Jurga Čižikaitė: dailininkas Vilutis su arbata manęs nelaukė ir apie savo kūrinius daug nepasakojo

Moteris leidinyje „Moteris“ rašo apie paveikslą „Moteris“, esantį moters namuose. Tai bent istorija, ar ne? Beje, saldžių temų ir klišių apie moteriškumą išvengsime. Jos nebūdingos nė vienam pasakojimo personažui – nei Mikalojui Povilui Vilučiui, nei jo kūriniui „Moteris“ (2002 m.), nei kūrybinių industrijų specialistei Jurgai Čižikaitei.

„O mano Kalvareikos euroremontas įsipieš į tavo rubrikos prašmatnių loftų kontekstą?“ – pasiteirauja Jurga, kai pasiūlau pakalbėti apie paveikslą jos namuose. Patikinu, kad „įsipieš“ kuo puikiausiai. Meno kūrinys nėra brangi baigiamoji išpuoselėto interjero detalė. Juk geras darbas išlieka geras, kad ir kur būtų – muziejuje, viloje ar standartiniame bute, kurio žemos lubos nėra kliūtis aukščiau kylančioms mintims. Pastarasis variantas net įdomesnis, nes tikras. Žinau, daug žmonių mano, kad apie meno įsigijimą būtų galima pagalvoti nebent uždirbus (arba laimėjus) milijoną. Ir visada džiaugiuosi užtikusi galvojančiųjų kitaip.

„Man atrodo, kad gyvenime kartoji tai, ką gavai vaikystėje. Jei tave veždavosi į keliones, keliausi, jei tempdavosi į teatrą, kiek pasipriešinęs galiausiai ten pradėsi eiti savo noru. Jei tėvų namuose buvo meno kūrinių, paveikslas neišvengiamai atsiras ir tavo namuose – iš natūralaus poreikio, ne dėl to, kad to reikalauja įgytas statusas“, – svarsto Jurga. Paklausta, kodėl pasirinko būtent Vilučio darbą, pašnekovė rodo į netoliese kabantį šio menininko atviruko dydžio paveikslėlį (tiesą sakant, šis ir kurtas kaip atvirukas). Jį gavo dovanų iš krikštatėvių būdama penkiolikos. Pradedu juoktis įsivaizduodama, kad paauglė vargu ar labai apsidžiaugė tokia dovana, bet sulaukiu netikėto atsakymo: „Pasijutau tikrai gerai – juk gavau dovanų paveikslą. Kaip suaugusi – nebe vaikas.“

Svarbu procesas

Vėliau ilgą laiką minčių įsigyti paveikslą nebuvo – Jurgai atrodė, kad menas šiais laikais tiesiog neįperkamas. Atsimenu jos žvilgsnį, kai mano virtuvėje pamačiusi Vilučio paveikslą atsargiai užklausė, ar tai – Vilutis? „Patinka? Taigi nusipirk, čia juk tiražuojama grafika, net aš galiu sau leisti įsigyti“, – nerūpestingai gūžtelėjau pečiais ir taip netyčia pradėjau šią istoriją.

„Vilutis su arbata manęs tikrai nelaukė, – prisimena savo apsilankymą menininko studijoje Jurga. – Apie savo kūrinius daug taip pat nepasakojo, tačiau man patiko jo santūrumas. Maždaug taip ir įsivaizdavau šią asmenybę.“ Tiems, kurie nežino, trumpai pristatysiu šį, pasak Jūratės Čerškutės, „unikalų pasaulio tobulintoją ir stebėtoją“. Mikalojus Povilas Vilutis (g. 1944) – grafikas, iliustratorius, tapytojas, rašytojas.

Kadaise Lietuvoje išpopuliarino šilkografijos techniką, ja sukūrė garsiausius savo kūrinius. Ankstyvieji Vilučio darbai apibendrintų formų, monumentalūs. Vėlesni, tarp jų – ir mūsų aptariamas paveikslas, manieringesni, linija grakštesnė, atsiranda daugiau spalvų. Šis menininkas žinomas ir kaip puikus rašytojas, jo esė publikuojamos kultūrinėje spaudoje, yra išleistos jo iliustruotos knygos „Tortas“ (2009 m.) ir „Sriuba“ (2014 m.). „Kai noriu ką pasakyti, sakau žodžius, bet nepaišau paveikslėlių“, – teigia Vilutis. Tad nenuostabu, kad, į studiją atėjus kiek sutrikusiai damai, daug nekalbėdamas tiesiog pradėjo traukti iš didžiulio lagamino darbus.

Vilutis su arbata manęs tikrai nelaukė. Apie savo kūrinius daug taip pat nepasakojo, tačiau man patiko jo santūrumas.

„Tiesą sakant, iš karto galėjau pasiimti šią „Moterį“ ir atsisveikinti, nes prieš eidama į studiją dariau namų darbus – žiūrėjau Vilučio kūrinius, ir šis jau tada įsiminė“, – prisimena Jurga. Tačiau nepadarė to dėl dviejų priežasčių. Pirma, lankymasis menininko studijoje ir paveikslo rinkimasis buvo toks įdomus procesas, kad norėjosi jį kiek pratęsti.

Antra, nerimavo, ar pavaizduotos moters žvilgsnis nėra pernelyg stiprus, – nesinorėjo jausmo, kad kažkas namuose tave nuolat stebi. Pastebėjau, jog čia žmonės skiriasi. Vienų iš paveikslų žvelgiančios pažįstamų ar nepažįstamų žmonių akys nė kiek neerzina, gal net priešingai – įsmigęs žvilgsnis lengviau įtraukia į paveikslą. Kiti žvilgsnį „jaučia ir nugara“ ir figūrinių paveikslų su intensyviais žvilgsniais nė už ką neįsileidžia į privačias erdves.

Savaitėlę pasvarsčiusi Jurga galutinai apsisprendė ir dar kartą mediniais laiptukais pakilo į ankštą menininko studiją. Vėl buvo ištrauktas lagaminas, dar kartą peržiūrėti favoritai ir parodyta į „Moterį“. „Tada jis sako: „Palaukit, gal rasiu jums mažiau apsitrynusį egzempliorių.“ „Ne, – sakau, – noriu būtent šito. Septinto“, – juokiasi Jurga prisiminusi pokalbį su menininku. Jei gali rinktis, kodėl gi nepasirinkus ne tik artimiausio paveikslo, bet ir simpatiškiausio tiražo numerio?

Grožis, druska ir pipirai

Kai išėjo iš menininko studijos su grafikos lakštu, Jurgos laukė dar vienas susitikimas. Šį kartą – su rėmintoju. „Atnešu paveikslą į rėminimo dirbtuves, sakau, kad noriu juodų rėmų. Žiūriu – nustemba. „Ką, – klausiu, – negalima?“ „Na, ne, galima“, – atsako ir pradeda garsiai svarstyti, koks tokiu atveju galėtų būti pasportas. „Gal irgi tamsus?“, – sakau ir matau, kad rėmintojas šypsosi. Ir jiems smagu, kai rėminama nestandartiškai“, – porina Jurga. Ir turi ką atsakyti į klausimą, kodėl vis dėlto pasirinko juodą: „Matai, jei paveiksle nebūtų tos rankos, būtų galima rinktis kad ir auksinius rėmus. Jis lengvai ir saldžiai pasakotų apie gražias moteris ir mielus saulėtekius, tačiau pirmame plane pavaizduota moters ranka su iššokusiomis gyslomis ir raumenimis yra inkaras, gyvenimo druska ir pipirai. Taip, tamsiais rėmais kiek paryškinau dramatiškąją šio kūrinio pusę, tačiau, regis, nepaslėpiau ir jame esančio grožio.“

Namuose užėmusi garbingiausią vietą – virš sofos – „Moteris“ nenuvylė. Skleidžia Jurgai gerą iš po moters skraistės lendančios saulės energiją. Dalijasi grožiu, bet ragina neužmiršti ir ne visada lengvos realybės. Šis balansas būdingas visai Vilučio kūrybai – tiek jo rašomiems tekstams, tiek grafikai. Manieringa linija ir statiškas siluetas, trapumas ir grėsmė susipina į vientisą, tačiau niekada iki galo neperskaitomą kompoziciją.

Matydama, kad turimi kūriniai džiugina, o namų sienos dar tuštokos, pokalbio pabaigoje pasiteirauju, ar neplanuoja įsigyti dar kokio kūrinio. Ilgą Jurgos atodūsį lydi svarstymas: „Didelė problema ta, kad paveikslai, kurie man patinka, kaip tyčia labai brangūs. Taip pat – nesu tikra, ar man patinka, kai visos namų sienos būna nukabintos paveikslais. Norisi, kad kiekvienas kūrinys turėtų daug savo erdvės ir niekas netrukdytų į jį susikoncentruoti. Yra ir dar viena problema. Šiais laikais gyvenimas labai mobilus, žmonės nebegyvena vienuose namuose nuo gimimo iki mirties.

Iš dalies dėl to populiarėja filosofija, kad reikia siekti turėti kuo mažiau daiktų. Apie tai galvoju ir nuolat pirkdama bei į krūvas kraudama knygas, tą patį galiu pasakyti ir apie paveikslus.“ Tokių minčių esu girdėjusi ne kartą. Apie tai galvojantys žmonės sąmoningai apsisprendžia nepirkti tapybos darbų ar skulptūrų, renkasi fotografiją, grafiką ar spaudinius. Prireikus šiuos kūrinius galima išimti iš rėmų ir visus sudėti į vieną nedidelį aplanką. „Taip, bet tie dideli paveikslai taip gražu...“– sako Jurga, ir jos žvilgsnis greitai perbėga tuščia šviesia buto siena. Tyliai nusišypsau.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis