Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- D. Ibelhauptaitė: pakeista mityba naikina kilogramus ir grąžina jėgas
- Moteris, suviliojusi kunigaikščius ir Kazanovą
- Horoskopas 06.26-07.03: sudėtingos savaitės viduryje bus ir gražių momentų
- Operos solistė: užaugau skausme ir kasdienėje kančioje, todėl nieko nebijau – nei mirties, nei gyvenimo
- 5 rankinių tipai, kuriuos privalu turėti kiekvienai (FOTO)
- Paprastas obuolių pyragas
Trumpa dosjė
Gimė 1980 m. kovo 16 dieną Pumpėnų miestelyje (Pasvalio raj.).
Studijos: Vilniaus kolegijoje įgijo fotografijos technologijos specialybę; Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – televizijos operatoriaus specialybę; Prahos meno akademijoje pagal „Erasmus“ programą studijavo kino ir televizijos operatoriaus specialybę.
Filmografija: F. Abrukauskas yra šių filmų operatorius: „Painiava“ (2005 m.), „Kolekcionierė“ (2008 m.), „5 dienų avantiūra“ (2008 m.), „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ (2009 m.), „Gerumo sparnai“ (2009 m.), „Anarchija Žirmūnuose“ (2010 m.), „Aurora“ (2012 m.), „Vardas tamsoje“ (2013 m.), „Tyli naktis“ (2013 m.), „Redirected/Už Lietuvą!“ (2014 m.) „Nesamasis laikas“ (2014 m.) ir kt.
Apdovanojimai: Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimas Sidabrinė gervė 2010 už geriausią operatoriaus darbą – dvi nufilmuotas juostas: vaidybinį trumpametražį filmą „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ (rež. Lina Lužytė) ir dokumentinį filmą „Gerumo sparnai“ (rež. Žeraldas Povilaitis), Sidabrinė gervė 2013 už geriausią operatoriaus darbą – filmą „Aurorą“; už vaidybinį filmą „Kolekcionierė“ (rež. Kristina Buožytė) pelnė Lietuvos kultūros ministerijos premiją; Lietuvos kino operatorių asociacijos Ąžuolas – kaip geriausiam Lietuvos kino operatoriui už vaidybinį filmą „Aurora“ (rež. K. Buožytė).
Šeima. „Ačiū Dievui, visi sveiki. Aš – jauniausias tėvų šeimoje. Turiu 13 metų vyresnį brolį Dainorą ir trejais metais vyresnę seserį Renatą.“
Credo. „Nereikia spręsti iš anksto apie viską, kovoti su vėjo malūnais. Jei šie užstoja kelią, aš suku į kitą pusę – kitaip be reikalo išeikvosi energiją.“
Pomėgiai. „Nuo vaikystės domiuosi motociklais. Iš tėvų paveldėjau mopedą, vėliau nusipirkau motociklą. Automobilio neturiu, o važiavimas motociklu man – poilsis ir meditacija. Kai pavargstu nuo žmonių ir viskas nusibosta, reikia pabūti vienam, sėdu ant jo ir leidžiuosi į kelią. Trečdalį Lietuvos apsuku ir vėl galiu toliau gyventi.“
„Nemėgstu išdavystės. Kartais ypač pasitiki žmogumi, puoselėji gražius santykius, ir staiga jis tave išduoda. Svarstai: „Gal būta ir mano klaidos?“ Labai nemalonu.“
Idée fixe. „Apvažiuoti pasaulį motociklu. Tam daug ruoštis nereikia: sėdi ir važiuoji.“
Stilius. „Nesiekiu kokio nors stiliaus. Svarbu, kad būtų patogu.“
„Mėgstu skaityti. Patinka Kurto Vonneguto ir Viktoro Pelevino sarkazmas, istorijų absurdiškumas.“
Tabu. „Nevartojau ir nežadu vartoti narkotikų. Bijau, kad paragavus gali labai patikti (juokiasi).“
Gražaus Jūsų gimtojo Pumpėnų miestelio liaudies teatras garsėja įdomia veikla. Ar iš čia ir patraukėte į Muzikos ir teatro akademiją?
Kai mokiausi vidurinėje, liaudies teatro dar nebuvo. Buvo tik būrelis prie kultūros namų. O mokyklos teatre man teko vaidinti. Klasės auklėtoja kartą pasakė: „Tu gerai mokaisi, nesi chuliganas, tad vaidinsi.“ Mielai sutikau. Tai nereiškia, kad staiga pradėjau domėtis kultūra, menu. Tiesiog pradėjau lankyti dar vieną būrelį – šalia stalo teniso ir krepšinio.
Kaime, būdamas vaikas, turi kuo užsiimti: prie namų yra smėlio dėžė, krepšinio lankas, draugų, su jais susigalvoji įvairių žaidimų. Tarp darbų visada rasi, ką veikti: tai į medį įlipi, tai į ežerėlį pasimaudyti nubėgi, tai ką nors sukonstruoji. Kaimo ramybė, gamta, gyvuliukai, paukščiai – didelis vaiko pasaulis. Ten pats augi: esi paleistas į laisvę ir ganaisi.
Brolis Dainoras mane savaip pastūmėjo rinktis fotografiją. Kai buvau septyniolikos, padovanojo fotoaparatą „Zenitas“. Pats fotografavo, turėjo įsirengęs mažą laboratoriją, pamokė mane fotografavimo paslapčių. Patiko. Tapau gamtos fotografu: važinėdavau po mišką ir fotografuodavau paukščius, debesis, saulės blyksnius tarp medžių. Su visais savo debesėliais ir įstojau į Aukštesniąją technologijos mokyklą (dabar – Vilniaus kolegija). Pamaniau: „Būsiu televizijos operatorius.“ Įsivaizdavau, kad dirbti bus labai smagu – ten žvaigždės, įdomūs žmonės...
Iš karto ir įgyvendinote svajonę – įsidarbinote Panevėžio televizijoje.
Ten dirbo brolis. „Pan TV“ žinių laidai reikėjo žmonių, ir jis pasiūlė mane. Dvejus metus gyvenau greitkelyje „Vilnius –Panevėžys“ – dirbau ir mokiausi. Pradėjau lankytis Vilniaus kino teatruose, domėtis kinu bei kino operatoriaus specialybe. Pumpėnuose buvo mažas kino teatras, tad galimybių matyti gerą kiną neturėjome. Kartą sužinoję, kad rodys filmą „Baubas“, mes, penki klasiokai, pabėgome iš pamokų žiūrėti draudžiamo siaubiako. Ir kaip buvo apmaudu išvydus, kad tai – Iljos Bereznicko multiplikacinis filmas „Baubas“! Labai nusivylėme, kad neteko paragauti uždrausto vaisiaus.
Brolis pasakojo, kad miestelyje, kai rodydavo Federico Fellini filmus, kino mechanikas praėjus pusvalandžiui žiūrovų paklausdavo: „Ar dar žiūrim, ar einam namo?“ Visi nuspręsdavo eiti namo. Kad suprastum intelektualų kiną, reikia žinių.
Miestelyje, kai rodydavo Federico Fellini filmus, kino mechanikas praėjus pusvalandžiui žiūrovų paklausdavo: „Ar dar žiūrim, ar einam namo?“F. Abrukauskas
Ar mokydamasis fotografijos technologijos bei televizijos operatoriaus specialybių – labiau apčiuopiamų nei režisūra ir aktorystė, rūpinotės praktiniu amato pritaikymu, kad galėtumėte iš jo pragyventi?
Namie interneto nebuvo. Skaitydavau Sauliaus Macaičio kino apžvalgas, kinas mane traukė ir žavėjo. Va rašo apie kažkokį Ingmarą Bergmaną... Atvažiavęs į Vilnių patekau į kino sferą. Pirmus trejus metus gyvenau kolegijos bendrabutyje. Mes, jauni žmonės, suplūdę iš regionų, troškome informacijos apie viską. „Kino pavasaris“, festivaliai, keisti filmai... Žiūrėjome susidomėję, nustebę. Man kinas tapo mistiniu stebuklu, labai norėjau suprasti, kaip jis kuriamas. Pradėjau pirkti knygas apie šią meno sritį, skaityti apie su ja susijusias asmenybes. Apie tai, ar dirbsiu kine, tuo labiau – ar galėsiu išgyventi iš jo, negalvojau.
Prisiragavome skanaus čekiško alaus. Buvo susirinkusi smagi tarptautinė – suomių, norvegų, vokiečių, švedų, ispanų – alų ir bendrauti mėgstančių kino operatorių šutvė. Vyko labai įdomios teorijos paskaitos, o filmuoti neteko. Dėl to daugelis jautėsi įžeisti, o aš – laimingas, nes pamačiau Prahą, bendraudamas lavinau savo anglų kalbą. Eidavome į barą ir šnekėdavomės apie kiną. Sustiprėjo kino teorijos pagrindai. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teorijos trūko. Atrodė, kad esi vedžiojamas po labirintą ir vis tiek atsirandi taške, nuo kurio pradėjai kelią. Prahos meno akademijoje iškart pasijutau vedamas iš labirinto lauk. Kino profesionalai čekai dėsto smagiai, lengvai supranti esmę.
Ar tikrai operatorių akys nuzulintos matyti vaizdus? Gal Jūs ir mąstote vaizdais?
Būna, kad važiuodamas troleibusu ar eidamas gatve išsikerpi iš aplinkos detalę, randi mažą gyvenimo istoriją, įrėmini kokį nors dalyką – įdomiai krentančią šviesą, gražų žmogų – it kadrą. Skaitydamas scenarijų, aš mąstau vaizdais.
Kas kuriant Jums teikia didžiausią pasitenkinimą?
Dirbant kine dažniausiai įgyvendinama tik apie 60 procentų pirminės vizijos. Tenka daryti kompromisus dėl pinigų stygiaus, dėl laiko trūkumo ir daugelio kitų dalykų. Tavo originali idėja kartais gerokai nutolsta nuo pirmapradės minties, ne visada pavyksta įgyvendinti tai, ką įsivaizdavai skaitydamas scenarijų. Kuo labiau priartėji prie rezultato, kuris buvo tavo ar režisieriaus galvoje, tuo smagiau jautiesi.
Iš kur ateina idėjos, kaip filmuoti tam tikras scenas, kas Jus įkvepia?
Žmonės, su kuriais dirbu, aura aikštelėje. Kūrybiškos asmenybės įkvepia. Filmo kūrimo procesas, bendravimas, kolektyvo sintezė – tai mane labiausiai žavi kine. Rezultatą pamatome vėliau – po metų. Pasibaigus filmavimui, kurį laiką gyveni kolektyvo dermės nostalgija. Premjera, kai visi vėl sueiname į krūvą, grąžina gerai praleisto laiko prisiminimą. Vėl nori to adrenalino, tų kūrybiškų žmonių, degimo padaryti kažką su 150 skirtingų charakterių jausmo, susiburti į krūvą vienam tikslui.
Pradėdamas dirbti turi žinoti, kad per daug prisirišti prie kolektyvo nereikėtų. Greitai viskas baigsis, visi išsiskirstys kas kur. Darbas kine – kaip gera knyga. Ji turi pabaigą. Užverti ir eini kitos ieškot. Viskas baigiasi, viskas laikina. Tai – gyvenimo sąlyga.
O kas Jūsų gyvenime stabilu?
Pokyčiai yra stabiliausi. Vienintelis stabilus gyvenime dalykas – tai nuolatinė kaita.
O meilė, jausmai? Juk norėtųsi, kad kartą ir visam gyvenimui...
Jausmai irgi keičiasi.
Ar operatorius turi pakankamai saviraiškos galimybių?
Režisierius lemia, ar operatorius turės galimybių pasireikšti. Kartais režisieriai kuria filmus ir nenori, kad kiti padėtų, bijo. Gal mano, kad dailininkas, operatorius, prodiuseris filmą bando sugadinti? Surenka gerą komandą, o paskui atriboja tuos žmones nuo kūrybinio proceso. Mūsų tikslas – bendradarbiauti su režisieriumi. Tik jis lemia, kaip įtrauks kitus kūrybinius darbuotojus bendram tikslui įgyvendinti. Būna, praeina filmavimo savaitė, kita, ir supranti, kad gal galėjai šio filmo ir nefilmuoti, nes nelabai yra ką veikti. Dirbi techninį darbą, ir tiek.
Moterys nepripažįsta kompromisų, yra kategoriškesnės, aiškiau išgrynina tikslus, daugiau reikalauja. Vyrai nebijo kaitos ir iššūkių. Vadovauti filmavimo aikštelėje 150 žmonių ir užsitarnauti pagarbą moteriai yra sunkiau nei vyrui.F. Abrukauskas
Ar nebūna skaudu, kad operatorius dažniausiai lieka už kadro, kad jo darbą ne kiekvienas sugeba įvertinti, labiau pastebimi yra aktoriai ir režisieriai?
Aš neturiu ambicijų būti žinomas ar labai pastebimas. Įvertinimo – Sidabrinių gervių ir Ąžuolo – man užtenka. Didžiausią pasitenkinimą jaučiu tada, kai man svarbus žmogus išreiškia palankią nuomonę.
Kino kūrėjai – ekscentriški, kaprizingi, linkę ginčytis, apsvaiginti žvaigždžių sindromo?
Tai žmonių verslas. Filme nieko kito nėra, tik žmonės. Jei vieni su kitais nesugeba susiderinti, dirbti kaip komanda, atsiranda rimtų problemų. Svarbu tinkamai pasirinkti komandos narius, kad nepatirtum supuvusio obuolio efekto: vienas papuvęs pradeda pūdyti aplink save kitus. Aikštelėje neigiamą energiją skleidžiantis asmuo užkrečia visą kolektyvą. Režisieriaus misija – užburti tuos žmones ir vykdyti savo sumanymą. Kitaip viskas greitai pabyra.
Gal ne geriausiai, bet geriau, nes labai daug su jais bendrauju. Režisierius turi ir kitų reikalų, dėl smulkių ar vidutinių problemų niekas pas jį paprastai neina – bando spręsti patys. Esu dešinioji režisieriaus ranka, tad dažniausiai pas mane tie rūpesčiai ir suplaukia. Per dieną turiu atsakyti į tūkstančius klausimų.
Aktorės mėgsta operatorius, kurie jas gražiai nufilmuoja, geriausiai atskleidžia.
Neturiu tiek daug praktikos, kad galėčiau pasakyti, kas, kodėl ir kaip vyksta. Po truputį mokausi ir manau, kad visą gyvenimą mokysiuosi. Pusę darbo sėkmės lemia gebėjimas bendrauti. Kitą pusę – techninių dalykų išmanymas. Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau išmanai. Kuo daugiau klaidų esi padaręs, tuo labiau mokėsi jų nekartoti. Sėkmę lemia ir operatoriaus būdo bruožai. Jei tavo charakteris nesutampa su aktoriaus ar kito aikštelėje dirbančio žmogaus, reikia tai pajusti ir pasistengti prisitaikyti. Priešingu atveju, gali įvykti konfliktas, ir tai tikrai nepadės tolesniam darbui.
Ar kartais tenka kalbėti su aktoriais pakeltu balsu, griežtai ko nors pareikalauti?
Mūsų rinka maža,vienas kaimas, vieni kitus pažįstame, net techninės ar emocinės klaidos, kai netyčia išsprūsta negeras žodis, sunkiai atleidžiamos. Paskalos greitai plinta. Du geri darbai nutylimi, o viena klaida pasklinda žaibo greičiu.
Kokios charakterio savybės kino operatoriui yra svarbios? Kokio būdo esate?
Dažnai būnu nekantrus ir reiklus. Noriu, kad darbas vyktų sparčiai. Man reikia mokytis kantrybės. Gal po truputį išmoksiu? Operatorius turi daug žinoti, išmanyti techniką, matematiką, spalvas, optiką, dailininko, montuotojo, apšvietėjo, garso operatoriaus darbą, suprasti aktorystę, personažo emocijas, būti sumanus, spontaniškas, turėti vadovo gyslelę ir gerą humoro jausmą.
Nežinau, kaip man taip pavyko. Gal esu chameleonas? Gal prisitaikau, keičiu spalvas? Man nėra sunku prisiderinti, asmenines ambicijas kartais galima nukelti į antrą planą. Žinau sąlygas ir jomis vadovaujuosi.
Su K. Buožyte sukote psichologinę juostą „Kolekcionierė“ ir mokslinės fantastikos – „Aurora“. Abu filmai pelnė ne vieną tarptautinį apdovanojimą, abu pareikalavo didelės operatoriaus kūrybiškumo dozės. Kaip ieškojote kūrybinių sprendimų?
Du ar tris mėnesius iki filmavimo pradžios bendravome su režisiere, ieškojome kūrybinių sprendimų tomis sąlygomis, kurias turėjome. Aš mąsčiau apie technines galimybes, Kristina labiau – apie psichologinius dalykus, pagaliau radome bendrą vardiklį. Pusė „Auroros“ veiksmo vyksta smegenyse – neapčiuopiamoje, nerealioje erdvėje. Tai atrišo rankas. Nesi verčiamas apsiriboti laikotarpiu, vieta, gali kurti fantastinį, savo įsivaizduojamą pasaulį. Atsiradus iššūkiams, naudoji daugiau vidinių resursų, apmąstymų, kūrybiškumo. Didelis Kristinos nuopelnas – kad ji nesustoja, ieško įdomiausio sprendimo, stengiasi išgryninti kadro esmę. Ji skatina kūrybiškumą, daug reikalauja iš operatoriaus ir kitų grupės narių.
Pradėdamas dirbti turi žinoti, kad per daug prisirišti prie kolektyvo nereikėtų. Greitai viskas baigsis, visi išsiskirstys kas kur. Darbas kine – kaip gera knyga. Ji turi pabaigą.F. Abrukauskas
Su kuo Jums įdomiau dirbti – su režisierėmis moterimis ar režisieriais vyrais?
Kiekvienas režisierius yra kitoks: kitokia asmenybė, aura, charakteris, darbo stilius, filmo vizija... Žaviausia, kad neužstringi ties vienu asmeniu, sutinki daug įdomių kūrėjų.
Moterys nepripažįsta kompromisų, yra kategoriškesnės, aiškiau išgrynina tikslus, daugiau reikalauja. Vyrai nebijo kaitos ir iššūkių. Vadovauti filmavimo aikštelėje 150 žmonių ir užsitarnauti pagarbą moteriai yra sunkiau nei vyrui. Kad ir ką šnekėtume apie lygias galimybes, požiūris toks: „Moteris yra moteris.“ Reikia įgyti vadovavimo įgūdžių, nebent režisierė kuria filmus su maža grupe, kurios nariai vieni kitus pažįsta ir palaiko it šeima. Kino juostos kūrimo procese neišvengsi konfliktinių situacijų, įvairių žmonių požiūrių, tad jautriems ir emocionaliems asmenims filmavimo aikštelėje nelengva.
Su Kristina Buožyte ir Lina Lužyte susitikome studijuodami Muzikos ir teatro akademijoje. „Kolekcionierė“ – magistrinis Kristinos ir mano darbas, o „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ – Linos bakalaurinis darbas (aš tuo metu mokiausi antrame magistrantūros kurse). Vieni kitus pažinome ir pasirinkome. Buvome visai jauni, asmenybių neanalizavome. Man pasiūlo daryti, ir kodėl ne? Dar neturi patirties, kad suprastum, kas yra geresnis, ar tau malonu dirbti su tuo asmeniu. Dabar jau pažįstu žmones, atidžiau renkuosi. Žinau, kad spontaniškai nuspręsdamas gali papulti į sudėtingą situaciją. Neverta dirbti penkis mėnesius su nepriimtinu kolega.
Sutinkate įvairių režisierių. Štai su E. Vėlyviu kūrėte įžūloką veiksmo filmą „Redirected/Už Lietuvą!“ Kuo operatorių praturtina veiksmo filmai?
Veiksmo juostos operatoriui tikrai yra ką veikti: gali mėginti įvairius technologinius, sprendimus, paįvairinti filmavimo būdą, įrankius. Kai kurių kameros judesių ar rakursų kitų žanrų juostoms nepritaikysi. Socialinės dramos negali filmuoti keistais rakursais. Veiksmo filmų specifika yra kitokia nei fantastinių ar melodramų, bet dirbti labai įdomu.
Skaičiau, kad esate patyręs ir pavojingų situacijų: filmuojant „5 dienų avantiūrą“ vos išvengta aukų sprogus apšvietimo lempai; dėl paskutinių filmo „Anarchija Žirmūnuose“ kadrų skridote virš Vilniaus oro balionu ir filmavote Žirmūnų rajoną, nors oras buvo nepalankus kilti. Ar verta rizikuoti dėl efektingų kadrų?
Su rizika susijusios istorijos dažnai kuriamos reklamos tikslu. Nemanau, kad reikėtų gąsdintis ar kreipti rimtą dėmesį. Amerikiečių atsinešta frazė „saugumas – svarbiausia“ dažnai skamba ir mūsų filmavimo aikštelėse. Saugumo reikalavimų čia griežtai paisoma, tad viskas vyksta sklandžiai ir saugiai, o jei kas nors atsitinka, žiniasklaidos tai nepasiekia. Kine niekas neturi rizikuoti. Jei scenos reikalauja didesnės rizikos, pasitelkiami kaskadininkai. Kiek sau leidžiu rizikuoti? Ribas žinau, jaučiu, matau. Pasitikiu žmonėmis, kurie organizuoja mano darbo saugumą. Jei zoologijos sodo prižiūrėtojas sakytų, kad liūtas nekanda, į narvą tikrai neičiau. O prie tvoros galiu pastovėti, gal net ranką įkišti.
Niekada nesigailėjote pasirinkęs kino operatoriaus profesiją?
Niekada.
Ar paprasta iš šios profesijos išgyventi?
Išgyventi galima turint vandens, maisto ir deguonies. Lemia poreikiai, kaip nori gyventi. Man užtenka. Jei norisi turėti vilą Ispanijoje, jachtą ir milijoną banko sąskaitoje, gal ir nepakanka.
Labai svarbu. Nuo tada, kai pradėjau dirbti, kardinaliai pasikeitė technologija, kamerų savybės. Nuo analoginio filmavimo perėjome prie skaitmeninio. Man svarbu dalintis patirtimi su vyresnės kartos operatoriais, jei yra galimybė, susitikti, parodyti savo filmą, paklausyti profesionalų nuomonės, pasisemti patirties iš tų, kurie jau praėję mūsų profesijos ugnį ir vandenį. Skaitau knygas, specialius žurnalus. Svarbu domėtis, kas vyksta pasaulyje.
Ką veikiate, kai filmavimas baigiasi?
Ilsiuosi, keliauju, gyvenu.
