Lietuvė gydytoja penkiaženklę algą užsienyje paaukojo dėl šeimos

Prieš keletą metų dėl ištikusios finansinės krizės dažnas lietuvis susimąstydavo, o drąsesnis ir ryždavosi emigracijai ten, kur atlyginimai didesni, žmonės daugiau šypsosi, ir iš kur lėktuvu Lietuvą pasieksi vos per porą valandų.

Nors dažniausiai tautiečiai į užsienį traukė dirbti neaukštos kvalifikacijos darbų, buvo ir tokių, kurie sugebėjo sėkmingai kopti karjeros laiptais net ir svetur. Viena jų – vilnietė psichiatrė – psichoterapeutė Daiva Barzdaitienė (47 m.), kuri savo patirtimi ir žiniomis nurungė ne vieną kvalifikuotą britą. Tačiau kartais tėvynės ilgesys ir šeimos gerovė nukonkuruoja net ir svajonių darbą...

Prieš išvykdama į užsienį daugelį metų dirbote Vilniaus miesto Psichikos Sveikatos centre: Ūmių psichozių, vėliau - Valgymo sutrikimų skyriuje. Ar nebuvo gaila palikti?

Užsienis mane viliojo dėl trijų priežasčių: noras patirti Vakarus ne turisto akimis, suteikti vaikams vakarietišką išsilavinimą (gydytoja tuo metu augino 13-metę dukrą ir 10 m. sūnų – aut.past.) ir gauti „padorų“ atlyginimą už savo darbą.

Jaučiausi finansiškai negerbiama Lietuvos valstybės – mano alga, dirbant visu etatu, tuo metu siekė 1200 litų, - pasakoja gydytoja. - Tiek buvo įvertinti mano beveik du dešimtmečius trukę mokslai bei gydytojos praktika.

Darbą užsienyje jau buvo išbandžiusi. Teko gyventi Vokietijoje, tačiau ten grįžti netroškau: Vokietijoje visuomet liksi „antrarūšis“, esant progai, bus priminta, kad nesi vokietis, suprask - prastesnis. Pažįstami gydytojai, kurie jau buvo įsidarbinę Anglijoje, papasakojo apie gydytojo darbą toje šalyje, nurodė, kaip ieškoti skelbimų. Kadangi nemokėjau anglų kalbos, pradėjau intensyviai mokytis - svajonė išvažiuoti tuo metu atrodė verta visų pastangų.

Kaip pavyko rasti darbą? Ar tai sudėtingas procesas?

Susitvarkiau dokumentus ir pradėjau ieškoti darbo. Ir štai netikėtai pamačiau darbo aprašymą, kuris buvo labai panašus į tą, kokį dirbau Lietuvoje: Didžiojoje Britanijoje esančios Kento grafystės valgymo sutrikimų tarnybai reikėjo vadovo. Užpildžiau anketą, ir po kurio laiko mane pakvietė pokalbiui. Jame dalyvavo 10 nepriklausomų vertintojų iš įvairiausių organizacijų (viena jų – prestižinis Londono Karališkasis Psichiatrijos koledžas - aut.past.), kurių kiekvienas man rašė balus, daugiausiai jų surinkęs kandidatas ir gavo darbo vietą.

Vos tik gavusi darbą, Maidstono miestelyje (esančiame maždaug 60 km nuo Londono) susiradau butą ir atsivežiau apsižvalgyti vaikus. Norėjau, kad jie prie naujų namų priprastų dar iki prasidedant mokslo metams. Vyras nusprendė nemesti darbo Lietuvoje ir prisijungti prie mūsų, kai aš ir vaikai galutinai priprasime prie gyvenimo užsienyje.

Viskas - taip sklandžiai, net nesitiki...

Tarnybos aprašyme pozicija atrodė tobulai, maniau, kad pagaliau turėsiu svajonių darbą, tačiau pradėjusi dirbti pamačiau, kokia ten baisi situacija, ir ne juokais išsigandau. Tarnyboje dirbo tik vienas žmogaus su psichologiniu išsilavinimu (šeimos psichoterapeutas), puse etato – bendrosios praktikos gydytojas - rezidentas, visi kiti – med. seserys.

Tarnyba jau metus laiko neturėjo nuolatinio vadovo, jai vadovavo nuolat besikeičiantys gydytojai, kurie nieko nesuprato apie valgymo sutrikimus. Viskam iš esmės dirigavo skyriaus vadybininkė, kuria tapo viena iš sesučių, ji valdė ir finansus. Toji sesutė buvo emociškai sutrikusi - be galo agresyvi ir kartu baiminga asmenybė. Ji paniškai bijojo pacientų, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, kalbant apie gydymo įstaigos darbuotoją. Ji pirma laiko išrašydavo pacientus namo, o naujų vengė sakydama, kad taupo vietą itin rimtiems ligoniams. Kai atvykau, stacionare nebuvo nė vieno paciento!

Kaip med. sesuo gali turėti tokią valdžią?

Didžiojoje Britanijoje tai įprasta praktika – taupant pinigus (o gydytojai juk - „brangūs“) daug klinikinių funkcijų deleguojama med. seserims, vadybininkams ir t.t. Tarnyba ištisus metus buvo be nuolatinio vadovo, pavaduojantys gydytojai nesigilindavo į situaciją, tai visi praktiniai sprendimai ir buvo patikėti ilgai ten dirbusiai med. seseriai, kuri, deja, buvo itin netinkama asmenybė tokioms pareigoms.

Galite įsivaizduoti, koks chaosas buvo tarnyboje. Tačiau ir be darbo buvo didelių problemų – išvydę angliškas mokyklas vaikai pasibaisėjo. Lietuvoje mano dukra ir sūnus lankė Valdorfo mokyklą, o atvykus į Didžiąją Britaniją teko eiti į valstybines mokyklas. Dukra patyrė tikrą pragarą: jos bendramoksliai nesimokė, merginos per pamokas lakuodavosi nagus, o kur dar patyčios... Ji kiekvieną vakarą verkdavo, nežinojau, ką daryti, jau maniau krautis daiktus ir važiuoti namo, tačiau vis dar nesinorėjo pasiduoti...

Daiva Barzdaitienė
Daiva Barzdaitienė
Asmeninio archyvo nuotr.

Beje, pirmąją darbo dieną mane pribloškė ne tik apgailėtina situacija naujojoje tarnyboje. Tą dieną supratau, kad esu... nėščia! Tuomet man buvo 43 metai, apie jokį trečią vaiką jau seniai nesvajojau, o tuo labiau tuometinėje situacijoje. Vis dėlto, nors ir kaip neracionalu ar naivu tai atrodė, „netyčiuku“ labai apsidžiaugiau ir mylėjau jį jau nuo pat pirmų nėštumo akimirkų. Kasdienybė tuo metu buvo tragiška: dukra verkė dėl naujosios mokyklos, darbe – nuolatinė įtampa, kalbos barjeras, o aš - nėščia... Bijojau, kad stresas turės įtakos mažyliui, bet guodžiau save mintimis, jog vaikelio tai nepaveiks, kad visas baisus pasaulis lieka už įsčių ribų, ir jis vystosi saugiai.

„Juodasis periodas“ ėmė gerėti, kai darbe prie komandos prisijungė iš dekretinių atostogų grįžusi psichologė, su ja galėjau pasikalbėti apie esamą situaciją, pamažu įdarbinome naujus žmones, o galiausiai atsikratėme ir piktosios sesutės - ji pati parašė pareiškimą išeiti. Likus keliems mėnesiams iki gimdymo atvažiavo mano vyras, jis dvejiems metams pasiėmė tėvystės atostogų“. 

Ar nesinorėjo važiuoti gimdyti į Lietuvą ir ten pasilikti?

Buvo per daug investuota į darbą, negalėjau visko taip lengvai mesti. Juk net svetimą kalbą dėl naujų pareigų išmokau, vaikus atsivežiau, pradėjau kurti gyvenimą svetimoje šalyje.

Atėjus metui gimdyti, negalėjau gauti dekretinių atostogų, nes per trumpai buvau dirbusi naujajame darbe. Todėl pasiėmiau 5 mėnesius neapmokamų atostogų, kurios taip pat buvo nemažas išbandymas. Pajamų nebuvo, gyvenome iš mano santaupų. Namo nuoma – 1000 svarų sterlingų (apie 4175 Lt - aut.past.), dukra iš valstybinės mokyklos perėjo į privačią, ten mokslas kainavo 1000 svarų per mėnesį, o kur dar mokesčiai, naujagimio išlaidos ir t.t...

Į darbą grįžau, kai sūnui buvo vos trys mėnesiai, nes skyrius sunkiai funkcionavo be vadovo. Sunku buvo palikti tokį mažą kūdikį, gerai, kad gyvenome vos penkios minutės nuo ofiso, tai laksčiau pirmyn atgal maitinti.

Fiziškai tuomet buvo sunku, tačiau psichologiškai jaučiausi puikiai tiek šeimoje, tiek darbe - pertvarkant tarnybą pagal mano viziją situacija sparčiai pradėjo gerėti: tapome praktikos vystymo centru, kur mokytis važiuodavo medikai, pradėjome dalyvauti moksliniuose tyrimuose.

Papasakokite apie savo darbą?

Turėjau dirbti su pačiais sudėtingiausiais pacientais, nukreiptais i mūsų tarnybą, ne tokių kritiškų priežiūra rūpinosi kiti komandos nariai, tačiau galutinius sprendimus priimdavau aš. Darbas su ambulatoriniais pacientais – tik viena iš mano pareigų. Važiuodavau į ligonines apžiūrėti, diagnozuoti ir skirti gydymą valgymo sutrikimų turintiems pacientams, buvau vienintelė valgymo sutrikimų konsultantė beveik 2 milijonus gyventojų turinčioje Kento grafystėje.

Mūsų tarnyboje buvo ir intensyvaus gydymo stacionaras, tiesiogiai buvau atsakinga už 10 jame gydomų pacientų. Taip pat buvau atsakinga ir už savo komandą, kurioje dirbo apie 30 žmonių – juos reikėjo prižiūrėti, mokyti, spręsti klinikines ir santykių problemas. O kur dar studentai, rezidentai, šeimos gydytojų, kolegų psichiatrų klinikinis mokymas, strateginis Valgymo Sutrikimų tarnybos vystymas, darbo vietų planavimas, pačios lankomi įvairūs mokymai... Kiekviena diena – iššūkis ir didžiulis profesinis tobulėjimas.

Pakalbėkime apie Jūsų pacientus. Ar pastebėjote ryškių skirtumų tarp lietuvių ir britų pacientų?

Britų būklė, kai jie pagaliau pasiekdavo gydymo įstaigą, būdavo gerokai sunkesnė. Lietuvoje pacientai greitai patenka pas reikiamą specialistą. Didžiojoje Britanijoje gydymas yra nemokamas, tačiau eilė jį gauti – milžiniška. Norint kad pacientas patektų pas reikiamą gydytoją, reikia nueiti ilgą kelią: valgymo sutrikimų turintis žmogus pirmiausiai kreipiasi į šeimos gydytoją, kai šis nebesusitvarko su paciento problema, siunčia bendrinės psichiatrijos tarnyboms, kai ir ten paciento problemos nepavyksta išspręsti, jis atsiduria valgymo sutrikimų centre. Kol pacientas gauna reikiamą pagalbą, jo būklė tampa itin sudėtinga.

Pirmą kartą susipažinus su šia sistema mane ištiko šokas: Lietuvos pacientai palyginus su britais atrodė tikri sveikuoliai! Tačiau pradėjusi gydyti pamačiau, kad žmogiškos problemos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra panašios. Tiesa, daugelio mano gydytų britų ankstyvosios patirtys buvo itin traumuojančios.

O kaip Jus priėmė pacientai britai?

Su pacientais Anglijoje jaučiausi ir bendravau lygiai taip pat kaip ir Lietuvoje. Išskirtinės reakcijos būtent dėl to, kad esu svetimšalė, tikrai nesulaukiau. Ši britų savybė mane labiausiai ir žavi: jų tolerancija užsieniečiams yra neįtikėtina, milžiniška. Iš jų niekada neišgirsi tiesioginės kritikos, visi bendrauja labai mandagiai, o svarbiausia – gatvėse pilna besišypsančių žmonių.

Na o kaip sekėsi jūsų šeimai?

Praėjo treji metai nuo mūsų šeimos atsikraustymo į Angliją, ten gimęs mano pagrandukas jau vaikščiojo, o vyras, dvejus metus „dirbęs“ aukle, taip ir neturėjo progos tinkamai svečioje šalyje adaptuotis. Todėl, pasibaigus tėvystės atostogoms, jis išvažiavo į Lietuvą, kur grįžo į savo seną darbovietę. Paskui vyrą į Lietuvą išvyko ir vyresnysis sūnus, nusprendęs, kad jam labai trūksta lietuvių draugų. Aš pati širdyje taip niekada ir neturėjau tvirtos nuomonės, kur man geriausia. Lietuvos visą laiką ilgėjausi, skubėdavau čia grįžti atostogoms. Tačiau Didžiojoje Britanijoje mane laikė mylimas darbas, be to, dukra mokėsi paskutinėje klasėje, nesinorėjo jos ištraukti iš mokyklos likus keliems mėnesiams iki atestato.

Taip gyvenome dar metus: vyras su vyresnėliu - Lietuvoje, aš, dukra ir jaunėlis – Didžiojoje Britanijoje, skraidėme vieni pas kitus. Tačiau laikui bėgant supratau, kad nenoriu, jog mano mažasis augtų nejausdamas Lietuvos, jos kultūros, pagaliau - kalbos. Todėl nusprendėme, kad sulaukęs 3 metų jis pradės lankyti darželį Lietuvoje, o aš savaitgaliams parskrisiu namo. Po poros mėnesių supratau, kad nieko nebus: sukėliau stresą tiek vaikui, kuris nesuprato, kodėl mama turi nuolat išvažiuoti, tiek sau. Širdis plyšo kaskart savo „leliuką“ paliekant...

Po 4 metų, praleistų svečioje šalyje, nusprendėte grįžti į Lietuvą - ar nebuvo gaila palikti 16 kartų didesnį atlyginimą, nei gaudavote Lietuvoje?

Kas tie pinigai, jei vaikai nelaimingi, šeima išdrąskyta. Tiek aš, tiek vyras supratome, kad to, ką turime Lietuvoje, Anglijoje neturėsime niekada. Lietuvoje mes jaučiamės tvirčiau: čia - mūsų šaknys, žemė, manau, kad gyvendami Lietuvoje mudu kaip tėvai esame geresnė atrama mūsų dar nepilnamečiams vaikams. Tiesiog išsigandome, kad vaikai praras identitetą: bus ne lietuviai, bet ir ne anglai... Todėl nusprendėme, kad užauginsime juos Lietuvoje, o suaugę pasirinks patys, kur mokytis ir gyventi.

Vyriausioji dukra užsienyje kažkaip „persilaužė“ ir liko studijuoti, nors vis vien buvo neramu ją palikti Didžiojoje Britanijoje. Raminau save mintimis, kad jai jau – 18 metų, ji lygiai taip pat gal būtų išvykusi studijuoti svetur ir gyvendama Lietuvoje.

Kolegoms mano sprendimas buvo tikras smūgis. Stengiausi kiek galėjau paaiškinti, jog tai nesusiję su darbu, jog darbą ir komandą išsivežčiau su savimi, jei tik galėčiau, dirbti man labai patiko. Turėjau tai padaryti dėl šeimos, kuri tuo metu buvo „išdraskyta“, ir jau nebežinojo, kur tikrieji mūsų namai. Nusprendus, kad šeimai visgi geriau Lietuvoje, privalėjau važiuoti kartu.

Bendradarbiai suprato ir palaikė. Paskutiniai darbo mėnesiai Didžiojoje Britanijoje buvo nuostabūs - tiek iš kolegų, tiek iš pacientų patyriau be galo daug meilės ir šilumos. Iki šiol palaikome ryšius su kolegomis, pasirodo, jie vis dar neranda specialisto, kuris užimtų mano buvusią poziciją, todėl reguliariai atsargiai paklausia, ar nepersigalvojau grįžti. Tačiau atsakau, jog noriu būti su šeima, gyventi ir dirbti Lietuvoje.

Dabar dirbu privačioje klinikoje, konsultuoju ir gydau žmones, kenčiančius ne vien nuo valgymo sutrikimų, bet turinčius ir kitų emocinių, psichologinių ar santykių problemų. Patirtis, įgyta Didžiojoje Britanijoje - neįkainojama, džiugu, kad galėjau ją parvežti ir savo pacientams lietuviams.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis