Interjero dizainerė L. Giržadė: jaukumas – tai ne mažmožiai lentynose. Kas iš tikrųjų kuria jaukumą?

 (33)
Tekstilininkę, interjero dizainerę Laurą Giržadę (39 m.) pokalbio kviečiau kaip šviestuvų kūrėją. Pasirodo, šį kūrybos etapą moteris jau daugiau kaip septyneri metai laiko praėjusiu... Pokalbis pasisuko labai įdomia linkme.
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Buvote (ir tikiu, vis dar esate) žinoma kaip išskirtinių tekstilinių šviestuvų „Soft Decor“ kūrėja. Nedaug pažįstu menininkų, kuriuos kurti įkvėptų, pavyzdžiui, paukščių gripas. Jūsų „vištos“ atspindi ironišką požiūrį ne tik į žmones ištikusią anomaliją, bet ir į moralines permainas pasaulyje. Nustebau išgirdusi, kad tekstilę iš Jūsų gyvenimo išstūmė interjerai.

Mano pirmoji specialybė yra drabužių modeliavimas. Ją įgijau aukštesniojoje mokykloje, – Vilniaus dailės akademijos Kauno filiale tokių studijų nebuvo, o iš Kauno kraustytis nenorėjau. Baigusi pajutau norą mokytis toliau, tekstilė atrodė artima sritis, tad įstojau į VDA Kauno filialą. Jau mokydamasi užsidegiau ieškoti autorinės technikos, savitumo, kaip tradicinei tekstilei pritaikyti naujas idėjas, o ir dėstytojos skatino ieškoti savo kelio, eksperimentuoti. Tiesa, austi moku! Mano diplominis darbas buvo šviestuvų iš silikono serija „Nei pūkų, nei plunksnų“, arba, kaip sakote, „vištos“ (šypsosi). Sutikime, jos gana nutolusios nuo tradicinės, kaip mes suprantame, tekstilės. Vis dėlto, šiek tiek pabuvusi meno pasaulyje, supratau, kad prie tos saujelės tikrų menininkų niekada nepriklausysiu, tad turiu ieškoti savęs.

Interjero dizainerė L. Giržadė: jaukumas – tai ne mažmožiai lentynose. Kas iš tikrųjų kuria jaukumą?
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Kai buvo „vištos“, mane į priekį vedė jaunatviškas maksimalizmas, tikėjau, kad galiu pakeisti pasaulį, padaryti jį geresnį. Kurdama interjerus tokiais lozungais nesivadovauju.
Interjeru domėjausi visada. Net kai studijavau drabužių modeliavimą, stalas dažniau būdavo nukrautas ne mados, o interjero žurnalais. Padėdavau įrengti namus draugams, giminaičiams... Tai tapo mano pomėgiu, aistra. Vienos bičiulės rekomenduota, netikėtai buvau pakviesta suplanuoti nedidelę erdvę. Šis darbas baigėsi daugiau kaip 200 m2 namo rekonstrukcija (juokiasi).

Ar sunkus buvo šis naujos savęs atradimo laikas?

Baigusi studijas, atradau tekstilės dizainą, pamėginau kurti įvairius interjero objektus, šviestuvus. Kartais prie vieno sėdėdavau visą mėnesį. Kūrybos užteko į valias, o paskui atėjo 2009-ųjų krizė (nusišypso). Netikėtai atradau, kad galiu kurti interjerus. Vis dėlto ilgai man atrodė, kad prašyti už patarimą ar pagalbą daugiau nei „ačiū“ yra nusikaltimas, juk nesu baigusi interjero dizaino studijų. Tikiu, kad žmogaus gebėjimai ir talentas yra duotybė. Jei įsiklausai į save, gali atrasti, kas labiausiai patinka ir miela širdžiai.

Esu kaip japonas, kuris nekaupia jokių daiktų, o su savimi nešiojasi tik kimono ir samurajaus kardą.

