Išskirtinių kelionių organizatorė: parduoti brangų dalyką iš esmės labai lengva, bet..

„Žinote, parduoti brangų dalyką iš esmės labai lengva. Visai kas kita parduoti taip, kad žmogus grįžtų“, - sako išskirtinių kelionių organizatorė Aja Rutkauskienė (36 m.). Ji tikina, kad poilsio kokybę lemia ne kaina, o kūrybiškumas. Sužinokime, kodėl ji siūlo pasivaikščioti Stokholmo stogais, paslidinėti nuo smėlio kopos Afrikoje ar tiesiog pasimėgauti neįprastomis gyvenimo akimirkomis?

Vakaras. Gedimino prospektu plaukia įvairiaspalvė atsipalaidavusių žmonių upė. Pašnekovę išvystu iš tolo – įspūdinga ilgaplaukė iš minios išsiskiria ypatingu švytėjimu. Kai pasilabiname ir apsikeičiame keliais sakiniais, jau žinau, kad tai – ne tik dėl skaisčios moters odos, baltadantės šypsenos ir šviesių plaukų. Apie tokius žmones kaip Aja sakoma: „Šalia jo gera būti.“

Apie A. Rutkauskienės kelionių agentūrą „Boutique travel“ žmonės dažniausiai sužino vieni iš kitų. Dauguma klientų – nuolatiniai, Aja pasikliaujantys jau apie dešimt metų. Grįžta iš kelionių, dėkoja: „Mūsų draugai irgi norėtų ten apsilankyti.“ Tačiau draugų laukia visai kas kita – agentūra didžiuojasi tuo, kad dviejų vienodų maršrutų dar nė karto nėra organizavusi. Kiekvienam – sava patirtis. Išskirtinių kelionių organizatorei galite išsakyti savo svajonę pamatyti, pavyzdžiui, mūsų Žemę iš Mėnulio – neabejoju, Aja jus ten nuskraidins.

Tokia graži moteris intriguojamu vardu, puikūs komunikacijos įgūdžiai... Veikiausiai esate ir labai fotogeniška. Regis, tiesiog privalu būti vakarėlių liūte: demonstruoti save, reklamuoti verslą, pažindintis su neįprastų įspūdžių ištroškusiais kelionių aistruoliais. Tik renginiuose Jus retai išvysi...

Nesu vakarėlių mėgėja, nors negalėčiau tvirtinti, kad apskritai nemėgstu dėmesio. Jei taip būtų, iš turizmo verslo nepragyvenčiau. Žinau, kad privalau turėti charizmą, dominti žmones, būti jiems autoritetu. Jei nemoki žmonių uždegti, patraukti, ką gi – tada eik į biblioteką ir ieškok specialios literatūros, tobulink savo asmenybę.

Kaip trumpai apibūdinti vadinamąją išskirtinę kelionę? Kas tai – neregėta prabanga, egzotiški nuotykiai, retai lankomi planetos kampeliai?

Žmonės linkę stereotipiškai manyti, kad jei gyveni penkių žvaigždučių viešbutyje, tai kelionė yra išskirtinė. Taip gali būti, bet aš akcentuoju ne tai. Man pačiai labai patrauklios nuotykinės kelionės. Taip atostogauti siūlau ir kitiems. Tarkim, Namibijoje yra viena aukščiausių pasaulyje vėjo sunešta smėlio kopa. Ne nuo snieguoto kalno, o būtent nuo šios kopos žmonės slidėmis čiuožia tiesiai į vandenyną. Mūsų pasididžiavimas – kruizinė išvyka į Antarktidą, taip pat – į Galapagų salas, kur nuo seniausių laikų traukė viso pasaulio gamtininkai, keliautojai, nuotykių ieškotojai. Įdomu stebėti ir Afrikos gentis ar Australijos aborigenus.

Afrikoje. „Dievinu dykumas. Gal praėjusiame gyvenime buvau kupranugaris, o gal dykumų plėšikas“, - juokauja Aja
Asmeninio archyvo nuotr.
Tikriausiai taip nebuvo, kad vieną rytą prabudusi nusprendėte: „Na, dabar organizuosiu išskirtines keliones.“ Ar ilgą kelią teko nueiti, kol ryžotės kurti savo turizmo agentūrą?

Turizmo srityje darbuojuosi jau penkiolika metų. Jei atvirai (valiūkiškai šypteli), nieko kita nemoku ir nesu dirbusi. Turiu aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą – Kauno kolegijoje baigiau turizmo ir viešbučių administravimą. Vėliau verslo administravimą studijavau Vilniaus universitete, įgijau bakalauro laipsnį. Baigiau daugybę tarptautinius standartus atitinkančių turizmo srities kvalifikacinių kursų – ir užsienyje, ir Lietuvoje. Dabar jau turiu savo vardą, esu kviečiama ir laukiama tarptautinėse turizmo parodose, ten dažnai būnu vienintelė Lietuvos atstovė.

Jums pačiai, aišku, patinka keliauti?

Be abejo. Pirmoji mano, keturiolikmetės, kelionė buvo į Paryžių. Iki šiol ją prisimenu su didžiule nostalgija.

Kartais svarbu ne tai, ką matai, o kokiomis akimis į viską žiūri. Ką šiandien Jums reiškia kelionė?

Man tai – pažinimas, atradimas. Vieni kolekcionuoja monetas, kiti eina iš proto dėl paveikslų ar batų. Mano aistra – kelionės. Su draugais juokaujame, kad taip įgudome nustatyti tikslų lagamino svorį, kad pakanka jį vien kilstelėti. Šiandien yra taip, kad grįžti iš vienos kelionės ir iškart čiumpi kitą lagaminą, nes vėl laukia išvyka. Nuolat lydžiu turistų grupes, vedu ekskursijas. Kai kuriu naują projektą, viena pati skrendu į svečią šalį, kad viską apžiūrėčiau, nes negaliu rekomenduoti žmogui to, kuo pati netikiu. Tai ir būtų istorijos pabaiga.

Kokios aplinkybės lėmė, kad sumanėte kurti savo verslą? Norėjosi tapti nepriklausomai?

Mano atvejis – klasikinis. Suvokiau galinti ir norinti daugiau, nei siūlo tradicinės kelionių agentūros. Nebetilpau į tam tikrus profesijos rėmus, užsiauginau sparnus, reikėjo aukštesnio skrydžio.
Tais metais, kai kūrėte savo agentūrą, Lietuvoje buvo beprasidedanti ekonominė krizė. 

Tais metais, kain kūrėte savo agentūrą, Lietuvoje buvo beprasidedanti ekonominė krizė. Nejaugi Jums nepažįstamas baimės jausmas?

Daugybė žmonių man sakė: „Tu ką, išprotėjai? Tokiu metu kurti savo verslą! Prapulsi.“ O aš ramiai atšaudavau: „Nesijaudinkite – nepražūsiu, žinau, ką darau. To labai noriu ir tikiu, kad viskas bus gerai.“ Tikėjau šeštuoju pojūčiu, kad man pavyks. Jutau be galo stiprią vidinę jėgą. Verslą pradėjau turėdama nulį litų, o dešimt tūkstančių, būtinų įmonės įstatiniam kapitalui, pasiskolinau. Šiandien manau, kad reikia labai norėti ir daug dirbti – tada visos svajonės išsipildo.

Bristi į verslo vandenis ryžotės visiškai viena, o gal pasikvietėte kolegę?

Taip, iš pradžių verslą kurti tikrai bandėme kartu su kolege, bet po kelių mėnesių pasukome skirtingais keliais. Laimė, išsiskyrėme be pykčio ir nuoskaudų. Supratome, kad jei žmonės mąsto skirtingai, tai nereiškia, kad vienas jų – blogesnis, o kitas – geresnis. Šiuo metu mano agentūroje yra septyni darbuotojai.

Esate baigusi someljė mokyklą. Akivaizdu, vynas – dar viena Jūsų aistra. Kaip randate laiko pomėgiams?

Vynas – mano meilė. Ir jam kažkaip randu laiko, juolab kad daugelis keliautojų nori aplankyti vynuogynus, dalyvauti vyno degustacijose. Stengiamės, kad ir šios kelionės būtų originalios. Pavyzdžiui, ankstyvą rytą ekskursantai aunasi guminius batus ir traktoriumi vyksta skinti vynuogių. Grįžta su pilnais krepšiais ir toliau dalyvauja vyno gamybos procese, o vakare sėda prie stalo pasišnekučiuoti su pačiu vyndariu. Tai – įdomi patirtis. Someljė mokyklą baigiau todėl, kad man buvo iškilę daug klausimų... Kodėl šampanas turi burbuliukų? Kodėl vienas vynas yra baltas, o kitas – raudonas? Kodėl vienas greitai genda, o kitas – ne? Man viskas įdomu. Mėgstu kartoti, kad Žemės gaublys sukasi tik dėl žodžio „kodėl?“.

Jordanijoje Aja išbandė Negyvosios jūros turtų gydomąsias procedūras
Asmeninio archyvo nuotr.
Ką įdomaus esate sumaniusi pastaruoju metu? Iš kur atklysta naujos idėjos?

Daugiausia idėjų parsivežu iš kelionių. Į įprastus dalykus visada stengiuosi pažvelgti netikėtu rakursu. Norisi degustuoti vyną? Siūlau vykti į Jordaniją. Žmonės stebisi – negi ten yra gero vyno? Yra, ir dar kokio! Stokholme lankėtės jau ne kartą? Bet juk į tą patį miestą galima pažvelgti kitaip, tarkim, su ekskursijos vadovu vaikščiojant... stogais. Dabar organizuoju kelionę į Drakonų salą. Ji yra Indonezijoje, netoli Balio. Įsivaizduokite, ten iki šiol gyvena drakonai. Nacionaliniame parke su daugybe ugnikalnių, didelių ir mažų, galima išvysti kokių 2 m ilgio pasakų būtybes. Tokia vieta – vienintelė pasaulyje.

Auginate vienuolikmetį sūnų Dominyką. Ar jis dažnai keliauja kartu?

Žinoma. O kaipgi kitaip? Savo pirmuosius žingsnius Dominykas žengė Maljorkoje. Tada buvo 9,5 mėnesio amžiaus. Pamenu, sėdėjau paplūdimyje, su kažkuo kalbėjausi, o vaikas vis rodė į jūrą. Staiga atsistojo ir nutapseno prie vandens! Savo akimis nepatikėjau – eina. Kai suaugusius girdžiu sakant, kad mažylių į keliones imti nereikia, mąstau, kad tai klaidingas požiūris. Vaikai puikiai ištveria skrydžius lėktuvu, lengvai pakelia kelionių nuovargį. Dažnai net daug lengviau nei jų tėvai. Pastariesiems, matyt, reikia nugalėti vidinę baimę, kad atžala susirgs, sukels problemų ir panašiai. Paprastai viskas būna gerai. Žinoma, jei tėvai nuolatos viskuo nepatenkinti, suirzę, nervingi, nuotaika persiduoda ir vaikui. Juk šis – tikras suaugusiųjų jausmų sugertukas!

Ar norėtumėte, kad Dominykas užaugęs perimtų verslą, irgi būtų didelis keliauninkas, nuotykių ieškotojas, organizatorius?

Na, jis jau dabar tvirtai žino, kad bus teisininkas, advokatas, o laisvalaikiu užsiims kartingų sportu (tai sėkmingai daro jau antrą sezoną). Dominykui smagu keliauti su mama, bet jis tvirtina: „Mama, aš būsiu tas, kas turiu būti, aiškiai tai žinau.“

Kaip manote, ar į lietuvių pamėgtas šalis – Turkiją, Graikiją, Egiptą – poilsiautojus veda tik pinigų stygius ar stereotipinis mąstymas?

Yra keleivių, kurie visada skrenda tik pirmąja klase, o gyvena pilyse. Ir ačiū Dievui, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie gali sau tai leisti. Visgi kaina, mano nuomone, yra antraeilis dalykas. Esu tvirtai įsitikinusi, kad standartiškai keliaujama dėl kūrybiškumo stokos, galbūt – mąstymo inercijos. Natūralu, kad mėnesio, dviejų ar trijų savaičių kelionė į Afriką, Australiją ar Peru nėra pigi. Tačiau galite nuskristi į Elzasą ar Siciliją, tarkim, keturioms dienoms. Svarbiausia – nebijoti atsiskirti nuo minios, atostogaujančios turkijose ir egiptuose. Nebijoti vykti ne ten, ne taip, kaip pernai keliavo tavo draugai.

Prašau pabaigti sakinį: viena para viešbutyje gali kainuoti...

...na, dešimt tūkstančių eurų. Tai jau – viena brangiausių kelionių. Para kruiziniame laive – apie 300–400 eurų vienam asmeniui. Aukšta kaina yra pagrįsta. Gali turėti atskirą patarnautoją (angl. butler), kuris visą parą vykdys bet kokį tavo pageidavimą. Gausi puikiausio maisto, gėrimų, aukšto lygio pramogų, lagaminas bus išpakuotas, o kelionės pabaigoje – ir supakuotas.

Ar daug Lietuvos žmonių gali leisti sau labai brangias keliones? Kokie jie?

Ne, jų nėra daug. Visi turtingi žmonės panašūs tuo, kad yra labai skirtingi. Mano klientai – aukšto intelekto, plataus akiračio, daug kuo domisi, turi įvairių pomėgių. Jei tokiam prieš kelionę duosi knygą apie vietas, į kurias vyksta, jis susidomėjęs perskaitys.

Ar turtingi žmonės yra labai įnoringi? Kuo labiausiai jie skiriasi nuo vidutines pajamas gaunančio kliento?

Organizuoti kelionę turtingam žmogui nelengva – įdedi daug energijos, laiko, žinių, tenka smarkiai pasukti galvą, ką išskirtinio jam pasiūlyti, tačiau man įdomiau rengti vieną unikalią kelionę, nei daugybę vienodų, copy paste – į Turkiją po tūkstantį litų. Pelno grąža ta pati, o pasitenkinimas nepalyginamas. Turtingi žmonės moka vertinti tiek savo, tiek kito darbo laiką, nemano, kad sumenkins savo vertę pasakydami žodelį „atsiprašau“. Dirbdama kitose agentūrose patyriau, kaip dėl kelionės su apgyvendinimu trijų žvaigždučių viešbutyje klientai gali išsiurbti, iškankinti elektroniniais laiškais, telefonų skambučiais ir susitikimais. Būdavo, sugaišti penkias valandas, o kelionės taip ir neparduodi.

Prabanga – keistas dalykas. Šešių žvaigždučių viešbutyje irgi gali būti liūdna ir vieniša.
Žurnalas "Moteris" (A. Solomino nuotr.)
Prieš siūlydami išskirtinę kelionę, išsiaiškinate, kokie žmogaus pomėgiai, ko tiksliai jis norėtų. Atliekate tarsi psichologinį testą?

Žinote, parduoti brangų dalyką iš esmės labai lengva. Visai kas kita parduoti taip, kad žmogus grįžtų. Todėl tikrai svarbu perprasti asmenybę, pajusti būseną. Stebi rankų judesius, kaip jis pakreipia galvą, iš aprangos, papuošalų nuspėji, koks poilsio stilius tam asmeniui imponuoja. Puiku, kai žmogus turi ne tik savo kirpėją, dantistą, bet ir kelionių agentą. Pastarajam tokiu atveju daug kas jau būna aišku iš anksto: kam klientas teikia pirmenybę, kokį maistą mėgsta, kokiose šalyse, kokiose vietose jau buvo. O kai ateina naujas užsakovas, iš jaudulio man net rankos ima drebėti.

Kokias savo savybes Jums pačiai teko pakeisti, ko išmokote dirbdama šį darbą? Ar nejutote kokių nors kompleksų bendraudama su elito atstovais?

Manau, žmogus jaučiasi blogai, kai bando save laužyti. Man to daryti neteko.

Saldus gyvenimas labai traukia, tiesa?

Kalbate apie prabangą? Labiausiai ją mėgsta mano sūnus! „Mama, šis viešbutis penkių žvaigždučių? Ką, keturios?! Važiuokime ten, kur penkios!“ Aišku, tai tik pokštavimas. Prabanga – keistas dalykas. Kartais šešių žvaigždučių viešbutyje gali būti labai liūdna ir vieniša.

Kelionėse visko nutinka... Dažniausiai dingsta lagaminas. Ar klientai skambina Jums ir prašo atsiųsti, tarkim, vakarinę suknelę ir smokingą, nes negali eiti vakarieniauti?

Vieniems klientams pakeliui į Kosta Riką dingo lagaminai. Per visą kelionę taip ir neatsirado. Grįžę jie pasakė: „Tai buvo pati gražiausia mūsų kelionė. Supratome, kad esame labai dideli materialistai.“ Be to, kas buvo lagamine, jie kuo puikiausiai apsiėjo. Ir aš pati prieš kelerius metus esu patyrusi panašią situaciją. Nuskridau į Afriką. Lietuvoje – žiema, aš – su žieminiais batais, ir – nėra lagamino. Jis atsirado po penkiolikos dienų. Atsidariau ir išsiėmiau tik fotoaparato stovą. Na, prabuvau su vienais sportiniais marškinėliais. Ir ką? Kas tie marškinėliai, kai aplink tiek nuostabių vaizdų?

Smalsu, ar kai kurie Jūsų klientai nėra linkę padauginti ekstremalių pramogų?

Kuo daugiau įspūdžių patiri, tuo daugiau nori. Pati esu išbandžiusi slidinėjimą nuo smėlio kopos į vandenyną. Labai geras jausmas! Dar galima leistis lynu nuo kalno per bedugnę Kosta Rikos džiunglėse. Tokias pramogas renkasi ir nemažai moterų. Žinoma, kai per daug adrenalino, vyno ar azartinių lošimų, nėra gerai. Reikia žinoti ribas. Saugumas tikrai svarbu, bet ekstremalių dalykų gali patirti net ir sėdėdamas prie stalo. Antai Malaizijoje svetingumo viršūnė – vaišinti gyvomis kirmėlėmis. Atsisakydamas šio delikateso svečias pademonstruoja baisų netaktą. Prieš kokį dešimtmetį šio patiekalo yra tekę paragauti ir man. Dar ir dabar prisimenu gerklėje besiraitantį baltą gyvį... Košmariški prisiminimai mane iki šiol persekioja (kvatoja). Tik ką gali padaryti, jei žmonės taip supranta vaišingumą?

Tikriausiai per tiek metų kelionių daug teko patirti?

Tai jau tikrai. Pavyzdžiui, Afrikoje į lėktuvą kroviau visų keleivių lagaminus. Lakūnas užsispyrė, kad to nedarys, juolab kad jam bando nurodinėti baltoji moteris, taigi stovėjo ir žiūrėjo.

Esate kelionių vilkė, taigi laukiame ir Jūsų patarimų, kaip geriausia ruoštis išvykai. Vieni sudarinėja sąrašus, kad nepamirštų smulkmenų, kiti išvakarėse daug nesvarstę įsimeta būtiniausius daiktus. Turbūt kuo dažniau žmogus keliauja, tuo jam susiruošti paprasčiau?

Iš dalies tai tiesa, bet nebūtinai. Aš kelionei susiruošiu per pusvalandį, bet taip darau dėl laiko stokos. Kitam patinka mėgautis atostogų laukimu, tad jis pamažu dėlioja daiktus pagal sąrašą. Ir tai puiku. Svarbiausia, ką reikia turėti vykstant į kelionę, – tai pasas ir piniginė, o be viso kito galima išgyventi. Kai kurie pasiima savo talismanus ar dienoraščius.

Kiekviena kelionė – tai nauja pažintis. Nenorėčiau lįsti į Jūsų asmeninę erdvę, bet su kokiais įdomiais asmenimis teko svetur susitikti?

Teko sutikti labai įdomių žmonių. Beje, ir itin ekscentriškų. Tokius reikia pamatyti – papasakoti apie juos neįmanoma. Tie, kurie skrisdami jaučiasi nesaugiai, paprastai labai mėgsta susipažinti, išsikalbėti, atskleisti savo keisčiausias mintis. Na, o kai įvyksta kas nors neplanuota, kai keleiviai ima panikuoti, tada labai aiškiai pamatai silpnąsias kiekvieno vietas. Neseniai skridau iš Stokholmo, jau matėme Vilniaus žiburius, bet staiga išgirdome pranešimą, kad lėktuvas sugedo, todėl grįžtame į Švediją ir leisimės ten. Keleiviai ėmė protestuoti, tačiau lėktuvo pilotas padarė savo. Nusileidome naktį, kitas reisas į Lietuvą – negreit. Teko keisti bilietus, apsigyventi viešbutyje, žodžiu, kilo chaosas. Vieni panikavo, kiti garsiai rėkavo, treti ramiai kraustėsi daiktus. Stengdamasi padėti sutrikusiems žmonėms mačiau: tas keliauja pirmą kartą, o anas veikiausiai darbe turi bosą, kuris šaukia, todėl dabar jis pats išsikrauna garsiai reikšdamas pretenzijas. O vienas vyras elgėsi itin ramiai – prie kasos langelio kantriai aiškino, kokio reiso bilieto jam reikia. Vėliau priėjau prie jo ir pasakiau: „Klausykite, arba jūs esate labai gerai treniruotas, arba labai dažnai skraidote.“ Jis nusišypsojo: „Šiaip tai aš – lakūnas.“

Kokia pasaulio vieta Jums labiausiai patinka?

Visada sakau: ta, kurioje dar nebuvau. Ir dar dievinu dykumas. Gal praeitame gyvenime buvau kupranugaris, Aukso keliu gabenęs brangenybes, o gal dykumų plėšikas (nusijuokia)?

Beje, apie brangenybes. Prabangus kruizas, damos su tikrais ar tariamais briliantais, o Jūs...

Nematau problemos. Mados tendencijos juk visiems vienodos, skiriasi tik drabužių kaina ir kokybė, tad galima išlaviruoti. Beje, ne kartą yra buvę ir taip: kalbi su žmogumi, vilkinčiu paprastais marškinėliais, avinčiu sportiniais bateliais, o paskui paaiškėja, kad jis – milijonierius.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis