Kunigą pamilusi ir su juo trijų dukterų susilaukusi Gerimanta: viską, ką išgyvenome, mus tik sustiprino

Gerimanta Stankutė (41 m.) po dvylikos metų į gimtinę su šeima grįžo nešina didžiausių JAV kino kompanijų finansų analitikės ir finansų direktorės patirties bagažu. Čia jau buvo pritilusios kalbos apie nepaprastą pranciškonų vienuolio Edmundo Atkočiūno ir trylika metų jaunesnės Gerimantos meilės istoriją. Amerikoje gimusias pametinukes Ėlėją, Noatę ir Dorėją laimingi sutuoktiniai laiko didžiausia jų meilės ir Dievo dovana.

Taip pat skaitykite:
- Asmeninių pokyčių konsultantė: per gyvenimą turi vesti ne baimė, o intuicija
- Seime rengiamos pataisos legalizuos prekybą vaikais?
- Produktai, kurių negalima valgyti tuščiu skrandžiu

Dabar Jūsų rankose – banko „Danske Bank“ klientų aptarnavimo kokybė ir socialinė atsakomybė. Kaip susijusios šios skirtingos sritys?
Šiuolaikiniame pasaulyje, kai žmonės iš finansų institucijų tikisi ne pavienių paslaugų, o patarimų ir pagalbos sprendžiant finansinių klausimų visumą, klientų aptarnavimo kokybė ir socialinė atsakomybė yra labai susijusios ir viena kitą papildančios sritys.
Aš tikiu tuo, ką darau. Jei dirbi mėgstamą darbą, tai jis ne tik motyvuoja, bet ir atneša labai gerų rezultatų. Tikiuosi, šeima neįsižeis: kiekvienoje darbovietėje kolektyvas man tampa lyg antra šeima.

Ar komandinio darbo stilistiką taikote ir namuose?
Gyvenu centre ir į darbą paprastai vaikštau pėstute. Kol einu, stengiuosi persiorientuoti ir darbo rūpesčių namo neparnešti. Pergalės ir pasitenkinimo jausmu norisi pasidalyti su šeima. Kai vaikai buvo mažesni, sakydavo: „Mama, norėtume dirbti tokį darbą kaip tu.“ – „Ką gi aš darbe, jūsų supratimu, darau?“ – „Mama, tu visą dieną žaidi kompiuteriu.“ Pradėjau pasakoti, ką veikiu. Parsinešu namo džiaugsmo, patirties. Dukrai Ėlėjai – šešiolika, Noatei – penkiolika, Dorėjai – keturiolika. Susėdame ir diskutuojame kaip draugės. Aptariame jų problemas, kasdienes situacijas, o neretai ir pati paklausiu, ką jos darytų manimi dėtos. Kartais, vadovaujantis jaunatvišku maksimalizmu, įvairius dalykus išspręsti paprasčiau ir lengviau, nei mes, suaugusieji, esame pratę.

Neseniai pasirodžiusi Jūsų banko reklama su besibučiuojančiomis moterimis sukėlė daug diskusijų. Ar viskas, kas atspindi naują realybę, Jums pačiai priimtina?
Ši reklama buvo drąsi net ir visko mačiusioms mano akims. Ir tai drąsu Lietuvos kontekste. Mano auditorija yra ne tik banko darbuotojai, klientai, bet ir mokytojai, mokiniai, jų mamos. Dėl to šiek tiek nerimavau. Kita vertus, negalėjau sau paneigti, kad reklama iš tikrųjų kalba apie pasikeitusį pasaulį, jis rodomas toks, koks yra. Negalime būti lyg tie stručiai, kurie slepia galvą smėlyje ir ignoruoja tai, kas vyksta aplinkui. Naujas pasaulis reikalauja naujų standartų, todėl ir kalbame apie tai drąsiai, pakėlę galvas.

