K. Sabaliauskaitė apie antrąjį savo romaną: iš esmės tai – knyga apie žiaurumą

K. Sabaliauskaitė apie antrąjį savo romaną: iš esmės tai – knyga apie žiaurumą%
Nuotrauka – iš asmeninio albumo (autorė – E. Agafonovaitė, www.elne.co.uk)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Rašytoja, menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė ateinančių metų pradžioje pristatys antrąją savo knygą - romano „Silva Rerum" tęsinį. Kaip tikina pati autorė, šioje knygoje bus visko: ir meilės, ir aistros, ir nesuvokiamo žiaurumo.

 

Juozo Statkevičiaus barokiniai modeliai – „duoklė“ Kristinai

Pastarąjį sykį į Lietuvą buvote grįžusi per Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymą. Ar esate dažna viešnia gimtinėje?

Taip, tai buvo kelionė po ilgesnės septynių mėnesių pertraukos, iki tol Vilniuje būdavau kas mėnesį ar kas du, tačiau vis taip sutapdavo, kad jau keleri metai nepraleidžiu Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymų - manau, dėl jų tikrai verta atskristi, tai visuomet didžiulis, nepamirštamų įspūdžių kupinas reginys. Na, o man dar ir būna labai įdomu, kaip idėjos, įvaizdžiai, matytos parodos ar reiškiniai, kuriuos kartu matėme, apie juos diskutavome, perleisti per jo kūrybinę fantaziją atgimsta ant podiumo.

 

Šiemet manęs laukė ypatingas siurprizas, nes Juozas sakė, kad pirmieji kolekcijos modeliai bus „duoklė man", tad buvo nuostabu atpažinti Baroką skambant arijai „Lascia Ch'io Pianga" iš Haendelio operos „Rinaldo". Ši arija, gyvai atliekama sopranino Viktoro Gerasimovo, skambėjo ir per „Silva Rerum" pristatymą. Apskritai ji - vienas vedančių mano romano „garso takelio", kurio klausiausi rašydama, leitmotyvų ir tiesiogiai susijusi su vienu iš herojų. Žinot, ten ištisa istorija su ta daina... Tad buvo nuostabu matyti Juozo improvizaciją šia tema - pasijutau tarsi kokia Amanda Harlech prie Karlo Lagerfeldo...

 

Šis kartas buvo ypatingas dar ir tuo, kad sykiu keliavo ir Jūsų dukrytė. Kaip jai patiko kelionė iš Londono ir viešnagė mamos gimtinėje? O kokių įspūdžių tai suteikė Jums pačiai?

Paklausiau dukrytės, kaip jai patiko, tai sakė, kad pagalvos ir parašys jums elektroninį laišką - bet vėliau, nes jai dabar tik 5 mėnesiai (juokiasi). O kelionę, ačiū už pasiteiravimą, pakėlė labai puikiai, nors aš visiems juokavau, kad į lėktuvą pasiimsiu didelį šaukštą, mat gali tekti suvalgyti atgal žodis po žodžio visą savo liūdnai pagarsėjusį straipsnį apie vaikus lėktuvuose. Laimei, kelionė ir pirmyn, ir atgal praėjo taikiai, sklandžiai ir be jokių verksmų - vienas malonumas.

 

Pirmiausia gimė... antroji knyga

Netrukus ruošiatės išleisti savo antrąją knygą. Ilgai galvoje nešiojotės antrojo romano apmatus (pirmojo, „Silva Rerum“, brendo berods net dešimt metų), žinojote, apie ką rašysite?

Antrasis romanas brandintas maždaug tiek pat - tiesą sakant, jo idėja ir kilo pirmiausia, tai nuo jo ir norėjau pradėti, tačiau pamaniau, kad sviesti neparengtą skaitytoją tiesiai į maro nasrus būtų truputėlį per žiauru. Tad kilo idėja istoriją išplėtoti, parašant tarsi jos priešistorę, įvesti į tą epochą - taip gimė „Silva Rerum".

 

Ar galima antrąjį romaną vadinti „Silva Rerum" tęsiniu?

Taip, turbūt iš esmės tai - tęsinys, nors jį galima skaityti ir kaip visiškai atskirą kūrinį, tačiau pirmojo romano skaitytojų lauks papildoma intriga. Ir nors antrosios knygos veiksmas plėtojasi po keturių dešimtmečių, per Šiaurės karą, didžiojo maro metais - 1707-1710, tačiau skaitytojai sužinos, kaip susiklostė pirmosios knygos herojų likimai.

 

Beje, koks antrojo romano pavadinimas?

Romano pavadinimą skaitytojai netrukus sužinos.

 

Dramatiški sukrėtimai – tarsi lakmuso popierėlis

Šis Jūsų romanas – literatūrinis paminklas tūkstančius maro aukų Vilniuje palaidojusiam vienuoliui rokitui. Kur ir kaip aptikote savo naujosios knygos herojų - nežinomą Švento Roko brolijos vienuolį?

Tam tikra prasme - taip, tai netiesioginis literatūrinis paminklas tam vilniečiui ir jo humanizmui. Labai liūdna, kad miestas apkaišytas pompastiškomis mitologinių kunigaikščių statulomis, o nėra kokio skoningo paminklo tam kukliam Anonimui, prie kurio būtų galima stabtelti ir susimąstyti apie žmogiškumą, apie krikščionišką meilę, apie pareigą savo artimui, apie miestiečių solidarumą. Tas bevardis vienuolis yra puikiai žinomas visiems, nors kiek besidomintiems Vilniaus istorija, jį mini to meto kronikininkai, kai kurie net nurodo tikslų jo rankomis palaidotų maro aukų skaičių - 22 862 ir mini jį turėjus vieną ar du pagalbininkus...

 

Kodėl nusprendėte imtis būtent šios temos, aprašinėti XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvą užklupusį badą ir maro epidemiją?

Nes tokie lūžiniai laikotarpiai, dramatiški sukrėtimai, kurie yra tarsi lakmuso popierėlis žmogiškajai prigimčiai, jos ydoms ir dorybėms, yra tikras malonumas ir įdomi medžiaga kiekvienam kūrėjui.

 

Pirmąja savo knyga, „Silva Rerum“, norėjote sudominti lietuvius jų istorija, įteikti „raktą, kuriuo skaitytojas pats mėgintų atrakinti mūsų praeities duris, pats keliautų ir patirtų pažinimo nuotykį“. Ką norite pasakyti skaitytojams šiuo liudijimu?

Manau, kad atsakymą skaitytojai ras romane - juk tekstas gyvena savo autonomišką gyvenimą ir yra atviras skaitytojo interpretacijai. Viskas būna pačiame tekste - taip pat ir paslėpta žinia, gelminis „pranešimas". Jį apčiuopti, į jį įsigilinti, su juo polemizuoti ar suvokti, kaip tai atliepia tavo patirtis ar mintis - vienas didžiausių skaitymo malonumų.

 

Be meilės negali būti gero literatūrinio kūrinio

Ar knygoje apie marą galime tikėtis ne tik meilės savo artimui, bet ir santykių tarp vyro ir moters? Tikėtis meilės istorijos?

Be meilės linijos paprasčiausiai negali būti gero literatūrinio kūrinio, o meilės pavidalai gali būti įvairiausi - tai gali būti meilė vyrui, meilė moteriai, meilė pačiam sau, motinos meilė sūnui, meilė Tėvynei, meilė jūrai, meilė pinigams, meilė šuniui, meilė Dievui ar tiesos meilė... Tiesiog meilė yra toks fundamentalus žmogiškosios prigimties dalykas, tokia svarbi patirtis, kad nekalbėti apie ją reikštų nutylėti kai ką labai svarbaus apie pačią gyvenimo tiesą. Net jei koks nors literatūros kūrinys ir pasakoja apie emocinį luošumą, apie negebėjimą patirti meilę, apie meilės stygių - vis tiek meilė, kad ir savo nebuvimu, ten groja pirmuoju smuiku... Tad taip, meilės antrajame romane bus, nors iš esmės tai - knyga apie žiaurumą, ir galbūt ne tiek apie meilę, kiek apie aistras.

 

O štai kraupių maro epizodų greičiausiai netrūks...

Taip, ten bus neįtikėtino kraupumo epizodų, tačiau jie - ne mano išgalvoti. Prie kiekvieno tokio aprašymo galėčiau dėti nuorodą į konkretų istorinį šaltinį ar liudijimą. Tačiau rašant buvo svarbūs ne vien jie, bet ir maro kasdienybė: karantinai, medicininės ir socialinės apsisaugojimo priemonės - perskaičiau ne vieną tam skirtą mokslo veikalą, turėjau unikalią galimybę pamatyti pačius maro artefaktus garsiojoje Londono „The Wellcome Collection" ir Paryžiaus Medicinos istorijos muziejuje, marą menančių daiktų yra išlikę Lietuvos Nacionaliniame muziejuje.

 

Turi naują idėją bibliotekoms

Kada išvysime Jūsų kūrinį knygynų lentynose?

Tikiuosi, kad ateinančių metų pradžioje.

 

Pernai už „Silva Rerum“ Jums buvo įteikta pirmoji Jurgos Ivanauskaitės vardo premija, o šių metų pradžioje romanas išrinktas geriausia metų knyga suaugusiesiems. Jei ir antroji knyga sulauktų tokio pripažinimo, vėl pirktumėte knygų vargingoms ir nešildomoms Lietuvos bibliotekoms?

Na, visų pirma, niekada negalvoju, „kas būtų, jeigu būtų", o pripažinimai negali būti prognozuojami. Kas bebūtų išrinktas Metų knygos autoriumi - norėtųsi tikėti, kad jiems ateityje pirkti knygų bibliotekoms neprireiks: viliuosi, kad ir Metų knygų laureatai bus įvertinami ne išmaldos dydžio premijomis, ir ministras teiksis jiems ranką paspausti, ir bibliotekų padėtis bei finansavimas nors kiek pagerės. O dėl bibliotekų dabar turiu dar vieną idėją, tačiau kol jos neįgyvendinau, dar anksti apie tai kalbėti, ir ši idėja su jokiomis premijomis tikrai nesusijusi...

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (6)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.

Edgaras Montvidas: profesinės aukštumos išmokė mylėti gyvenimo paprastumą

Tenoras Edgaras Montvidas – viena didžiausių Lietuvos operos žvaigždžių pasaulyje. Beveik du dešimtmečiai darbo žymiausiose scenose neatėmė ypatingos jo skleidžiamos šilumos ir jaukaus paprastumo.

Irūna Puzaraitė: žinojau, kad bus kažkas tokio, bet kad taip stipriai... (5)

Kai kas galėtų tai pavadinti mistišku sutapimu, kad seserys pastojo ir sūnų susilaukė beveik tuo pačiu metu.

R. Vanagaitė: mano išvaizda buvo didžiausių kompleksų priežastis (34)

Rašytoja dalinasi prisiminimais apie savo seserį dvynę.

Žurnalistė ir rašytoja L. Jastramskienė: stengiuosi slopinti savo poreikį sakyti tiesą, tai kainuoja daug jėgų (3)

„Kai žiūriu į Didžiojo Grįžulo Ratus, pirmiausia išgirstu traukinius. Jie vežė mano Tėtį, kai jam buvo vos penkeri, į Sibirą, pas baltąsias meškas. Šį žvaigždyną graikai vadino Didžiosios Lokės žvaigždynu, jis ryškiausias rugpjūtį – mano Tėvo kelionės anapusėn ir mano gimimo mėnesį,“ - sako žurnalistė ir rašytoja Loreta Jastramskienė (54 m.).