Kas jis – Jerzy Giedroycas, vadinamas vienu didžiausių Europos politinių protų

 (1)
Giedroycas ar Giedraitis? Lietuvos lenkas ar Lenkijos lietuvis? Žmogus be pilietybės. Kas buvo šis senos lietuvių kunigaikščių giminės palikuonis, daugybės epochų žmogus?
© Iš Jerzy Giedroyco įkurto literatūros instituto (Institut Littéraire, KULTURA) archyvo

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Žodis gali būti galingesnis už ginklus, nes keičia žmonių protus“
J. Giedroycas

Didžiąją gyvenimo dalį Jerzy Giedroycas praleido netoli Paryžiaus, ten įkūrė Literatūros institutą ir leido garsiausią Europoje kultūros leidinį „Kultura“. Apie „vieną didžiausių Europos politinių protų“ pasakoja biografinės knygos apie J. Giedroycą autorė Magdalena Grochowska.

Mezon Lafitas (Maisons-Laffitte). Miestelis prie Paryžiaus, garsėjantis žirgų lenktynėmis, tik jų reklamos, išlipintos visoje ilgoje de Poissy aveniu, netraukia atvykėlių iš Rytų Europos žvilgsnių. Emigrantai ir pabėgėliai pilkais prastais apdarais ieško vilos, pasislėpusios po laukinėmis vynuogėmis, su numeriu 91 ant neišvaizdžios lentelės. Čia yra Jerzy Giedroyco įkurtas Literatūros institutas.

Istorijos viražai

Iškart po Antrojo pasaulinio karo į Mezon Lafitą atvykdavo nedaug žmonių. Mirus Stalinui, lankytojai jau drąsiau sustoja prie vartelių, nors tarp žurnalistų ir rašytojų esama ir saugumo agentų. Komunistinei Varšuvai ir Maskvai namas, kuriame kas mėnesį gimsta dar vienas žurnalo „Kultūra“ („Kultura“) numeris, yra reakcingų jėgų, diversijų ir „renegatiškų kosmopolitinių idėjų“ irštva.

Į Literatūros institutą traukia disidentai, jauni anarchistai, nusivylę marksistai, 1968-ųjų lenkų antisemitinės kampanijos aukos, opozicionieriai ir cenzūra užpjudyti kūrėjai. Literatūros institute prieglobstį 1951 m. palikęs Lenkiją randa Czesławas Miłoszas. 1963-iaisiais, išvykęs iš Argentinos, su šiuo namu susipažįsta ir Witoldas Gombrowiczius. Jo apžvalgos jau dešimt metų reguliariai spausdinamos „Kultūroje“, o dabar pasirodys nostalgiją keliantis tekstas apie per pokalbį su Giedroycu stebėtus šviesos pragiedrulius jardin d’hiver (pranc., žiemos sodas).

Žurnalo „Kultūra“ fenomeno nebūtų, jei ne katastrofiškas karas ir lemtingų sutapimų virtinė.

Pakeliui iš Monako užsuka Janas Nowakas-Jeziorańskis, Laisvosios Europos radijo Lenkijos skyriaus direktorius. O 1956-ųjų vasarą tiesiai iš Varšuvos, radęs laiko tarp paskaitų Sorbonoje apie Braudelį ir Friedmanną, čia traukia filosofas Leszekas Kołakowskis. Dar neseniai jis kūrė šios sistemos avangardą, o dabar yra priskiriamas prie pagrindinių revizionistų. Tais metais socialistų stovykla daro staigų viražą.

Iš Jerzy Giedroyco įkurto literatūros instituto (Institut Littéraire, KULTURA) archyvo

Po kiekvieno naujo istorijos viražo piligrimų srovelė putoja ir tirštėja, tarsi staiga atsibudę „liaudies demokratijų“ piliečiai būtų panorę apsivalyti nuo politinio išsisukinėjimo, konformizmo dumblo ir pradėti naują gyvenimą. Taip bus iki pat sovietų imperijos griūties.

Po to atsiras dar viena svečių – jau gerais kostiumais – banga: naujų politikų, ambasadorių, premjerų ir prezidentų. Norinčių pagerbti „vieną didžiausių politinių Europos protų“. Paprašyti patepimo. Įteikti jam honoris causa laipsnius ir apdovanojimus... Žurnalas „Kultūra“ įgyja visos Vidurio ir Rytų Europos demokratinės opozicijos pribuvėjos, žadintuvo ir biblijos vaidmenį. 1992 m. laiške redaktorius ironiškai rašys, kad pareigūnai traukia pas jį kaip pas šventąjį, bet tai tuščios kalbos.

1994 m. pavasarį Jerzy Giedroycas atsisako priimti Lenkijos Baltojo erelio ordiną. 1997 m. iš Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko rankų – dalyvaujant Lenkijos prezidentui Aleksandrui Kwaśniewskiui – priima Lietuvos garbės piliečio vardą. Adamas Michnikas, buvęs nuverstosios sistemos kalinys, šią simbolinę sceną komentuos taip: „Abu šie demokratiškai išrinkti prezidentai (…) yra buvę aukšti komunistinio valdžios aparato funkcionieriai. Nedidelėje salėje (…) buvo justi patosas ir Istorijos kikenimas.“ Nes Jerzy Giedroycas bemaž pusę šimtmečio griovė komunizmą.

Saugokis žmonių

Giedroycas ar Giedraitis? Lietuvos lenkas ar Lenkijos lietuvis? Žmogus be pilietybės. Didžiąją gyvenimo dalį jis praleido netoli Paryžiaus, bet niekada nebandė gauti Prancūzijos piliečio paso. Per Antrojo pasaulinio karo apimtą žemyną iš Rytų į Vakarus atsinešė savo „gimtąją Europą“ – lietuvišką, lenkišką ir baltarusišką tradiciją. Jo pasas buvo beveik pusę amžiaus leidžiamas žurnalas „Kultūra“ su jonėnų kolona ant viršelio – dialogo ir tiltų per skausmingą istoriją leidinys.

1998 metų gegužę apdovanotas Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu pripažino, kad Lietuva esanti jo antra tėvynė, bet savo gyvenimą paskyręs Lenkijai. „Pavardė Giedroyc, – sakė, – tokia pat tinkama, kaip ir Giedraitis.“

Kas jis – Jerzy Giedroycas, vadinamas vienu didžiausių Europos politinių protų
Jerzy Giedroycas savo kabinete Literatūros institute Mezon Lafite netoli Paryžiaus
© Iš Jerzy Giedroyco įkurto literatūros instituto (Institut Littéraire, KULTURA) archyvo

Ne be pagrindo Mezon Lafite piligrimai vadina jį kunigaikščiu. Jis gimė Lietuvos Minske, yra nuskurdusių kunigaikščių, turinčių XVIII a. siekiančių lietuviškų šaknų, palikuonis. Kilęs iš dabartinės Baltarusijos rytinio pakraščio giminės šakos.

Santūriai malonus svečių sutikimas jo kabinete kelia pagarbą. Anglų lordas. Tvidas ir kaklaraištis, laikysena – tarsi dėvėtų korsetą. Sfinkso išraiška. Cigaretės dūmų kamuoliai, vienskiemeniai žodžiai. Įdėmiai klausosi. Ant durų rėmo kabo lentelė su užrašu: „Cave hominem“ („Saugokis žmonių“). Sau ar lankytojams?

„Šaltakraujis redakcijos polipas“, – sako apie jį vienas rašytojas. „Pasipūtęs ir nesujaudinamas“, – rašo viename dienraštyje kita rašytoja. „Karalius be valstybės“, – pavadino jį poetas. Monsieur kultūra… Gražiose, bet liūdnose jo akyse ilgomis blakstienomis kai kas įžvelgia polinkį į homoseksualumą. „Neturiu nė mažiausio polinkio į pederastiją, – rašė jis laiške. – Greičiau – atvirkščiai, nors vox populi yra kitos nuomonės.“

Leidžia sau būti jausmingas nebent su katinėliu Tryniu (Żółtek) ir namuose gyvenančiais kokerspanieliais. Kai beria grūdus kuosoms, kai lesina baltą gaidį, kas rytą barbenantį snapu į kabineto stiklą, kai laisto sodą, kaukė nukrinta.

Artimieji žino, kad distancija slepia drovumą, o karališka poza tėra gynyba nuo pasaulio. „Nemoku kalbėtis su žmonėmis kitaip nei prie keturių akių“, – yra prisipažinęs.

Į savo kilmę žiūri ironiškai. Save laiko išsišokėliu, žmogumi avansu. Proseneliui nusižudžius, giminė iššvaistė turtą, o tėvas jau pragyveno iš vaistininko darbo. Jerzy mėgsta pabrėžti savo „klasėms nepriklausančią“ kilmę, akcentuoja, kad nėra aristokratas, nes tai atgyvena. Praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį, nors laikė save konservatoriumi, norėjo „viešojo gėrio vardan išparceliuoti Radvilą“. Po karo, nepaisydamas aštrios antikomunistinės „baltosios emigracijos“ retorikos, „Kultūrą“ apibrėžia kaip kairuoliško reformizmo žurnalą. Jau šeštajame dešimtmetyje įžvelgia darbininkų socialinių judėjimų potencialą, numato, kad jie suvaidins svarbiausią vaidmenį griaunant sistemą. „Iš tiesų savo pažiūrų nelaikau socialistinėmis, bet jos neabejotinai kairuoliškos“, – savo gyvenimo pabaigoje parašys J. Giedroycas „Autobiografijoje keturioms rankoms“.

Tapatybės keliai

Perskaitęs jo 1994 metais išleistą „Autobiografiją...“, Cz. Miłoszas pasakė, kad redaktorius niekuo nesiskirtų nuo kitų – dažniausiai polonocentriškų – lenkų politikų, jei ne ankstyvas jo susidomėjimas Rytais, ikikariniai ryšiai su ukrainiečiais ir gyvas ryšys su rusų literatūra.
Sutariama, kad dvasinė ir intelektualinė Giedroyco žurnalų ašis – tiek ikikarinių, tiek „Kultūros“ – yra autoriai, kilę iš Rytų, brendę kultūrų ir kalbų katile. Józefas Czapskis, rašytojas ir tapytojas, vaikystę praleido Przyłukės dvare prie Lietuvos Minsko. Gimnaziją baigė Peterburge, įstojo į Pažų korpusą. Įkvėptas Levo Tolstojaus pacifizmo įkūrė radikalių krikščionių komuną. Buvo religinių filosofinių susirinkimų pas rašytoją Dmitrijų Merežkovskį ir poetę Zinaidą Gippius dalyvis. Vėliau „Kultūroje“ jis kels metafizinius klausimus – kaip Miłoszas – ir suteiks šiam leidiniui dvasinės gelmės. Czapskis buvo tas „Kultūros“ ašigalis, kuris pasižymėjo moraliniu neramumu ir krikščionybės klausimų kėlimu.

Zofija ir Zygmuntas Hertzai buvo ne tik artimiausi Jerzy Giedroyco draugai, bet ir jo bendražygiai
Zofija ir Zygmuntas Hertzai buvo ne tik artimiausi Jerzy Giedroyco draugai, bet ir jo bendražygiai
© Iš Jerzy Giedroyco įkurto literatūros instituto (Institut Littéraire, KULTURA) archyvo

Eseistas ir kritikas Jerzy Stempowskis augo Podolės dvaruose, iš ten keliai vedė į Kijevą, Krokuvą, Peterburgą ir žydų tradicijos pasaulį. Ten būta daug tapatybės takelių. Odesos gimnazijoje turėjo draugų rusų, graikų, bulgarą, totorių ir vokietį… Katalikų ir pravoslavų. Vaikystėje su tėvu keliavo po Berdyčevą, Minską, Kauną, Rygą. „Auklėtas tokių tradicijų, – rašė jis vėliau, – labai (...) nusivyliau Lenkijoje susidūręs su triukšmingai, provokuojamai, bemaž begėdiškai reiškiamais nacionaliniais jausmais.“ Plačios jo pažiūros su šlakeliu švietėjiškos ir masoniškos ironijos buvo tarsi priešingas žurnalo „Kultūra“ ašigalis – pasaulietinio humanizmo.

Tvidas ir kaklaraištis, laikysena – tarsi dėvėtų korsetą. Sfinkso išraiška. Ant durų rėmo kabo lentelė su užrašu: „Cave hominem“ („Saugokis žmonių“)

Tėvų bibliotekoje Jerzy Giedroycas renkasi rusiškai išleistą Dostojevskį, Rozanovą, Babelį. Lenkų romantikai jam nuobodūs. Studijuoja Stanisławo Brzozowskio filosofiją. Pažangus, radikalus pastarojo mąstymas ir drąsa, su kokia XX a. pradžioje jis vertino lenkų tautinės kankinystės kultą, deklaratyvų katalikiškumą ir intelektualinį inteligentų tingumą, formuos Giedroyco (taip pat ir Czapskio) pažiūras. „Kultūroje“ redaktorius vis baksnos inteligentams į jų guminį stuburą.
Įpusėjus Pirmajam pasauliniam karui, tėvai išsiunčia jį į lenkišką gimnaziją Maskvoje. Nuverčiamas caras. Berniukas per revoliucijos krečiamą kraštą nusigauna į Peterburgą – pas ten gyvenantį dėdę. Apie tuo metu sutiktus žmones, chaosą, bolševikus – nuo jų vos išsigelbėjo – po daugelio metų sakys: „Rusai yra tokia keista tauta – derinys geraširdiškumo (…) ir staiga prasiveržiančio visai nelaukto žiaurumo.“

Į Varšuvą grįžta 1919 metais kartu su tėvais ir broliu. Lenkija gyvena Józefo Piłsudskio, valstybės atkūrėjo, legenda, – greitai jis taps ir Vakarų gynėju nuo bolševikų tvano. Berniukas tampa Piłsudskio gerbėju.

Naujoje aplinkoje – vienos tautos ir vienos kalbos gimnazijoje – Jerzy Giedroycas jaučiasi svetimas. Nuo pasiturinčių miestelėnų vaikų skiriasi apranga ir akcentu; pakalbintas nejučia ima šnekėti rusiškai. Boikotuoja privalomas religines apeigas. Tai negali patikti. Vėliau taip pat nepatiks jo laisvas lenkų katalikų bažnyčios vertinimas. „Autobiografijoje...“ Giedroycas rašys: „Rodyti Bažnyčią kaip svarbiausią lenkus nuo komunizmo išgelbėjusią jėgą reiškia tęsti legendą.“ Dešinieji apšauks jį antiklerikalu, o žurnalą „Kultūra“ apkaltins religijos ir bažnyčios fobija.

Jaunąjį Giedroycą itin sukrečia pirmojo Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutowicziaus nužudymas 1922 m. Ši žmogžudystė – kraštutinio nacionalisto šūvis į nugarą – visiems laikams suformuos redaktoriaus požiūrį į kraštutinius dešiniuosius. Šie jam bus neišvengiamai susiję su grėsme Lenkijai – ir iki komunizmo žlugimo, ir atgavus nepriklausomybę. Intuityvus nepritarimas tokiai mąstymo formai, visoms konvulsijoms ir „lenkų sielos“ gręžimui į dešinę, kaip sakė Miłoszas, taps „Kultūros“ sluoksnius rišančia medžiaga ir drobe publicistų darbams.

Jerzy Giedroyco santuoka su Tatjana Švecova truko neilgai
Jerzy Giedroyco santuoka su Tatjana Švecova truko neilgai
© Iš Jerzy Giedroyco įkurto literatūros instituto (Institut Littéraire, KULTURA) archyvo

Iš kaimynų perspektyvos

Varšuvos universitete Giedroycas studijuoja teisę ir Ukrainos istoriją. Kopia valdininko karjeros laiptais ministerijose. Įkuria leidinį „Jaunųjų maištas“ („Bunt Młodych“), prieš pat karą pakeičia pavadinimą į „Polityka“. Telkia puikius publicistus. Palaiko ryšius su socialistine opozicija, su dešinės veikėjais, bičiuliaujasi su žydais.

Tirštėjančioje XX a. ketvirtojo dešimtmečio atmosferoje nesitapatina su parlamentinės demokratijos idealais. Nori stiprios valdžios. Valstybininkas. 1938 metais „Polityka“ remia teritorijų už Olzos aneksiją ir ultimatumą Lietuvai dėl diplomatinių santykių užmezgimo.

Tuo pat metu kritiškai vertina tautinių mažumų polonizavimo programą. Tuometis Rytų doktrinos kūrėjas Adolfas Bocheńskis, Giedroyco aplinkos žmogus, Jogailos valstybės idėją vadina svaičiojimu ir „agresyviausio lenkiško imperializmo simboliu“. Toks požiūris į kaimynus anuo metu – retenybė. Po karo žurnalas „Kultūra“ lieka ištikimas šiai linijai. Fronte žuvusio Bocheńskio plunksną perima puikus Londone gyvenantis politikos mąstytojas Juliuszas Mieroszewskis, jis kartu su Giedroycu kūrė „Kultūros“ strategiją. Jų Vidurio ir Rytų Europos vizijos pamatas yra teritorinių pokyčių po karo priėmimas ir tautų apsisprendimo laisvės pripažinimas. Kai 1991 m. Lenkija pirmoji pasaulyje pripažins Ukrainos nepriklausomybę, Giedroycas tai įvertins kaip „Kultūros“ linijos pergalę.

Šok per kartelę!

Europą iš Vakarų pamažu aptraukia fašistinis kevalas, iš Rytų – bolševizmo pelėsis. Karas! Giedroycas kartu su vyriausybe evakuojasi į Rumuniją. Stambulas. Palestina. Nuo 1943 m. vadovauja lenkų armijos leidykloms Rytuose. Su Irako dykumoje ir žygyje per kraujuojančią Europą sutiktais žmonėmis vėliau kurs „Kultūrą“. Juliuszu Mieroszewskiu (Giedroyco alter ego); Gustawu Herlingu-Grudzińskiu (jis taps vienu svarbiausių XX a. lenkų rašytojų); Zofija Hertz (su vyru Zygmuntu jie bus Giedroyco ramsčiai); Józefu Czapskiu (jis sovietų kalintas su kitais lenkų karininkais, per stebuklą išsigelbėjo nuo Katynės žudynių. Nugalėjęs neapykantą, jis kovos su antirusiškais stereotipais ir lenkų nuoskaudomis).

Giedroyco kalendoriaus iš tų laikų paskutiniame puslapyje yra įrašas: „Reikia gyventi, kad keistum pasaulius.“ Tai reiškia, kad žmogus negyvena pats sau; jis iš dalies atsakingas už tai, koks yra pasaulis. Ta saujelė žmonių, kuriuos karo banga netrukus išplaus į Romą ir išbarstys tarp Paryžiaus, Londono, Berno, Neapolio, ims gyventi pagal rūsčią kaip vienuolyne regulą; pagal Konrado ištikimybės sau, ištikimybės reikalams, svarbesniems už asmeninius, idėją. „Šok per kartelę!“ – ragina save Czapskis dienraščio puslapiuose.

Meilė jaunutei poetei Agnieszkai Osieckai neturėjo progos išskleisti sparnų
Meilė jaunutei poetei Agnieszkai Osieckai neturėjo progos išskleisti sparnų
© Iš Jerzy Giedroyco įkurto literatūros instituto (Institut Littéraire, KULTURA) archyvo

Pirmojo „Kultūros“ numerio, išleisto Romoje 1947 m., herojė yra Europa. Jos vertybės „dar nežuvo užgriuvus siaubingai jėgai“. Ir nežus, žada „Kultūra“, jei žmogus rodys dvasinį heroizmą ir humanizmą. Šis kreipimasis bus šio leidinio puslapiuose iki paskutinio 637 numerio, jis pasirodys 2000 metų lapkritį – jau po J. Giedroyco mirties.

Giedroycas aitrina žaizdas – lenkų, lietuvių, baltarusių, taip pat lenkų ir žydų tarpusavio nuoskaudas, kompleksus ir sentimentus. Valo jas, kad pagaliau liautųsi skaudėję.

„Kultūros“ fenomeno nebūtų, jei ne katastrofiškas karas ir lemtingų sutapimų virtinė. Šiam žurnalui 50 metų rašęs garsus eseistas ir literatūros kritikas Konstanty Jeleńskis mėgo atsitiktinumams suteikti stebuklingų sutapimų, „žemesniosios stebuklo formos“, prasmę.

Kaip varpas

Alkanas šeštasis dešimtmetis. „Kultūra“ panaši į motorolerį su dideliu klaksonu“, – po daugybės metų sakė Giedroycas. Nesugniuždytas nei lėšų trūkumo, nei blogos auros flirtuojančių su Maskva prancūzų opozicionierių akyse, redaktorius mezga autorių ir fundatorių tinklą. Tvirtina užnugarį. Intelektualiame ir meniškame Paryžiuje dar iki karo apsigyvenęs Czapskis priimamas elito – nuo Malraux iki de Gaulle’io, tampa „Kultūros“ „užsienio reikalų ministru“. Vaidinti šį vaidmenį jam padės Jeleńskis, taip pat laisvai besisukiojantis europietiškuose sluoksniuose.

1953 metais Literatūros institutas W. Gombrowicziaus romanu „Transatlantas“ pradeda savo leidybinę veiklą. Toliau – G. Orwello „1984“, Cz. Miłoszo „Pavergtas protas“, J. Burnhamo „Pasyvus pasipriešinimas ar išsilaisvinimas?“ ir t. t. Pasirodys 513 knygų, kiekviena jų – pagal redaktoriaus sumanymą – slepia „tikrą dinamitą“.

Giedroycas prisimena Aleksandro Gerceno žurnalo „Kolokol“ („Varpas“) svarbą Rusijoje antroje XIX a. pusėje; laiko jį pavyzdžiu. Šis rusų demokratas Londone leidžiamu, Rusijoje skaitomu žurnalu formavo nuomonę, pats ėmė jį į rankas. Giedroycas įsitikinęs, kad žodis gali būti veiksmingesnis nei ginklai, nes veikia žmonių protus. Taip pat supranta, koks pragaras gali virti emigrantų getuose. Prieš karą Varšuvoje jis sukiodavosi tarp „baltųjų“ rusų (viename pobūvyje sutiko ir savo būsimą žmoną Tatjaną Švecovą), stebėjo, kaip ši bendruomenė riejasi ir nyksta. Tuo metu buvo suartėjęs su rusų leidėju Dmitrijumi Filosofovu, tėvynainių atstumtu ir boikotuojamu dėl nepriklausomų pažiūrų ir palankumo lenkams. Giedroycui priimtina jo emigracijos koncepcija, kad emigracijos užduotis yra išsaugoti kultūrą. Emigracijos prasmė yra ieškojimas – kaip tai suprato Jerzy Stempowskis – naujų kelių, kuriais, „niekuo nepasikliaujant, būtų galima pernešti nors kiek našlaitėmis likusių vertybių“.
Persekiojimas ir kaltinimai tautos išdavyste, tekę A. Gercenui ir D. Filosofovui, tapo ir Giedroyco lemtimi. Jei neminėsime ritualinio garbinimo prieš pat gyvenimo pabaigą, jo nuolatinė būsena yra vienatvė.

Vienas ir laisvas, nepriklausomas nuo frakcijų ir grupuočių, jis energingai lavina protus. Moko lenkus dvasinės nepriklausomybės. Reikalauja aukštų etinių standartų – nenutylėti kiaulysčių, kaip „Kultūroje“ rašė Leszekas Kołakowskis, nesilankstyti prieš ponus, neimti išmaldos už atgailą. Nes nuo kiekvieno žmogaus pilietinės pozicijos priklauso visų likimas.

Giedroycas aitrina žaizdas – lenkų, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, rusų, taip pat lenkų ir žydų tarpusavio nuoskaudas, kompleksus ir sentimentus. Valo jas, kad pagaliau liautųsi skaudėję. Kad išvaikytų praeities vaiduoklius, įsisiurbusius į tautų sąmonę ir traukiančius jas atgal. Siekia ne amnezijos, o amnestijos. Pasverti, išdrįsti ir parodyti intelektualinį padorumą – dėl ateities!
Šturmuoja rusų disidentų aplinką ir siūlo dialogą regione. Rodo bendrų interesų ir bendravimo galimybes. Kala pleištus į sistemą tikėdamas, kad pastangų visuma sugriaus Sovietų Sąjungą.
Ukrainiečių kalba išleidžia antologiją „Sušaudyti atgimimai“ („Rozstrilane Widrodżennia“), kurioje – Stalino laikais nužudytų poetų eilės. Istorijai darant viražus, spausdina žurnalus „Kultūra“ rusų, čekų, slovakų ir vokiečių kalbomis. XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje kartu su Czapskiu ir Herlingu-Grudzińskiu dalyvauja rusų emigrantų ketvirtinio žurnalo „Kontinent“ (Paryžiuje įsteigto Vladimiro Maksimovo) redakcijos veikloje. Šis beveik du dešimtmečius trukęs bendradarbiavimas – reiškinys, kokio nėra buvę lenkų ir rusų istorijoje. Ir visoje XX a. istorijoje.

„Autobiografijoje... “ jis ryžosi prisipažinti: „Manęs neapleidžia iššvaistyto gyvenimo pojūtis. Kalbu ne apie ambicijas, o apie grynai asmeninį gyvenimą.“

Raudonajam drakonui kritus, Vidurio ir Rytų Europai pajudėjus laisvės link, žilaplaukis Giedroycas anksčiau nei kiti jos naujame veide šviežiu makiažu pastebėjo nerimą keliančius šešėlius.

Svajonės

„Autobiografijoje…“ J. Giedroycas ryžosi prisipažinti: „Manęs neapleidžia iššvaistyto gyvenimo pojūtis. Kalbu ne apie ambicijas, o apie grynai asmeninį gyvenimą.“ Jo santuoka nebuvo tvirta. Meilė jaunutei iš Lenkijos atvykusiai poetei Agnieszkai Osieckai, netikėtai užklupusi jį įpusėjusį penktąją dešimtį, neturėjo progos išskleisti sparnų. Liko tik gražūs laiškai. Šiuose vadina ją „mieląja Kikimora“ – žaliaakės gundytojos iš savo vaikystės pasakų vardu.

J. Giedroycas nepriėmė aukščiausio Lenkijos apdovanojimo, nes norėjo turėti galimybę ją laisvai kritikuoti. Nepriklausoma, demokratiška Lenkija kėlė neišsipildymo jausmą; svajonė, paskendusi partijų rietenose, valdžios cinizmas ir partikuliarizmas, bažnyčios triumfas – nusivylimą. Įvadiniame straipsnyje Giedroycas rašė, kad, komunizmui žlugus, kova dėl protingos, teisingos ir tolerantiškos Lenkijos nesibaigė. Ir kad ta kova truks dar ilgai.

Magdalenos Grochowskos knygą apie Jerzy Giedroycą lietuvių kalba 2016 m. išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras
Magdalenos Grochowskos knygą apie Jerzy Giedroycą lietuvių kalba 2016 m. išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras
© Iš Mokslų ir enciklopedijų leidybos centro archyvo

Tebėra aktualūs kai kurie klausimai, kuriuos jis kėlė nuo pat žurnalo „Kultūra“ leidimo pradžios: Europoje vykstančių dvasinių procesų; santykio su visuomene;kultūros ateities ir ar dar bus atverta bendra vertybių sistema.

Nuotraukos – iš Jerzy Giedroyco Literatūros instituto ( Institut Littéraire „KULTURA“) archyvo

Jerzy GIEDROYCAS (1906–2000 m.).

„Lenkų publicistas, politikas, emigracijos veikėjas, Varšuvos universitete studijavęs teisę ir istoriją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo evakuotas, tapo Karpatų brigados nariu, dalyvavo mūšiuose Egipte, po karo įsikūrė Paryžiuje. Čia nuo 1947 m. leido mėnraštį „Kultūra“ („Kultura“).
J. Giedroycas buvo didis lenkas, bet taip pat ir didis lietuvis. Ne vien todėl, kad garsi jo giminė kilusi iš Lietuvos gilumos – iš pačios Žemaitijos – ir kad jis visada didžiuodavosi savo kilme. Tikru lietuviu jį galima laikyti todėl, kad jis mylėjo Lietuvą ir be paliovos skatino kuo geresnius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Lenkai jį vadino politiniu barometru, nes toliaregiškai numatydavo tiek pasaulio pokyčius, tiek Lenkijos vidaus gyvenimo eigą ir net Lietuvai galimas grėsmes.

Reikšmingiausiu Giedroyco darbu laikomas žurnalo „Kultura“ įkūrimas. Jo redaktorius ir siela jis buvo iki paskutinio atodūsio. Žurnalas tapo kovos su komunizmu simboliu, nesiliovė kritikavęs sovietizmo, ugdė socialistinės Lenkijos opoziciją, jo mintimis gyveno ne tik lenkų disidentai. „Kultura“ jau nuo pokario skleidė pasauliui informaciją apie Lietuvą. Žurnalas supažindindavo su lietuvių disidentų veikla, pasakojo apie suėmimus bei represijas, taip pat ir psichiatrijos ligonines, kuriose būdavo uždaromi režimo priešininkai, apie kunigų bei intelektualų persekiojimus dėl jų neva klerikalizmo, nacionalizmo.

Giedroycas spausdino ir globojo Czeslawą Miloszą, Witoldą Gambrowiczių, Tomą Venclovą, kitus emigracijoje atsidūrusius poetus bei rašytojus. „Lenkijos sąžine“ anuomet vadintas J. Giedroycas buvo įsitikinęs, kad nėra didesnio turto už savą nepriklausomą valstybę, tad būtina ją saugoti visomis išgalėmis, o jai ir tautai svarbiausios vertybės – demokratija bei tolerancija.“ (Bernardinai.lt)

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Aktorė Jūratė Onaitytė: scenoje negali nepamilti partnerio + VIDEO

O taip reta teatre moterų aktorių, kurios jaustųsi laimingos savo karjera.

Lina Anušauskienė apie santuoką: dvi stiprios asmenybės vienuose namuose negalėtų gyventi

Seimo nario Arvydo Anušausko ir kone 27 metais jaunesnės jo žmonos Linos meilės istorija visuomenėje sukėlė daug prieštaringų reakcijų.

Aktorė ir režisierė Ieva Jackevičiūtė: ir aš likau visai viena su savo vaikais

Ieva Jackevičiūtė prieš šešerius metus buvo visur: vedė TV laidas, dalyvavo šokio projektuose, vaidino ir šoko didžiosiose Lietuvos teatro scenose, užsiėmė edukologine veikla. Šiandien, augindama 5,5 m. dukrą ir 2,5 m. sūnų, Ieva dalinasi savo motinystės patirtimi ir išgyvenimais, padėjusiais atrasti balansą tarp profesinės savirealizacijos ir namų gerovės.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė: apie ilgesį ir didelę didelę boružę (1)

Vilniaus mažasis teatras švenčia – Lietuvos šimtmečio išvakarėse aktorė Eglė Gabrėnaitė apdovanojama Nacionaline kultūros ir meno premija.

Detektyvu virtusi meilės drama atskleidžia kitą mūsų istorijos pusę

Literatūroje išaukštinta Barboros Radvilaitės ir didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilė nepalieka lietuvių sąmonėje vietos jokiai kitai Renesanso laikų meilės istorijai. Bet gyvenimas vyko ne vien karalių ir didikų rūmuose.

Jurgita Jurkutė-Širvaitė: pertraukos gyvenime labai reikalingos ir naudingos (3)

Viena ryškiausių ir mylimiausių televizijos laidų vedėjų Jurgita Jurkutė-Širvaitė kurį laiką buvo pasitraukusi iš viešumos. Dukrelę auginanti moteris sako, kad tai buvo trumpas jos profesinis atsikvėpimas, po kurio ji vėl žengia į eterį.

Karininkė Lina Jieznienė: linkėčiau kariuomenėje patarnauti visiems trims savo vaikams

Lietuvos kariuomenės kapitonė Lina Jieznienė (31 m.) viena iš nedaugelio moterų mūsų šalyje išdrįso vadovauti karių būriui ir netgi kuopai. Dar nuostabiau yra tai, kad pelnyti karių pagarbą jai pavyksta nekeliant balso ir neprarandant šypsenos.

Karolis Vyšniauskas: siekiame padėti žmonėms lengviau išgyventi šiandieniame pasaulyje

Tinklalaidės NYLA autorius ir vedėjas Karolis Vyšniauskas (28 m.) 2017 metų rudenį kartu su šiuolaikinių medijų agentūros „Nanook“ žurnalistų komanda pradėjo rengti pokalbius, kurių galima klausytis internetu arba mobiliuoju telefonu. Apie šį naują projektą kalbasi žurnalistė Virginija Majorovienė.

A. Kumža: mano knyga – apie žmones, kurie kankinosi, buvo beveik dugne, bet šiandien vėl džiaugiasi gyvenimu

Ambasadorius Algirdas Kumža teigia, kad Vakarų pasaulio žmonės be reikalo ignoruoja senąją Rytų išmintį.

Vaikus globojanti Kristina: žinojau nuo pat vaikystės, ką reiškia būti vienišam ir paliktam (2)

Dar visai neseniai Kristina Svitojienė (38 m.) su vyru buvo palaidoję viltį susilaukti antro vaiko, nes gydytojai moteriai diagnozavo ankstyvąją menopauzę. Dabar šeima čiūčiuoja 1,4 metų biologinę dukrą ir globojamą kūdikį. Gali būti, kad pastarųjų bus ne vienas, mat Kristina dirba socialine globėja.