Dviejų žmonių meilė pasidaugina iš dviejų, kai turi tris vaikus, – iš penkių, kai toleruoji kitus pasaulio žmones, myli Dievą – meilė tampa absoliutu.
Žurnalas "Moteris"
Teigiama, kad užsienyje seniai kuriamos į homoseksualius asmenis orientuotos reklamos. Pas mus jos žengia pirmuosius žingsnius. Kokia reakcija? Skaičiau, kad Tautininkų sąjungos viceprezidentas kvietė boikotuoti banką.
Visuomenė normaliai priėmė šią reklamą. Ji galbūt gali labiau stebinti mažai keliavusį, užsienyje nesimokiusį ar nedirbusį žmogų. Tarptautinė patirtis labai vertinga: plečiasi akiratis, tampi tolerantiškesnis daugeliui dalykų. Gali kai ko nepriimti, nesielgti taip pat, tačiau negali kito smerkti. Dirbau Holivude, daug puikių mano kolegų buvo homoseksualūs. Kai man, pirmai lietuvei, baigusiai UCLA'os Andersono vadybos universitetą (UCLA Anderson School of Management), teikė diplomą, jie buvo sužavėti, kad iškėliau Lietuvos vėliavą. Manau, pasaulis taip pasikeitė, kad jokioms etiketėms nebeliko vietos.

„Aš gerbiu kiekvieną įsitikinimą, ir pirmiausia tuos, kurie nesiderina su mano“, – sakė ispanų dailininkas Salvadoras Dali. Kokia vertybė Jums yra pakantumas?
Tolerancija – tai ir yra kitos nuomonės, kitokių požiūrių ar įsitikinimų gerbimas. Man tai – žmoniškumas kitam žmogui. Pasaulyje vis dar yra netolerancijos apraiškų. Ne išimtis – ir Europa, daugelis emigrantų čia jaučiasi nevisateisiai. Amerika lyg ir viena tolerantiškiausių šalių, bet ir ten juntama rasinė įtampa. Aš gyvenau Kalifornijoje ir Floridoje, kitoms rasėms ir homoseksualams tolerantiškiausiose valstijose. Visai kitaip jautiesi vidurinėje šalies dalyje: ten kavinėse paprastai sėdi tik vienos rasės žmonės, o staiga įėjęs „kitoks“ pasijunta nejaukiai.

Ar Jūs su vyru buvote patekę į nepakantos spąstus?
Dėl praeities esu linkusi atmintyje saugoti tik gražius prisiminimus. Jau 17 metų trunka mūsų civilinė santuoka. Viskas, ką išgyvenome, mus tik užgrūdino, sustiprino. Ar dėl to tapau tolerantiškesnė kitiems? Be abejo. Tik gal visas mano gyvenimas tą toleranciją po truputį plėtė? Pakantumą tvirtino ir Amerikoje sutikti žmonės, nes jie mus priėmė, nesmerkė, padėjo drąsiai žengti pirmyn. Jei būtume likę Lietuvoje, istorija būtų kita – gal ne tokia drąsi, linksma, spalvota ir graži.

Puikus darbas Holivude, gyvenimas Santa Monikoje prie vandenyno... Ši gyvenimo pasaka neįveikė gimtinės šauksmo?
Amerika yra nepaprasta šalis – gausi galimybių, bet man niekur nėra taip gerai kaip Lietuvoje. Visi, kuriems tai pasakau, šypsosi. Daugelis sarkastiškai mano, kad esu maišu trenkta dėl savo meilės Lietuvai. Nuo pirmos dienos JAV, o ten gyvenau dvylika metų, jutau norą grįžti namo. Maniau, baigsiu magistro studijas ir grįšiu. Paaiškėjo, kad į jas priima tik turinčiuosius bent penkerių metų darbo patirtį. Likau JAV. Dirbau. Gimė trys vaikai. Tada pateikiau dokumentus į tris geriausius Kalifornijos universitetus. Patekau į visus, išsirinkau patį geriausią, ir jį baigusi grįžau.

Nelengva buvo tiek daug aprėpti, tiesa?
Tai joks žygdarbis, kiekvienas jaunas žmogus veikiausiai būtų nuveikęs tą patį. Esu jau taip sukurta: mano energinė bazė stipri, turiu didelę motyvaciją siekti ir eiti į priekį. Kauno technologijos universiteto Verslo administravimo bakalaurą baigiau su pagyrimu. Tie, kurie labai labai nori, viską pasiekia. Ir savo vaikams patariu: „Bent kartą per dieną pagalvokite apie tą tolimą, tolimą tikslą. Ir vieną dieną Jūsų svajonė tikrai išsipildys.“

Kokios charakterio savybės padėjo?
Amerikoje buvo daug sunkių momentų – dėl apsisprendimo, tėvynės netekties. Toli liko tėveliai, draugai. Per tuos metus įgijau daug patirties, mokslo žinių, stiprybės, bet atitolau nuo draugų.
Daugelis kritikuoja amerikiečių naivumą, patriotizmą, pozityvumą. Esą nėra nuoširdu visada šypsotis ir teigti, kad gyveni gerai, bet amerikiečiai, vengdami tiesaus atsakymo, eina į priekį. Jų galvose ir taip daug rūpesčių, jie labai užsiėmę, tačiau vaikai mokykloje kiekvieną rytą atsistoję, ranką prie širdies pridėję sako tautinę priesaiką. Taip gimsta patriotizmas. Imi didžiuotis, kad esi tos šalies gyventojas. Tą patį galima pasakyti ir apie darbą. Savaitę esi mokomas organizacijos istorijos, tradicijų, strategijos, darbo etikos, kitų taisyklių. Tau sakoma: „Mes didžiuojamės, kad būsite mūsų organizacijos dalis.“ Tai motyvuoja, ir pats pradedi didžiuotis. Gal tai – Amerikos kultūrinė įtaka, bet aš mėgstu savo darbą, didžiuojuosi savo darboviete.

Tarptautinė patirtis labai vertinga: plečiasi akiratis, gali kai ko nepriimti, nesielgti taip pat, tačiau negali kito smerkti.
Žurnalas "Moteris"
2007 m. gegužę grįžote į Lietuvą. Ar ramia širdimi? Kokie Jūsų istorijos momentai skaudžiausi?
Kartais tenka mokėti už drąsą. Už nebijojimą vienąkart viešai ir drąsiai prisipažinti, kad renkiesi tokį, o ne kitokį gyvenimo kelią. Jei ir suklydai, drąsiai pasakai: „Aš suklydau.“ Jei renkiesi meilę, drąsiai tai praneši. Liudų vasarių, jų vaikų motinų – šeimininkių, draugių – gausu visoje šalyje. Mes išdrįsome būti švarūs patys sau. Buvome jauni, labai norėjome, kad aplinkiniai suprastų ir pritartų mūsų pasirinkimui. Taip, buvo daug pritariančių, buvo ir kritikuojančių žmonių. Kai kurie geriausi draugai – draugai Kristuje – nusisuko. O aš visada maniau, kad jų draugystė yra daug šventesnė ir tikresnė negu mano. „Nesu kaltas, kad myliu“, – teigia mano vyras šiemet išleistoje to paties pavadinimo knygoje. Joje Edmundas išsisakė.

Būsimą sutuoktinį sutikote Nidoje. Lankėte bažnyčią, kurios kunigas buvo išvystęs plačią kultūrinę veiklą?
Sovietmečiu buvusioje Nidos bažnyčios klebonijoje, sename kuršių name, veikė krautuvė. Atkūrus nepriklausomybę, Edmundo pastangomis klebonija atgauta parapijai. Ten stovėjo fortepijonas, vyko poezijos, muzikos vakarai. Žaidžiau krepšinį, lankiau muzikos mokyklą, pantomimos, liaudies šokių būrelius, dainavau folkloro ansamblyje. Pranciškonų vienuolis ateina į mūsų repeticiją, pakviečia į bažnyčią, o ten – modernu, viskas kitaip, viskas įdomu, nuoširdu. Prasideda kelionės po pasaulį, senelių, vaikų namus, labdara. Staiga gauni tai, kas drausta: mano jaunystės laikais Nidoje net bažnyčios nebuvo. Per Velykas ar Kalėdas važiuodavome į Varnius pas močiutę, kad nueitume į maldos namus. Įdomiai gyvenome. Linkiu, kad mūsų dukros turėtų tokios gražios, įdomios, kartais net skaudžios patirties, nes tai grūdina, padeda susivokti, išsiauginti toleranciją.

Jūsų namuose gyvena meilė. O tikėjimas?
Mūsų namuose gyvena ir meilė, ir tikėjimas. Tikėjimas žmogumi, gerumu, teisingais darbais, protingu pasirinkimu, įsiklausymu į artimą. Tikėjimas, kad gyvenimas tikrai gražus. Vaikams mes suteikiame galimybę rinktis, norime išlaisvinti jų kūrybinį, mąstymo potencialą. Jos turi būti laimingos, o laimė – subtilus dalykas. Pažino vieną kultūrą, dabar gali pažinti kitą. Tiesa, mūsų dukroms tėvynė visada bus Amerika, nes jos ten gimė.

Ar mergaitės buvo patenkintos Jūsų sprendimu važiuoti į Lietuvą?
Esame avantiūristai. Nuspręsti nėra paprasta, bet mokame lengvai išsilaisvinti iš kasdienybės gniaužtų... Važiavome į Lietuvą atostogų – pavasaroti. Atvykę supratome, kad mums čia labai gerai. Ir likome. Mergaitės nelabai suvokė, kas jų laukia: keturi sezonai, lietuviška mokykla, visai kita švietimo sistema. Išgirstame priekaištų: „Mama, kodėl išvažiavome?“ Kai užaugs ir turės savo šeimas, ši patirtis bus neįkainojama. Kol kas joms sunku tai suvokti. Amerikoje gyvenome kitaip: daug keliavome, daug dėmesio skyrėme jų lavinimui, suteikėme viską, ką galėjome. Ir mūsų mergaitėms atrodo, kad ten yra rojus žemėje. Čia – ir šalta, ir vaikai šiurkštesni, ir mokytojai griežtesni, ir kalba labai sunki.

Esate racionalaus prado moteris, bet gebate pasiduoti ir širdies šauksmui, intuicijai. Ar nesuklystate?
Gal tie spontaniški sprendimai yra racionaliai pamatuoti? Prieš išvykdama į JAV buvau baigusi universitetą, turėjau tėvų nupirktą butą, dirbau įmonėje „Philips Morris Lietuva“, gaudavau gerą algą. Jauna, savimi pasitikinti. Atostogos JAV viską pakeitė. Pasilikau ilgėliau. Aš visą gyvenimą atostogauju (juokiasi)! Arba per atostogas nuveikiu svarbiausius savo žygdarbius. Na, o Amerikoje – realybės pliūpsnis: „Kas finansuos jūsų mokslus? Šimtas tūkstančių dolerių...“

Banke einate atsakingas pareigas ir kartu esate trijų paauglių mama. Vaikų paauglystė tėvams neretai kelia rūpesčių.
Esame labai šauni šeima. Mūsų santykiai – nuoširdūs, neturime jokių paslapčių. Pagimdžiusi likti namie auginti vaikų neturėjau galimybės – turėjau tik dvi savaites motinystės atostogų. Jei ne mano vyras, nieko nebūtų buvę. Edmundo pasiaukojimas, meilė vaikams yra išskirtinė. Nežinau, kuris vyras būtų išleidęs žmoną siekti karjeros, o pats būtų likęs su trim mažais pametinukais. Dirbo dešimt darbų, vežiojo dukreles į būrelius. Jis yra šventas, jam net norėčiau paminklą pastatyti. Jei neleis viešai, tai kur nors paslapčia (juokiasi). Paauglystės krizės mergaitėms nėra. Gal todėl, kad šeimoje esame draugai ar partneriai. Turime gerą humoro jausmą. Jei vienam – kokia nenuotaika, tai vaikai iškart pakomentuoja: „Mama, čia toks laikas.“ Paauglystės laikas, kai kartais nesinori kalbėti. Mes gerbiame tą pasirinkimą. Kartais ir mums, suaugusiesiems, nesinori kalbėti.

Kaip Jūsų šeima kartu leidžia laiką?
Kartu pusryčiaujame ir vakarieniaujame, kartu šokame, grojame, sportuojame ir keliaujame. Mergaitės ir vyras skambina fortepijonu, viena groja violončele, kitos dvi – smuikais. Edmundas gerai improvizuoja, dukros kartais dainuoja, parodijuoja. Dvi šoka Eglės Špokaitės baleto mokykloje. Šiemet Dorėja spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai“ šoko solo, Ėlėja – Gėlytę. Tuo metu grojo B. Dvariono muzikos mokyklos simfoninis orkestras, jame Noatė griežė violončele. Atkočiūnų šeimai tai buvo neeilinis įvykis.

Ar skiriate laiko tik vienas kitam?
Esame penkiese, o mūsų būstas nėra toks didelis – nėra taip, kad kiekvienas turime po atskirą erdvę. Kartais norisi visiško privatumo, izoliacijos. Būna, kad keliaujame ar einame pasivaikščioti tik su vienu vaiku. Arba – tik mudu su Edmundu. Tada galime išsišnekėti, pasikalbėti apie tai, kas svarbu. Kai esame penkiese, ne visada pavyksta iki galo išsipasakoti. Kartais atsibundame trečią, penktą ryto ir kalbamės apie dienos darbus, pareigas. Vyras dažnai pagamina valgyti, o aš padedu vaikams ruošti pamokas. Jaučiu, kad dar kartelį septintą klasę baigsiu (juokiasi). Su vyru turime savo tradiciją: sekmadieniais vaikštome po Vingio parką, po senamiestį, užsukame į antikvariatus, susitinkame su draugais, važiuojame į Trakus, prie jūros, į Nidą. Jau atėjo tas laikas, kai nebaisu palikti vaikus vienus. Amerika įskiepijo atsakomybės jausmą, kai tėvai negali palikti savo atžalų iki šešiolikos metų vienų nė minutei.

Panašėjate į budistę: gebate atsisakyti komfortiško gyvenimo, be jokio širdies skausmo viską palikti ir pradėti kurtis iš naujo. Jau penkerius metus esate Lietuvoje. Ar nekyla minčių vėl patraukti į kelią?
Kartais, ypač ilgais žiemos vakarais, tokia mintis suknibžda. Gal pasiilgstu palmių, šilumos, gėlių, spalvų? Svarstau: „O jeigu ir vėl į kokią avantiūrą pasinerti, į kitą pasaulio kraštą nusitrenkti?“ Vyrą juokaudama gundau: „Važiuokim ko nors vaduoti, gelbėti, tapkim misionieriais. Dukros tegu lieka Vilniuje studijuoti, o mudu patraukime į Afriką su Raudonojo Kryžiaus organizacija ar prisijunkime prie Taikos korpuso – JAV humanitarinės organizacijos.“ Ar kiekvienam patarčiau imtis tokių avantiūrų? Reikia būti smalsiam, brandžiam, sumaniam, stipriam, užsispyrusiam, veržliam. Tai nėra lengva – daugelis žmonių gali palūžti.

Jūsų sutuoktinis yra sakęs: „Išvykdami į Ameriką turėjome daug stiprybės, meilės ir vilties. Sugrįžę į Lietuvą visa tai tebeturime.“ Bet kokiu atveju gelbstinti frazė „viskas bus gerai“ atspindi Jūsų pozityvumą, pasitikėjimą savimi?
Tikėjimas, kad viskas bus gerai, palaiko. Daugelis mano, kad esu optimistė. Kitiems aš – varikliukas, tačiau namuose mane mato ir kitokią – tris dienas leidžiu su Dostojevskio knyga rankose. Vaikai gali būti nevalgę (tėvelis, žinoma, pamaitina) – manęs nėra: aš skaitau. Knygos užvaldo, esu mirtina jų graužikė. Kai noriu skaityti, namuose žaidžiame knygų klubą – tada visi prie jų palinksta. Iš naujo kremtu klasikinę pasaulinę literatūrą ir kaifuoju. Turiu dvi puses: esu labai bendraujanti, bet neretai noriu pabūti viena, pasiklausyti muzikos, patylėti.

Nusivilkęs vienuolio abitą Jūsų mylimas žmogus girdėjo prakeiksmus, pašaipas, patyčias. Gal todėl jis daugiau nė karto nesiklaupė prie klausyklos, nepriėmė Komunijos, nekrikštijo dukrelių ir nesituokė bažnyčioje?„Visos religijos tėra forma, į kurią žmonės bando įsprausti Dievą. Aš žinau, kad Dievas yra, ir jis žino, kad esu aš. Tai – svarbiausia“, – sakė Jūsų vyras „Kauno dienai“. Jūsų šeimai nereikia Dievo tarpininko, tiesa?
Interpretuojant Šventąjį Raštą, kiekvienas žmogus yra šventovė, kurioje gyvena Dievas. Taigi tarpininko lyg ir nereikia. O kalbant apie Romos katalikų bažnyčią, tai ji yra bendruomenė, kuri priima, įvertina, interpretuoja ir nustato kiekvieno žmogaus su Dievu susijusią patirtį – teisinga ji ar ne. Mes stengiamės vaikams apie Dievą neaiškinti, bet pastebėjome unikalų dalyką – jie patys pradeda tuo domėtis. Mokykloje viena dukra pasirinkusi tikybos, kitos – etikos disciplinas. Kelio į bažnyčią joms neuždarome, tegul pačios renkasi. Yra daug gražių kelių.

Ar vyras Jus vis dar vadina Gerute?
Šis trumpinys galimas tik mano vyrui ir mamai.

Kas Jums yra meilė?
Atsakyti į šį klausimą man neužteks viso gyvenimo. Dėlioju meilės mozaiką: mano vyras, dukros, šeima, draugai, mokytojai, darbas, tėvynė, Amerika. Šioje dėlionėje dar yra vietos daug kam. Meilė – kertinis kiekvieno žmogaus gyvenimo akmuo. Dviejų žmonių meilė pasidaugina iš dviejų, kai turi tris vaikus, – iš penkių, kai myli tėvynę, – iš tūkstančio, o kai toleruoji kitus pasaulio žmones, myli Dievą – meilė tampa absoliutu.
Manęs vis klausia: „Kodėl įsimylėjai kunigą?“ Atsakau, kad įsimylėjau Edmundą. Manau, profesija, kai myli, nėra svarbu. Jei jis tuo metu būtų buvęs įmonės direktorius ar profesorius, taip pat būčiau jį įsimylėjusi. Tiesiog kažkas atitiko, sutapo, supratom vienas kitą, atsirado draugystė, partnerystė, besąlygiškas pasitikėjimas, suvokimas, kad neišduos. Sakote, pamilau išskirtinį, intelektualų žmogų. Kiekvienos poros meilė pasižymi tuo pačiu: nebegirdi, ką sako aplinkiniai, matai tik jį, o jis – tik tave, tu jam esi išskirtinė. Jis tau – ir vienintelis, ir nepakartojamas, ir idealus, ir švelnus... Mano istorija paprasta – kaip ir visų kitų moterų. Mylintis ir mylimas žmogus gali kalnus nuversti. Meilė yra energijos variklis. Tie, kurie yra laimingi šeimose, darbo kolektyvuose, – patys geriausi darbuotojai. Tad kuo daugiau mylinčių ir mylimų žmonių organizacijose!

Nuotraukos ir stilius - Redos Mickevičiūtės. Šukuosena ir makiažas - Alinos Silivanovos. Drabužiai - iš parduotuvės „Apranga“, aksesuarai - iš parduotuvės „Fashion Zone“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis