Populiariojoje žiniasklaidoje Jūsų jau kurį laiką nematyti ir negirdėti. Kaip gyvenate?
Gerai gyvenu. Darau tai, ką noriu, ir man visiškai užtenka tos veiklos. Iš viešumos pasišalinau sąmoningai, nes tiesiog pasikeitė prioritetai. Pastaruoju metu užsiimu projektu, kuris nereikalauja dalyvauti vakarėliuose, būti blizgiuose žurnaluose. Kita priežastis ta, kad pasikeitė mano pavardė, pakeičiau ir prekių ženklą, o viešai kol kas vis dar esu vadinama taip, kaip nebenoriu būti vadinama – senąja pavarde arba naujojo prekių ženklo vardu.
Papasakokite apie projektą, į kurį esate panirusi visa galva.
Jis vadinasi „Julia Janus“. Nors pavadinimas siejasi su mano mergautine pavarde – Janulaitytės, iš tikrųjų tai yra prekių ženklas, ir kurti jį pradėjau prieš trejus metus. Janus romėnų mitologijoje – dviveidė dievybė, atsakinga už pradžią ir pabaigą. Man tai labai tiko, nes juk kiekviena pabaiga yra nauja pradžia. „Julija Janus“ pirmiausia yra gatavų drabužių, vadinamųjų pret-a-porter, linija. O projekto idėja atsirado iš nuolatinio ir vis stiprėjančio susierzinimo dėl to, kad oficialioji mada kuriama tik vaiko proporcijų kūnui. Madingai ir gražiai apsirengti norinti brandi moteris drabužių parduotuvėse kaskart pajunta pažeminimą. Aš pati ten dažniausiai nerandu tinkamo dydžio. O jei randu, tai modelis atrodo it sukurtas mano močiutei. Gerai, jei moteris gali leisti sau drabužį pasisiūti. O jei negali? Ką daryti toms, kurios yra itin užsiėmusios, neturi laiko vaikščioti į primatavimus? Žinoma, gerai paieškojusi labai prabangiose vietose gali rasti reikiamą dydį, tačiau ten prireiktų ne vieno tūkstančio.
Ženklo „Julia Janus“ drabužiai skirti normalaus sudėjimo moteriai, kuri nori atrodyti jauna, jaustis patogiai, originaliai ir išleisti tam protingą sumą. Jie turi būti patogūs, nevaržantys judesių, iš natūralių audinių. Kuriu galvodama apie šiuolaikinę moterį, kuri dirba ir rūpinasi šeima. Vadinasi, su mano apdarais jai turi būti patogu nešti ir vaiką ant rankų, ir kompiuterį rankinėje, ir kieme pasitaikiusią balą peršokti. Patogumas ir laisvė – svarbiausi projekto „Julia Janus“ principai.
Vaikystėje svajojau turėti burtų lazdelę ir padėti žmonėms, daryti gerus darbus. Tos lazdelės niekas nedavė, tad tenka veikti pačiai. Mada, jeigu ji niekam nereikalinga, yra visiškas nulis. Tokia jos paskirtis – būti reikalingai ir parduodamai. Turėjau tikslą padėti moterims, kurios jaučiasi negražios, nuvertintos pasaulyje, kur keliami didžiuliai reikalavimai kūnui. O juk su metais jis neišvengiamai keičiasi. Pernelyg liekna, be jokio riebaliuko brandžios moters figūra nėra normalu. O noras jaustis gražiai ir geidžiamai yra prigimtinis. Visus prekių ženklo „Julia Janus“ modelius pasitikrinu pirmiausia pati – jei tinka man, tiks ir didesnio dydžio drabužius nešiojančiai klientei.
Jeigu nereikalaujate, kad moteris būtų liekna, tai gal nebegalioja ir posakis, kad grožis reikalauja aukų?
Nelygu, ką laikysime auka. Tenka rinktis – turėti gražią figūrą ar skaniai ir daug valgyti. Nei nutukimas, nei liesumas nėra sveika. Aš esu už harmoniją – ir gamtoje, ir madoje.
Kaip į naujieną apie gatavų drabužių kolekcijas reagavo prie vienetinių Jūsų ateljė kūrinių pripratusios klientės?
Jos labai džiaugiasi ir naujojo prekių ženklo drabužių perka tikrai daug. Todėl mažiau siuvasi mano ateljė, todėl teko persiorientuoti į vakarines, vestuvines sukneles ir vienetinius drabužius vyrams. Taip taip – vyrams. Pamažu ateljė daugėja individualių vyriškų drabužių užsakymų. Kuriu laisvalaikio švarkus, paltus, džinsus, marškinius.
Kiekviena prekių ženklo „Julia Janus“ kolekcija turi temą ir pavadinimą. Šio rudens ir žiemos – „Rokas, džiazas ir poezija“. Girdėjau, kaip mano draugai susitikę juokauja: „ Kaip gyvenimas?“ – „Na, kaip? Kaip – rokas, džiazas ir poezija!“
„Julia Janus“ yra ne tik drabužiai, bet ir tam tikra filosofija, gyvenimo būdas, tad svarbi projekto dalis – namų tekstilės, apyvokos daiktų linija.
Ji pasirodė rugsėjo mėnesį. Tai yra rankšluostėliai, prijuostės, receptų knygos, arbata, jai skirti indai ir kiti dalykai, susiję su žodžiu „virtuvė“. Juk virtuvė – namų židinys, svarbiausia vieta, joje susirenkama ne tik gaminti maisto, bet ir pabūti kartu, pasikalbėti. Svečiai, nors priimami svetainėje, vėliau vis tiek atsiduria virtuvėje. Turime visas Beatos Nicholson maisto gaminimo knygas. Trijų rūšių arbatos. Rytui – specialiai prekių ženklo „Julia Janus“ iš Lietuvoje augančių vaisių ir lapų įmonės „Švenčionių vaistažolės“ gaminamą juodąją. Dienai – žaliąją su raudonėliais ir citrinų žievelėmis, o vakarui – raudonąją siauralapių raibsteglių (angl. k. rooibos) su melisų lapais, vanile ir šermukšnių vaisiais.
Ketiname atidaryti parduotuves Rygoje, Taline ir Helsinkyje. Tai taip pat naujojo projekto koncepcijos dalis, mat nelaikau prekių ženklo „Julia Janus“ lietuvišku, jis sumanytas kaip šiaurietiškas, baltiškas. Idėjų ir įkvėpimo semiuosi iš Šiaurės šalių moterų grožio, gamtos, prigesintų spalvų, santūrios ramybės.
Na, ir kas? Reikia gyventi pagal savo išgales. Jeigu darosi per brangu, galima kraustytis į kitą vietą. Aš sakau, kad mano gyvenimo būdas siejasi su Šiaurės šalimis. Iš tikrųjų nemėgstu nei per didelio karščio, nei per didelio šalčio. Mėgstu šilumą, taigi geriausiai jausčiausi kur nors salose, bet ten nėra projekto „Julia Janus“, Vilniaus, Stiklių gatvės, lietuviškos gamtos ir man suprantamos kalbos.
Dabar kaip tik kuriame aštuntąją prekių ženklo „Julia Janus“ – 2013-ųjų ir 2014-ųjų rudens ir žiemos – kolekciją. Jos tema – vakaras Šiaurės šalių mieste. Kolekcija prasidėjo nuo to, kad kartu su kolegomis rašėme lentoje su šia tema susijusias asociacijas, kabinome nuotraukas su Šiaurės šalių vaizdais ir emocijomis. Ten buvo: silkė, ką tik iškritusiame sniege likusios automobilio vėžės, miesto žiburiai lietuje, kalėdinės girliandos, obuolių pyragas, garuojanti arbata, šiltas megztinis, upe plaukiančios ledo lytys, dviračio tako ženklas ant šlapio asfalto ir pan. Šiuos paveikslėlius taip pat supras Vilniaus, Talino, Stokholmo ar Helsinkio gyventojai.
Įkvėpimo esate ieškojusi ir visiškai priešingoje pasaulio pusėje – Maroke.
Tuo gyvenimo periodu dirbau samdoma dizainere Kanados įmonėje, kuri produkciją gamino Maroke. Gyvenau Marakeše ir tikrai buvau įsimylėjusi tą vietą, kultūrą. Žavėjausi egzotika, ryškiomis spalvomis. Tada kūriau labai spalvingus drabužius. O paskui dirbau analogišką darbą danų įmonėje, ir mano kūryboje atsirado priešingos stilistikos – rūko, ramybės. Maroke darbavausi trejus metus, Danijoje – dvejus. Patyriau įdomų kontrastą ir abiem atvejais įgijau daug patirties, ji šiandien man labai praverčia.
O kokį įspūdį Jums padarė tenykštės moterys? Įprasta manyti, kad skandinavės labiausiai rūpinasi patogumu ir nekreipia dėmesio ne tik į madą, bet ir apskritai į išvaizdą.
Danės pasižymi grakščiu, moderniu, labai žaviu moteriškumu. Ir tai nebūtinai susiję su aukštakulniais. Danija pasaulyje garsėja dizainu, tai – viena iš prioritetinių valstybės ūkio šakų, remiama valstybės. Ten yra puikių dizaino mokyklų, tarptautiniu mastu žinomų prekių ženklų. Taigi tokioje šalyje žmonės tikrai negali būti prastai apsirengę.
Prieš kelerius metus sakėte ieškanti gyvenime naujų prasmių. Kokiomis kryptimis vedė tos paieškos?
Save sureikšminti neįdomu ir kenksminga pačiam. Man svarbiausia, kad tie ieškojimai išsirutuliojo būtent į šį projektą, o jį galėčiau palyginti su kūdikio gimimu ar iš sėklos besikalančiu želmenėliu. Nuostabu stebėti procesą, kaip idėja virsta realybe. Esu labai patenkinta prie projekto prisidedančiais vis naujais žmonėmis ir dėkinga jiems už kūrybingumą, palaikymą, pagaliau – už fantastišką atmosferą. Tik štai „Julia Janus“ kol kas neturi pardavimo vadovo. Šis žmogus įgyvendinant tokį išplėstinį projektą yra labai svarbus, antras po dizainerio. Deja, Lietuvoje nedėstoma mados vadyba, tad tokį specialistą rasti itin sunku. O gal kas nors iš skaitančiųjų šį interviu baigė tokius mokslus užsienyje, gal turi tarptautinės darbo patirties? Siūlau įdomų darbą! Taip pat – iššūkių, nes viena yra saugiai suktis didelėje korporacijoje, o visai kas kita – pradėti ir kurti viską nuo nulio. Drabužis dėl to netampa pigesnis, o ir įsibėgėjama daug lėčiau. Bet tai yra sąžiningas verslas, kai ne tas pats, ką ir kaip gaminti, kai svarbus kiekvienas žmogus.
Daugumai verslininkų pirmiausia rūpi uždirbti pinigų, o iš sąvokos „darnus verslas“ neretai tik šaipomasi.
Aš gerbiu žmogaus darbą. Daiktai neturi atsirasti per kančią, nes nuo mūsų rankų ir minčių labai daug kas priklauso. Jeigu kas sužlugdys pasaulį, tai būtent procesas, kai žmonių kančios kaina gaminami kalnai niekam nereikalingų produktų. Visa laimė, kad yra ir kitaip mąstančių žmonių, ir jų vis daugėja.
Jogą praktikuoju septynerius metus, taigi dar esu pradinukė. Ji man jau davė labai daug. Anksčiau dažnai sirgdavau, kankindavo įtampa, nemokėdavau pasakyti „ne“, „nenoriu“. Dabar dalykai, kurie anksčiau baigdavosi nemiga ir sunkiais išgyvenimais, man nebekelia streso. Daug ramiau žiūriu į visokias problemas – joga keičia ir požiūrį, ir reakcijas. Esu kaip autobusas: kai pro atviras jo duris viena po kitos ima brautis įvairios baimės, aš taukšt uždarau duris ir nuvažiuoju. Štai ką daro joga. Esu įsitikinusi, kad ji gali padėti visiems. Tik dažnai, kai patariu žmogui, kuriam, matau, reikia pagalbos, užsiimti šiuo mokymu, išgirstu, esą jis bandęs, bet nieko iš to neišėjo – nepatiko: per lėta, per nuobodu. Iš tikrųjų darydamas asanas turi susikaupti ir būti su savimi, o dažnas šiuolaikinis žmogus to tiesiog bijo. Tingi stengtis, verčiau ryja greitai veikiančias tabletes, o tuo sėkmingai naudojasi galinga vaistų pramonė.
Aš joga užsiimu tris kartus per savaitę pagal specialią programą. Kartais gailiu savęs dėl laukiančių sunkių asanų, kartais patingiu ir užsiėmimą praleidžiu. Darau tai savo malonumui ir tiek, kiek noriu.
Įdomu, kaip pasikeitė mano būsena, kai keliauju. Po senovei mėgstu lankytis kituose kraštuose, susipažinti su kita kultūra, tačiau dabar manęs tai jau nebekeičia. Paliečia tik svetur pamatyti į maniškį panašūs projektai. O žmonės visur tokie patys. Tiesa, turiu svajonę automobiliu apvažiuoti Baltijos jūrą, visas jos šalis, bet ir tai susiję su mano kūrinių identiteto paieška.
Kas Jus, tikrų tikriausią miestietę, nuvežė į kaimą ir sugundė kasti lysves?
Man priklauso tik trys lysvės tėvų sodyboje, čia auginu visokias daržoves. Tokia žemdirbyste pradėjau užsiiminėti prieš trejus metus. Tuo pačiu metu pradėjau „auginti“ ir projekto „Julia Janus“ idėją. Koks buvo įprastas gyvenimas? Grįžtu namo iš darbo, pavakarieniauju, pažiūriu filmą, o paskui vėl įsijungiu kompiuterį ir panyru į darbo reikalus. Taigi po darbo man darbo diena toli gražu nesibaigdavo – vis rasdavau, ką dar būtinai turiu nuveikti. O kai pradėjau užsiiminėti žemės darbais, supratau, ką reiškia iš tikrųjų atsijungti ir visiškai švari galva. Porą savaičių nenuvažiuoju į kaimą ir pajuntu jo šauksmą, ypač pavasarį.
Tai kada kelsitės gyventi į kaimą ir užsiimsite tikru daržu?
Iš kur žinote apie tokius planus?! Tiesa, kad svajoju išsikraustyti iš buto ir apsigyventi nuosavame name. Tik jis turėtų būti miesto ribose – dėl darbo. Nebenoriu kaimynų virš galvos, o šildymą pageidaučiau įsijungti tada, kai man jo reikia. Taip pat noriu užsiauginti savo daržovių ir medituoti kišdama rankas į žemę. Nepriklausyti nuo kieno nors valios – tas troškimas anksčiau ar vėliau vis tiek ateina.
Nuotrauka – Visvaldo Morkevičiaus
