Svarsčiau, ką kalbinti: teisės mokslininką, Mykolo Romerio universiteto dėstytoją, administratorių (ėjote Lyginamosios teisės katedros vedėjo pareigas), rašytoją, namų muzikavimo grupės „Ilgumos“ įkūrėją, dainų autorių ar trijų vaikų tėvą? Kaip spėjate tiek daug aprėpti? Kaip, pone, dieną ilginate?
Jei kalbame apie pasakos personažą išnaudotoją poną, tai ne – aš kitų išnaudoti nesu linkęs. Kaip visur spėju? Man baisu: nors lyg ir visur bei viską spėju, bijau, kad nesugebu įlįsti giliai – praeinu paviršiumi arba viduriuku. Guodžiuosi, kad žmogus renkasi: gyventi gilyn arba platyn. Man platyn išeina geriau. Labai daug kuo domiuosi, esu atėjęs iš plačių užmojų ir interesų šeimos. Tėvas – inžinierius, fizikas, išradėjas, profesorius – visų galų meistras. Mama turi aukštąjį inžinerinį bei filologinį išsilavinimą. Ji yra lituanistė, statistinių kalbos studijų pradininkė Lietuvoje, dažninių žodynų kūrėja. Abu tėvai – tiksliukai, bet aš iš kažkur gavau polinkį į literatūrą, kūrybą.
Laikote save pasakotoju?
Dabar taip susigalvojau.
Šių dienų Sokratas?
Galėčiau juo būti tik tuo požiūriu, kad žinau, jog nieko nežinau.
Sokratas vaikščiojo ir kalbėjo, bet kam, net vėjui, dalijo savo išmintį. Jūsų auditorija – tikslinė. Iš kur pasakotojo patirtis, žinios? Kaip atsiranda jauni seniai?
Kartais žmogus gimsta tarsi viską žinantis, išmintingas. Mano išmintis kukli, kol kas ją renku, bet ir tuo, ką esu surinkęs, galima pasidalyti. Gera iškalba žmogui nekenkia. Priešingai, – padeda. Aš ir studentus per paskaitas raginu kuo daugiau kalbėti. Kol kas pasakotojo vaidmenį esu prisiėmęs šiek tiek dirbtinai. Svarstau: kodėl taip įdomiai gyvenimas klostosi, kodėl tai, ką daugiausia veikiu, yra susiję su tam tikrų istorijų perteikimu kitiems? Žurnalistu netapau, nors viename dienraštyje net praktiką esu atlikęs. Mokiausi 22-oje vidurinėje (dabar – K. Daukšos) mokykloje, klasėje, kuriai buvo sustiprintas literatūros mokymas. Ir visada rašydavau rašinius laisva tema.
Iš visų anksčiau išvardytų sričių, įvairių atsakingų pareigų Jums, meniškos prigimties žmogui, turbūt labiausiai nedera administratoriaus vaidmuo.
Taip, administratorius esu neabejotinai prasčiausias. Pats save dar dar suvaldau, susiplanuoju, ką ir kaip daryti, tačiau vadovauti kitiems sekasi sunkiai. Nemėgstu to. Esu vienišius, man pačiam su savimi yra gana gera. Regis, mielai bendrauju, draugauju, mėgstu kompanijas, bet netrunku pajusti, kad visą laiką esu truputį nuošaly. Todėl man, kai tenka administruoti, ką nors prižiūrėti, sunku į savo rankas suimti visas gijas.
Kas poeziją rašantį laisvos prigimties berniūkštį išmokė disciplinos? Kokias savybes Jums įdiegė tėvai ir ką pats esate išsiugdęs?
Mano abu tėvai yra mokslininkai, mačiau, kaip dirba. Iš jų nepaveldėjau kai ko, ką reikėtų. Iš mamos – pavyzdžiui, geležinės tvarkos, bet gavau karštą būdą: užsidegu greitai ir lengvai „užsikabinu“, galiu liepsnoti ir per greitai sudegti. Iš tėčio išmokau įvairių darbų darbelių. O ką išsiugdžiau, sunku pasakyti. Galbūt dar neatėjo tas laikas, kad žiūrėčiau į save kaip į tyrinėjimo vertą objektą ir susidėliočiau, kas gi, po velnių, aš toks esu.
Džiaugsmo. Pradeda veikti mano pasakotojo genas. Mėgstu pasakoti, dalytis, sudominti, išjudinti. Nebijau auditorijos. Galiu ramiai išeiti prieš žmones, šnekėti, aiškinti, skraidyti, mojuoti, gestikuliuoti. Žinoma, tam reikia pasirengti – negali atsistoti prieš auditoriją, jei gerai neišmanai dalyko, apie kurį šneki. Tam tikrais atvejais galimi tam tikri triukai, kai gali apsimesti gudruoliu, bet žinios yra pagrindas jaustis drąsiai.
Esate aktyvus pilietis, turite savo nuomonę įvairiais klausimais, ją reiškiate tinklaraščiuose. Kaip vertinate emigraciją, mūsų tautos išsivaikščiojimą?
Tai – neišvengiamas dalykas. Laisvo žmogaus neįmanoma uždaryti. Dabartinė emigracija nekelia jausmo, kad štai žmonės išvažiavo ir niekada nebegrįš. Mano senelis, būdamas jaunas, emigravo į Argentiną. Septyniolikmečiai bernai sėdo į laivą ir išplaukė į kitą pasaulio kraštą. Geriausiu atveju – vienas laiškas per metus. Senelis į Lietuvą grįžo 1956 metais. Mano tėtis, būdamas keturiolikos, lietuviškai nekalbėjo. Jiedu su broliu gimė Argentinoje ir labai norėjo grįžti į tėvo gimtinę. Nikita Chruščiovas aukso kalnų prižadėjo, tai jie ir parlėkė.
Nemažai mano draugų yra išvykę į kitas šalis, kasdien bendraujame internetu. Nejaučiu, kad jie būtų nutolę. Emigracijos nereikia bijoti, verčiau mąstykime, ką gera iš to pasiimti. O gera yra patirtis, žmonių plačiame pasaulyje sukaupta. Net ir pasakų herojai eina į pasaulį laimės ieškoti. Ir dažnai ją parneša sergančiam tėvui, mamai, karalienei. Valstybė neturėtų prievarta versti emigrantų grįžti, siūlyti aukso kalnus. Kai situacija pasikeis į gera, žmonės grįš laisva valia. Jau dabar išvažiuojančiųjų srautas slūgsta. Daugeliu atvejų emigracija yra ne ekonominių problemų, o žmogaus būdo, mentaliteto išraiška. Prisimenu Gintaro Beresnevičiaus pastebėjimus, kad lietuvius pagal mentalitetą galima skirstyti į keturias grupes: suvalkus, dzūkus, žemaičius, aukštaičius. Esame nedidelė tauta, turinti visokių pėdsakų. Klajojimo genas akivaizdžiai išlikęs. Vieni klajokliai tapo sėslūs, palinko prie žemės, ją pamilo, o kitus vidinė neramybė iki šiol šaukia į kelią. Kaip kad negali kovoti su liūtimi, potvyniu, bet gali pastatyti rekreacinius įrenginius vandeniui išsaugoti ir derliui pagausinti, taip ir dėl emigracijos: negali sustabdyti išvykstančiųjų, bet gali panaudoti jų patirtį, kad šalis klestėtų.
Ką manote apie dvigubą pilietybę? Jums ką tik skambino Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė – prašė teisininko pagalbos.
Nemanau, kad pilietybę reikia dalyti į kairę ir į dešinę, bet ir nemanau, kad dabartinė pozicija – gynybos, kai pilietybę esame tarsi užrakinę, uždarę, yra protinga. Valstybė nedidelė. Interesai įvairūs. Jei norime, kad šalies vardas plačiau sklistų, turime nebijoti suteikti pilietybę tiems žmonėms, kurie stengiasi gražiai jį garsinti. Nematau pagrindo atsakyti emigrantų palikuonims, jei šie nori išlaikyti ryšį su tėvų žeme. Nesuprantu, kuo mūsų pilietybė tokia beprotiškai ir absoliučiai vertinga, kad ją reiktų taip baisiai saugoti. Argumentas, kad pilietybės verti tik tie, kurie palaiko nuolatinį teisinį ryšį su valstybe, man skamba be galo formaliai. Tai panašu į daugelį kitų formalumų, skirtų ne žmogui, o taisyklėms pateisinti ar įgyvendinti. Gyvenimas yra gerokai įvairesnis.
Savo kartą pavadinote lūžio karta. Kokia ji?
Esame įdomi karta tuo požiūriu, kad patyrėme sovietinę sistemą: jau ne tokią represyvią kaip mūsų tėvų, bet paragavome ir maršų, demonstracijų, smegenų plovimo, teiginių, kad Amerika mus užpuls, kad turime ruoštis branduoliniam karui, ir t. t. Taip pat išgyvenome transformacijos laikotarpį, užgriebėme savo valstybės kūrimo pradžią ir tebesame, kai ji kuriama. Tuo požiūriu mes unikalūs. Per tą laiką supratau, kad absoliučios tiesos nėra. Kad ideologijos – tam tikra požiūrio dalis. Tai pasėjo manyje labai stiprią abejonės viskuo sėklą. Esame nestabili karta. Mes formavomės aiškios visuomenės struktūros sąlygomis, perėjome visišką chaosą ir dabar esame tie, kurie susiformuotą sąmonę ir patirtį bandė transformuoti į laisvės pasaulį, kai nuo tavęs paties daug daugiau priklauso nei nuo kitų. Marijonas Mikutavičius gerai dainavo: „Mūsų sielas ir smegenis daug kas nuvylė.“ Ši frazė labai tinka mums.
Kodėl atsirado knyga „KGB vaikai“ ir kodėl joje pasakojama būtent apie 1996 metus?
Pasakyti, kodėl ji atsirado, man sunku, nes kūrybinis procesas nevaldomas. Yra tam tikras momento įspūdis, istorijos pradžia, paskui tarsi užsidega lempelė. Man rašymas teikia daug džiaugsmo. Anksčiau aktyviai gyvenau virtualioje erdvėje. Žinojimas, kad žmonės laukia kitos tavo kūrinio dalies, motyvuoja rašyti, dėlioti dėlionę. Ši knyga prasidėjo nuo keisto skambučio. Vieną vakarą paskambino nepažįstama moteris ir ne visai blaivu balsu pradėjo aiškinti, kad aš neva turiu brolį. Nors ir nekreipiau į tai dėmesio, mintimis užkibau. 2006 metų sausio 20 dieną sėdau ir parašiau pirmą skyrių. Supratau, kad istorija vyniosis toliau ir kad tai bus pasakojimas apie mano kartą. Nukritau į 1996-uosius, į jauno žmogaus gyvenimą, kai jam dar nerūpi šeima, buities mažiau, kai gali skirti laiko sau ir savo nuotykiams. Po gabaliuką lipdžiau ir sulipdžiau romaną.
Ar po abejonių pasėjusio skambučio nesikalbėjote su tėvais dėl galimų šeimos paslapčių?
Mano namuose tiesa yra pagrindinis bendravimo ir šeimos stabilumo kriterijus. Rūpinamės vienas kitu ir kartu stengiamės būti tiesūs, atviri. Žinau, kad jokių slaptų istorijų ir negali būti.
Jūsų trilerio intrigos pagrindas – termoreguliacinė disfunkcija, slapti ja pasižyminčių vaikų KGB tyrimai, selekcija. Ar ši fantazija turi mokslinį pagrindą?
Kai ką nors sugalvoju, pasikonsultuoju su tą reikalą išmanančiais žmonėmis. Kad emocijos turi įtakos kūno temperatūrai, – faktas. Posakis „šaltas kaip ledas“ yra apie žmogų, ir tam tikri dalykai jaučiami. Visi turime šiluminį lauką. Man buvo svarbu išplėtoti šią idėją ne moksliškai, o kaip paslapties elementą. Vieni sako, kad vadinamasis ketvirtas KGB skyrius yra tiesa, kiti – kad netiesa. Ne vienas žmogus man patvirtino, kad, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje sportininkams taikytos ekstrasensorinės technologijos.
Jūsų knygoje nemažai teksto rusų kalba. Gal tai – rusų baimės aidas?
Natūralu – sovietmečiu nemėgome priešo. Visi žinojome, kad rusai čia yra svetimi. Skirtingos gaujos, muštynės, pankai, montanos – išaugami dalykai. Viena, kai valstybė yra okupuota, kita – kai laisva. Aš pats vadovaujuosi principu, kad žmogus iš esmės – geras. Tarp asmenų, kurie tau artimi viskuo, gyventi lengviausia ir patogiausia. Kai reikia prisitaikyti, priimti kitokį, atsiranda sunkumų. Sovietų sistemoje sakyta, kad esame tautų draugai, bet visi puikiai žinojome, kad tautų draugystės nėra.
Romano gale randame interviu su žyde Levia Goršman. Preambulėje teigiama, kad Lietuvoje naciai ir vietiniai nacionalistai sunaikino beveik visą žydų bendruomenę. Levia prezidento Antano Smetonos valdymą vadina fašistiniu režimu, kuris „antisemitizmą išnaudojo savo pamatams stiprinti“ ir t. t. Ar fantazija, pasakyta personažo lūpomis, nebus suvokta paraidžiui?
Pirma, tas interviu yra sudėtinė kūrinio dalis, jis atlieka tam tikrą funkciją. Tuo tikslu pasitelkiamos meninės priemonės. Šiuo atveju meninė priemonė yra iliustruoti tam tikrą kalbėsenos stilių. Būtent tokia pasakojimo maniera būdinga kai kuriems rusiškiems tinklalapiams. Pavadinti Smetonos režimą fašistiniu sovietiniais metais buvo visiškai įprasta. Mano žmona kilusi iš Švėkšnos, o ten kadaise gyveno gausi žydų bendruomenė, ją išžudė. Skaičiau miestelėnų atsiminimus. Buvo įdomu stebėti skirtingus lietuvių ir žydų matymo kampus, bendruomenių sutarimo vertinimą. Tad ir interviu siekiau atspindėti skirtingą požiūrį.
Ar „klampus laikas“, kurį išgyveno tėvai, seneliai, kai reikėjo gyventi dvigubą gyvenimą, jau baigėsi? Kur pasidėjo „miegantys kėgėbistai“? Ar jų nėra įvairiose valdymo, teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose?
Sovietmečiu buvo taip: tu gali gyventi dvigubą gyvenimą (viena sakai, kad įtiktum režimui, kita darai ir gyveni beveik normaliai), kitas kelias – griežtai oponuoji režimui, ir tavęs, jei esi įžymybė, laukia Sacharovo kelias (disidentas branduolinės fizikos atstovas Andrejus Sacharovas buvo stebimas po didinamuoju stiklu – red. past.), jei ne – tremtis, gulagai. Dabar gyvendamas pagal sąžinę gali nukentėti, bet ne taip kaip disidentai: tave gali išmesti iš darbo, bet gali susikurti darbo vietą. Dabar „klampų laiką“ siečiau su pačiu žmogumi.
Dėl „miegančių kėgėbistų“, tai sąmokslo teorijomis netikiu. Specialiosios tarnybos turi bendradarbių, bet ne tiek daug, kiek galime įsivaizduoti. Kalbant apie klanus, visuomenė sudaryta iš tam tikrų kolektyvų. Yra uždarų profesijų, jų atstovai turi savo žargoną. Pažvelkime į teisininkų gildiją. Tai – save formuojanti gana uždara sistema. Visai suprantu žmones, kurie skaito teismo sprendimą ir nelabai suvokia, kas parašyta. Mat reikia žinoti tam tikras detales, teisinę kalbą. Specialumo šleifas gali sukurti neteisingą įspūdį ir apie teisinę sistemą. Kai man kalba apie teisininkų klaną, nežinau, kaip būtų galima jį identifikuoti ir kas tai yra. Ši sąvoka atsiranda dėl to, kad turime tam tikrų žinių, kurių kiti neturi.
Už pagalbą rašant knygą dėkojate žmonai Ramunei.
Mano žmona yra didelė šaunuolė! Vilniaus universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė, lengvosios atletikos sporto meistrė. Irgi – iš pedagogų šeimos. Mes turime tris atžalas: Rusnei – devyneri, Giedriui – septyneri, Algirdui – penkeri. Stengiamės juos gražiai auginti ir kol kas pasitikime Valdorfo pedagogika. Ši paremta kūrybiniu žmogaus pradu, kai vaikas su pasauliu supažindinamas, paprastai šnekant, pačiupinėjimo būdu. Tarkim, dukra šiemet su klase pasėjo rugių, neseniai važiavo pažiūrėti, kaip žiemkenčiai laikosi po sniegu. Vasarą juos nupjaus, ir visa klasė keps duoną. Vaikus kol kas saugome nuo kompiuterio vilionių – tegul paauga tikrame pasaulyje.
Be galo myliu savo šeimą, bet, matyt, esu vidutinio gerumo tėtis dėl tos aibės užsiėmimų. Man norisi nulėkti į repeticiją, pažaisti protų mūšį arba užsidarau rašyti, dirbti. Su vaikais tuo įdomiau, kuo jie vyresni. Su viduriniuoju meistraujame, surenkame kokią spintukę, perdarome lovą. Vakariniai pasakėlių skaitymai, pašnekesiai... Kol kas aš daugiausia atlieku tėčio logisto funkcijas – parvežu iš mokyklos, jei šalta, nuvežu į teatrą ar kitur.
Kaip savo žmoną sutikote?
Linksma istorija: susitikome virtualioje erdvėje – internete. Susipažinome, nuėjome pašokti, mėnesį pasibandėme žygyje Kamčiatkoje, laukinėje gamtoje, kur per dešimt dienų sutinki penkis žmones, ir pamažu susiklijavome. Neseniai minėjome mūsų šeimos dešimtmetį. Esame į sodus pabėgę, truputį laukiniai. Gyvename tarsi kaime, tarp gražių pušynų. Malkos, katilas, daržas, sodas, šiltnamis... Tampi šioks toks ūkininkas.
„Tavęs man reikia/reikia kaip audros/Į krantą vos išlipusiam jūreiviui/Vienintelės fantastiškos klaidos/kaip raganos trobelės pakeleiviui.“ Šias eiles rašėte savo žmonai?
Galima sakyti ir taip. Esu paskyręs jai eilių, ne vieną dainą. Ramunė puikiai supranta, kad daug kas, ką darau, skirta ir jai.
Įkūrėte dainuojamosios poezijos namų muzikavimo grupę „Ilgumos“. Mėgstate dainuoti?
Mėgstu, tik dainavimas – turbūt silpniausias mano „talentas“. Muzika mane lydi visą gyvenimą. Muzikos mokykloje baigiau birbynės klasę, gitara išmokau savarankiškai. „Ilgumos“ atsirado, kai ėmėme muzikuoti kartu su Agne Mikalauskaite. Kodėl „namų muzikavimas“? Nes nepretenduojame į profesionalią sceną ir repetuojame Agnės namuose. Vieną vakarą žmona paleidžia mane „pasiganyti“, kitą – aš ją. Skaitytojai pastebės, kad ir knygoje „KGB vaikai“ miniu tam tikras tuo laiku skambėjusias dainas. Esu sudaręs net savotišką garso takelį.
Ar tiesa, kad trys Jūsų vaikučiai gimė namuose?
Taip, aš pats visame kame dalyvavau, ir visi mūsų vaikai gimė sveiki. Tai labai didelė, žavi, šventa patirtis. Gimdyti namuose, vandenyje, nusprendė žmona. Mane įtikino, kad viskas bus gerai. Ilgai ruošėmės, tuo dalyku daug domėjomės. Ramunė ypač atsakingai rengėsi: specialios mankštos, joga, baseinas... O mano funkcija buvo paprasta – padėti vaikelį atsivesti į šį pasaulį. Ir neįtikėtinas stebuklas, kai staiga pamatai: vandenyje plaukioja padarėlis. Jį pakeli ant rankų, tokį mažą mažą, tokį juokingą… Nepaprastai gražu. Užverdu, kai prasideda diskusijos, esą vyrus tokia patirtis traumuoja. Neįsivaizduoju, kaip tokiais šventais dalykais galima baisėtis! Juk kaip tik esi su vaiku nuo pačios pačios pradžios.
Kartais pagalvoju: jei ištiktų apokalipsė, mano šeima turėtų visai neblogas galimybes išgyventi. Nesuvirtualėję, ugnį užsikurti mokame, šį bei tą išmanome, dukra rugių užaugintų, duonos iškeptų. Mūsų vaikai savo darželius turi, bet ne daržovės ten auga – dažniausiai gėlytes sodina. Kas ką gražesnio pamato, tempia į savo daržą. Guolio sukimas... Man gražu visi žaidimai su gamta. Na, ne asfalto žmonės užaugs.
Jei turėtumėte du gyvenimus?
Oi, svajonė! Ir kiek jų daug neįgyvendintų! Mano svajonė nuo vaikystės – turėti programavimo firmą ir kurti kompiuterinius žaidimus. Programavimas juk irgi yra kūryba: parašai kodą ir pamatai, kaip jis atgyja. Labai smagus jausmas – iš nieko sukurti ką nors.
