Jaunavedžių medaus kelionė po pasaulį truko metus: džiaugiasi grįžę gyvi ir sveiki

 (18)
Atšventę pagoniškas vestuves, anglų bei ispanų kalbų studentė Agnė (23 m.) ir vizualinės komunikacijos specialistas Silvestras (23 m.) Samsonai užsimetė ant pečių kuprines ir kopinėti medaus metams patraukė į platųjį pasaulį...
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kur meilės žaibas trenkia į šiuolaikinius pagonis – gamtos vaikus?

Agnė: Gelgaudiškyje vyko viešosios įstaigos „Meno avilys“ organizuojama Kino stovykla. Veržiausi ten pabūti, prikalbinau važiuoti kartu draugus. Pasistatėme palapinę šalia Silvestro kompanijos.
Silvestras: Rytą atsikėlęs pamačiau Agnę – išėjusią iš dušo, šlapiais plaukais – ir pajutau, kad reikia užkalbinti. Bandžiau papirkti, siūliau obuolių, prisėdau šalia... Lygiai po metų – tą pačią dieną – atšventėme pagoniškas vestuves. Žaibas iš pirmo žvilgsnio mus ne tik sujungė, bet ir nutrenkė į pasaulio kraštą.
Po Kino stovyklos išvykau į Lenkiją, į muzikos festivalį, Agnė – į Prahą, vėliau į Ispaniją – mokytis pagal Erasmus programą. Nesimatėme trylika dienų! Rašėme vienas kitam ilgus laiškus. Netrukus abu leidomės į Portugaliją, Andorą, Maroką. Pasipiršau Agnei Islandijoje.
Agnė: Silvestro stažuotė Islandijoje truko tris mėnesius. Tada pakeliavome po šalį. Žiema pasitaikė itin šalta, bet oro sąlygos mums netrukdė. Įkopėme į kalną, Silvestras atsiklaupė ir laikydamas žiedelį su jaunystės akmeniu tiek daug visko gražaus man šnekėjo! Aš tik verkiau ir verkiau... Mūsų vestuviniai žiedai – su išgraviruotais mums svarbiais simboliais: palapine, ugnimi, žvaigždėmis, gyvybės medžiu... Susipažinome gamtoje ir keliaudami dažniausiai nakvodavome gamtoje – palapinėje, kalnų trobelėse...

Kaip dainoje: „Ant akmens šiąnakt dėsime galvas, po žvaigždėm šiąnakt gulsimės“, bet moterys mėgsta komfortą, elementarią higieną.

Agnė: Kai esi pavargusi, įsipatogini net tarp kankorėžių. Ir prakaitas, ir kelio dulkės yra dalis kelionės. Žinai, kad vis tiek rasi, kur nusiprausti. Ne gėda, kad neturi išeiginių drabužių. Išsiverti su sportiniais. Tiesa, į Sidnėjaus operą – bilietus padovanojo šeima, kurioje dirbome, – ėjome vilkėdami skolintais.

Norėjome, kad mūsų kelionė aplink pasaulį būtų ir visų sutiktų žmonių kelionė. Per 322 dienas aplankėme 40 valstybių.
Agnė


Silvestras: Turkas, vežęs mus iš Bulgarijos į Stambulą, pasikvietė čia į prabangų restoraną. O mes – suprakaitavę, vilkim marškinėlius, mūvim šortus, avim sportbačius. Gerai, kad rytą degalinėje buvome išsiplovę galvas. Restorano darbuotojai priėmė maloniai, neparodė, kad esame netinkamai apsirengę. Keliaudamas supranti, kiek mažai žmogui reikia. Tik vienam kito, mylimosios delno savo delne, kelių drabužių pasikeisti, vaistų.

Koks buvo Jūsų kelionės tikslas?

Agnė: Norėjome, kad mūsų kelionė aplink pasaulį būtų ir visų sutiktų žmonių kelionė. Per 322 dienas aplankėme 40 valstybių.
Silvestras: Skleidėme žinią apie Lietuvą ir tai, kad keliauti nėra nei baisu, nei brangu, kad žmonės visur svetingi, o pasaulis neturi sienų.

Jaunavedžių medaus kelionė po pasaulį truko metus: džiaugiasi grįžę gyvi ir sveiki
© Asmeninio albumo nuotr.

Ar keliauti Jums yra malonumas?

Silvestras: Kelionė mums yra gyvenimas. Džiaugėmės pažinimu, akinamu grožiu, bet kartu ir pykome, liūdėjome, juokėmės, verkėme...
Agnė: Versdavomės keltis kiekvieną rytą ir eiti toliau.

Kelione išmėginama meilė ir draugystė?

Silvestras: Keliaudamas gali įsimylėti žmogų arba tapti didžiausiu jo priešu. Kai myli, jokios smulkmenos neerzina. Jei ir pykomės, tai ne ilgiau kaip keliolika minučių. Kai susipažinome, savaitę nesimatėme, o kai susitikome, užsidegęs pasakojau, kaip iš degtukų dėžutės padaryti juostinį fotoaparatą. Keisčiausia, kad Agnei buvo įdomu. Mes iki šiol vis dar esame įdomūs vienas kitam.
Agnė: Man skaudu, kai pykstamės, negaliu leisti, kad tai tęstųsi. Viską darome kartu: žiūrime filmus, skaitome, plauname grindis, gaminame valgį... Lengva, kai gali vyrui atverti savo sielą, būti savimi tokia, kokia esi.
Silvestras: Iš karto supratau, kad noriu ją vesti. Tarp mūsų bendraamžių yra tokių, kurie bijo vienas kitam įsipareigoti, nėra tikri, ar ateityje bus kartu. Aš būčiau Agnę vedęs pirmą pažinties dieną. Nė akimirką neabejojau savo pasirinkimu.

Keliavote ekspromtu ar turėjote planą?

Silvestras: Kuo turistai skiriasi nuo keliautojų? Turistai aplanko numatytas vietas, objektus ir grįžta namo. Keliautojai gyvena kelyje. Visko suplanuoti neįmanoma. Keliai, sienos, specialūs leidimai... Neplanavome užsukti, tarkim, į Naująją Zelandiją ar Jungtinius Arabų Emyratus, bet užsukome.
Agnė: Lietuva palaiko gerus santykius su pasaulio valstybėmis, vizą dažnai gaudavome atvykę į šalį. Irano viza pasirūpinome iš anksto. Keliaudami domėjomės, kur geriausiai kreiptis dėl Vietnamo, Laoso, Indijos vizų. Tarkim, jei dėl Indijos vizos kreipiesi būdamas Irane, gali laukti mėnesį, o jei būdamas Nepale, – savaitę.

Salvadore sustabdė autobusą, liepė vyrams išlipti. Nesuprantu nė žodžio, stoviu, šypsausi.
Silvestras

Silvestras: Kirtome Europą, Aziją, Okeaniją, Pietų, Šiaurės, Centrinę Amerikas... Paskutinė stotelė turėjo būti JAV, bet turėjome Irano vizas, tad JAV vizos būtume laukę tris mėnesius.

Ar daug pinigų išleidote?

Silvestras: Turėjome tūkstantį dolerių ir beveik 3 tūkstančius eurų. Mes ir dirbome. Metų kelionė kainavo 8 tūkstančius eurų. Galėjome išsiversti su perpus mažesne suma, bet taupėme laiką, todėl neišvengėme skrydžių.
Daiktų turėjome nedaug, bet buvome prisikrovę maisto. Mano kuprinė svėrė 32 kg, Agnutės – 23 kg. Europą autostopu kirtome per 5 dienas. Pirmą mėnesį išleidome penkis dolerius (be mokesčio už Irano vizą). Valgėme savo maistą arba kas nors pavaišindavo. Irane vaišino nuolat.
Agnė: O mūsų dešros gedo... Turkijoje, Irane kiekvienas pavėžėjęs vairuotojas pakviesdavo į svečius ar kavinę. Atsisakymo nepriimdavo, spirdavosi: „Privalote pas mane nakvoti.“ Nuostabūs žmonės.

Jaunavedžių medaus kelionė po pasaulį truko metus: džiaugiasi grįžę gyvi ir sveiki
© Asmeninio albumo nuotr.

Ar lengva keliaujant susirasti darbą?

Agnė: Australijoje įsidarbinau dviejų vaikučių aukle. Feisbuke lietuvė Jurgita išreiškė norą, kad du jos berniukus kas nors pamokytų lietuviškai. Šeima pakvietė mus vakarienės, susipažinome su vaikais ir tėvais.
Silvestras: Aš dirbau viešbutyje, statybininku, sodininku, ploviau indus... Turbūt esame gimę po laimingomis žvaigždėmis, mums visur sekėsi.

Kaip susišnekėdavote, jei vietiniai nemokėjo angliškai ar ispaniškai?

Agnė: Ženklais, gestais. Vilkėjome marškinėlius su žemėlapio ir jame pažymėto mūsų kelionės maršruto atspaudu. Yra tam tikra bendra, universali žmonių kalba – supratingumas.
Silvestras: Vieno iraniečio paprašėme parašyti laiškelį persiškai ir paaiškinti, ką reiškia „tranzuoti“, nes Irane to niekas nedaro. Vairuotojai manydavo: stabdo, vadinasi, reikia pagalbos. Kai kurie norėdavo vežti mus į autobusų stotį, aplink susiburdavo žmonių, bandydavome paaiškinti, bet niekas nekalbėjo angliškai... Indijoje buvo apsupusi minia, negalėjome sustabdyti mašinos: einame, būrys seka iš paskos, kalbina. Vienas indas sustojo, sako: „Išgelbėjau jums gyvybę. Neįsivaizduojate, kiek Indijoje per sekundę nužudoma žmonių.“
Agnė: Per visą kelionę paprastai rengėmės, paprastai elgėmės. Žinoma, ir saugojomės. Turkijoje mus perspėjo nevykti į Iraną, Rytus. Per radiją girdėdavome pranešimų apie žuvusius policininkus, protestus. Šalia nuolat slinko terorizmo šešėlis. Pietų Amerikoje pavojų buvo dar daugiau.
Silvestras: Jei nori sutarti su paprastais vietos gyventojais, turi būti atvira širdimi. Atvyksti į Pietų Ameriką, žmonės pradeda pasakoti baisiausias istorijas: „Va, vieną pagavo policija, nes valgė žmogieną“; „Buvo restoranas, jame patiekalus gamino iš žmogienos...“

Nakvodavote ne tik palapinėje, bet ir viešbučiuose, kempinguose?

Silvestras: Planavome iki Turkijos miegoti palapinėje, bet pirmas mus pavežti sustojęs lenkas pakvietė nakvoti pas jį. Šiltai priėmė, pamaitino. Mūsų kelionė buvo įvairi. Nakvoti teko ir palapinėje, ir pas žmones, ir viešbučiuose. Važiavome pakeleivinėmis mašinomis, autobusais, traukiniais, skridome lėktuvais. Mus nuolatos lydėjo geri žmonės. Visi prisidėjo prie mūsų kelionės, be jų nebūtume tiek įveikę.
Agnė: Kai pavargdavome stabdyti mašinas, keliaudavome viešuoju transportu. Kai pajusdavome, kad norime savo erdvės, pabūti dviese, ramiai išsimiegoti, eidavome į viešbučius.

Ar patyrėte kokių nors ekscesų?

Silvestras: Naujojoje Zelandijoje puikūs kempingai, įsikūrėme viename jų aukštai kalnuose. Naktį išgirdome kažką lakstant. Nutarėme, kad oposumas. Agnytė išsigando, aš pagarsinau muziką, kad išvyčiau padarėlį...
Agnė: Pajutau, kaip per miegmaišį kažin kas perbėgo. Silvestras ramino, esą viskas gerai. Užmigome. Ryte radome dvi skyles. Pragraužė palapinę, suėdė batoną. Matėme šimtus gyvačių. Rio de Žaneire sumanėme įkopti į Korkovado kalną apžiūrėti Kristaus Atpirkėjo statulos. Visi rekomendavo taką per mini džiungles. O ten – didžiulės gyvatės, būriai beždžionių, jų siaubingai bijau.
Silvestras: Beždžionės mus lydėjo Nepale, Indijoje.
Agnė: Abu esame gimę Beždžionės metais. Tai labai smalsus, bet ir vagiliaujantis gyvūnas. Kai traukinys ar autobusas sustoja, iškart langus aplimpa. Indijoje traukiniu dardėjome į Kolkatą. Kažkas baisaus: turi savo gultą, bet žmonių tris kartus daugiau, nei leidžiama, langai atidaryti, dulkės graužia gerklę, kiekvienoje stotelėje pro langus prišoka beždžionių, žmonės šiukšles meta ant žemės, neįgalūs vaikai jas šluoja, visi prašo pinigų...
Silvestras: Salvadore sustabdė autobusą, liepė vyrams išlipti. Akimirką prisimeni žiaurius filmus, kai vietos kovotojai keleivius išlaipina ir sušaudo arba paima į nelaisvę. Nesuprantu nė žodžio, stoviu, šypsausi. Nejauku, bet turiu atrodyti ramus. Šypsena, optimizmas gelbsti. Patikrino pasą ir iškart paleido. Kitus laikė ilgiau, kelis suėmė.
Agnė: Silvestras yra ramus. Didžiausias jo kantrybės išbandymas buvau aš. Kartais žiauriai susinervindavau, karščiuodavausi. Lotynų Amerikoje ir Indijoje iki gyvo kaulo buvo įgrisęs persekiojimas. Prikimba ir lydi, net jei judi taksi. Prašai atstoti – nekreipia dėmesio.
Silvestras: Supranti – kita kultūra, žmonėms reikia pinigų. Meluoja: „Penki kilometrai, pėsti nenueisit.“ O tik kilometras.

Jaunavedžių medaus kelionė po pasaulį truko metus: džiaugiasi grįžę gyvi ir sveiki
© Asmeninio albumo nuotr.

Ar kildavo tarpusavio nesutarimų? Kaip spręsdavote?

Agnė: Ginčų, nesutarimų atsirasdavo dėl nuovargio. Lietuvoje niekada nerėžčiau žmogui šiurkščiai, bet svetur, kai bandydavo apgauti, ne taip suskaičiuodavo, prarasdavau kantrybę. Hondūre, viešbutyje, sumokėjome už internetą, nors jo nebuvo. Pareiškiau: „Kodėl apgaudinėjate? Grąžinkite dolerį!“ Tarnautojas atsakė: „Tik Dievas yra geras.“
Silvestras: Esu iki ausų įsimylėjęs Agnytę, ir jokia smulkmena man neužkliuvo. Ramindavau, jei supykusi ką nors pasakydavo žmonėms.

Centrinėje Amerikoje graudino vargingi žmonės. Azijoje didžiulio skirtumo tarp turtuolių ir vargšų nejauti, daugelis gyvena sunkiai, bet laikosi bendrai.
Agnė

Kokios šalys pasirodė saugiausios, o kokias verčiau aplenkti?

Silvestras: Australija, Naujoji Zelandija – saugios. Palapinėje palikdavome kompiuterį, kitus daiktus, išeidavome į kalnus, ir niekas nedingo. Žinoma, atsipalaiduoti niekur negali, viena akimi reikia žiūrėti, kad ko nenutiktų. Turėjome dujų balionėlį, netikrą piniginę, bet šios nepavogė. Pietų Amerikoje mus mokė: „Jei kas nors užpuls, iškart viską atiduokite, kitaip panaudos ginklą, peilį.“ Salvadoras, Hondūras, Kolumbija... Paskaitęs apie šių šalių saugumą, supranti, kad nedaug žmonių ten keliautų, bet pagalvodavome, kad ir Europoje visko gali nutikti.

Kas Jus stebino, graudino?

Agnė: Centrinėje Amerikoje graudino vargingi žmonės. Azijoje didžiulio skirtumo tarp turtuolių ir vargšų nejauti, daugelis gyvena sunkiai ir laikosi bendrai. Beje, kelius tiesia tik moterys. Nepale matėme akmenis renkančias moteris, vyro – nė vieno. Centrinėje Amerikoje – brangiais automobiliais važinėjantys turtuoliai ir minios ypač skurdžiai gyvenančių vargšų. Tie žmonės neturi nieko, net vilčių, kad jų gyvenimas kada nors pagerės. Nepamiršiu mamos su kūdikiu prie krūtinės. Ji autobusiuke pardavinėjo saldainius. Žmonių prisigrūdę, ta moteris spraudžiasi pro juos, vaikutį spaudžia... Nupirkome bevertį saldainį. Kitą kartą – iš liesutės moters avokadą. Išmaldos prašydavo visur.

Keliaudami rašėte internetinį dienoraštį „Beieškant pasaulio krašto“. Arradote jį?

Silvestras: Pasaulio kraštas – metafora. Kai susipažinome, pasakėme vienas kitam: „Su tavim – nors į pasaulio kraštą.“ Mudviejų gyvenimas ir bus ta ilga kelionė kartu ieškant įdomių dalykų.
Pasaulis neturi sienų. Kokia nors šalis gali neduoti vizos, sukurti visokių problemų, bet planeta yra viena. Politika ir gyventojai – ne tas pats.
Agnė: Atrodytų, Iranas – viena uždariausių šalių: aukštos tvoros, viskas tarsi užmūryta, bet iš tikrųjų tai – atviriausia šalis, žmonės – labiausiai bendraujantys, šilti.
Keliaudamas laiką skaičiuoji ne dienomis, o istorijomis, sutiktais žmonėmis. Vietname valgėme keptus sliekus, Kambodžoje – tarantulus, Tailande – skorpionus. Vietname, kalnų miestelyje, mus labai šiltai priėmė angliškai nekalbantys vietiniai. Vieną rytą išgirdau graudžiai verkiantį tos šeimos berniuką. Atėjau pasisveikinti, matau – vaikas padėjęs ant stalo rankytes, o mama pliekia per jas rykšte. Mane pamatė, nusišypsojo ir toliau mušė savo sūnų. Jis klykė, bet pirščiukų neatitraukė. Paskui matėme, kaip mama motoroleriu vežė vaiką į mokyklą. Nesuprantu, kaip tai moteriai neskaudėjo širdies...

Jaunavedžių medaus kelionė po pasaulį truko metus: džiaugiasi grįžę gyvi ir sveiki
© Asmeninio albumo nuotr.

Silvestras: Baisiausia keliaujant pamesti pasą. Jis kelionėje yra pats svarbiausias dalykas po meilės. Vaikštinėdami po Singapūrą sugalvojome nusipirkti bilietus į Australiją. Staiga Agnė sako: „Nerandu paso.“ Visus daiktus patikrinome – nėra. Jau turėjome bilietus į Balį ir atgal, o Singapūre nėra ambasados. Ką daryti be paso? Pradėjome bėgioti po aplankytas vietas. Užsukome į agentūrą, kurios autobusu važiavome. Darbuotojas mus pasitiko šypsodamasis: „Manėme, kad paskambinsit.“

Pajaučiau, kaip per miegmaišį kažin kas perbėgo. Matėme šimtus gyvačių.
Agnė

„Gvatemala, apokalipsė autobuse.“ Kokia tai istorija?

Agnė: Man buvo tikrai baisu. Gvatemaloje ne šiaip sau prašoma pinigų, žmonės užkerta kelią nuklodami jį šakomis, laikydami akmenis, priverčia sustoti automobilius. Ten populiaru į autobusą įlipti prekiautojams ir siūlyti karštą maistą, už pinigus pasakoti anekdotus, istorijas. Ir štai įlipa jauni kostiumuoti, iš aplinkinių išsiskiriantys vyrukai, sako, kad yra bažnyčios atstovai, pradeda kraupiu balsu rėkti, esą paskutinė valanda ateis, esą gal tai ir yra paskutinė diena, ar esame tam pasiruošę?! Maniau, išsitrauks šautuvus ir mus išpyškins, tačiau netrukus visi jiems pradėjo ploti, kiekvienas keleivis davė pinigų. Santa Ana – vienas nesaugiausių miestų. Visur – ženklai, kad negalima neštis ginklų. Apleistos gatvelės, tuščia. Ten apsinuodijau.
Silvestras: Netikėjome, kad mūsų skrandžiai atlaikys vietinį gatvės maistą, tarakonus ir tarantulus.
Laose važiuodami motoroleriu kritome. Palijo, ant kalniuko patekome į žvyro sankaupą, sumėtė, slydome žemyn. Agnė net nenusibrozdino, o man pasipylė kraujas – atsivėrė gili, plati žaizda per visą ranką, kita – ant kojos. Užsukome į remonto dirbtuves, motorolerį pataisė už dolerį. Agnytė pirštais parodė į mano žaizdą, moteris davė spirito, uždegino. Grįžome į viešbutėlį, Agnė sutvarstė. Vieną dieną koja atrodo geriau, ranka blogiau, kitą – priešingai. Koja ištino...
Agnė: O mano tėvai turėjo atvažiuoti į Tailandą, skubėjome, intensyvus maršrutas. Karštis, dulkės, bakterijos... Kraujo užkrėtimo išvengėme.

Kaip sutikote Kalėdas, Naujuosius?

Silvestras: Australijoje Kūčių vakarui paruošėme dvylika patiekalų, padengėme stalą. Paskambinome giminėms, Lietuvoje aušo rytas. Buvo keista per Kalėdas maudytis jūroje, paplūdimyje valgyti ledus.
Agnė: Mūsų šventės buvo įspūdingos. Tėvai į Tailandą atskrido per mano gimtadienį – lapkričio 23 dieną. Silvestras padarė staigmeną. Atvažiavome traukiniu į Bankoką ir apsistojome brangesniame negu visada viešbutyje. Nuvedė mane į kavinę „Starbucks“ – buvome pasiilgę europietiškų dalykų. Grįžę išsimaudėme. Kol lepinausi duše, užsakė man pedikiūrą ir manikiūrą. Paskui suorganizavo džiazo vakarą, nusivedė į piceriją, – nebeatsiminėme, kada paskutinį kartą valgėme picą. Visą dieną – renginiai, staigmenos, o vakare padengė stalą, nupirko tortą, uždegė žvakes...
Silvestras: Ir Agnė gražiai pasirūpino mano gimtadieniu gruodžio 18 dieną. Jį šventėme Australijoje. Pagamino maisto, nupirko marškinius. Po tiek laiko labai norėjosi naujų drabužių. Dėvėjome iš namų pasiimtus, vis išsiskalbdavome. Azijoje – rankomis šaltu vandeniu.
Agnė: Hošimine mus priėmusio moters namų taisyklės buvo tokios: įžengi į namus, iškart eini maudytis. Drabužius turi plauti rankomis. Ji kalbėdavo tik per vakarienę. Vakarieniauti būtinai turėdavome grįžti tam tikrą valandą. Kai prasitarėme, kad norime vykti į kitą miestą, bet neturime, kur apsistoti, ji išsitraukė telefoną, su kažkuo pakalbėjo vietnamietiškai ir pasakė: „Na, tai va – nakvosite pas mano draugę. Ji labai miela, angliškai nekalba, štai –adresas.“
Vietnamas – vienintelė šalis, kur mums duodavo pinigų. Manė, kad jų neturime, dėl to važiuojame autostopu. Būdavo – užsako autobusą, kad tik nestabdytume pakeleivinių mašinų.

Ką nauja sužinojote apie save?

Silvestras: Agnė labai ištverminga, kantri, nugalėjo daug baimių. Viską lemia požiūris. Turi susitaikyti su tuo, kad gali nutikti neplanuotų dalykų. Tikėjau, kad viską įveiksime, ir buvau teisus.
Agnė: Jausdavau įtampą dėl saugumo. Galvodavau: „Su pačiu brangiausiu žmogumi keliauju ir leidžiu taip rizikuoti! Jei kas atsitiktų, jei netekčiau Silvestro...“ Tad net Kolumbijoje ir Hondūre, kur labai nesaugu, kovodavau dėl neteisybės. Pietų Amerikoje nedaug žmonių kalba angliškai, o aš moku ispanų, todėl ten jaučiau pareigą pasiderėti, siekti teisingumo. Užsispyrimo man netrūko.

Jaunavedžių medaus kelionė po pasaulį truko metus: džiaugiasi grįžę gyvi ir sveiki
© Asmeninio albumo nuotr.

Nesate išlepę, tiesa?

Agnė: Turiu du brolius ir sesę iš skirtingų tėvų santuokų. Esu vyriausia, nuo mažens buvau nepaprastai išdykusi, nutrūktgalvė, bet bijojau daugybės dalykų: paukščių, varlių, greitų, šoklių, neprognozuojamų gyvūnų... Mano mama labai mėgsta keliauti. Ji džiaugėsi dėl mūsų, bet visus metus miegojo neramiai. Būdavo, bet kuriuo metu parašai, iškart atsako.
Silvestras: Su seneliais kiekvieną vasarą važiuodavome prie jūros, apsistodavome palapinėse. Plaustais plaukdavome, baltais žiguliais visą Lietuvą išmaišėme. Nuotraukose – aš, mažas pyplys, surūgęs, nes noriu greičiau eiti miškų tyrinėti, o ne fotografuotis. Į šią kelionę vežiausi kišeninį senelio peilį, jį močiutė padovanojo. Mūsų artimieji keliavo drauge netiesiogiai. O mudu su Agne visur palikome dalį savęs.
Agnė: Ta kelionė dabar siejasi su transo būsena.
Silvestras: Kelionė duoda daug idėjų, keičia pasaulėžiūrą. Į daugelį dalykų
pradedi žiūrėti kitaip, nes žinai, kaip yra kitur.
Agnė: Nepale, Katmandu, mus priėmusio žmogaus namuose, buvome palikę kuprines. Laisvi, be naštos, pakeliavome po kitus miestus ir vėlai vakare grįžome į sostinę. Šeimininką aptikome rūkantį žolę. Supratome, kad turime išeiti į naktį.
Silvestras: Mieste buvo dingusi elektra. Tamsu, nors į akį durk.
Agnė: Gatvės ištuštėjusios. Ėjo moteris su vaiku, paklausėme, kur rasti viešbutį. Vaikutis mamai išvertė, ši pasakė, kad arti viešbučio nėra. Pasiprašėme nakvynės. Moteris pasakė, kad pas ją nešvaru, nedaug vietos, bet mes sutikome. Dušas – vienas visame name, juo naudojasi 16 žmonių. Purvas, šiukšlės, nešvarus vanduo. Aplink namą bėgioja šunys, pro langus lenda beždžionės. Slegia, bet žmonės šypsosi, savaip laimingi.

Jaunavedžių medaus kelionė po pasaulį truko metus: džiaugiasi grįžę gyvi ir sveiki
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Silvestras: Viename kambarėlyje moteris glaudėsi su trimis sūnumis. Ten pat – ir virtuvė, ir miegamasis. Žemės drebėjimo sugriautame Katmandu šeimos gyveno palapinėse, lūšnose. Ši varginga moteris priėmė, pamaitino. Išvykdami paaukojome jos šeimai.
Agnė: Hondūro gyventojai stebėjosi, kad domimės jų valstybe, džiaugėsi, kad jie mums svarbūs. Žmonės, nors jų gyvenimo sąlygos ir baisios, didžiuojasi savo šalimi. Hondūre visą dieną saulėje laikoma žalia mėsa, jokių šaldytuvų, vaikai musytes vaiko... Ir niekas iš čia nenori išvažiuoti. Nors ir sunku, tai – jų namai.
Silvestras: Sutikome žmonių, tarp jų ir lietuvių, ieškančių vietos gyventi. Kiekvienam sakydavome: „Mėgstame keliauti, bet gyventi norime tik Lietuvoje.“
Agnė: Kai grįžome namo, džiaugsmas buvo neapsakomas. Mums pavyko, mes tai padarėme, nors iš pradžių lyg ir netikėjome.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Aras Vėberis: pagaliau jaučiuosi subrendęs šeimai ir vaikams (1)

47-erių dainininkas Aras Vėberis apie tėvystės rūpesčius šiandien kalba su tokiu pat užsidegimu, kaip ir apie didžiąją gyvenimo aistrą – muziką. Prieš penkis mėnesius su mylimąja Martyna Kerbedyte juodu susilaukė sūnaus Nojaus. Jai tai – pirmagimis, jam – jau trečias vaikas.

Meilė tik ekrane: realybėje vienas kito nemėgę aktoriai (1)

Kažin ar kam bus naujiena, kad įžymybių romanai iš ekranų neretai persikelia į realybę, tačiau kartais nutinka visiškai priešingai: žiūrovai nuoširdžiai tiki šiltais filmo herojų jausmais, nors aktorių, atliekančių vaidmenis, santykiai toli gražu ne tokie idealūs.

Liepos „Moters“ viršelio veidas Airinė Palšytė: kam svarbu, tas išlauks

Liepos mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – lengvaatletė Airinė Palšytė.

Programuotojas ir filosofas vakarais neria įspūdingus animacinių filmų herojus (10)

Niekada nepagalvotum, kad pernai filosofijos magistrantūrą baigęs programuotojas Gintaras Jasiulionis galėtų vakarais užsiimti gležnų animacinių herojų nėrimu. „Hario Poterio“ filme pamatytas šalikas pamėtėjo idėją nusimegzti ne tik jį, bet ir pačius veikėjus. Išmokęs nerti iš „Youtube“ Gintaras sukaupė pusšimčio žaislų kolekciją, kurią negailėdamas dovanoja draugams ar filmų gerbėjams.

Dailininkė Rūta Katiliūtė: skyrybos išėjo į naudą, tai man užaugino sparnus (5)

Dailininkės Rūtos Katiliūtės (73 m.) namų ir studijos erdvių neriboja sienos, jų nėra tarp menininkės būties ir kūrybos, mėgstamos lyrinės poetinės abstrakcijos ir realistinio racionalumo. Prie rytinio lango, kur matyti tekanti saulė, Vilniaus senamiesčio bažnyčių bokštai, Rūta tapo; prie vakarinio, kur nutįsta besileidžiančios saulės gaisai, moteris ilsisi, – juokiasi, kad į jos didelę lovą sukrenta visi keturi anūkai...

Edita Mildažytė: ant naujo gyvenimo slenksčio (358)

Šiemet darbo televizijoje 30-metį švenčianti žurnalistė Edita Mildažytė (51 m.) atgal nesižvalgo. Ji prisipažįsta pradedanti naują savo gyvenimo etapą. Koks šis bus, televizijos laidų vedėja dar nežino, bet kaip tik ta nežinomybė ją labiausiai ir žavi.

Paroda baigėsi, o aš supratau, kad esu įsimylėjusi (3)

Esame pratę, kad apie savo kūrinius pasakoja menininkai. Arba – dailės kritikai. Tačiau yra ir dar vieni, retai kada pakalbinami pasakotojai – žmonės, kurie tuos kūrinius turi savo namuose. Nes kas kitas geriau papasakos apie paveikslą, kuris patiko tiek, kad nebuvo gaila mokėti apvalios sumos ir su kuriuo dalinamasi namų erdve, geriama kava ar vynas, sutinkami svečiai, leidžiamos nemigos valandos?

Simona Burbaitė: moteriai neturėti artimos draugės yra pavojinga

Mados ir sveikos gyvensenos tinklaraštininkė, manekenė, grožio konkursų dalyvė S. Burbaitė (25 m.) ėmėsi visiškai naujos veiklos – ji pristatė pirmąją savo knygą. Pasak autorės, knyga gimė kaip būdas kompensuoti geriausios draugės trūkumą.

Caterina Sforza – kilminga moteris, kuri bandė nunuodyti popiežių (1)

Ši moteris drąsiai naudojosi savo politine, karine ir seksualine galia, tad tapo savo laikų legenda.

„Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose triumfavo kino ekranų dar nepasiekęs filmas (10)

Antradienio vakarą lietuvių kino bendruomenė ir svečiai rinkosi Vilniaus Kongresų rūmuose, kuriuose vyko jubiliejinė, 10-oji, kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ ceremonija.

Tarp dviejų miestų gyvenantis muzikinio teatro vadovas J. Sakalauskas: Klaipėda žiemą ir vasarą – du skirtingi miestai

Operos solistas Jonas Sakalauskas (35 m.) jau metus vadovauja Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui. Jauno vilniečio atėjimas į šį postą sukėlė nemenkus raibulius teatre. Pačiam J. Sakalauskui vadovo pareigos tapo išbandymu – kaip padalyti gyvenimą tarp sostinės ir pajūrio, laiką šeimai ir darbui, kaip neapleisti kūrybos.

Inesa Paliulytė: aktorystė yra kryžiaus nešimas, jeigu šią profesiją priimi kaip misiją (23)

„Labai nejučia atėjo 60 metų“, – šypsosi aktorė, režisierė, dramaturgė, teatro mokyklėlės „Mano teatras“ pedagogė Inesa Paliulytė. Menininkė augo intelektualų – išraiškos šokio pradininkės Lietuvoje Kiros Katerinos Daujotaitės ir Kauno muzikinio teatro choro artisto Petro Paliulio – šeimoje, užaugino talentingą dukterį – scenografę ir kostiumų dailininkę Kotryną Daujotaitę.

A. Grigaliūnienė - apie pokyčius ir gyvenimo pamokas (29)

Nieko nekeisti nei profesiniame, nei asmeniniame gyvenime gali būti patogu, tačiau gyvename laikais, kai prisitaikyti prie pokyčių, o kartais juos inicijuoti patiems tampa ne tik naudinga, bet ir būtina sąlyga laimingesniam gyvenimui.

Garsenybės šėlo itališko stiliaus vakarėlyje (19)

Į itališka dvasia alsuojantį „Portofino party“, vykusį „Relais & Chateaux Stikliai“ kiemelyje sužėjo visas būrys garsenybių.

Kai V.Todorovskis žinute pasiūlė lietuvių balerinai pagrindinį vaidmenį, ji palaikė tai pokštu

„Pirmą kartą gyvenime man nereikėjo sunkiai dirbti, kad gaučiau vaidmenį“, – juokiasi Margarita Simonova, šiuo metu Varšuvos didžiajame teatre šokanti lietuvių balerina, atlikusi pagrindinį vaidmenį V. Todorovskio filme „Didysis baletas“.