. Per Šv. Jono Krikštytojo – Ordino globėjo – iškilmę aukojamos iškilmingos Šv. Mišios, kviečiami ambasadoriai, po mišių rengiami šventiniai pusryčiai. Prie Maltos ordino esu akredituota mažiau nei dveji metai.

Kodėl prie Maltos ordino skiriami užsienio šalių ambasadoriai?

Suverenus karinis Hospitaliečių Jeruzalės šventojo Jono, Rodo ir Maltos ordinas turi valstybės statusą, nors neturi teritorijos. Jis įkurtas 1048 m., o įstatai popiežiaus patvirtinti 1113-aisiais. Iš pradžių ordinas veikė prie Jeruzalėje įsteigtos Šv. Jono ligoninės, kurioje globoti ir gydyti piligrimai iš Europos bei vietos krikščionys. XIII a. pabaigoje XIV a. pradžioje žlugus krikščioniškajai Jeruzalės karalystei, Šv. Jono ordinas įsikūrė Rodo saloje. XV a. šią salą užėmus turkams, vienuolija persikėlė į Maltą ir vienuoliai pasivadino Maltos riteriais. Kai Napoleonas iš ten juos išvijo, popiežius priglaudė Romoje. Maltos ordino Didžiojo magistro rezidencija nuo 1834 m. veikia gatvėje Via Condotti stovinčiuose rūmuose. Beje, ordinas leidžia savo pašto ženklus ir kaldina euromonetas.

Lietuvoje Maltos ordinas veikia per globos tarnybą. Jo riteriai – vienuoliai ir kilmingi vedę vyrai, davę klusnumo įžadą, savo gyvenimą pašvenčia ordino reikalams, visame pasaulyje organizuoja globą ir rūpybą, ligonines, senelių namus, aptarnauja konflikto vietas, steigia lauko ligonines, teikia psichologinę pagalbą.

Turistai pastebi, kad Vatikano prieigose siūloma gausybė suvenyrų. Kaip šiuolaikinio pasaulio komercijos vėjai veržiasi į šį miestą valstybę?

Tai, kas siūloma Vatikano prieigose, su pačiu juo dažniausiai neturi nieko bendra. O pajamos iš bilietų į Vatikano muziejus, su jais susijusių leidinių, suvenyrų, yra viena reikšmingų Šventojo Sosto biudžeto įplaukų. Vatikanas neturi pramonės, o popiežiaus veiklai, labdarai, Šventojo Sosto diplomatiniam korpusui (109 nunciatūroms pasaulyje) reikia lėšų. Pasaulyje yra renkamas Šv. Petro grašis – visose katalikų parapijose kartą per metus. Pernai surinkta apie 276 milijonus litų. Pašto ženklai, Vatikano euro monetos (šios parduodamos kolekcine kaina, nors cirkuliuoja ir apyvartoje) duoda pajamų.

Esate sakiusi, kad žmogaus gyvenimas nėra tik darbas. Vis dėlto, kas šiuo požiūriu Jums vertingiausia, įdomiausia ir smagiausia?

Žmonės. Dalis Vatikane akredituotų ambasadorių yra ne karjeros diplomatai, o akademikai, teologai, kultūros istorikai, politikai, įvairūs specialistai – turtingos patirties, plačių tarptautinių pažiūrų asmenybės. Bendraudami nesunkiai įbrendame į įdomius, sąmojingus, gilius pokalbius, susidraugaujame. Pagrindinis diplomatinės veiklos tikslas – taika ir gerovė savo valstybei. Oficiali Šventojo Sosto diplomatinė doktrina teigia, kad gerovė ir taika gali būti tik visuotinės.

Kaip ilsitės po darbo?

Poilsiui šis darbas nėra palankus. Su vakariniais renginiais diena išsitęsia iki 14 darbo valandų. Darbo daug, pavargsti, bet ar gali skųstis, jei tarp renginių turėdamas valandą laiko, o pėstute iš vieno į kitą, žinai, užtruksi dvidešimt minučių, pakeliui gali užsukti pasižiūrėti tris Caravaggio paveikslus. Man, buvusiai dailės istorikei, tai – kompensacija.

Iš renginio į renginį 20 minučių einate pėsčiomis... Ar neturite vairuotojo?

Ambasada vairuotojo neturi, paslaugoms samdo pastovų asmenį – italą. Tokia padėtis nėra ideali. Jei galime, stengiamės vairuotojo nesikviesti, bet yra daugybė situacijų, kai be mašinos neįmanoma išsiversti.

Kaip maitinatės, jei ir virėjos neturite?

Daug kas iš kolegų nustemba sužinoję, kad neturiu namų šeimininkės. Alga neleidžia. Maitinuosi namie. Nusipirkti produktus, gamintis maistą, kai gyveni viena, be to, esant griežtai dienotvarkei, užima laiko. Bet tikrai nesu kokia išskirtinė. Ši Lietuvos diplomatinės tarnybos generacija – žmonės, kurie daro maksimaliai minimaliomis sąlygomis.

Ką šiuo savo gyvenimo etapu labiausiai vertinate?

Džiaugiuosi, kad turiu įdomų darbą, atsakingas pareigas ir dar galiu mokytis, būti kūrybinga. Man šiemet sukanka šešiasdešimt. Savo pačios amžiuje vertinu tai, kad pasaulis nuskaidrėja. Gražus laikas. Supranti, kad jo liko nedaug, tavo asmeninis horizontas jau matosi, bet tai nekelia panikos. Ryškėja svarbiausi dalykai, o mažiau svarbūs nublanksta. Visi žinome, kad esame laikini, tačiau šiuo amžiaus tarpsniu laiko ribos pasidaro gana apčiuopiamos. Jau ramiai galima pasakyti, kuriuos dalykus turėtų daryti jauni žmonės, o kokių įsipareigojimų negali atsisakyti.

Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.


Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis