Kino režisierė, scenaristė, Muzikos ir teatro akademijos Kino ir televizijos katedros vedėja docentė Janina Lapinskaitė 1995-ųjų Metų Moterimi išrinkta už tarptautiniuose festivaliuose pripažintą kino dokumentiką. Kalbiname Janiną jos darbo vietoje – montažinėje, kur gimsta naujas menininkės filmas.
1. 1995-aisiais visur garsiai skambėjo Jūsų pavardė. Buvote vadinama lietuvių dokumentikos žvaigžde, žėrėtės tarptautinius prizus, tapote Metų Moterimi...
Visokeriopas pripažinimas labiausiai buvo susijęs su filmu „Iš elfų gyvenimo“. Beje, šiuo metu jis rodomas Prahoje kartu su kitomis geriausiomis dokumentinėmis juostomis. Labai gerai pamenu Metų Moters apdovanojimo vakarą. Toje gražioje šventėje dalyvavo mano vaikai, iš Šiaulių buvo atvažiavęs brolis su šeima. Vienintelių Lietuvos televizijos vadovų tą vakarą pasigedau: ten tada dar dirbau, ir mano laimėjimai buvo susiję su tuo darbu. Dėl to šiek tiek sielvartavau. Prisimenu neįsivaizduojamą kiekį gėlių. Kadangi mano buto kambariai buvo nedideli, puokštės namuose vos tilpo. Kitą rytą televizija transliavo reportažus iš apdovanojimo vakaro. Dar prisimenu, kad per iškilmes vilkėjau paprastą, bet man labai mielą suknelę, ja pasipuošusi tais pačiais metais atsiėmiau ir Monte Karlo televizinių filmų festivalio didįjį prizą. Prabėgo daug metų, suknelė išėjo iš mados, bet vis dar kabojo mano spintoje. Kai studentai nutarė surengti aukcioną, atidaviau. Pagalvojau, kad jei joje užkoduotas koks nors sėkmės ženklas, tegul atneša ją ir kitam žmogui. Suknelę aukcione nupirko.
Tai buvo vieni pirmųjų Metų Moters rinkimų, ir tada šis titulas, man regis, teikė daugiau svorio. Paskui tas garbingas statusas ne vienus metus lydėjo mane užsienyje, nes buvau pristatoma ir kaip Lietuvos Metų Moteris. Na, bet vien pripažinimu negyvensi. Festivaliai, iškilmingos ceremonijos baigėsi, reikėjo toliau sunkiai dirbti.
2. O aš prisimenu ažiotažą, sukeltą žinios, kad per Monte Karlo televizinių filmų festivalį buvote įamžinta šalia Monako princo Alberto – anais laikais karališkieji asmenys mums atrodė it ateiviai. Ar daugiau neteko susitikti su Albertu, kad ir per neseną jo vizitą į Lietuvą?
Monte Karlo festivalio laureatai turėjo kartu nusifotografuoti, o šalia manęs atsistojo princas Albertas, bet jį pažinau tik kitą dieną iš laikraščių. Daugiau bendrauti neteko, bet stebiu jo gyvenimo įvykius, matau, kaip jis keičiasi, kaip sensta.
3. Vikipedijoje teigiama, kad sukūrėte dešimt dokumentinių filmų. Žinau, kad tikrai daugiau. Kiekgi iš tikrųjų?
Nežinau, bet kad daugiau – tikrai. Vienos moterys mažina savo nugyventų metų skaičių, o aš – savo sukurtų filmų (juokiasi). Jei rimtai, neskaičiuoju. Štai neseniai dariau pirmąjį savo gyvenime užsakomąjį darbą – Kauno moterų draugija buvo užsakiusi sukurti trumpametražį filmą apie smurtą šeimoje. Man tai buvo neįprasta, nes iki šiol viską spręsdavau pati, o šįkart turėjau atsižvelgti į užsakovų pageidavimus. Tiesa, sunku irgi nebuvo, nes jie taip pat sutiko su mano pasiūlymais. „(Ne)eilinė moters istorija“ – edukacinė juosta, bet priimama kaip autorinis kūrinys, esu kviečiama į premjeras, tad net nebežinau, įskaičiuoti tokį darbą į savo kūrybinę biografiją ar ne.
Šiuo metu montuoju naują filmą ir jaučiuosi laiminga, kad po šiokios tokios pauzės grįžau prie dokumentikos. Tai juosta apie žmogaus gyvenimo periodą, kurį galima pavadinti saulėlydžiu. Filmavau senelių pensionate. Anksčiau labiau kišdavausi kaip režisierė, o šį kartą žaidžiame – filmuoja ir patys senukai.
Man ši tema nėra svetima, sąmoningai prie jos artėjau – norėjau pajusti ir iš arti pamatyti, kaip atrodo senatvė. O senatvė mūsų jaunystės ir grožio kulto visuomenėje siejasi su atstūmimu. Įdomiai apie tai samprotauja pensionate dirbantys jauni socialiniai darbuotojai. Kodėl vaikai visada gražūs? Netgi kai seilėjasi ar maitinami išsiterlioja. O tai darantis senas žmogus vertinamas jau visiškai kitaip, tai verčia jaustis nejaukiai. Kodėl? Žaviuosi tokius klausimus keliančiais jaunais žmonėmis. Su jais bendraudama matau, kiek dar turiu mokytis. Matyt, tikrai mokaisi iki gyvenimo galo – kas yra tas gyvenimas, kas yra vienatvė ir kada jos nusipelnai.
4. Garsūs tapo ir Jūsų pirmųjų dokumentinių filmų herojai. Šių gyvenimu domėjosi žurnalistai, tad žinojome, kaip sekasi mažaūgiams žmonėms elfams, kaip klostosi pozuotojų venerų likimai, kokių drožėjo Venecijaus telefono skambučių sulaukiate. Ar dar bendraujate su savo juostų veikėjais?
Su senesnių filmų herojais ryšiai nutrūkę. Žmonių elfų juk jau ir nebėra. Venecijus susirado draugę, vedė ir mane pamiršo. Pastaruoju metu daugiau ažiotažo kelia mano vaidmuo filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ pagal to paties pavadinimo Jurgos Ivanauskaitės romaną. Per susitikimus žiūrovai domisi, ar neketinu daugiau vaidinti. Tikriausiai pasigenda ekrane herojės, kuriai seniai – nebe dvidešimt. Juokauju, kad jau dirbu ir virtualia psichoterapeute. Šūsnis laiškų gaunu. Žiūrovai dalijasi savo jausmais, kaip juos paveikė filmas. Atsakau, ir man vėl parašo – kaip palengvėjo gavus mano laišką ir kaip gera buvo rašyti savąjį. Matyt, žmonėms reikia rašyti laiškus, tegul ir elektroninius. Jų autoriai netapatina manęs su heroje – tiesiog suvokia, kad sukūrusi Monikos vaidmenį turiu tam tikros patirties. Nori išsisakyti, išsipasakoti, tad ieško žmogaus, kuris išklausytų. Pavadinčiau tai traukinio principu, kai su pakeleiviu iš širdies pasikalbi, o paskui išlipi ir to asmens daugiau niekada nebesutinki.
5. Kitąmet švęsite 60 metų jubiliejų. Kas Jums tie metai – turtas ar našta? O gal tas klausimas apskritai nesvarbus moteriai, kuri taip puikiai atrodo?
Kai buvau jauna, maniau, kad po trisdešimties metų galima jau ir nebegyventi, nes tai – viso labo egzistavimas. Ėjo dešimtmečiai, ir aš vis dar buvau tikra, kad tas amžius, kurio esu dabar, reiškia tik pensiją ir tupėjimą namuose su mezginiu. Bet pastaruoju metu gyvenimas krečia man tokius juokus, kad turiu vis daugiau veiklos, daugiau darbų, galimybių kurti. Kol kas tikrai nereikia melsti: „Sustok, akimirka žavinga.“ Pensija tolsta, ir žodis „pensininkas“ man skamba labai keistai. Šauniai jaučiuosi savo amžiaus ir niekada nebijau garsiai pasakyti, kiek man metų. Žinoma, būtų smagiau sakyti, kad keturiasdešimt (juokiasi). O išvaizda labiausiai priklauso nuo paties žmogaus, nors svarbu ir genai. Praktikuoju savotišką jogą, nors specialiai ja nesidomėjau ir jos principų neišmanau: kasryt padėkoju už naują dieną net nepasižiūrėjusi pro langą – lyja ar šviečia saulė. Bet kuriuo atveju man ji – vienintelė ir nepakartojama. Žmogus privalo būti optimistas netgi per prievartą.
6. Ne tik režisuojate – esate sukūrusi ir ne vieną sėkmingą vaidmenį. Ar nepagalvojate, kad aktorystės galėjo būti ir daugiau?
Nesijaučiu tuos vaidmenis suvaidinusi. Man atrodo, kad juos pragyvenau. Domina tik tie, kuriuos galėčiau ne šiaip vaidinti, bet pasakyti, kas pačiai svarbu ir aktualu. Jei toks vaidmuo praeitų pro šalį, būtų gaila, bet šiaip nenorėčiau dirbti aktore. Tai – ne mano profesija. Žaviuosi Meryl Streep – ji gali suvaidinti bet ką, man ši moteris – aktorės idealas. Todėl ir juokauju Algimantui (vyrui režisieriui A. Puipai – aut. past.): „Jei nori padaryti man šventę, pakviesk į mano jubiliejų Meryl Streep!“
7. Esate ir dėstytoja, mokote jaunus žmones kino meno. Kokie studentai šiandien ateina jo studijuoti? Štai jauna kino režisierė Lina Lužytė teigia, kad šių dienų lietuvių kinas yra beveidis, todėl pasauliui ir neįdomus.
Studentai labai keičiasi, kiekviena karta yra vis kitokia. Jauniems žmonėms būdinga manyti, kad viskas, kas buvo iki jų, buvo blogai ir kad jie tai pakeis, padarys gerai. Kai pradėjau dėstyti Muzikos ir teatro akademijoje, ta jaunatviška nepagarba praeičiai man buvo labai skausminga.
Dabartinis jaunimas itin raštingas technologijų požiūriu, turi daug žinių. Labiausiai pasigendu apsiskaitymo. Kinui juk labai svarbu individualus žvilgsnis, o šį lemia fantazija, fantaziją ugdo literatūra. Skaitydamas knygą kiekvienas iš mūsų kuriame savo filmą. Neskaitantis jaunimas, deja, pradėjo gaminti kino pusfabrikačius. Nuoširdžiai pristato darbą tarsi atradimą, bet aš matau, kad sprendimai nulemti jau matytų formų. Būsimi režisieriai dažniausiai net patys neįtaria, jog kopijuoja. Kartą studentams, kai pristatinėjo vieną tokį savo „atradimą“, parodžiau seną operatoriaus Algio Mikutėno filmuotą mėgėjišką darbą ir pasakiau: „Matot, prieš kiek metų tai jau atlikta?“ Jauni žmonės nesidomi tuo, kas padaryta anksčiau, jie apskritai nemėgsta istorijos. Neturi tam laiko.
Kita vertus, dabartiniai jauni žmonės niekuo nesiskiria nuo mano kartos jaunystėje. Jie taip pat ateina turėdami didelių svajonių, vizijų, ambicijų, tik va kipšas pakiša išbandymų lengvais pinigais. Kai kurie neatsispiria, griebia tas pakišas manydami, kad laiko turi sočiai, spės įgyvendinti tas savo vizijas. Tik juk nespės, nes viskas aplinkui jau bus kitaip, ir jis bus praleidęs savo laiką bei savo šansą. Nesakau, kad reklama, televizija, serialai yra blogai – kai kurie būtent ten save atranda. Man gaila tų, kurie turi talentą kitokiems dalykams. Bet matau ir labai atkaklių studentų. Kartais net pagalvoju: „O, jei aš jaunystėje būčiau tiek užsispyrimo turėjusi!“
8. Judu su Algimantu Puipa neabejotinai esate lietuvių kino korifėjai. Ką iš to uždirbote?
Mes juk ne šoumenai. Mūsų meno korifėjai negyvena prabangiuose rajonuose – jie vaikšto šalia paprastų žmonių. Bet jei mums mokėtų dar mažiau, vis tiek darytume tai, ką darome. Uždirbome tai, kad esame sveiki, kad viskas gerai, o ir žinojimą, jog visada gali būti blogiau. Turime sodybą ant Žeimenos upės kranto. Ten yra viskas, ko man reikia. Tad nevažinėju į užsienio kurortus – nemėgstu jų. Teko lankytis įvairiose pasaulio šalyse, vaikštinėti prie bekraščio vandenyno ir gėrėtis įspūdingais atvirukiniais vaizdais. Pasaulis tikrai įstabus, bet vis tiek man gražiausia mano kaime. Iš tikrųjų juk gražu tada, kai sieloje gera. Kalbamės dabar, o aš galvoju, kaip norėčiau atsidurti savo miške. Man reikia apie viską pamąstyti, pasiginčyti su savimi vienatvėje, geriausia – vaikštinėjant gamtoje. Kartais taip ir filmą mintyse sumontuoju.
9. Reta pora, ir dar meno pasaulio, sugeba išgyventi santuokoje daugiau nei trisdešimt metų. Ir patys su A. Puipa esate pripažinę: „Visko būta.“ Kodėl verta to siekti?
Užsienyje mane visada be galo žavėdavo rankomis susikibę senukai, iš tolo būdavo matyti, kad jiems gera ir ramu kartu. Tokia ramybė yra viso gyvenimo įdirbis – ne šiaip sau jiems ta laimė padovanota. Norėdamas gražaus, nevienišo saulėlydžio, turi suvokti, kad tuo gyvenimo etapu vyrą ir moterį labiausiai sieja bendrų prisiminimų, patirties bagažas. Manau, apie tai verta susimąstyti dar jaunystėje.
Tiek daug gyvenimo vandens per mudu su Algimantu pratekėjo... Dabar jau esame kaip du gerai apsigludinę akmenys, radę savo vietą šalia vienas kito. Žinoma, šiais laikais yra kone mados reikalas turėti vis naują draugą, bet man tai atrodo baisu. Juk žmogus – ne drabužis, kurį gali parduotuvėje nusipirkti, o pabodusį išmesti.
10. Kokia moteris šiandien Jums atrodo verta Lietuvos Metų Moters vardo?
Sutikau labai daug nuostabių, bet viešai neminimų moterų. Taigi mano pasiūlyta Marytė iš kokio nors kaimo neatitiktų šių rinkimų kriterijų. Žurnalistų neretai klausiu, kodėl visąlaik kalbina tuos pačius žmones – juk jų gyvenimas taip greitai nepasikeičia. Žiniasklaidos atstovai man aiškina, esą skaitytojui ar žiūrovui herojus turi būti bent kiek pažįstamas, kad norėtų dar ką nors apie jį sužinoti.
Kiekviena moteris, auginanti neįgalų vaiką, man yra Metų Moteris, nes ji – ir mama, ir gydytoja, ir slaugė, ir mokytoja... Tokių mamų veidai man kitaip švyti. Apskritai Metų Moterimi norėčiau matyti atstovę profesijos, kuri teiktų daugiausia taip mūsų dienomis trūkstamos harmonijos. Tegul tai bus apdovanojimas ne už galbūt labai vertingą, bet individualų nuopelną, už žmones vienijantį darbą. Netikiu pasaulio pabaiga, bet jei ji ateis, tai tikrai ne dėl išsiveržusio vulkano. Ji prasidės tada, kai nebesusikalbėsime vieni su kitais. Deja, susvetimėjimą matau žengiant plačiais žingsniais.
Nuotraukos - R. Adžgausko (makiažas - J. Liaudinienės), Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo Bibliotekos periodikos skyriaus archyvo (nuotr. - M.Vidzbelio)
