Lenkams Vilnius yra labai brangus, bet tikrai nenoriu pasakyti, kad mes pretenduojame į Vilnių

 (9)
Naujų sąsąjų tarp dviejų šalių ieškantį Lenkijos Respublikos ambasados patarėją, Lenkijos instituto Vilniuje direktorių Marciną Łapczyńskį kalbina Virginija Rimkuvienė.
© DELFI / Karolina Pansevič

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kiek žinau, Lietuvoje pirmąkart lankėtės, kai prieš 12 metų pagal programą „Erasmus“ atvykote studijuoti tarptautinių santykių ir politikos mokslų Vilniaus universitete. Kodėl pasirinkote Vilnių ir koks tuomet jis Jums atrodė?

Rašiau magistrinį darbą apie Baltijos šalių tarptautinį identitetą, o Vilniaus universitete buvo daug puikių dėstytojų ir vertingos literatūros šia tema. Vilnius prieš 12 metų buvo visai kitoks miestas nei dabar. Tuomet jis išties atrodė gana pilkas ir ramus. Nebuvo tiek daug suremontuotų pastatų, kavinių, restoranų, stilingų žmonių, bet man jis vis tiek padarė didelį įspūdį. Atrodė tiesiog neįtikėtina, kad čia gyveno ir dirbo tiek daug mūsų kultūros, politikos ir mokslo bendrų veikėjų, apie kuriuos mes Lenkijoje mokėmės mokykloje – poetai Adomas Mickevičius, Julius Slovackis, mokslininkas ir politikas Joachimas Lelevelis, kompozitorius Stanislovas Moniuška ir kiti. Kone kiekviename žingsnyje susidurdavau su mūsų bendros istorijos pėdsakais. Lenkams Vilnius yra labai brangus, jis visada liks mūsų širdyje. Tikrai nenoriu pasakyti, kad mes pretenduojame į Vilnių. Dėl to negali kilti jokių klausimų, jis buvo, yra ir bus Lietuvos sostinė, bet reikėtų suprasti, kad tai visuomet buvo daugiakultūris miestas, dėl to yra svarbus ne tik mums, bet ir žydams, vokiečiams, rusams – visoms tautoms, kurios čia yra gyvenusios.

Puikiai kalbate lietuviškai. Kada ir kaip išmokote šią kalbą?

Vos pradėjęs studijuoti, nors paskaitos vyko anglų kalba, pradėjau mokytis ir lietuvių – iš pradžių tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, paskui – Vilniaus universitete. Jūsų kalba – labai graži, unikali, bet ir labai sunki. Gramatika panaši į lenkų kalbos, tad ši dalis nebuvo itin sudėtinga, bet žodynas – visai kitoks, jis skiriasi nuo visų mano žinomų kalbų. Po metų jau visai neblogai galėjau susikalbėti. Deja, grįžęs į Varšuvą, neturėjau su kuo lietuviškai bendrauti, tad kalbą primiršau. Dabar ją teko prisiminti. Visur, kur tik galiu, bandau kalbėti ir rašyti lietuviškai, nes tai geriausia praktika ir lengviausias būdas užmegzti gerus, draugiškus ryšius su mūsų partneriais.

Kokie keliai Jus ir vėl atvedė į Lietuvą?

Grįžęs į Varšuvą, baigiau studijas, paskui dar studijavau Maskvoje ir Budapešte. Tuomet įsidarbinau Lenkijos kultūros ministerijos Tarptautinių ryšių departamente, buvau atsakingas už bendradarbiavimą su kitomis šalimis, tarp jų – ir Lietuva. Mūsų tikslas – populiarinti lenkų kultūrą užsienyje. Kai atėjo metas rinktis, į kurią šalį vykti, pasirinkau Lietuvą, nes jaučiu jai daug sentimentų. Lenkijos instituto direktoriumi ir ambasados patarėju dirbu jau dvejus metus, o institutas Lietuvoje veikia daugiau kaip 20 metų.

Lenkams Vilnius yra labai brangus, jis visada liks mūsų širdyje. Tikrai nenoriu pasakyti, kad mes pretenduojame į Vilnių.

Ką per tą laiką jau spėjote nuveikti? Ar lietuviams įdomi lenkų kultūra?

Mes organizuojame apie 150 įvairių projektų per metus, nors mūsų komandą sudaro vos 10 žmonių. Neslėpsiu, dirbti Lietuvoje gana sunku, nes dėl tam tikrų istorijos niuansų ir susidariusių stereotipų Lenkija daliai lietuvių kelia blogų asociacijų. Labai norisi pakeisti tą požiūrį. Turime suprasti, kad Europoje nėra kitų tokių dviejų valstybių, turėjusių tokį stiprų ryšį. Yra keli momentai, kuriuos lenkai ir lietuviai interpretuoja kiek skirtingai, bet mums reikėtų ne susitelkti į juos, o didžiuotis daugiau kaip 400 metų trukusia mūsų bendra istorija ir ieškoti naujų sąlyčio taškų.

Man labai norėtųsi, kad lietuviai važiuotų į Lenkiją ne tik pigiai apsipirkti, bet ir susipažinti su šios šalies kultūra, gamta. Lietuviai jau pamėgo mūsų pajūrį, kryžiuočių pilių kelią Mozūrijoje, atranda mūsų kalnus – Zakopanę, Tatrus. Sako, kad ten yra labai gražu ir gerokai pigiau nei Alpėse. Noriai lankosi ir Krokuvoje, Vroclave. Norime parodyti ir kitus miestus. Tarkim, Lodzę, esančią vos už 100 kilometrų nuo Varšuvos. Šis buvęs pramoninis miestas dabar labai keičiasi, tampa Lenkijos mados ir stiliaus sostine. Noriu pasidžiaugti, kad jaunoji lietuvių karta jau kitaip mato Lenkiją. Jie noriai atvažiuoja atostogauti, lankosi muzikos, kino, teatro festivaliuose Gdynėjė, Krokuvoje, Varšuvoje, Katovicuose ir kitur, juk Lenkija laikoma „festivalių šalimi“. Norėtųsi, kad daugiau jūsų jaunimo atvyktų pas mus studijuoti.

Tiems, kurie negali nuvykti į Lenkiją, dalelę jos atvežate į Lietuvą. Kas labiausiai domina lietuvius? Galbūt kinas?

Lenkų kinas šiuo metu labai vertinamas visame pasaulyje, mėgstamas ir Lietuvoje. Lodzėje veikia viena iš geriausių pasaulio kino mokyklų. Joje studijavo režisieriai Krzysztofas Zanussis, Krzysztofas Kieślowskis, Andrzejus Wajda ir kt. Keli Holivudo režisieriai, pavyzdžiui, Martinas Scorsese, atvirai prisipažino, kad buvo įkvėpti lenkų kino. Mes norime supažindinti lietuvius ir su šiuolaikiniu mūsų kinu. Kasmet dalyvaujame festivaliuose „Kino pavasaris“ (šiais metais čia buvo pristatyta net 18 lenkų filmų), „Scanorama“, „Baltijos banga“, Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.

Šių metų spalį vyko jau 17-asis Lenkų kino festivalis Lietuvoje. Jis yra trečias pagal dydį jūsų šalyje – praėjusiais metai parodėme 27 filmus penkiuose miestuose, juose lankėsi apie 6000 žiūrovų. Jau seniai bendradarbiauja Lenkijos ir Lietuvos teatrai. Štai lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklis „Didvyrių aikštė“, pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, keliauja po pasaulį ir skina daug prizų. Praėjusiais metais Varšuvos teatras „Nowy Teatr“ dalyvavo „Sirenų“ festivalyje, pristatė spektaklį „Varšuvos kabaretas“. Kitais metais ruošiame didelę staigmeną teatro gerbėjams – į Vilnių atvešime E. Nekrošiaus spektaklį „Vėlinės“, pastatytą Varšuvos nacionaliniame teatre.

Gal judate ir kita kryptimi – bandote lenkus supažindinti su lietuvių kultūra? Nes atrodo, kad kol kas į Vilnių jie atvyksta ieškoti savo istorijos ir kultūros pėdsakų, o ne domėtis mumis.

Tiesos yra, bet reikalai po truputį juda. Prie to labai prisideda jūsų kultūros atašė Lenkijoje Rasa Rimickaitė. Su ja bendradarbiaujame jau daug metų. 2015 m. kartu dalyvavome Lietuvos kultūros sezone Krokuvoje. Į lenkų kalbą verčiama daug lietuvių autorių – Herkaus Kunčiaus, Kristinos Sabaliauskaitės, Alvydo Šlepiko ir kt. – knygų. Norėtume ir lietuvius sudominti šiuolaikine lenkų kultūra, nesusitelkti tik į istoriją. Todėl pristatome mūsų projektus naujai publikai – į „Mados infekciją“ pakvietėme jaunų lenkų dizainerių iš Lodzės, supažindiname su lenkų kompiuterinių žaidimų istorija, lenkų animacija, dizainu, muzika.

Daug metų buvome viena valstybė, turime daug panašių savybių – esame tikri savo šalių patriotai, turime gerą humoro jausmą, emocingai bendraujame.

Vilniuje iš viso praleidote jau trejus metus. Gal turite atradęs kokių nors širdžiai ar akiai mielų vietų?

Esu architektūros mėgėjas, todėl Vilnius man be galo įdomus, nes čia galima rasti įvairių epochų statinių. Pasaulyje Vilnius žinomas kaip baroko miestas, bet jame yra ir gotikos, ir klasicizmo, ir tarpukario modernizmo – prie šio labai prisidėjo lenkų architektai. Man patinka ir sovietmečio kūriniai – Santuokų rūmai, Sporto rūmai, Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Operos ir baleto teatras, Nacionalinė dailės galerija (NDG). Labai mėgstu juos fotografuoti.

Galerija Neries pakrantėje – ne tik graži, bet ir įdomi vieta, nes joje organizuojama daug pasauliniu mastu įdomių parodų, renginių. Mes gruodžio mėnesį joje planuojame pristatyti pasaulyje garsų lenkų architektą Oskarą Hanseną. Jis yra gyvenęs ir Vilniuje. Mėgstu lankytis ŠMC, „Skalvijos“ kino centre. Man labai patinka ir Kaunas – dėl išskirtinai gražios modernizmo architektūros, jaukumo, gerų muziejų: M. K. Čiurlionio, Karo, Tado Ivanausko ir kt. Kiek sunkiau, kai reikia svečius supažindinti su lietuvių virtuve. Vilniuje yra daug puikų europietiškos virtuvės restoranų, bet gerų autentiškų vietų, kur galima būtų svečius nuvesti paskanauti lietuviškų patiekalų, sunku rasti. Man tikrai patinka jūsų šaltibarščiai, cepelinai, žemaičių blynai, bet svečiai sako, kad jūsų virtuvė gana sunki ir rieboka.

Jūsiškė, sakyčiau, ne ką lengvesnė – kiek teko Lenkijoje valgyti, patiekalai buvo dideli, sotūs ir dažniausiai gana riebūs. Beje, mūsų gurmanai tikina, kad cepelinai nėra mūsų nacionalinis patiekalas, o tikros senosios lietuvių virtuvės pavyzdžiai yra žvėrienos patiekalai su bruknių ar grybų padažu, varškės sūris, agurkai su medumi ir kt.

Na, taip, turime mes panašumų, galime diskutuoti (juokiasi). Mes irgi juokaujame, kad nežinia, kas yra ta tikroji lenkų virtuvė. Mūsų nacionaliniai patiekalai – tai rusiški koldūnai („ruskie pierogi“), žydiškas karpis („karp po żydowsku“), lietuviški šaltibarščiai („chłodnik litewski”), o kiaulienos pjausnys („kotlet schabowy“) panašus į austrų Vienos šnicelį.

Kaip manote, ko daugiau yra tarp lietuvių ir lenkų – skirtumų ar panašumų?

Girdžiu, kad lietuviai linksta save sieti su skandinavais, bet man atrodo, kad jie kur kas panašesni į lenkus nei, tarkim, į estus. Kadangi daug metų buvome viena valstybė, turime daug panašių savybių – esame tikri savo šalių patriotai, turime gerą humoro jausmą, emocingai bendraujame. Lenkai, manau, kiek atviresni ir optimistiškesni, daugiau šypsosi, bet tai galbūt lemia ir ekonominė situacija. Lenkija yra viena iš dinamiškiau besivystančių šalių Europoje, esame Europos Sąjungos lėšų panaudojimo lyderiai. Nuo pat įstojimo į ES daug pinigų skiriame ne tik infrastruktūrai, bet ir kultūrai puoselėti, turime nemažai naujų arba atnaujintų muziejų, muzikos mokyklų, mokslo centrų. Beje, vienas lietuvių lankomiausių yra Koperniko mokslo centras Varšuvoje.

Diplomato darbas – turbūt nemenkas išbandymas šeimai. Ar ji į Vilnių atvyko kartu su Jumis?

Mes ambasadoje juokaujame, kad mūsų atstovybė Lietuvoje yra vienišių planeta, nes daugybės diplomatų šeimos likusios gimtinėje. Aš irgi esu atvažiavęs vienas, žmona Karolina gyvena Varšuvoje. Tikimės, kad netrukus ji atvažiuos pas mane, o kol kas važinėjame vienas pas kitą. Nuo mano namų Varšuvoje iki namų Vilniuje yra tik 453 kilometrai. Dabar tą atstumą įveikti sunkiau dėl kelio remonto darbų, bet tai nėra taip labai toli. Tarkim, nuo Varšuvos iki kito Lenkijos miesto Ščecino yra toliau. Dar lengviau bus susisiekti, kai nuo rugsėjo tarp Varšuvos ir Vilniaus pradės skraidyti „Wizzair“ lėktuvai. Diplomatų kadencija – 4-eri metai, tad po dvejų metų galbūt grįšiu į Varšuvą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Aktorė Jūratė Onaitytė: scenoje negali nepamilti partnerio + VIDEO

O taip reta teatre moterų aktorių, kurios jaustųsi laimingos savo karjera.

Lina Anušauskienė apie santuoką: dvi stiprios asmenybės vienuose namuose negalėtų gyventi

Seimo nario Arvydo Anušausko ir kone 27 metais jaunesnės jo žmonos Linos meilės istorija visuomenėje sukėlė daug prieštaringų reakcijų.

Aktorė ir režisierė Ieva Jackevičiūtė: ir aš likau visai viena su savo vaikais

Ieva Jackevičiūtė prieš šešerius metus buvo visur: vedė TV laidas, dalyvavo šokio projektuose, vaidino ir šoko didžiosiose Lietuvos teatro scenose, užsiėmė edukologine veikla. Šiandien, augindama 5,5 m. dukrą ir 2,5 m. sūnų, Ieva dalinasi savo motinystės patirtimi ir išgyvenimais, padėjusiais atrasti balansą tarp profesinės savirealizacijos ir namų gerovės.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė: apie ilgesį ir didelę didelę boružę (1)

Vilniaus mažasis teatras švenčia – Lietuvos šimtmečio išvakarėse aktorė Eglė Gabrėnaitė apdovanojama Nacionaline kultūros ir meno premija.

Detektyvu virtusi meilės drama atskleidžia kitą mūsų istorijos pusę

Literatūroje išaukštinta Barboros Radvilaitės ir didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilė nepalieka lietuvių sąmonėje vietos jokiai kitai Renesanso laikų meilės istorijai. Bet gyvenimas vyko ne vien karalių ir didikų rūmuose.

Jurgita Jurkutė-Širvaitė: pertraukos gyvenime labai reikalingos ir naudingos (3)

Viena ryškiausių ir mylimiausių televizijos laidų vedėjų Jurgita Jurkutė-Širvaitė kurį laiką buvo pasitraukusi iš viešumos. Dukrelę auginanti moteris sako, kad tai buvo trumpas jos profesinis atsikvėpimas, po kurio ji vėl žengia į eterį.

Karininkė Lina Jieznienė: linkėčiau kariuomenėje patarnauti visiems trims savo vaikams

Lietuvos kariuomenės kapitonė Lina Jieznienė (31 m.) viena iš nedaugelio moterų mūsų šalyje išdrįso vadovauti karių būriui ir netgi kuopai. Dar nuostabiau yra tai, kad pelnyti karių pagarbą jai pavyksta nekeliant balso ir neprarandant šypsenos.

Karolis Vyšniauskas: siekiame padėti žmonėms lengviau išgyventi šiandieniame pasaulyje

Tinklalaidės NYLA autorius ir vedėjas Karolis Vyšniauskas (28 m.) 2017 metų rudenį kartu su šiuolaikinių medijų agentūros „Nanook“ žurnalistų komanda pradėjo rengti pokalbius, kurių galima klausytis internetu arba mobiliuoju telefonu. Apie šį naują projektą kalbasi žurnalistė Virginija Majorovienė.

A. Kumža: mano knyga – apie žmones, kurie kankinosi, buvo beveik dugne, bet šiandien vėl džiaugiasi gyvenimu

Ambasadorius Algirdas Kumža teigia, kad Vakarų pasaulio žmonės be reikalo ignoruoja senąją Rytų išmintį.

Vaikus globojanti Kristina: žinojau nuo pat vaikystės, ką reiškia būti vienišam ir paliktam (2)

Dar visai neseniai Kristina Svitojienė (38 m.) su vyru buvo palaidoję viltį susilaukti antro vaiko, nes gydytojai moteriai diagnozavo ankstyvąją menopauzę. Dabar šeima čiūčiuoja 1,4 metų biologinę dukrą ir globojamą kūdikį. Gali būti, kad pastarųjų bus ne vienas, mat Kristina dirba socialine globėja.