Karininkė Lina Jieznienė: linkėčiau kariuomenėje patarnauti visiems trims savo vaikams

Lietuvos kariuomenės kapitonė Lina Jieznienė (31 m.) viena iš nedaugelio moterų mūsų šalyje išdrįso vadovauti karių būriui ir netgi kuopai. Dar nuostabiau yra tai, kad pelnyti karių pagarbą jai pavyksta nekeliant balso ir neprarandant šypsenos.

Į susitikimą Lina Jieznienė ateina vilkėdama savo mėgstamą maskuojamųjų spalvų uniformą. Gal todėl pastebėti ją, sėdinčią kavinės prieblandoje, pavyksta ne iš karto. „O kai kas iš mūsiškių dar sako, kad ši apranga blogai maskuoja“, – šmaikštauja Lina, priėjusi pasisveikinti. Pokalbio metu kvatojome ne vieną kartą ir vieningai nutarėme, kad humoro jausmas praverčia bet kokios profesijos žmogui, karininkui – taip pat.

Sakykite, ar nepabosta kiekvieną dieną dėvėti vis tą pačią uniformą?

Turiu kelių tipų uniformą. Lauko (maskuojamųjų spalvų) dėviu kasdien. Per renginius ar ypatingomis progomis vilkiu kasdienę – vienspalvį švarką ir kelnes. O kai noriu labai išsipustyti, vietoj kasdienės uniformos kelnių renkuosi sijoną – nežinau, kaip dar labiau galėčiau pabrėžti įvykio svarbą ir nustebinti kolegas. Tiesa, taip puošiuosi gal tik porą kartų per metus. Uniforma manęs nevaržo ir neatsibosta. Ją dėvėti tikrai patogu, nes nereikia kiekvieną dieną galvoti, ką apsirengti. Užtat savaitgaliais, kai atidarau drabužių spintą, pasijuntu lyg parduotuvėje ir kaskart maloniai nustembu, kiek daug joje mažai dėvėtų drabužių. Ir tą noriu apsivilkti, ir aną... Neatsimenu, kada paskutinį kartą pirkau naują. Kartais, kaip ir visoms moterims, lyg ir norisi išeiti apsipirkti, bet aš vadovaujuosi principu – kiek naujų drabužių perki, tiek senų turi atsisakyti. Atidarau spintą ir suprantu, kad tokio drabužio, kurį norėčiau pakeisti nauju, tiesiog nėra.

Vyras turbūt labai džiaugiasi, kad žmona jam tiek mažai kainuoja?

Su drauge turime tokius apibūdinimus. Jei pasisėdėjusios kavinėje gauname didelę sąskaitą, sakome, kad šiandien esame „brangiosios“, jei mažą – „pigiosios“. Taigi, aprangos požiūriu, aš savo vyrui nesu „brangioji“ (juokiasi).

Papasakokite, kaip nutiko, kad nėrėte į vyriška laikomą sritį? Turbūt nuo mažens labiau mėgote berniukiškus žaidimus, o ne lėles?

Žaidžiau su lėlėmis, turėjau didelę jų, popierinių, kolekciją, buvau prikūrusi joms įvairių baldelių, lėlių namais paversdavau visą kambarį, bet judrius žaidimus irgi mėgau. Su didžiausiu malonumu lipdavau į obelį skinti obuolių, skaldydavau su seneliu malkas, visi kaimynai per tvorą iškritę žiūrėdavo. Baigiau dailės mokyklą, lankiau pramoginius šokius, krepšinį, lengvąją atletiką, Nuo 8-os klasės – plento dviračių sportą. Patyrusi avariją, perėjau į orientavimąsi kalnų dviračiais, netgi priklausiau Lietuvos rinktinei, esu ne kartą tapusi šalies čempione, dalyvavau dviejuose pasaulio čempionatuose. Dabar iš aktyvaus sporto esu pasitraukusi – tam reikia laiko, o šiuo metu jį visą skiriu tarnybai ir šeimai. Tiesa, karo akademiją iš dalies rinkausi todėl, kad norėjau sportą derinti su studijomis. Stoti į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją man pasiūlė mama.

Stovi mergaičiukė, ūgis – 165 cm, smulkutė, gero veido – argi gali gyvenimas su tokia būrio vade būti sunkus? Man labai patikdavo sudaužyti tas šauktinių viltis.

Skamba gana neįtikimai – mama pasiūlo savo dukrai tapti karininke. Gal ir jos profesija su karyba susijusi?

Ne, nesusijusi. Mano mama yra finansininkė, tėtis dirba Švedijos kapitalo kompanijoje Lietuvoje, o aš savo ateitį siejau su ekonomika. Niekas manęs neįsivaizdavo kitur, dalyvaudavau ekonomikos olimpiadose. Tik šiek tiek nerimavau, ar studijuodama galėsiu sportuoti. 12-oje klasėje dažnai pagalvodavau, kaip studijas universitete seksis derinti su aktyviu sportu, juk tuomet priklausiau Lietuvos rinktinei. Mama kaip tik buvo nusipirkusi leidinuką „Kur stoti?“ ir jos dėmesį patraukė tai, kad stojant į karo akademiją tikrinamas fizinis pasirengimas, tad akivaizdu, kad sporto bus daug.

Be to, ten buvo išvardytos ir kelios universitetinės studijų kryptys, tarp jų – tarptautinių santykių. Ši studijų kryptis mane domino taip pat. Manau, tuomet, siūlydama pasidomėti studijomis karo akademijoje, mama net neįsivaizdavo, kad uniforma ir kareiviški batai taps neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Man patiko, kad studentai buvo renkami ne tik pagal fizinį pasirengimą, mums reikėjo atlikti labai įdomių loginių, taktinių užduočių, asmenybės testų. Kai sužinojau, kad atranką įveikiau, nudžiugau, o mamai nebuvo kaip atkalbinėti – juk pati pasiūlė.

Spėju, kad aplinkinių reakcijos, kai sužinojo, ką ketinate studijuoti, buvo gana audringos...

Tėtis, išgirdęs, kad įstojau, pasakė tik viena: „Neįsivaizduoju, kaip ji leisis vadovaujama.“ Nežinau, kodėl taip pasakė. Tikrai nebuvau aikštinga. Gal – itin savarankiška, visada turėjau valios siekti tikslo, buvau aktyvi organizatorė. Kai pasakiau auklėtojai, kad įstojau į karo akademiją, nepatikėjo – sakė žinojusi, kad turiu humoro jausmą, bet kad tokį!.. Prisimenu, ieškodama daugiau informacijos apie būsimas studijas, užsukau į profesinio orientavimo centrą Šiauliuose. Išgirdusi mano klausimą, ten dirbusi moteris pakėlė akis, nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir paklausė: „Jūs – į karo akademiją?! Betgi jūs net kuprinės nepakelsit!“

Labiausiai apsidžiaugė mano senelis. Jam dar nuo pirmosios Nepriklausomos Lietuvos laikų karininko profesija atrodė išskirtinai verta pasididžiavimo. Aš jam tuos 4 metus, kol mokiausi akademijoje, teikiau daug džiaugsmo. Kai senelio netekome, dar nebuvau baigusi mokslų, tad su karininkės antpečiais jis manęs nematė, bet, važiuodama jo sunkiai sergančio lankyti, specialiai apsivilkau uniformą. Lankydama jį jau žinojau, kad esu išrinkta geriausiu kurso kariūnu ir laipsnių teikimo ceremonijos metu Simono Daukanto aikštėje man bus įteiktas vardinis kardas, bet seneliui to nepasakiau, labai norėjau jį nustebinti. Dar ir dabar gailiuosi, kad tuomet to nepadariau, nes tąkart jį mačiau paskutinį kartą.

Įdomu buvo studijuoti? Nekilo abejonių dėl savo pasirinkimo?

Kadangi nebuvau susidariusi jokios išankstinės nuomonės apie tai, kas manęs laukia, man viskas atrodė priimtina, įdomu ir kėlė smalsumą. Studijos buvo gana intensyvios, nes per 4 metus kariūnai įgyja ne tik būrio vado kvalifikaciją, bet ir bakalauro laipsnį pagal pasirinktą universitetinių studijų programą. Aš tapau tarptautinių santykių absolvente, man taip pat buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Studijų metais laiko slampinėti nebuvo, laisvalaikiu turėjau gana aktyviai treniruotis, nes buvau Lietuvos rinktinės narė, – paskaitoms ruošdavausi, kai kiti miegodavo. Buvo visokių akimirkų, abejonių, bet po pirmo semestro jos išnyko. Pripranti prie disciplinos, tvarkos, krūvio, ir viskas stoja į vietas. Labai įdomios patirties įgijau, kai pagal studentų mainų programą pusę metų mokiausi JAV esančiame Virdžinijos karo institute.

Sakykite, kokia ta garsiosios JAV kariuomenės tvarka? Griežtesnė nei mūsų?

Buvo labai įdomu pamatyti, kaip karininkai rengiami tokioje didelėje, didelę įtaką visam pasauliui turinčioje šalyje. Šioje mokymo įstaigoje labai puoselėjamos šimtametės tradicijos. Tarkim, vis dar miegama ant medinių gultų, o šie girgžda vien nuo minties, kad reikia apsiversti. Garbės kodeksas – šventas reikalas. Prisimenu, laikiau egzaminą. Atėjo dėstytojas, išdalijo užduotis, tuščius lapus ir tarė: „Jei manęs prireiktų, būsiu ketvirtame aukšte.“ Užrašė ant lentos savo kabineto numerį ir išėjo. Ir niekas nepuolė nusirašinėti, šurmuliuoti, tartis. Visi toliau savo jėgomis laikė egzaminą. Lietuvai turbūt prireiks dar ne vieno dešimtmečio, iki bus pasiektas toks sąmoningumo lygis. Ten diskusijų nekyla – jei yra taisyklė, privalu jos laikytis. Įdomūs ir jų tarpusavio santykiai. Aiški hierarchija, gerai apgalvota skirtumų tarp kursų sistema, bet tai nelaikoma nei pažeminimu, nei įžeidimu. Mes labai jautrūs tokiems dalykams, nes prisimename sovietinę armiją, kur būta daug beprasmių patyčių ir nestatutinių santykių. Virdžinijos karo institute ribos, kas galima, o kas – ne, visiems gana aiškiai apibrėžtos.

MOTERIS / Liudas Masys

Užtat koks džiaugsmas būna pamažu kopti tais laipteliais ir įgyti vis daugiau, iš šalies žiūrint, net visai nereikšmingų, privilegijų. Tarkim, pirmakursiai pirmąjį studijų pusmetį ten oficialiai vadinami žiurkėmis (rats). Kareivinių kambarių durys išeina tiesiai į lauke esantį koridorių, tad pro jas išeinantieji visada privalo būti tvarkingai apsirengę. Visų kursų studentai turi chalatus, juos dėvi poilsio metu. Vadinamosios žiurkės chalatų neturi, todėl net į dušą turi neštis uniformą, kad galėtų nusiprausę ja apsirengti. Pirmakursiai tampa visateisiai tik po pusmečio – tik tada gauna ir chalatus. Ta diena, kai juos pirmąsyk apsivelka, prilygsta didžiausiai metų šventei, vaikšto visi su tais chalatais koridoriuje ir niekaip į kambarius neina. Kareivinėse yra stačiakampio formos vidinis žole apsodintas kiemelis. Tik ketvirtakursiams leidžiama naudotis žole. Visi kiti privalo vaikščioti takeliais arba eiti į už kareivinių esantį stadioną. Reikia matyti, kaip ketvirtakursiai mėgaujasi tuo, kad gali pasitiesti patiesalą ant tos žolės ir ant jo prigulę skaityti knygą!.. Amerikoje visi tie skirtumai labai gerai apgalvoti, pas mus to trūksta.

Ar daug kartu su Jumis karo akademijoje mokėsi merginų? Nejutote diskriminacijos?

Mūsų kurse merginų buvo dešimtadalis: įstojome šešios, baigėme penkios. Neslėpsiu, kurį laiką jaučiausi lyg vyrų vienuolyne, bet vis dėlto mūsų pasirinkimas studijuoti ir siekti nuo seno vyriška laikomos profesijos buvo gerbiamas. Kartu supratau, kad, norėdama išlikti, turiu stengtis būti ne prastesnė nei jie. Natūralu, kad fiziniai normatyvai vaikinams ir merginoms yra skirtingi, bet užduotys per taktines pratybas nebuvo skirstomos pagal lytį. Tai, kad tu esi mergina, dar nereiškia, kad negausi panešti 10 kg sveriančios radijo stoties, granatsvaidžio ar kulkosvaidžio. Daugiau stereotipų teko įveikti baigus studijas.

Moterų tarnyba Lietuvos kariuomenėje ilgai buvo pateisinama nebent kalbant apie gana specifines sritis – finansų, logistikos, personalo ar medicinos. Iš kurso merginų būrio vadėmis mes tapome dviese. Rukloje abi gavome ne tik po 30 šauktinių, bet ir po 4 seržantus – savo darbą gerai išmanančius profesionalus. Paskui trejus metus tarnavau Mokymo ir doktrinų valdyboje, tada vėl grįžau į Ruklą, tapau kuopos – ją sudaro trys būriai – vade. Dabar tarnauju Lietuvos kariuomenės Jungtiniame štabe, esu atsakinga už tarptautinį bendradarbiavimą. Manau, ši tarnybos vieta – laikina stotelė, nes kariuomenėje kas 2 ar 3 metus esi paskiriamas vis į kitas pareigas, išbandai naują sritį, todėl nėra kada nugrimzti į rutiną. Turi susitelkti ir bandyti nuveikti daugiausia, ką gali per tą gana trumpą tau skirtą laiką.

Auklėjimo ir bendravimo principai visais atvejais yra panašūs – jei laikaisi savo žodžio, nenuolaidžiauji, tiek vaikai, tiek kariai žino, ko gali tikėtis ir ko tikėtis neverta.

Kodėl nenuėjote moterims įprastesniu keliu ir nepasirinkote administracinio darbo?

Manau, būtų nelogiška ką nors studijuoti 4 metus ir neišbandyti to, kam buvai rengiamas. Neabejojau, kad iššūkių bus, bet jie manęs negąsdino. „Tu gali būti bet kas, kas tik pasiryši būti“, – šie JAV generolo Thomo Jonathano Jacksono žodžiai pasitikdavo mane kaskart įeinant į kareivines Virdžinijos karo institute, nes buvo iškalti virš pagrindinio įėjimo. Svarbiau ne tai, kur esame dabar, o tai, kur norime nueiti. Kokį kelią pasirinksime, priklauso nuo kiekvieno mūsų, tačiau eiti sunkesniu labiau apsimoka. Ar žinote kodėl? Nes konkurentų mažiau. Sunkiau ar lengviau? Daugiau ar mažiau? Šilčiau ar šalčiau? Atsakymus į šiuos klausimus pasirenkame patys, bet turbūt sutiksite, kad tai visiškai nepriklauso nuo lyties.

Darbas su žmonėmis nenuspėjamesnis, reikalauja daugiau iššūkių, bet įdomesnis, šiltesnis, greičiau pamatai rezultatą. Vadovaudama kariams, buvau atsakinga už trijų mėnesių bazinius karinius kursus, kurių tikslas – suteikti naujiems šauktiniams pagrindinių žinių, būtinų jiems tarnauti toliau. Ateidavo vaikinukai, su visokių gėrybių mamų prikrautais krepšiais, nemokantys nei uniformos tvarkingai apsirengti, nei į kairę ar dešinę rikiuotėje pasisukti, o per tuos tris mėnesius pasikeisdavo iš esmės – per baigiamąsias pratybas matydavai juos gerokai sustiprėjusius, disciplinuotus. Kartais jausdavausi kaip mama višta su viščiukais, bet man patiko jais rūpintis. Nesupykdavo, kai šūktelėdavau: „Paskubam, mano viščiukai!“

Kaip Jums pavyko pelnyti jų pagarbą?

Patikdavo stebėti pirminę karių reakciją sužinojus, kad jiems vadovaus mergina. Vaikinukų akys išsyk valiūkiškai imdavo žybsėti, veidus nutvieksdavo šypsena. „Gerai čia praslydau. Tarnyba bus lengvesnė, nei tikėjausi“, – galvodavo dauguma. Stovi mergaičiukė, ūgis – 165 cm, smulkutė, gero veido – argi gali gyvenimas su tokia būrio vade būti sunkus? Man labai patikdavo sudaužyti tas jų viltis. Tikrai nebandžiau įbauginti, balsą pakeldavau itin retai – ką gali išgąsdinti moterišku balsu staugiantis kėglis? Nuo pat tarnybos pradžios turėjau aiškų supratimą, koks turėtų būti vadas, tokia stengiausi ir būti. Manau, labai svarbu būti teisingam. Pavaldiniai labai greitai pastebi neteisybę, todėl priimami sprendimai turi būti aiškūs ir adekvatūs, nenulemti išankstinių nuostatų.

Geras vadas vertina ir gerbia savo pavaldinius, yra tvirto charakterio, pavyzdys. Nebūtinai visur pirmas, bet būtinai visada kartu. Kai žmonės mato, kad jais tiki, ir patys stengiasi. Išmanau savo sritį, visada tęsiu savo pažadus, laikausi žodžio, tad jiems noras bandyti apeiti taisykles praeidavo greitai. Čia panašiai kaip su vaikais – jei vieną kartą nusileisi, paskui visą laiką bandys charakterio tvirtumą. Stengiuosi juos paskatinti įveikti tai, kas kartais atrodo neįveikiama. Štai vienas karys manė bijąs aukščio, niekaip neišdrįso nušokti nuo kliūties. Užlipau pas jį ir šokome kartu. Pavyko. Vadui taip pat tenka nugalėti savo baimes – auditorijos, kalbėjimo viešai, atsakomybės ar tiesiog baimę susimauti.

Jūsų vyras Rimantas irgi kariškis?

Taip. Susipažinome studijų metais sukarintoje vaikų stovykloje, ten dirbome vadovais. Tai, kad abu esame kariškiai, kartais leidžia be žodžių suprasti vienas kitą. Žinoma, tenka ieškoti ir kompromisų, bandant suderinti profesinės veiklos klausimus. Esu nuoširdžiai dėkinga jam už palaikymą.

Ar kartais pagalvojate, kad, prasidėjus karui, abiem tektų eiti į mūšio lauką?

Ne tik pagalvojame, bet ir ruošiamės tam. Mūsų vaikų pasai visada yra galiojantys. Žinome, kas, susidarius tokiai situacijai, atžalas globotų. Savo pasirinktą kelią vertinu kaip gyvenimą avansu, puikiai suvokiu, kad, jei reikės, turėsiu ginti Tėvynę, piliečius ir šeimą. Be to, tokio karo, kokį mes iki šiol įsivaizdavome – su priešakine fronto linija ir užnugariu, jau seniai nebėra. Dabar teroro atakos gali būti užkluptas bet kur ir bet kada. Tad man yra kur kas ramiau ir saugiau nei civiliui, nes esu apmokyta ir žinau, kaip reikėtų elgtis. Ar patekus į apšaudymą reikėtų bėgti, ar gultis? Prasidėjus oro atakai – slėptis pastate ar kuo toliau nuo jo? Kiek maisto ir vandens atsargų reikia turėti, kad pratemptum, kol ateis pagalba? Atrodytų, elementarūs dalykai, bet mūsų žmonės to nežino. Manau, saugos bent minimaliai turėtų būti apmokomi visi žmonės – bent jau tam, kad pavojaus akimirką nesėtų nereikalingos panikos ir sumaišties.

MOTERIS / Liudas Masys

Galbūt ir kariuomenėje būtų naudinga patarnauti visiems, neišskiriant ir moterų?

Savanorių moterų turime ir dabar. Ar tarnyba merginoms galėtų būti privaloma kaip vaikinams? Kodėl gi ne? Yra tokių šalių. Ši patirtis yra labai gera gyvenimo mokykla. Esi įmetamas į gana nestandartinę aplinką, gali išbandyti save ir suvokti, kiek daug iš tikrųjų gali. Beveik visi tarnaujantieji kariuomenėje peržengia nusistatytas ribas: jėgos, ištvermės, drąsos, pasitikėjimo savimi. Man būdavo įdomu stebėti, kaip stiklinės lubos „Viskas, aš daugiau nebegaliu“ yra įveikiamos. Pamenu, viena karė vieno žygio metu sakė daugiau neįstengsianti žengti nė žingsnio, nors buvo likę dar daug kilometrų. Aš vis pataisydavau jos kuprinę, kad būtų patogiau nešti. Pataisydavau ne iš esmės, bet, matyt, suveikė placebo efektas, ir mergina įveikė visą distanciją. Psichologiniai dalykai ne mažiau svarbūs už fizinį pasirengimą. Išbandyti save galima ir savarankiškai, bet retas sugalvos nuo sofos leistis į ilgą žygį, šokinėti nuo kliūčių, bristi per purvą ar atlikti kitokias užduotis. Kariuomenėje tam sudarytos visos sąlygos. Linkėčiau joje patarnauti visiems trims savo vaikams.

Savaitgaliais, kai atsidarau drabužių spintą pasijuntu lyg parduotuvėje ir kaskart maloniai nustembu, kiek daug joje beveik nenešiotų drabužių.

Turite net tris vaikus? Turbūt dviejų kariškių namuose tvarka kaip armijoje?

Manau, trys yra optimalus skaičius. Vienas – mamai, kitas – tėčiui, o trečias – Tėvynei. Dukrai Smiltei – 7 metai, ji jau eina į pirmą klasę. 4,5 metų Joris eina į darželį, o 1,5 metų Kristupą prižiūri auklė. Pagal dienotvarkę mes negyvename, šurmulio netrūksta, bet laikomės tam tikrų taisyklių. Tarkim, saldainius valgome tik savaitgaliais. Visiems pasiekiamoje vietoje stovi didelis saldainių pilnas indas, bet niekam nekyla minčių jų valgyti šiokiadieniais.

Namie, kaip ir kariuomenėje, labai retai kalbu pakeltu balsu, dažniausiai būnu geros nuotaikos, tad užtenka lengvai pakeisti intonaciją, ir vaikai jau supranta, kad kažką daro ne taip. Auklėjimo ir bendravimo principai visais atvejais yra panašūs – jei laikaisi savo žodžio, nenuolaidžiauji, tiek vaikai, tiek kariai žino, ko gali tikėtis ir ko tikėtis neverta, todėl tuščių diskusijų ir bandymų manipuliuoti pas mus būna mažai. Stengiuosi ugdyti vaikų savarankiškumą. Net ir pirmaklasei dukrai nepadedu ruošti pamokų, nededu kuprinės. Tikrai nesu numojusi ranka į dukros mokslus – kasdien kalbamės apie tai, kaip jai sekėsi mokykloje, kas kelios dienos paprašau Smiltės atnešti parodyti savo pratybų sąsiuvinius ir kartu pažiūrime, kaip jai sekasi, kokios užduotys atliktos, kokias dar reikėtų padaryti. Būna visko. Štai kartą į mokyklą Smiltė nuėjo be kuprinės…

Visas mano laisvalaikis – tai laikas su šeima. Gražesniu oru visada einame pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiais. Važiuojame į baseiną, lankomės vaikiškuose spektakliuose. Jei liekame namie, skaitome, ką nors konstruojame, žaidžiame įvairius žaidimus. Susėsti vakare bendros vakarienės – labai svarbus mūsų šeimos ritualas. Visi labai laukia, kol grįšiu. Tai šiek tiek užtrunka, nes tenka važiuoti iš Vilniaus, kur dirbu, į Alytų, kur gyvename. Vakarinę pasakėlę vaikams skaito vyras.

Sakoma, kad nėra tokio kareivio, kuris nesvajoja tapti generolu. Kokie Jūsų ateities planai ir siekiai?

Sakyti, kad nesvajoju, būtų tas pats, kas šauti sau į koją. Tai reikštų, kad stokoju vidinės motyvacijos. Ar tapsiu – ateitis parodys. Yra dalykų, kurių paveikti negali, bet gali padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso. Perspektyvių karininkių Lietuvoje yra daug, gal tik turinčiųjų vadovavimo patirtį – mažiau. Džiaugiuosi, kad dabar tokių merginų daugėja, ir tai kelia vis mažiau nuostabos. Laikas suprasti, kad tai, kaip seksis tarnauti krašto apsaugos sistemoje, lemia ne lytis, o asmenybė. Kiekvienas išties gali būti bet kas, kas tik pasiryš būti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis