Iš atraižų kurianti dizainerė: mano vestuvių apdarai pribaigė mamą

Kostiumų dizainerė Renata HEREDIA (36 m.) kuria drabužius iš atraižų, likučių, pasenusių audinių, senų suknelių ir sijonų. Menininkė sako, kad perdarydama, renovuodama apdarus siekia sukurti kuo senesnius, didesnės estetinės bei semantinės vertės drabužius, o kartu savaip parašyti ir asmeninę istoriją.

Tekstilininkės neretai pasakoja, kad visa ko pradžia yra vaikystėje, kai mažos rankutės tvirtai įsikimba į patalų audinį, švelnią mamos palaidinę, kai užmigti ramu prisidengus nosytę minkštučiu skudurėliu...
Panašiai buvo ir man. Mudvi su sese turėjome lėlių, jas reikėjo aprengti. Mama nuolat gendančia siuvimo mašina „Čaika“ siūdavo patalynę, taisydavo drabužius. Kai išprašydavau, kad ir lėlėms drabužėlių pasiūtų, jausdavausi labai laiminga. Kartais lėles pakeisdavo pagaliai. Juos apraišiodavome skudurėliais, rengdavome kaip princeses. O labiausiai traukė namų palėpės.
Vasaras su sese leisdavome kaime. Užlipę į palėpę, įsisukdavome į senus tetų ir pusseserių drabužius, juos karpydavome ir siūdavome naujus. Žinoma, tai darydavome neatsiklaususios. Tetai pasakyti bijodavome, drebėdavome, kad mus užtiks ir išbars. O ji, kai pamatė, reagavo ramiai, pasidžiaugė mamai, kad randame kuo užsiimti, kad gražiai žaidžiame. Lėlėms siuvome ilgai.

Koks atsitiktinumas Jums padėjo rasti profesiją?
Norėjau mokytis drabužių modeliavimo, tačiau dailės mokyklos nelankiau – tik pramoginius šokius ir keramikos būrelį. Vienuoliktos klasės pabaigoje nuėjau į J. Vienožinskio dailės mokyklą. Pamačiau, kaip žmonės piešia, ir supratau – pasiruošti nespėsiu. Istorijos mus mokė jaunas žmogus iš Vilniaus universiteto, jis patarė pasirinkti meno istorijos ir kultūros teorijos studijas, tad įstojau į VU Istorijos fakultetą, įgijau gerą pagrindinį išsilavinimą. Tačiau tai buvo tarpinė stotelė, teorija man pasirodė svetima, norėjosi ko nors labiau apčiuopiama. Vakarais vėl lankiau J. Vienožinskio dailės mokyklą, dirbau, intuicija nuvedė į Dailės akademiją. Visada atrodė, kad ten yra laisva ir demokratiška atmosfera, o aš pajutau spraudimą į rėmus. Baigusi kostiumo dizaino specialybę, pusantrų metų dirbau siuvimo įmonėje vyriškų drabužių dailininke.

O klaikiausia man yra fotografų užtverti mados renginių koridoriai: kad patektum į salę, privalai pozuoti, fotografuotis.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Vilniaus senamiestyje buvote atidariusi drabužių dizaino studiją. Kuo įdomūs tie metai? Kokių lankytojų užklysdavo?
Po patirtos fabrikėlio atmosferos nebeatrodė baisu net savo verslą pradėti. Vaikštinėdama senamiesčiu aptikau studijai tinkamą patalpėlę. Šios durys vedė į gatvelę. Sukūriau kolekciją, ją pristatėme, su pussesere atidarėme studiją. Pas mus užklysdavo turistų, vietinių gyventojų. Buvo įdomu: nauja patirtis, smagumas užsiimti kūryba, pačiai planuotis užduotis, dirbti su klientais. Intensyvus kūrybinis laikas, tada padaryta ir pristatyta ne viena kolekcija.

Ar pati sau daug siuvatės?
Nesiūnu drabužių nei savo vyrui, nei sūnui, nei sau. Kuriu kolekciją, ir savaime išryškėja tie apdarai, kuriuos norėčiau dėvėti. Pasimatuoju, prigyja. O specialiai bandydama sau įtikti, su savimi kažkaip prasilenkiu.

Esate tokia išranki, kad net pati sau neįtinkate? Juk mylite save?
Žinoma, myliu. Prisimenu, tarybiniais laikais mama duodavo pinigų, kad nusipirkčiau kokį nors drabužį. Vartydavau vartydavau, žiūrėdavau aš tuos daiktus, rinkdavausi, ir toks liūdesys apimdavo, nors verk! Grįždavau visai išsekusi. Nusipirkdavau tik todėl, kad reikėdavo, ir dėvėdavau kamuojama liūdesio, nes jis man nepatikdavo. Dabar suprantu, kad drabužis nėra tik drabužis: per jį suvokiame ir išreiškiame save. Kai šiame procese yra didelis neatitikmuo, psichologiškai jaučiamės blogai. Tai ir buvo paskata kurti drabužius, kurie patiktų man pačiai.

Ir vis dėlto, jei atidarytumėte savo spintą, ką ten pamatyčiau?
Mano keturmetis sūnus Benjaminas, kai ką nors apsirengiu, sako: „Kaip gražu, kaip gražu, aš irgi noriu!“ Pažadu, kad ir jam ką nors padarysiu, bet nepadarau. Savo parodoje galerijoje „Artifex“ kviečiau lankytojus tapyti ant audinio. Vieną dieną piešė sesers vaikas ir mano sūnus. Jis taip gražiai tą žalią dažą liejo, sakė: „Dangų tapau.“ Manė, kad pasiūsiu jam žalią švarkelį. Paskui susiradau gabalą žalios medvilnės. Man pasirodė, kad bus graži suknelė, ir švarkas nuplaukė. Neverčiu savęs daryti to, kas nesidaro.
Drabužių aš neturiu daug. Jų kūrimas man nekelia asociacijų su puošimusi. Orientuojuosi į universalumą, kad su ta pačia apranga galėtum ir reikalus mieste sutvarkyti, ir į teatrą nueiti. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad apsiaučiau aukštakulnius, apsivilkčiau grindis siekiančią dekoltuotą suknelę.

Ar per savo vestuves nevilkėjote tradicinės nuotakos suknelės?
Yra moterų, kurios vestuvių laukia visą gyvenimą, o aš esu iš tų, kurios apskritai nesupranta šio fenomeno. Atsimenu, vaikystėje su drauge stebėjome vestuves: virtinė mašinų, nuotaka, būrys svečių... Draugė spirgėjo: „Kaip aš noriu ištekėti!“ Nustebau: „O kam?“ – „Ar tu netrokšti apsivilkti ilgos baltos suknelės ir pasijusti princese?“ Nesupratau, apie ką ji kalba. Kai man reikėjo nuotakos apdaro, nuėjau pas siuvėją. Pamačiau ten standų sniego baltumo audinį, skirtą kitos nuotakos suknelei siūti, ir bloga pasidarė. Supratau, kad ne tokio drabužio norėčiau. Kaip tik tada dariau kolekciją iš atraižų. Man patiko alyvinė palaidinė ir juodas sijonas (iš apačios persišvietė ryškiai raudonos detalės). Sidabro siūlais siuvinėtas mamos tapkutes perdariau į basutes, užsimoviau juodas pėdkelnes. Šios mano mamą pribaigė, bet aš labai gerai jaučiausi, sau patikai, vyrui – taip pat.

Žmogus, kuris nėra atitrūkęs nuo gamtos ir nuo savęs, rengiasi intuityviai, natūraliai, kad gerai jaustųsi.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Turite sutuoktinio pavardę?
Taip, sutuoktinio Edgaro Heredios. Susipažinome keliaudami – susitikome Ekvadoro Respublikoje. Man teko pagyventi JAV, Pietų Amerikoje, Europoje. Edgaras yra aplinkosaugos vadybininkas, tačiau man šiuo klausimu įtakos nedaro (juokiasi). Atvyko gyventi į Lietuvą, pritapo, bet dirba ne pagal specialybę.

Jūsų draugės taip pat siuva? O gal rašo eilėraščius? 2011 m. Nidoje, „Poezijos pavasario“ atidarymo renginyje, paraginote poetus piešti ant audinio.
Iš kur apie tai sužinojote?

Skaitau „Šiaurės Atėnus“, mačiau nuotrauką: ant grindų išdėlioti Jūsų kurti drabužiai, šalia guli poetas... Graži menų samplaika!
(Ilgai juokiasi.) Man sekėsi, dalyvavau „Mados infekcijoje“, kūriau kolekcijas, klienčių nestigo... Ir vis dėlto jutau, kad trūksta kitokio bendravimo. Vakarėliuose nesimaldavau, o pokalbiai tame pačiame kolegų rate pradėjo pabosti. Laukiausi vaiko, studiją uždariau, savo darbus perkėliau į namus, savaip atsiribojau. Sumaniau pasimokyti kultūros vadybos magistrantūroje prie UNESCO. VDA Nidos meno kolonijos kūrybos direktorius Vytautas Michelkevičius pasiūlė dalyvauti atvirų studijų dienose. Tai unikali vieta, ten radau ir pasisėmiau visko, ko man reikėjo. Buvo pavasaris, važiavau nežinodama, kur pateksiu ir kam pristatysiu kūrybą. Scenografė Marta Vosyliūtė pasakė, kad manęs laukia labai rimtas reikalas – projektas su poetais. Prieš tai jie skaitė savo eiles, vyko vakarienė, vaišinomės rūkytomis Nidos žuvimis ir alumi. „Žinok, poetai gali skaityti iki ryto“, – perspėjo Marta. Didelė salė, išklojau drabužius ant grindų, pristačiau, paskui pakviečiau piešti ant audinio. Kai visi apšilo, merginos neištvėrė – pradėjo drabužius matuotis. Dailės kritikė Laima Kreivytė žiūrėjo šypsodamasi: „Menininkai ar ne, o moterys yra moterys: jos nori matuotis drabužius.“ Ir pati pasimatavo švarkelį.

Kartais pagalvoju: nedaug trūksta, kad nusikaltimų kronikose pradėtų rašyti, kokios firmos drabužiais vilkintį rado lavoną.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Ar Jūsų mintis, kad drabužis gali tarnauti ilgai, kilo iš taupumo idėjos? Kaip pradėjote kurti iš likučių, atraižų, pasenusių audinių?
Pastaruoju metu turėjau įvairių ekologinių projektų, pas mane lankėsi svečių iš užsienio. Ir pačiai buvo keista, kad jie vadina mane recycle dizainere, esą darau recycle fashion – kuriu iš likučių. Gal ir pati nesusiprasdavau, atrodė, kad iš esmės tai nieko nekeičia, kapstausi pati sau, ir tiek. Be to, naudoju tekstilinius dažus, jie nėra išgaunami iš grybų ar uogų, tad savo darbo nesiejau su ekologija ar atliekomis. Tiesiog darydama kolekcijas jaučiau, kad kiekvienam daiktui turiu rasti atskirą audinį. Kai sūnus pradėjo lankyti vaikų darželį, grįžau prie kūrybos. Atsidariau spintą ir pamačiau šilko, lino, medvilnės atraižų, likusių nuo įvairių kolekcijų. Pradėjau galvoti, kaip tas atraižas panaudoti, suderinti ir t. t. Iš senos suknelės galima padaryti dar senesnį švarką. Aš drabužį iš esmės sendinu. Kuo daugiau jis turi semantinių, emocinių sluoksnių, kuo ilgesnė jo istorija, tuo jis man įdomesnis. Tokį kurdama kviečiu apmąstyti madą kaip reiškinį: kas verčia žmones kas pusmetį paklusti „švelniam ir demokratiškam“ sezoniškumo tendencijų diktatui, senus apdarus išmesti ir vėl ieškoti naujų.
Mokydamasi Dailės akademijoje, atradau būdą, kaip sunaudoti mažas audinio atraižėles, siūlus. Pakloji gabalą šifono, viską, kas lieka po siuvimo overloku, sušluoji, uždengi kitu šifono gabalu, persiūni ir turi įdomios faktūros audinį.
Taupumas – graži savybė, tačiau yra ekologinių dirbtuvių, kurių veikla man nepriimtina. Pavyzdžiui, mugėse kartais pardavinėjami daikčiukai, kurie, mano akimis, nei funkcionalūs, nei gražūs. Iš vieno nereikalingo daikto padaromas kitas nereikalingas daiktas. Perdirbimo idėja dėl pačios idėjos neturi prasmės.

Audinys klojasi prie audinio lyg patirtis, prisiminimai, bėgantys metai. Iš kokių atraižų, spalvų klojasi Jūsų gyvenimo dėlionė? Kokią istoriją norėtumėte savo kūriniais papasakoti?
Aš dar pati nežinau atsakymo. Noriu suformuoti asmeninį archyvą iš pasenusių audinių, naudoti drabužius kaip objektus, kaip nuorodą į tam tikrus įvykius, žmones, emocijas, prisiminimus. Ilgą laiką šis procesas vyko intuityviai. Kažką darau, bet pati tarsi nesuvokiu, kam darau, kam to reikia. Vėliau pradeda formuotis mintys, tekstai. Juos užrašau ir savo kūrybą vis labiau apibrėžiu, kartu apmąstau asmeninę istoriją, savo santykį su mada. Labai daug dalykų, susijusių su šiuo reiškiniu, man yra svetimi. Gal todėl ir užtruko vidinė krizė, atsiribojimas nuo mados? Pagaliau supratau, kad drabužių kūryba nebūtinai turi atitikti mados šablonus, reikalavimus. Net savo kūrybą galima pristatyti kitaip, nepaisyti rėmų, mados pasaulio taisyklių.
Negalėčiau pasakyti, kad specialiai pasirinkau atraižų dėlionę. Šis kūrybos būdas savaime atėjo į mano gyvenimą. Jis atitinka mano gyvenseną, filosofiją, jis susidėliojo tarsi savaime. Prieš metus galerijoje „Artifex“ vykusios mano parodos pavadinimas – „Drabužiai kaip kasdienybės terapija“. Taigi tai yra kasdienybės terapija gerąja prasme.

Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Drabužiu ne tik šildomės ar puošiamės, juo pridengiame savo kompleksus, netobulumus, kai ką jais išsprendžiame. Visi turime tą patį rūpestį: drabužių spintoje lyg ir nemažai, o rengtis nėra kuo.
Drabužių kūrėjas yra lyg psichoterapeutas. Siūni kostiumą, o išlenda visa gyvenimo istorija, atsiskleidžia žmogaus kompleksai. Drabužio kūrimas ar siuvimas kitam – terapija ir pačiam kūrėjui.

Ar Vilniuje matote savitai besirengiančių žmonių?
Matau. Man labai įdomūs stilistų nenušlifuoti žmonės. Dažnai girdžiu dizainerius dejuojant: „Dieve Dieve, kaip blogai lietuviai rengiasi!“ Namie jie nieko gera nemato, o va užsienyje... Aš matau ir gražiai, ir ypač originaliai besirengiančių žmonių. Įdomiai atrodo nemažai menininkų. Tie, kurie nesidomi mada, rengiasi intuityviai, o menininkai turi stiprią estetinę pajautą ir sau prisitaiko tai, kas jiems tinkamiausia.
Keliaudama stebiu žmones. Tarkim, Ekvadoro gyventojai savęs nestilizuoja, yra linkę į praktiškumą, jų drabužiai funkcionalūs, patogūs. Man patinka mūsų kaimas – ten apranga dar nenušlifuota, todėl organiška ir įdomi. Kaimo žmonės rengiasi intuityviai, natūraliai, kad gerai jaustųsi. Jie nėra atitrūkęs nuo gamtos ir nuo savęs.

Galima juokauti, kad madų infekcijos susargdina aklą mados sekėją. Juk ką nors kopijuoti nejaučiant savo stiliaus yra sunku.
Tuo mados mechanizmas ir pagrįstas. Yra dizainerių, kurie tarsi diktuoja, tada žmogus privalo paklusti diktatui. Jei turi skonį, pats viską susidėlioji, jei ne, tenka kreiptis į specialistą, kad tave aprengtų. Tik to negana – reikia, kad ir sušukuotų. Toliau – makiažas, bateliai, o tada pamatai, kad tavo vyras, vaikas, mama prie tavęs nepriderinti. Prasideda absurdai. Jei žmogus iš prigimties nejaučia savo kūno ir santykio su drabužiu, jam reikia orientyrų. Pagaliau orientyras tampa dezorientyru.

ŠMC vykusioje parodoje „Ritualinis kambarys“ pristatėte savo kolekciją „Kasdienybės ritualai“. Teigiate, kad žmonėms jau net neįdomu, kas vyksta ant podiumo, pagrindine scena tampa erdvės prieš renginį ir per pertraukas, kai rūpi vieniems kitus apžiūrėti, save parodyti.
Tie vakarėliai svarbūs tiek, kiek žmonės gali parodyti patys save. Liguistas mechanizmas: vieniems reikia dėmesio, kitiems – darbo medžiagos, vieni mėgsta save parodyti, kiti turi poreikį apžiūrėti, apšnekėti, kas kaip baisiai atrodo. Kai kurie net seka, kas, kada, kur pasirodė su ta pačia suknele antrą kartą... Naujumo, firmų, prekių ženklų kultas. Kartais pagalvoju: nedaug trūksta, kad nusikaltimų kronikose pradėtų rašyti, kokios firmos drabužiais vilkintį rado lavoną.
Kita vertus, pastebiu, kad vis daugiau žmonių nori ne vartoti, o kurti patys. Dizaineriams tai nėra naudinga. Kuo labiau žmogus mąsto, tuo labiau jis tampa nepriklausomas.
Per minėtos parodos atidarymą savo kūrybą pristačiau kitaip – nekviečiau modelių. Drabužius integravau į žmonių aprangą, o žmones – į natūralią aplinką. Mano kurtais modeliais apsirengusios merginos vaikščiojo tarp lankytojų. Išskirtinis kolekcijos ženklas buvo knyga – nuoroda. Pagal tai buvo galima atsekti, kad vyksta veiksmas, pristatoma kolekcija. Tiesa, merginos ir šiaip išsiskyrė iš tamsius paltus vilkinčių parodos lankytojų. Taigi vienas iš ritualų ir yra apžiūrėjimo bei savęs parodymo. Dizaineriai patys kalba, kad veiksmas ant podiumo nedaugelį bedomina. O klaikiausia man yra fotografų užtverti mados renginių koridoriai: kad patektum į salę, privalai pozuoti, fotografuotis. Tai – baisus moralinis ir emocinis žmogaus prievartavimas.
Esate prisipažinusi, kad nešvenčiate gimtadienių, kad „populiarumas kerta per psichiką“. Jūsų nuomonė nesikeičia...
Dėmesys svarbus kiekvienam kūrėjui. Gali džiaugtis kūrybos procesu, bet ateina momentas, kai reikia parodyti, ką nuveikei. Man ši dalis sudėtinga. Kai reikia organizuoti parodą, turiu lipti per save.

Savo kolekcijomis teigiate nepagražintą realybę, parodote net blogus drabužių dėvėjimo įpročius. Kas yra teisinga ir neteisinga, gražu ir negražu, dera ir nedera? Tai turbūt lemia daugybė veiksnių, aplinkybių?
Dėvėdamas drabužį nestovi sustingęs it lėlė – gyveni, kažką veiki... Tavo apdarai išsitepa, susilamdo, įplyšta. Kamuodavo klausimas: ką daryti su dėmėmis? Užsisegi šviesų šilkinį sijoną ar apsivelki palaidinę, ir turi būti įsitempusi, kad neduokdie kas neužtikštų, kad neišsiteptum. Atrodo, kad šilkinis drabužis skirtas apsivilkti vienintelį kartą. Dėvėjimo įpročiai pradeda kirstis su gyvenimo realybe. O man norisi tik natūralių audinių – jie maloniausi kūnui. Siūnu iš lino, medvilnės, natūralaus šilko. Pastarąjį norisi dėvėti kiekvieną dieną, bet jis labai jautrus, gležnas. Pradėjau ieškoti būdų, kaip drabužį padaryti ilgalaikį. Atradau sendinimo, dėmių integravimo, gabaliukų naudojimo technikas. Iš šilko atraižų ir tapybos performanso detalių pasisiuvau baltą suknelę. Ja vilkėdama per parodos atidarymą galerijoje „Artifex“ į juodus dažus merkiau kitą suknelę. Apsitaškiau. Vėliau pastebėjau, kad tie juodi taškeliai, tos dėmės natūraliai įsipaišė, lyg taip ir turėtų būti. Man tokie dalykai patinka. Ir vilkint šilkinę suknutę galima gyventi atsipalaidavus.

Tarptautinė grožio ieškotojų grupė Jus kvietė į projekto „Beauty Within“pristatymą.
Šiame renginyje pasakojau, kodėl pasirinkau tokį kūrybos būdą ir kaip kuriami grožio šablonai. Jei išdažytą, sušukuotą, stilizuotą manekenę rodai daug kartų, eksponuoji kaip normą, ilgainiui ji tampa grožio etalonu. Tai, ką matau ant podiumo, neretai yra baisu, o ne gražu. Kalbu ne apie kūną, o dizainerių požiūrį į modelį. Negaliu žiūrėti, kai manekenės verčiamos mūvėti batus aukščiausiomis pakulnėmis. Merginos klumpa, griūna. Matai kančią. Nesuprantu, kur čia grožis? Kur estetinė darna? O kaip žmonių sąmonę veikia „Photoshop“ efektai? Kuo daugiau šio išradimo produktų matai, kuo daugiau įvaizdžių tau brukama, tuo labiau nebeatskiri, kas yra kas. Galima apskritai susipykti su realybe.

Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Makiažas ir šukuosena – Ugnės Ežerinskaitės

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis