Karalius Mindaugas: iš pradžių pamirštas, vėliau – nevertintas

1413 metais ginčo dėl Žemaitijos tarp Vytauto ir Jogailos bei Vokiečių ordino įkarštyje lietuvių oponentai priminė vieną epizodą iš tolimos Lietuvos praeities. Ordino atstovai tarpininko teismui pateikė „lietuvių karaliaus“ Mindaugo (~1200–1263 m.) dokumentus, pagal kuriuos šis perleidęs Ordinui Žemaitijos žemes ir kitas teritorijas. Lietuvos valdovų atsakymas buvo netikėtas, esą nėra žinoma, ar toks karalius apskritai kada nors gyveno.
Karaliaus Mindaugo skulptūra
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Net jei taip buvo (kuo jie abejoja), tai jo įsipareigojimai lietuvių neliečia, nes „Lietuvos žemės tikrieji paveldėtojai visada buvo tik pono karaliaus Jogailos ir Vytauto pirmtakai“. Tuo tarpu Mindaugas, matyt, buvo vienas iš smulkiųjų kunigaikščių, bandęs su Ordino pagalba įsigalėti Lietuvoje.

Po kiek laiko lietuvių pusė dar patikslino, kad „jokiose kronikose negalima rasti, kad Mindaugas buvęs tiek galingas, kad būtų valdęs visas Lietuvos žemes, kadangi dabartinių kunigaikščių giminė visada buvo labiau žinoma ir galinga tarp visų Lietuvos kunigaikščių“.

Kaip vertinti šiuos Jogailos ir Vytauto įgaliotinių žodžius? Ar tai dar vienas lietuvių kunigaikščių diplomatinis triukas? O gal už dviprasmiško atsakymo slypi sutrikimas nežinomos ir užmirštos praeities akivaizdoje? Kas žinota apie Mindaugą (1200–1263 m.), praėjus 150 metų po jo mirties?

Vytauto aplinkos surašytame pirmajame lietuvių istoriografiniame kūrinyje „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštyje“ dinastijos ir šalies istorija pradedama nuo paskutiniųjų Gedimino valdymo metų. Tuo tarpu Mindaugo vardas pirmą kartą lietuviškoje istorinėje tradicijoje išnyra tik XVI a. trečiajame dešimtmetyje, vėlyvojoje Lietuvos metraščių redakcijoje (Bychovco kronikoje).

Visa ši metraštinė „Mindaugo istorija“ – iš esmės pažodžiui perpasakotas XIII a. rusų Haličo–Voluinės metraščio epizodas apie lietuvių valdovą, be jokių vietinės kilmės papildymų.

Liko nepaminėtas ir suteiktas karaliaus titulas, nes jo nežinojo rusų metraščio autorius. Palikti ir visi neigiami nepalankiai Mindaugo atžvilgiu nusiteikusio Voluinės metraštininko apibūdinimai.

XIV–XVI a. šaltiniuose bergždžiai ieškotumėme kokio nors lietuviško pasakojimo apie Mindaugą. Lietuvių visuomenė pamiršo pirmą ir vienintelį Lietuvos karalių. Kaip tai galėjo nutikti?

Neraštinga visuomenė greitai praranda šaknis

Iš kartos į kartą perduodamų pasakojimų apie protėvių žygius tradicija būdinga įvairioms kultūroms.

Ankstyvojoje Lietuvos istorijoje nėra paliudyta jokia kultūros forma, galėjusi išsaugoti ir perduoti ateities kartoms konkrečias žinias apie asmens praeitį.

Netrūksta tokio pobūdžio žinių ir ankstyvojoje Rytų Baltijos tautų istorijoje. XIII a. pradžios Henriko Latvio kronikoje perpasakota latgalių vado Rusino kalba, kurioje jis gyrėsi, kad jo vaikų vaikai iki trečios ir ketvirtos kartos pasakos apie jo darbus. Ir nors biblijinis šio teksto motyvas akivaizdus, legendinių pasakojimų egzistavimas abejonių nekelia.

Kitas dalykas – tokių pasakojimų turinys ir paplitimas. Ankstyvojoje Lietuvos istorijoje nėra paliudyta jokia kultūros forma, galėjusi ilgesnį laiką išsaugoti ir perduoti ateities kartoms konkrečias žinias apie asmens praeitį. Ypač esminga rašto kultūros stoka, nes žodinės tradicijos galimybės išsaugoti žinias apie istorinius įvykius yra itin ribotos.

Nors valdančiojo elito atstovai pagrįstai tikėjo savo kilme iš garbingų protėvių, tačiau ką nors tiksliau apie ją papasakoti negalėjo. Naujųjų laikų istorikų rekonstruotos valdovų ir didikų giminių genealogijos sukelia klaidinančią ilgalaikės giminių istorinės tradicijos egzistavimo iliuziją. Originalios Lietuvos diduomenės genealogijos, liudijančios domėjimąsi giminės istorinėmis šaknimis, žinomos tik nuo XVI šimtmečio, o jose nėra patikimų žinių, siekiančių toliau XIV–XV a. sandūros.

XVI amžiaus pradžios Lietuvos metraščių autoriai ne užrašė, bet sukūrė žymiausių LDK kunigaikščių ir ponų giminių kilmės istorijas. Remdamiesi tuometine didikų valdžios samprata, jie perkėlė neseniai susiformavusius paveldimus didikų giminių vardus, jų gyvenamos dabarties politines institucijas į senuosius laikus ir sukūrė istorinio tęstinumo regimybę.

Iš pradžių pamirštas, vėliau – nevertintas

Joks vėlesnis Lietuvos valdovas savo politiniuose projektuose neprisiminė Mindaugo karalystės istorijos. Charakteringa tai, kad Mindaugo karalystės istorija neiškilo ir 1429–1430 m., vykstant politiniams ginčams dėl Vytauto karūnacijos, kuriuose istorinė tradicija vaidino svarbų vaidmenį, o Romos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio kanceliarijoje buvo prisiminti net marginaliniai Kastilijos, Škotijos, Sicilijos karalysčių atvejai.

Šios istorijos neprisiminė ir Lietuvos didikai, 1526 m. rengę naują Lietuvos karalystės įsteigimo projektą. Taigi raštu savo tradicijos nefiksavusi lietuvių visuomenė jei ir suprato, tai labai miglotai apie XIII amžiuje gyvenusį karalių.

ĮDOMYBĖ: paradoksalu, bet Mindaugo atminimą išsaugojo Vokiečių ordino valstybė, kuri jį, aplinkybėms keičiantis, laikė ir svarbių valdų Ordinui dovanotoju, ir klastingu, nuo krikščionybės atsimetusiu pagoniu.

Tik XVI a. bajoriškoje LDK visuomenėje suintensyvėjo istorinės savimonės sklaida ir augo domėjimasis istorija. Atsigręžta į šaltinius, atgaivinti pamiršti vardai. Apie XVI a. viduryje rašytuose Augustino Rotundo ir Mykolo Lietuvio kūriniuose Mindaugo įvaizdis jau labiau išplėtotas.

Karališkąją Mindaugo didybę rusų, vokiečių ir lenkų šaltinių pagrindu XVI a. antroje pusėje rekonstravo Motiejus Stryjkovskis, pavadinęs Mindaugą „pirmuoju ir paskutiniuoju Lietuvos karaliumi“. Tačiau aštrios tikybų konkurencijos sąlygomis galima apostaze (gr. apostasis – atskilimas, atsimetimas) paženklintas Mindaugo portretas netiko naujai istorinei vizijai kurti.

Daugelyje istorinių siužetų lietuvių karalius buvo vertinamas gana kritiškai. Skirtingai nuo pirmojo frankų karaliaus Chlodvigo, su kuriuo vėliau istorikai mėgo Mindaugą lyginti ir kuris iš barbarų kario ilgainiui istorinėje viduramžių literatūroje virto krikščionišku riteriu, Mindaugo paveikslas tokios transformacijos nepatyrė.

Lietuvių istorinėje savimonėje iki pat XIX a. jis liko greičiau savotiškas antipodas šviesiam krikščioniškų valdovų Vytauto ir Jogailos atminimui.

Literatūra: R. Petrauskas, Užmirštas karalius: Mindaugas LDK visuomenės savimonėje XIV a. pabaigoje – XVI a., in: Mindaugas karalius, Vilnius, 2008.

www.ldkistorija.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Primabalerina Haruka Ohno: Lietuvoje pasijutau reikalinga

„Nesu apdovanota išskirtiniu talentu, viskas, ką pasiekiau, – sunkaus darbo rezultatas“, – su japonams įprastu kuklumu sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Haruka Ohno (27 m.). Klausydamasi nejučiomis imi gėrėtis šios moters iki svajonės išsipildymo atvedusia tvirto charakterio ir trapaus grakštaus kūno derme.

Ką karališkosios šeimos nariai vilkėjo į princo Louiso krikštynas?

Karališkoji šeima susirinko švęsti savo naujausio nario – mažojo princo Louiso.

Saulius Urbonavičius-Samas: Panevėžys turi kažką tokio, ko žodžiais nenusakysi (2)

Prie Nevėžio ir Skaistakalnio parke jaunas dienas leidęs TV laidų prodiuseris, grupės „Bix“ siela Saulius Urbonavičius-Samas prisipažįsta, kad jo gimtasis Panevėžys – neatpažįstamai pasikeitęs. Atsikračius sovietinio palikimo šiandien jame daugiau spalvų, tvarkos ir grožio, bet miesto ateitis priklauso nuo daug didesnių dalykų.

10 keistų taisyklių, kurių turi laikytis Meghan Markle (3)

Kai priklausai britų monarchijai, neabejotinai tenka laikytis tam tikrų taisyklių. Kai kurios jų yra griežtos, kai kurios – neįprastos, o kitos – tiesiog neįtikėtinos.

Indrė Trakimaitė: tėčio situacija man parodė, kad negalima atidėlioti gyvenimo

Visi žino, kad ekologiškiausia yra keliauti po savo šalį. Vietinio turizmo entuziastė ir aktyvi skatintoja Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė (40 m.) nemažai prisidėjo prie to, kad kasmet vis daugiau lietuvių savo šalį atranda iš naujo. Beje, atradimų netrūksta ir pačiai Indrei.

Kodėl po Mindaugo daugiau karalių nebebuvo?

Lietuvos karalystė egzistavo tik 10 metų: nuo Mindaugo vainikavimo 1253 m. liepą iki jo nužudymo 1263 metais. Vėliau žinomi dar du mėginimai sukurti Lietuvos karalystę.

Karalius Mindaugas: iš pradžių pamirštas, vėliau – nevertintas

1413 metais ginčo dėl Žemaitijos tarp Vytauto ir Jogailos bei Vokiečių ordino įkarštyje lietuvių oponentai priminė vieną epizodą iš tolimos Lietuvos praeities. Ordino atstovai tarpininko teismui pateikė „lietuvių karaliaus“ Mindaugo (~1200–1263 m.) dokumentus, pagal kuriuos šis perleidęs Ordinui Žemaitijos žemes ir kitas teritorijas. Lietuvos valdovų atsakymas buvo netikėtas, esą nėra žinoma, ar toks karalius apskritai kada nors gyveno.

Jonas Mekas: man nerūpi, kad ir Vakaruose būčiau pripažintas

Jonas Mekas (95 m.) mažiausiai nori kalbėti apie praeitį. „Mano požiūris į gyvenimą – kaip kameros objektyvo. Noriu fiksuoti tik tai, kas vyksta dabar prieš mano akis. Man įdomu tik dabartis“, – sako pasaulyje bene geriausiai žinomas Lietuvos menininkas, kai susitinkame Londono knygų mugėje. Sulig šiais žodžiais jis išsitraukia iš kišenės kamerą ir pradeda mus filmuoti.

Kaune įvyko iškilmingas Dainų šventės atidarymas (FOTO)

Paskutinę birželio dieną į Kauną susirinkę Lietuvos meno kolektyvai iš Lietuvos ir kitų šalių paliudijo, kad Dainų švenčių gyvybė neblėsta, veikiau - „dega mūsų širdyse“. Pagal neseną tradiciją, pirmas Dainų šventės renginys, kaip ir ankstesniais metais, įvyko Kaune.

Rygoje gimusi Dainų dienos Kaune režisierė V. Streiča: Latvijoje tos šventės – kitokios

Senųjų ąžuolų apsuptame Dainų slėnyje šeštadienio rytą vyks nacionalinės Lietuvos šimtmečio Dainų šventės renginio, skirto Kaunui, - Dainų dienos - generalinė repeticija.