Vilniaus dizaino kolegijos dėstytoja Dalia Jurginienė – aistringa lietuvių mados kūrėja bei istorijos liudytoja – ne vieną dešimtmetį buvo Vilniaus modelių namų meno vadovė, rengė žurnalo „Tarybinė moteris“ mados skyrelį, o šiandien perduoda aukštosios mados istorijos ir eksperimentinio dizaino žinias studentams. Tiems, kurie Lietuvos madą sieja tik su dabartiniais dizaineriais, ponia Dalia pasakys: „Aukštoji mada mūsų šalyje egzistavo ir prieškariu, ir sovietmečiu.“

Tėvo postūmis
Savo mamą – dabar jai 103-eji metai – Dalia nuo vaikystės prisimena kaip itin stilingą, elegantišką moterį. „Baigusi mokslus Briuselyje, mama grįžo į Lietuvą ir netrukus ištekėjo už mano tėvelio, tuo metu Švietimo ministerijos valdininko. Nemažas algas gaunančių valstybės tarnautojų žmonos neturėjo teisės dirbti, nes finansiškai buvo puikiai aprūpintos. Jos samdydavo tarnaites, aukles, puošdavosi, lankydavosi to meto grietinėlės pokyliuose. Mano mamą puošė elitinė Kauno modistė prancūzė ponia Trėja. Ji buvo tikra verslininkė: žinodavo, kada vyks žymiausi pokyliai, tad specialiai iš Paryžiaus atsiveždavo bižuterijos, brangių papuošalų, drabužių, avalynės, prabangių audinių, iš jų siūdavo pasaulinės mados naujienas atitinkančius drabužius. Tuo metu Lietuva nė kiek neatsiliko nuo Vakarų. Ponios nuolatos keliaudavo po užsienį, domėdavosi įvairiomis aktualijomis“.
Dalia norėjo būti gydytoja, ruošėsi studijuoti mediciną, tačiau tėvas planus pakoregavo. „Matyt, jis pažinojo mane geriau nei aš pati save. Kai buvau dešimtokė, pasisodino ir pradėjo kalbėti: „Tu nori būti medikė?“ – „Noriu.“ – „O ar tu žinai, kas yra gera medikė? Ji nuo ryto iki vakaro turi būti ligoninėje, sirgti ligonių bėdomis, negalvoti apie savo šeimą ir asmeninį gyvenimą.“ Matydamas mano meninius polinkius, tėvas pasiūlė rinktis drabužių modeliavimo studijas – apie šią Vilniaus dailės instituto Tekstilės katedroje įkurtą naują specialybę jis buvo perskaitęs laikraštyje. Gyvenome planinės ekonomikos sąlygomis. Sovietinės Lietuvos lengvoji pramonė plėtėsi, statyti audinių ir siuvimo fabrikai, tad valdžios kabinetuose nutarta įkurti įstaigą, kuri aprūpintų įmones modeliais. 1954 m. Vilniaus modelių namai (VMN) įsteigti buvusios elitinės ateljė pagrindu. Pirmoji meno vadovė Ona Vincevičienė subūrė madai prijaučiančių žmonių kolektyvą, tačiau juto, kad šiai įstaigai reikia diplomuotų specialistų: darbuotojams trūko pramoninio kostiumo projektavimo žinių, dailininkai buvo savamoksliai, o konstruktoriai ir siuvėjai – amatininkai.
O. Vincevičienė rengė vieną svarbiausių sovietinės Lietuvos moterų Leokadiją Diržinskaitę, ši irgi pasistengė: jos dėka Vilniuje atidarytas Dailės instituto vakarinis filialas – siekiant suteikti reikiamą kvalifikaciją čia dirbantiems dailininkams. Į dieninį skyrių konkursas buvo didžiulis, taigi įstojau į vakarinį. Tėvas pareiškė, kad turiu pradėti dirbti. Tuo metu tai buvo tolygu šokui. 1963 m., vos baigusi vidurinę, įsidarbinau Vilniaus modelių namuose piešėja. Netrukus supratau, kad likimas ir tėvelio išmintis man suteikė dar vieną neįkainojamos profesijos šansą. Atsidūriau margame įdomių asmenybių kolektyve, čia netrūko kūrybos idėjų ir meninių intrigų.“

Pradžia – drabužių modelių iliustracijos
Klasikinio stiliaus virtuoze laikoma Dalia Jurginienė perėjo klasikinį kūrėjos – nuo drabužių modelių iliustracijų piešėjos iki sudėtingiausių vakarinių suknelių modeliuotojos – kelią. „Kas mėnesį turėjau nupiešti tušu, naudodama ploniausią pirmo numerio teptuką, po 30 drabužių modelių iliustracijų – su visomis siūlytėmis, smulkiausiomis techninėmis detalėmis. Tai buvo monotoniškas ir alinantis darbas, bet kartu ir puiki piešėjos rankos miklinimo mokykla.
Modelius tvirtindavo Meno taryba. Vykdavo ir įvairios specialios parodos, jose mūsų įmonės turėdavo eksponuoti savo pramoninius laimėjimus. Pamenu, vienoje kabėjo ir mano sukurtas berniukams skirtas kombinezonas. Aukšti pareigūnai apžiūrinėja, o vienas garbingas ponas Algirdas Brazauskas, jau dvynukių tėvas, ir klausia: „O kaip jis sės ant puoduko?“ Prapliupome juoktis.
Profesinė hierarchinė tvarka buvo gera tuo, kad mados esmės mokeisi nuo pagrindų – nuo konstravimo. Pradedi nuo vaikams skirtų drabužių ir su kiekviena kolekcija augi. Moteriškų kolekcijų kūrimas tada laikytas karjeros viršūne, ją pasiekęs modeliuotojas mokėdavo viską. Šią sritį buvo uzurpavęs Lietuvos Christianu Dioru vadinamas dizaineris Michailas Raduta, jis puikiai konstravo parodinius drabužius, o man pirmą vakarinę suknelę leista kurti tik po 12 metų darbo.“
Pasak D. Jurginienės, Vilniaus modelių namai buvo mažas galingo lengvosios pramonės mechanizmo sraigtelis (jie iš šalyje gaminamų audinių turėdavo paruošti modelius masinei gamybai). Tvarką diktavo Lengvosios pramonės ministerija, iš Maskvos buvo „nuleidžiami“ ne tik planai, bet ir mados tendencijos. Be to, reikėjo paklusti valstybiniam standartui, paisyti nurodymų, kokio pločio turi būti kelnių apačia, koks sijono ilgis ir t. t. „Dirbome išradingai. Audinių mažai, suki galvą, ką padaryti, kad būtų įdomu. Tarkim, gauni apverktino rašto flanelės, iš jos reikia pasiūti kuo gražesnių vaikiškų suknelių, moteriškų chalatų. Įsivaizduojate tokiu apsirengusią moterį? Vaikščiojanti tragedija! O kuo gali jį papuošti? Vienspalviu kanteliu. Užsakovai – įvairių Sovietų Sąjungos miestų fabrikų atstovai – buvo itin priekabūs, mėgdavo kartoti: „Per brangu“, „per daug detalių“. Reikėjo taupyti audinį, kad atraižų liktų kuo mažiau. Jų, jei drabužio konstrukcija sudėtinga, neišvengsi, tad idealu – maišas, o iš iškirptos skylės galvai įkišti audinio buvo galima pasiūti kišenę.“

Užkalbėti dantį
Vilniaus modelių namų meistrai kūrė ir išskirtinius, vienetinius drabužių bei avalynės modelius. „Kasmet pasaulyje vykdavo pramoninės parodos, mūsų kuriamos kolekcijos atstovavo sovietinei madai. Širdis atsigaudavo, kai galėdavai duoti valią fantazijai. Vakarinės suknelės sukūrimas laikytas aukštuoju pilotažu. Sugebėdavome pademonstruoti aukštajai madai prilygstantį meistriškumą, puikių konstrukcijų rankų darbo kūrinių. Vilniaus modelių namai buvo geriausiųjų penketuke (kartu su Maskvos, tuomečio Leningrado, Talino ir Rygos mados namais). Po pristatymų tarptautiniuose renginiuose sulaukdavome gražių atsiliepimų užsienio spaudoje, net Amerikos ir Prancūzijos.“
Kas lydėdavo kolekcijas į užsienį? „Ministerijos atstovas, grupė manekenių ir dailininkas modeliuotojas, pastarasis užkulisiuose dirbdavo aprengėju. Kartais man pavykdavo suderini dvi užduotis: pavyzdžiui, 1970-aisiais Erfurte, parodoje „Litauen‘70“, dirbau ir aprengėja, ir manekene. O kalbant apie keliones į kapitalistines šalis, tai ilgai buvau už borto – manęs neišleido dėl to, kad aš –tremtinio duktė, be to, turėjome giminių už Atlanto. 1970 m. pasaulinėje parodoje Osakoje turėjau demonstruoti madas, bet manęs neišleido. Saugumas išknisdavo informacijos net apie prosenelius. Delegacijas lydėdavo žmogus iš saugumo, dažniausiai užverbuota manekenė. Vieną kolegę dėl to, kad Osakoje kelis kartus su vokiečiu išgėrė kavos, atleido iš darbo. Mes žinojome, kas raportuoja saugumiečiams.
Išvažiavau į Suomiją tik tada, kai ištekėjau. Už tai, kad laimėjau sąjunginį pionierių drabužių konkursą, mane apdovanojo kelione į Paryžių. Kai Maskvoje tvarkiausi dokumentus, vienas pareigūnas pasakė: „Oho, ilgai jus laikė uždarytą.“
„Palaiminti į kapitalistinę šalį vežamos kolekcijos ateidavo šiškos – aukščiausios galvos, – prisimena D. Jurginienė. – Ta kompanija nuspręsdavo, ar viskas politiškai, lytiškai ir meniškai yra tinkama. Aš turėdavau užkalbėti dantį, kad mažiau pastabų gautume. Rengėmės pristatyti kolekciją JAV. Pasibaigus drabužių demonstravimui, ponas Algirdas Vileikis (tuometis Vilniaus miesto vadovas – aut. past.) pasakė: „Kolekcija nebloga, bet papuošalų per mažai.“ Neištvėriau: „Mes važiuojame į Ameriką mokyti amerikiečių stiliaus subtilybių, nes jos niekada nepasižymėjo geru skoniu!“ – „Aš taip ir maniau, kad Jurginienė man ką nors panašaus pasakys.“
Prieš bet kokį nusususį užsienietį buvo uoliai keliaklupsčiaujama. Taip yra ir dabar.
Parodinės kolekcijos nenuguldavo sandėliuose – jos būdavo vežamos pristatyti į atokiausius kaimelius ir demonstruojamos įvairiausiomis progomis. Mūsų misiją šviesti džiugiai palaikė rajonų kultūros namai. Gražuolės manekenės po kaimus kratydavosi tragišku, dažnai gendančiu autobusu. Gale drabužėliai sukabinti, panos sumuštinius kerta. O provincijoje manekenės garbintos kaip aktorės, jų laukdavo didžiausios vaišės.
Turėjome atiduoti duoklę ir Maskvai. Sąjunginiam lengvosios pramonės asortimento institutui geriausių modelių namų specialistai buvo kaip vasalai – privalėjo demonstruoti rusų liaudžiai madas. Šie renginiai būdavo anšlaginiai, bet prieš tai mus vertindavo šios institucijos specialistai. 1980 metais nusivežėme Egidijų Sipavičių. Jis dainavo per pauzes, kol manekenės persirenginėdavo. Salėje su megztomis moheros kepurėmis sėdinčios rusės juo žavėjosi. Apsukrus bernas – dainuodamas visas sugebėjo pakibinti, išvesti pašokti. Maskva džiūgavo: „Kokia gera idėja!“

Išradingumas iš „nuogumo“
Vilniaus modelių namuose per dešimt gražuolių turėjo nuolatinį manekenės etatą. „Pirmosios žvaigždės dirbo gana daug, į darbą jos eidavo kiekvieną dieną, o dažnai būdavo užsiėmusios ir savaitgaliais. Nestandartinių figūrų moterys. Lieknesnės už Sovietų Sąjungoje išvesto drabužių standarto vidurkį, tad jei reikėdavo siūti masinės produkcijos modelį, įvairiose kūno vietose tekdavo pritaikyti porolono pagalvėles. Visos manekenės buvo liesos, kaip ir dabar, gal tik Vida Šapkienė kiek platesnius klubus turėjo.“
Ar mados kūrėjos vaikščiodavo po Vilnių demonstruodamos išskirtinį aprangos kodą? „Mums, kaip ir artistėms, televizijos damoms, diktorėms, leisdavo nusipirkti kolekcinių drabužių. Gorkio gatvę (dabar Pilies – aut. past.) savotišku podiumu buvo pavertusios manekenės. Taip lyg tarp kitko demonstruoti Vilniaus modelių namuose sukurti darbai. Gal ir atrodydavome kiek geriau už kitas, juk pačios sau drabužius modeliuodavome, siūdavomės darbo vietoje pusiau pasislėpusios, buvome jaunos, gražios, bet mados tikrai nediktavome.“

Lietuvos tekstilės pramonė turėjo tvirtas prieškarines tradicijas. „Drobė“ audė puikią kostiuminę vilną, „Kauno audiniai“ – dirbtinį ir natūralų šilką, „Liteksas“ – paltinius audinius. Ministerija suteikdavo galimybę pasirinkti audinių iš šių įmonių netiražuojamų kolekcijų. „Negaliu pasakyti, kad Vilniaus modelių namai diktavo madą, – pasakoja Dalia. – Į Technikos biblioteką iš Maskvos atkeliaudavo garsiausi pasaulio mados žurnalai. Kai ponų žmonos juos peržiūrėdavo, trumpam galėdavome parsinešti ir mes. Vėliau leidiniai iš Lenkijos, Bulgarijos, Vengrijos tapo lengviau pasiekiami. Nuo 1970 metų užsienietiškų žurnalų gaudavau ir pati – atsiųsdavo užsienyje gyvenantys giminaičiai.
Trūko įvairių priedų, sagų. Netinkamos spalvos sagas nušveisdavome švitriniu popieriumi, nudažydavome guašu, nulakuodavome nagų laku. Mūsų dailininkės namuose buvo puodai užtrauktukams dažyti. Išradingumo netrūko. Lietuvos gyventojus iš už Atlanto giminės šelpdavo siuntiniais. Labiausiai stigo avalynės. 1971 m. į Lietuvą importuota keturių fasonų prancūziškų batų. Tai buvo sensacija. Tris skirtingo modelio poras staigiai įsigijau.
Klestėjo spec. parduotuvės. „Šešupės“ restorano kieme įsikūrusioje pagrindinėje, vadinamojoje aukščiausio lygio, buvo deficitinių prekių: maisto, drabužių, kvepalų, avalynės, kitų buities daiktų, o apsipirkti ten galėjo tik aukščiausieji – dešimties partinių šeimų nariai. Žemesnio lygio parduotuvėse lankydavosi kitas partinis elitas. Specialiame sandėlyje „Lietuvos“ viešbutyje rengdavo stiuardeses ir vertėjas. Universalinės parduotuvės 412 kambarėlyje su specialiais leidimais nomenklatūra gaudavo deficitinių prekių: elementarių kilpinių rankšluosčių, avalynės, buitinės technikos, drabužių, kvepalų. Humoro jausmą turintys valdininkų vaikai tas parduotuves vadino bagadielnia (šelpykla).“

Ponių užgaidos
Vaikščiojančiu anekdotu Dalia Jurginienė vadina vienos aukšto partinio veikėjo žmonos, tebus ji ponia X, užgaidas. „Ponas tapo našliu ir vedė savo tarnaitę. Ta nebuvo gražuolė, bet pataikūnai pričiauškė komplimentų, ir ji įtikėjo, kad yra žavinga. Ir štai poniai X prireikė palto. Paprastai aukšto rango nomenklatūrininkai siūdindavosi Algirdo gatvėje buvusioje siuvykloje, tačiau ponia X užsigeidė, kad paltą jai pasiūtų Vilniaus modelių namuose. Man atsiunčiama „Volga“, vežu audinių pavyzdžius, ji išsirenka, siuvame. Atvykusi į primatavimą netikėtai veda mane į antrą aukštą, į specialiai jai įrengtą kambarėlį su mediniu pjedestalu. Kai 190 cm ūgio moteris užlipa ant šio, mano kolegė konstruktorė aikteli: „O, koks paminklas!“ Aš jai bamt į koją. O tarpdury stovi visa išbalusi ir pamėlusi ateljė vedėja ir gestais rodo, kad patylėtume.

Ponia X, kurios batų numeris 41, ištraukia vengierkas – batus su auliukais bei aukšta pakulne ir sako: „Drauge Jurginiene, aš nusipirkau šiuos batus vienoje parduotuvėje (o man aišku, kad „Šešupės“ kieme), bet jie man mažoki.“ Taip, vienu numeriu per maži, tačiau suvokiu, kad ji mirtinai tų batų nori, tad patikinu: „Nieko, pakentėsite.“ – „Ir aš taip manau.“ Įgrūdo ji savo koją į tą vengierką ir laimingai kentėjo.“
D. Jurginienė pasakoja, kad deficito laikais viskas vykdavo ranka rankon. „Bičiulė dizainerė Gražina Rameikaitė dirbo antro lygio ponų ateljė, rengė Ministrų Tarybos pirmininko Juozo Maniušio žmoną. Labai mokėjo bendrauti, viskas, ką darė, Maniušienei tiko ir patiko. Kartą ponia pasiteiravo: „Kuo aš galiu jums padėti?“ Moteris pasakė, kad reikėtų didesnio buto, mat jos keturių narių šeima gyveno viename kambaryje Žirmūnuose. Ir butas buvo „padarytas“ per savaitę.
Nors Algirdo ir Antakalnio gatvėse veikė aukščiausio lygio ponų ateljė, daugelis veikėjų vis tiek norėdavo siūdintis Modelių namuose. Jų žmonos turėjo neribotas galimybes, ponioms neegzistavo eilės, joms buvo skirti ir geriausi Lietuvos įmonių gaminiai.
Beje, Vilniaus modelių namuose siūdintis pasirinko ir aukštas Sovietų Sąjungos partinis veikėjas Andrejus Gromyka. Ši paslauga jam pasiūlyta, matyt, ne už ačiū. Jam būdavo parenkami aukščiausios kokybės audiniai, garantuotas anonimiškumas. Geriausias konstruktorius P. Vaičiūnas važiuodavo į Maskvą, jam būdavo užsakytas viešbutis. Kartais tekdavo laukti ne vieną dieną, kol A. Gromyka rasdavo laiko pasimatuoti. Taip tvarkyti ūkiniai Lietuvos reikalai.“

Pirmojo asmens frakas
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Dalios komanda rengė ne vieną aukštą valstybės veikėją, jų žmonas. „Iš sunkesnės kategorijos figūrų paminėčiau Vytautą Landsbergį. 1992 m., kai su aukščiausiuoju valstybiniu vizitu Lietuvoje lankėsi Danijos karalienė Margarethe II, jam kūriau pirmąjį fraką. Studijavau kostiumo istoriją, tyrinėjau savo tėvo vestuvinę nuotrauką, kurioje jis su fraku. Didžiausia problema – kur gauti atlaso frako atlapams. Turėjome tik pamušalinio šilko, bet šis netinka. Modelių namų iniciatyva ant kojų buvo sukelta visa Lietuvos lengvoji pramonė. Ir viena dailininkė iš savo archyvo ištraukė atlaso. Nuimti mierkos su P. Vaičiūnu vykome į V. Landsbergio namus. Tą dieną vėlavau į darbą, mat turėjau „nuplaukti“ į Halės turgų gėlių – su vardadieniu sveikinome dizainerę Stasę Andriulienę. Ateinu su bukietu, o mano šefui „stogas važiuoja“: „Nespėsite!“ Na, šiek tiek pavėlavome. Įsižeidęs šeimininkas pareiškė, kad nebesimatuos. Buvau šokiruota, bet nukreipiau ugnį į save: „Atsiprašau, Stasinės...“ O jis: „Šiandien ne Stasinės.“ Apsauginiai tuojau pat nubėgo sužinoti – Stasinės ar ne. Pagaliau pradėjome darbą, papasakojau, kaip iš valstiečių kilęs mano tėvas, 1934 m. pakviestas į diplomato V. Dantos vestuves Karaliaučiuje, privalėjo įsigyti fraką, cilindrą ir baltas pirštines. Svarstė: „Kur gausime?“ Pasirodo, tuomečiame Kaune buvo nuomos punktų, kuriuose galėjai pasiskolinti visko, ko tik reikia. Pokalbis suminkštino svarbų klientą, bet kitus kartus jo laukdavome ilgai.
Kelerius metus teko rengti Prezidentą Valdą Adamkų. Visapusiškos elegancijos ir mandagumo įsikūnijimas!“
Vilniaus modelių namai nuo 1962 m. leido „Bangos“ žurnalą, šis švietė visuomenę, ugdė vartotojų skonį, jame būdavo pateikiamos drabužių siuvimo schemos. Dalia rašė bei piešė ne tik šiam žurnalui. Bendradarbiauti pasiūlė ir „Tarybinės moters“ žurnalistė Stasė Bernotienė. „Už savo patarimus bei piešinius gaudavau 30 rublių. Kartais paskubomis prie virtuvės stalo parašydavau rašinį, o kai publikaciją skaitydavo lituanistas tėvas, bijodavau jo kritikos. Be to, šio žurnalo turinį tada smarkiai šlifuodavo partinė valdžia.
Atsimenu, prasidėjo mini drabužių mada, rašiau, kaip galima juos persisiūti, nusikirpti, prisimegzti, prisidurti ir t. t. Baigiau sakiniu: „Mini nepakenks, o kai kam gal ir padės.“ Išėjo žurnalas, ieškau to savo sakinio, o jo nėra. Pasirodo, negalima rašyti, kad „mini padės“. Juokinga. Šampano burbuliukas, o kai kam pasirodė per stipri potekstė.“