Lenkams Vilnius yra labai brangus, bet tikrai nenoriu pasakyti, kad mes pretenduojame į Vilnių

 (9)
Naujų sąsąjų tarp dviejų šalių ieškantį Lenkijos Respublikos ambasados patarėją, Lenkijos instituto Vilniuje direktorių Marciną Łapczyńskį kalbina Virginija Rimkuvienė.
© DELFI / Karolina Pansevič

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kiek žinau, Lietuvoje pirmąkart lankėtės, kai prieš 12 metų pagal programą „Erasmus“ atvykote studijuoti tarptautinių santykių ir politikos mokslų Vilniaus universitete. Kodėl pasirinkote Vilnių ir koks tuomet jis Jums atrodė?

Rašiau magistrinį darbą apie Baltijos šalių tarptautinį identitetą, o Vilniaus universitete buvo daug puikių dėstytojų ir vertingos literatūros šia tema. Vilnius prieš 12 metų buvo visai kitoks miestas nei dabar. Tuomet jis išties atrodė gana pilkas ir ramus. Nebuvo tiek daug suremontuotų pastatų, kavinių, restoranų, stilingų žmonių, bet man jis vis tiek padarė didelį įspūdį. Atrodė tiesiog neįtikėtina, kad čia gyveno ir dirbo tiek daug mūsų kultūros, politikos ir mokslo bendrų veikėjų, apie kuriuos mes Lenkijoje mokėmės mokykloje – poetai Adomas Mickevičius, Julius Slovackis, mokslininkas ir politikas Joachimas Lelevelis, kompozitorius Stanislovas Moniuška ir kiti. Kone kiekviename žingsnyje susidurdavau su mūsų bendros istorijos pėdsakais. Lenkams Vilnius yra labai brangus, jis visada liks mūsų širdyje. Tikrai nenoriu pasakyti, kad mes pretenduojame į Vilnių. Dėl to negali kilti jokių klausimų, jis buvo, yra ir bus Lietuvos sostinė, bet reikėtų suprasti, kad tai visuomet buvo daugiakultūris miestas, dėl to yra svarbus ne tik mums, bet ir žydams, vokiečiams, rusams – visoms tautoms, kurios čia yra gyvenusios.

Puikiai kalbate lietuviškai. Kada ir kaip išmokote šią kalbą?

Vos pradėjęs studijuoti, nors paskaitos vyko anglų kalba, pradėjau mokytis ir lietuvių – iš pradžių tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, paskui – Vilniaus universitete. Jūsų kalba – labai graži, unikali, bet ir labai sunki. Gramatika panaši į lenkų kalbos, tad ši dalis nebuvo itin sudėtinga, bet žodynas – visai kitoks, jis skiriasi nuo visų mano žinomų kalbų. Po metų jau visai neblogai galėjau susikalbėti. Deja, grįžęs į Varšuvą, neturėjau su kuo lietuviškai bendrauti, tad kalbą primiršau. Dabar ją teko prisiminti. Visur, kur tik galiu, bandau kalbėti ir rašyti lietuviškai, nes tai geriausia praktika ir lengviausias būdas užmegzti gerus, draugiškus ryšius su mūsų partneriais.

Kokie keliai Jus ir vėl atvedė į Lietuvą?

Grįžęs į Varšuvą, baigiau studijas, paskui dar studijavau Maskvoje ir Budapešte. Tuomet įsidarbinau Lenkijos kultūros ministerijos Tarptautinių ryšių departamente, buvau atsakingas už bendradarbiavimą su kitomis šalimis, tarp jų – ir Lietuva. Mūsų tikslas – populiarinti lenkų kultūrą užsienyje. Kai atėjo metas rinktis, į kurią šalį vykti, pasirinkau Lietuvą, nes jaučiu jai daug sentimentų. Lenkijos instituto direktoriumi ir ambasados patarėju dirbu jau dvejus metus, o institutas Lietuvoje veikia daugiau kaip 20 metų.

Lenkams Vilnius yra labai brangus, jis visada liks mūsų širdyje. Tikrai nenoriu pasakyti, kad mes pretenduojame į Vilnių.

Ką per tą laiką jau spėjote nuveikti? Ar lietuviams įdomi lenkų kultūra?

Mes organizuojame apie 150 įvairių projektų per metus, nors mūsų komandą sudaro vos 10 žmonių. Neslėpsiu, dirbti Lietuvoje gana sunku, nes dėl tam tikrų istorijos niuansų ir susidariusių stereotipų Lenkija daliai lietuvių kelia blogų asociacijų. Labai norisi pakeisti tą požiūrį. Turime suprasti, kad Europoje nėra kitų tokių dviejų valstybių, turėjusių tokį stiprų ryšį. Yra keli momentai, kuriuos lenkai ir lietuviai interpretuoja kiek skirtingai, bet mums reikėtų ne susitelkti į juos, o didžiuotis daugiau kaip 400 metų trukusia mūsų bendra istorija ir ieškoti naujų sąlyčio taškų.

Man labai norėtųsi, kad lietuviai važiuotų į Lenkiją ne tik pigiai apsipirkti, bet ir susipažinti su šios šalies kultūra, gamta. Lietuviai jau pamėgo mūsų pajūrį, kryžiuočių pilių kelią Mozūrijoje, atranda mūsų kalnus – Zakopanę, Tatrus. Sako, kad ten yra labai gražu ir gerokai pigiau nei Alpėse. Noriai lankosi ir Krokuvoje, Vroclave. Norime parodyti ir kitus miestus. Tarkim, Lodzę, esančią vos už 100 kilometrų nuo Varšuvos. Šis buvęs pramoninis miestas dabar labai keičiasi, tampa Lenkijos mados ir stiliaus sostine. Noriu pasidžiaugti, kad jaunoji lietuvių karta jau kitaip mato Lenkiją. Jie noriai atvažiuoja atostogauti, lankosi muzikos, kino, teatro festivaliuose Gdynėjė, Krokuvoje, Varšuvoje, Katovicuose ir kitur, juk Lenkija laikoma „festivalių šalimi“. Norėtųsi, kad daugiau jūsų jaunimo atvyktų pas mus studijuoti.

Tiems, kurie negali nuvykti į Lenkiją, dalelę jos atvežate į Lietuvą. Kas labiausiai domina lietuvius? Galbūt kinas?

Lenkų kinas šiuo metu labai vertinamas visame pasaulyje, mėgstamas ir Lietuvoje. Lodzėje veikia viena iš geriausių pasaulio kino mokyklų. Joje studijavo režisieriai Krzysztofas Zanussis, Krzysztofas Kieślowskis, Andrzejus Wajda ir kt. Keli Holivudo režisieriai, pavyzdžiui, Martinas Scorsese, atvirai prisipažino, kad buvo įkvėpti lenkų kino. Mes norime supažindinti lietuvius ir su šiuolaikiniu mūsų kinu. Kasmet dalyvaujame festivaliuose „Kino pavasaris“ (šiais metais čia buvo pristatyta net 18 lenkų filmų), „Scanorama“, „Baltijos banga“, Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.

Šių metų spalį vyko jau 17-asis Lenkų kino festivalis Lietuvoje. Jis yra trečias pagal dydį jūsų šalyje – praėjusiais metai parodėme 27 filmus penkiuose miestuose, juose lankėsi apie 6000 žiūrovų. Jau seniai bendradarbiauja Lenkijos ir Lietuvos teatrai. Štai lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklis „Didvyrių aikštė“, pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, keliauja po pasaulį ir skina daug prizų. Praėjusiais metais Varšuvos teatras „Nowy Teatr“ dalyvavo „Sirenų“ festivalyje, pristatė spektaklį „Varšuvos kabaretas“. Kitais metais ruošiame didelę staigmeną teatro gerbėjams – į Vilnių atvešime E. Nekrošiaus spektaklį „Vėlinės“, pastatytą Varšuvos nacionaliniame teatre.

Gal judate ir kita kryptimi – bandote lenkus supažindinti su lietuvių kultūra? Nes atrodo, kad kol kas į Vilnių jie atvyksta ieškoti savo istorijos ir kultūros pėdsakų, o ne domėtis mumis.

Tiesos yra, bet reikalai po truputį juda. Prie to labai prisideda jūsų kultūros atašė Lenkijoje Rasa Rimickaitė. Su ja bendradarbiaujame jau daug metų. 2015 m. kartu dalyvavome Lietuvos kultūros sezone Krokuvoje. Į lenkų kalbą verčiama daug lietuvių autorių – Herkaus Kunčiaus, Kristinos Sabaliauskaitės, Alvydo Šlepiko ir kt. – knygų. Norėtume ir lietuvius sudominti šiuolaikine lenkų kultūra, nesusitelkti tik į istoriją. Todėl pristatome mūsų projektus naujai publikai – į „Mados infekciją“ pakvietėme jaunų lenkų dizainerių iš Lodzės, supažindiname su lenkų kompiuterinių žaidimų istorija, lenkų animacija, dizainu, muzika.

Daug metų buvome viena valstybė, turime daug panašių savybių – esame tikri savo šalių patriotai, turime gerą humoro jausmą, emocingai bendraujame.

Vilniuje iš viso praleidote jau trejus metus. Gal turite atradęs kokių nors širdžiai ar akiai mielų vietų?

Esu architektūros mėgėjas, todėl Vilnius man be galo įdomus, nes čia galima rasti įvairių epochų statinių. Pasaulyje Vilnius žinomas kaip baroko miestas, bet jame yra ir gotikos, ir klasicizmo, ir tarpukario modernizmo – prie šio labai prisidėjo lenkų architektai. Man patinka ir sovietmečio kūriniai – Santuokų rūmai, Sporto rūmai, Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Operos ir baleto teatras, Nacionalinė dailės galerija (NDG). Labai mėgstu juos fotografuoti.

Galerija Neries pakrantėje – ne tik graži, bet ir įdomi vieta, nes joje organizuojama daug pasauliniu mastu įdomių parodų, renginių. Mes gruodžio mėnesį joje planuojame pristatyti pasaulyje garsų lenkų architektą Oskarą Hanseną. Jis yra gyvenęs ir Vilniuje. Mėgstu lankytis ŠMC, „Skalvijos“ kino centre. Man labai patinka ir Kaunas – dėl išskirtinai gražios modernizmo architektūros, jaukumo, gerų muziejų: M. K. Čiurlionio, Karo, Tado Ivanausko ir kt. Kiek sunkiau, kai reikia svečius supažindinti su lietuvių virtuve. Vilniuje yra daug puikų europietiškos virtuvės restoranų, bet gerų autentiškų vietų, kur galima būtų svečius nuvesti paskanauti lietuviškų patiekalų, sunku rasti. Man tikrai patinka jūsų šaltibarščiai, cepelinai, žemaičių blynai, bet svečiai sako, kad jūsų virtuvė gana sunki ir rieboka.

Jūsiškė, sakyčiau, ne ką lengvesnė – kiek teko Lenkijoje valgyti, patiekalai buvo dideli, sotūs ir dažniausiai gana riebūs. Beje, mūsų gurmanai tikina, kad cepelinai nėra mūsų nacionalinis patiekalas, o tikros senosios lietuvių virtuvės pavyzdžiai yra žvėrienos patiekalai su bruknių ar grybų padažu, varškės sūris, agurkai su medumi ir kt.

Na, taip, turime mes panašumų, galime diskutuoti (juokiasi). Mes irgi juokaujame, kad nežinia, kas yra ta tikroji lenkų virtuvė. Mūsų nacionaliniai patiekalai – tai rusiški koldūnai („ruskie pierogi“), žydiškas karpis („karp po żydowsku“), lietuviški šaltibarščiai („chłodnik litewski”), o kiaulienos pjausnys („kotlet schabowy“) panašus į austrų Vienos šnicelį.

Kaip manote, ko daugiau yra tarp lietuvių ir lenkų – skirtumų ar panašumų?

Girdžiu, kad lietuviai linksta save sieti su skandinavais, bet man atrodo, kad jie kur kas panašesni į lenkus nei, tarkim, į estus. Kadangi daug metų buvome viena valstybė, turime daug panašių savybių – esame tikri savo šalių patriotai, turime gerą humoro jausmą, emocingai bendraujame. Lenkai, manau, kiek atviresni ir optimistiškesni, daugiau šypsosi, bet tai galbūt lemia ir ekonominė situacija. Lenkija yra viena iš dinamiškiau besivystančių šalių Europoje, esame Europos Sąjungos lėšų panaudojimo lyderiai. Nuo pat įstojimo į ES daug pinigų skiriame ne tik infrastruktūrai, bet ir kultūrai puoselėti, turime nemažai naujų arba atnaujintų muziejų, muzikos mokyklų, mokslo centrų. Beje, vienas lietuvių lankomiausių yra Koperniko mokslo centras Varšuvoje.

Diplomato darbas – turbūt nemenkas išbandymas šeimai. Ar ji į Vilnių atvyko kartu su Jumis?

Mes ambasadoje juokaujame, kad mūsų atstovybė Lietuvoje yra vienišių planeta, nes daugybės diplomatų šeimos likusios gimtinėje. Aš irgi esu atvažiavęs vienas, žmona Karolina gyvena Varšuvoje. Tikimės, kad netrukus ji atvažiuos pas mane, o kol kas važinėjame vienas pas kitą. Nuo mano namų Varšuvoje iki namų Vilniuje yra tik 453 kilometrai. Dabar tą atstumą įveikti sunkiau dėl kelio remonto darbų, bet tai nėra taip labai toli. Tarkim, nuo Varšuvos iki kito Lenkijos miesto Ščecino yra toliau. Dar lengviau bus susisiekti, kai nuo rugsėjo tarp Varšuvos ir Vilniaus pradės skraidyti „Wizzair“ lėktuvai. Diplomatų kadencija – 4-eri metai, tad po dvejų metų galbūt grįšiu į Varšuvą.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Eimuntas Nekrošius grįžta į jaunystės teatrą. Po 26-erių metų!

Jaunimo teatras ruošiasi neeilinei premjerai. Į savo jaunystės teatrą grįžta režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo naujas spektaklis - „Cinkas (Zn)“ pagal baltarusių rašytojos Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas.

Muzikantas J. Kulikauskas: violončelė turi neišsemiamas galimybes

„TheAmazing Cello“ - tai vienas geriausių pasaulyje efektų pedalus naudojančių muzikantų, violončelininkas Justas Kulikauskas.

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (111)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Už italo ištekėjusi lietuvė: jam dėl manęs teko ilgai kovoti (21)

Kai Italijos mados pramonei prireikia naujų meistrų, akys nukrypsta į Lečę – nedidelį miestą pietryčių Italijoje, kur Cordellų šeima daugiau nei 200 metų puoselėja aukštosios mados tradicijas. Ir moko meistrystės pradedančiuosius dizainerius, stilistus, modeliuotojus, mados fotografus.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.

Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą (2)

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?

Sudėtingą operaciją patyręs K. Smoriginas: labiausiai gaila būtų anūkus palikti (13)

„Sugijau kaip šuva. Dirbu pilna koja“, – šypsosi roko operos „Jūratė ir Kastytis“ režisierius ir aktorius Kostas Smoriginas (64 m.) su kolegomis besirengiantis legendines roko operos atsisveikinimo turui po Lietuvos miestus.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą (2)

Vilnietis kino režisierius Andrius Blaževičius (32 m.) – parankus pašnekovas: atviras, kalba paprastai, bet turi ką pasakyti.