Kartais pagalvoju, kad iš šalies mano kelias gali atrodyti kaip blaškymasis. Tą blaškymąsi vertinu kaip drąsą ieškoti savęs ir keistis. Nauja sritis nebūtinai reiškia, kad iki tol nesisekė, – tiesiog mane domina daugelis dalykų, norisi save išbandyti. Žinoma, drąsos priimti sprendimus ir keisti gyvenimą reikia nemažai.

Interjero dizainerė L. Giržadė: jaukumas – tai ne mažmožiai lentynose. Kas iš tikrųjų kuria jaukumą?
© Asmeninio archyvo nuotr. (L. Garbačausko nuotr.)

Galbūt kartais vis dar kuriate šviestuvus?

Galbūt ir kurčiau, bet planus pakoregavo sūnus. Nebeturiu prabangos prie vieno šviestuvo krapštytis mėnesį (šypteli).

Įsivaizduoju, kad pasikabinti namie silikoninę vištą išdrįstų nedaugelis. Kokie žmonės Jus susiranda? Koks yra Jūsų, kaip interjero dizainerės, braižas?

Nesu mačiusi namų, į kuriuos iškeliavo mano šviestuvai, – daugiausia jų pateko į interjero dizainerių rankas. Dabartiniai mano klientai turbūt net nenutuokia apie mano vištiškus paklydimus (juokiasi). Būtų galima pasakyti, kad vis dar ieškau savito stiliaus. Šiuo metu labai žaviuosi Japonijos architektūra, ji man – aukščiausios meistrystės pavyzdys. Taikliai nubrėžti vieną liniją, manau, ne mažiau svarbu, nei pridėlioti pagalvėlių ar rasti gražų audinį. Mano stilius – švarus, net sterilus, esu modernizmo ir minimalizmo šalininkė. Kas man tikrai būdinga – tai monochrominiai interjerai, su spalvomis erdvėje sunkiai draugauju. Labai patinka įvairios vertikalės, mano interjeruose nerasite jokių raštų, dekoratyvių detalių – gėlyčių, rožyčių (juokiasi).

Nemažai tenka dirbti senamiestyje. Dievinu. Čia erdvės neįprastos ir išskirtinės, tad dažnai reikia pasukti galvą, kaip jas suvaldyti. Kartu galima ir sužibėti. Kuriant aplinką svarbiausia yra visuma ir bendra estetika. Tai kuria jausmą, idėją, nuotaiką, – šie dalykai labai gerai juntami.

Kurdama interjerus, nesibaidote naujovių. Kokios traukia?

Visi labai greitai „atsivalgėme“ plastiko, dabar stengiamės jo išvengti. Dar prieš kokius aštuonerius metus rekuperacinė sistema buvo labai didelė naujovė, o šiandien be jos būsto beveik neįsivaizduojame. Populiarūs tampa ir išmanieji namai. Neseniai mačiau kaitlentę su gartraukio funkcija. Padarė įspūdį. Inovacijų daugybė, tik spėk domėtis! Man labiausiai patinka natūralios naujai pateiktos medžiagos.

Interjero dizainerė L. Giržadė: jaukumas – tai ne mažmožiai lentynose. Kas iš tikrųjų kuria jaukumą?
© Asmeninio archyvo nuotr.

Sakėte, natūralumas iš mados neišeina... Atradusi veltinį, iš šios medžiagos kurtais daiktais puošėte ir namus. Esate sukūrusi iškiliųjų ornamentų, vadinamųjų pano, tarkime, pagal autentiškų senų durų pavyzdį nuvėlusi originalaus dydžio duris su vyriais, rankena, rakto spyna... Kokios medžiagos šiandien naudojamos kuriant interjerus?

Natūralumas buvo, yra ir bus aktualus. Plastikas ir futurizmo idėjos labai madingos buvo trumpai. Vis dėlto žmonės grįžta prie tikrų dalykų, iš kosmoso – ant žemės (šypsosi). Kasdien patiriame labai didelį idėjų srautą, perteklių, didžiulį tempą (ypač išvargę megapolių gyventojai), tad namuose norime jaustis ramūs ir saugūs, prisiliesti prie ko nors natūralaus. Toks yra įgimtas mūsų poreikis. Natūralios medžiagos ir kuria šį jausmą.

Tarp apdailos medžiagų vyrauja medis, apdorotas taip, kad kuo ilgiau tarnautų. Šiuolaikinės technologijos leidžia net akmenį supjaustyti dviejų milimetrų storio juostelėmis, tad baldus galime rinktis nebe su akmens fotografija, o su natūralia tikro akmens apdaila, kai matyti jo faktūra, žėrėjimas, ir taip prisiliesti prie gamtos. Technologijos gamtą labai priartina prie žmogaus.

Jau atsiranda ir išmaniųjų audinių, iš jų kuriami žmonių savijautą ir net sveikatą gerinantys drabužiai. Vis dažniau vartojamas ir terminas „netradicinė tekstilė“. Kas tai? Su kokiomis tekstilės naujovėmis teko susidurti?

Neseniai internete mačiau filmuką apie kažkur Azijoje vykusią fotosesiją, kurioje modelio suknelės spalva buvo keičiama pasirinkus ją grafinėje planšetėje. Tik pagalvokite, jei taip bus iš tikrųjų, galėsime keisti baldų spalvas pagal nuotaiką (juokiasi). Tikiu, kad taip ir bus.

Prieš kelis dešimtmečius sovietmetis diktavo interjero madas, dabar plūstelėjo skandinaviško minimalizmo banga. Kas formuoja interjero tendencijas? Kokios ryškiausios dabar?

Tikrai akivaizdu, kad mūsų skonis gerėja. Interjero tendencijos keičiasi taip pat dažnai, kaip ir drabužių, net renkamos metų spalvos. 2017-aisiais labai populiari bus duksli džinsų mėlyna. Sienų mėlynai, žinoma, neperdažysi, tačiau kūrėjai mėgsta pasiūlyti minkštų madingos spalvos baldų, o paprasčiausias būdas įtraukti madingas tendencijas į interjerą – kad ir nusipirkti spalvotą puodelį. Kuriant ir stilių, ir interjerą, reikėtų ieškoti savo braižo, nepasikliauti vien tendencijomis. Jos nėra blogai, tik svarbu pagalvoti, kaip jas kūrybiškai pritaikyti, išlaikyti savitumą. Kurdami bendrą vaizdą, pirmiausia atkreipkite dėmesį į erdvę: koks yra namų eksterjeras (šis dažnai padiktuoja ir interjerą), kiek natūralios šviesos patenka į erdvę. Kodėl Lietuvoje tokie populiarūs skandinaviški interjerai? Nes jie šviesūs, o mūsų klimato sąlygos panašios į Skandinavijos. Manau, Šiaurės Europos stilistika mums priimtinesnė nei Pietų.

Interjero dizainerė L. Giržadė: jaukumas – tai ne mažmožiai lentynose. Kas iš tikrųjų kuria jaukumą?
© Asmeninio archyvo nuotr. (L. Garbačausko nuotr.)

Ar įmanoma apibūdinti lietuvišką interjerą, kas mums būdinga?

Skandinavų, prancūzų, italų interjero tradicijos labai gilios, paliktos ankstesnių kartų. Mums tai nebūdinga, tad apibūdinti lietuvišką interjerą labai sunku. Nelengva prognozuoti, ar pavyks rasti mūsų tautai būdingus bruožus – per daug ilgai nieko neturėjome, niekas nelavino mūsų skonio, tad vis dar žvilgčiojame per petį į kaimyno kiemą. Turime tapti įdomūs patys sau.
Atsargiai ieškome, bet būti savimi dar nedrįstame. Kai jau užpuola kokia tendencija, tai kone kas antrą interjerą. Taigi savitumo mums šiek tiek dar trūksta.

Jaukumas – tai ne mažmožiai lentynose. Tai bendra atmosfera. Ją pirmiausia kuria tinkamas patalpų apšvietimas.

Savo interneto puslapyje rašote, kad domitės jaukių namų idėja. Su kuo pirmiausia Jums siejasi jaukumas? Kokie interjero elementai tai kuria?

Jaukumas – tai ne mažmožiai lentynose. Tai bendra atmosfera. Ją pirmiausia kuria tinkamas patalpų apšvietimas. Visiems patarčiau atkreipti dėmesį ir investuoti į tris svarbiausius interjero elementus: virtuvės salą, sofą ir miegamojo lovą. Virtuvės sala – tarsi namų altorius. Jei tik yra galimybė, būtinai tokią įsirenkite. Prie jos ne tik gaminamas maistas, bet ir bendraujama, buriasi svečiai. Ši vieta – namų traukos centras, tarsi namų židinys, prie kurio visiems maga pasišildyti. Sofa yra labai svarbus ir, mano galva, nepelnytai nuvertinamas baldas. Jam pasirinkti ne visada skiriama pakankamai dėmesio. O juk ant sofos galima ir miegoti, ir net valgyti, – susikurti jaukumo oazę. Jeigu kalbėtume apie patalpas apskritai, vienas svarbiausių dalykų yra sanitariniai mazgai. Vonios kambaryje prasideda ir baigiasi diena. Jei jis jaukus, pramerkęs akis papuoli į malonią aplinką, vadinasi, gyveni gerai (šypsosi). Aš ir pati svajoju apie didelį vonios kambarį.

Interjero dizainerė L. Giržadė: jaukumas – tai ne mažmožiai lentynose. Kas iš tikrųjų kuria jaukumą?
© Asmeninio archyvo nuotr.

Koks mėgstamiausias Jūsų pačios interjero ir namų puošybos elementas? Ar vis dar jaučiate potraukį šviestuvams? Turbūt nevalingai pirmiausia pastebite juos?

Taip, šviestuvai man nepaprastai svarbu. Ir labai liūdna, kad juos žmonės dažniausiai įsigyja pačioje pabaigoje, kai jau būna likę nedaug pinigų. O namų apšvietimas yra vienas svarbiausių dalykų. Jis kuria jaukumą. Puiku, jei namuose gausu dienos šviesos, tačiau ne mažiau svarbu, kaip jie atrodys vakare. Aš pati labai mėgstu žvakes, šių interjero detalių turiu visada.

Kokie Jūsų namai, kaip kūrėtės?

Mano namai labai šviesūs, juose mažai detalių – tik patys svarbiausi baldai ir keli man mieli, brangūs daiktai. Tiesa, dar yra gėlių vazonų (juokiasi). Esu kaip japonas, kuris nekaupia jokių daiktų, o su savimi nešiojasi tik kimono ir samurajaus kardą. Daiktai užgyvenami, iš tikrųjų žmogui jų reikia labai nedaug.

Gyvename trise mano vyro dviejų kambarių bute, tad tenka paieškoti sprendimų, kaip išsitekti. Pavyzdžiui, sūnui įrengėme atskirą dviejų aukštų namuką svetainėje, kad turėtų atskirą erdvę. Žinau, kad namai, kuriuose dabar gyvename, nėra paskutinė mūsų stotelė. Turime minčių, idėjų, jų link keliaujame. Tad ir savo didžiąsias idėjas laikau šiam etapui, gal po kokių trejų ar ketverių metų jas įgyvendinsiu. Kas tikrai džiugina šiuose namuose – tai daug natūralios šviesos.

Jei neribotų galimybės ir galėtumėte leisti sau įgyvendinti bet kokias idėjas, kokiuose namuose norėtumėte gyventi?

Esu kaunietė, bet Vilnių įsimylėjau tik atvykusi. Draugai man vis primena, kad apie jį svajodavau, tik aš nepamenu (šypsosi). Gyvenau ir gyvenu centre, tai labai patogu. Mėgstu jausti miesto pulsą, pėsčiomis nueiti į mėgstamas kavinukes, pasivaikščioti. Vilnius man artimas, nes yra nedidelis, jaukus. Nemėgstu megapolių. Ir ateityje norėčiau gyventi miesto centre, kuo arčiau senamiesčio, gal tik didesniame bute – apie 100 m2. O iki pilnos laimės man reikėtų bent 20 m2 terasos. Žinau, skamba kaip utopija (juokiasi). Apie namą niekada nesvajojau, bet jei svajočiau, tai apie tokį, kokį sukūrė japonų architektūros agentūra „Naf“. Pamačiusi ant vandenyno kranto Hirošimoje stiklinį namą, panaikinantį bet kokias ribas ir suvokimą, kas yra namas bei tradicinio namo statyba, ilgai tyrinėjau, kaip jis sukonstruotas. Pasirodo, – iš betono liejinių luitų, tarsi iš vaikiškų kaladėlių, o visos išorės ir vidaus sienos – iš stiklo. Jo savininkas nardytojas gyvena lyg akvariume. Fantastika!

Artėja šventės, nejučia susimąstome apie jaukumą. Vieniems jį kuria balta linine staltiese užtiestas stalas, kiti namų veidą gerokai paryškina... Kaip Jūs puošiate namus Kalėdoms?

Vengiu daug pirkti, kalėdiniam šurmuliui nepasiduodu. Mėgstu viską pasidaryti pati ir tam vis dar randu laiko. Namus puošiu savo kurtomis puošmenomis – eglutės žaisliukais, dekoracijomis, pačios kurtais kalėdiniais vainikais. Kiekvienais metais stengiuosi sugalvoti ką nors nauja. Laikausi vienintelio principo – naudoju tik tai, ką randu gamtoje. Prirenku šakelių, kankorėžių, pridžiovinu gėlių... Kol neturėjome Vyčio, pati ir Kalėdų eglę sukurdavau. Vienais metais parsitempiau didžiulę šaką, įmerkiau į vazą su vandeniu, apkaišiau girliandomis. Dar iki švenčių ji apsipylė baltais žiedais! (Juokiasi.)

Interjero dizainerė L. Giržadė: jaukumas – tai ne mažmožiai lentynose. Kas iš tikrųjų kuria jaukumą?
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Ką manote apie kalėdines dovanas – interjero smulkmenas? Ką tinka, o ko galbūt geriau nedovanoti?

Beveik visada skatinčiau susilaikyti nuo tokių dovanų, nebent tiksliai žinote, apie ką žmogus svajoja, arba labai gerai jį pažįstate. Kitaip rizikuojate, kad jūsų dovana neras vietos. Aš pati interjero detalių nedovanoju ir nenoriu gauti. Šiais laikais daug visko galima nusipirkti, žmonės turi iš ko rinktis, tad dovanoti daiktus man apskritai atrodo netikslinga. Jei tik yra galimybė, geriau dovanoti emociją, įspūdį, potyrį – bilietus į spektaklį, koncertą... Tinka ir skanios dovanos – įdomesnė arbata šio gėrimo gurmanui, šokolado plytelė smaližiui. Dėmesį galima parodyti ir ne daiktais.

Vis dėlto negaliu neužduoti klausimo apie drabužius. 1998 metais laimėjote XXI amžiaus vakarinio kostiumo konkursą. Koks gi tas šio tūkstantmečio vakarinis kostiumas? Kokį jį pristatėte ir kokį regite dabar?

Dalyvavau vieno modelio konkurse. Tada jis buvo gana populiarus, vykdavo Kaune ir Rygoje. Jauni abiejų šalių kūrėjai sukurdavo po vieną modelį ir pristatymo (3–5 min. trukmės) scenografiją. Nedidelis spektaklis. Tai, matyt, mane labiausiai ir domino (juokiasi). Į Rygos operos ir baleto teatrą, kur vyko konkurso finalas, moterys rinkosi pasipuošusios vakarinėmis suknelėmis. Aš pati vilkėjau džinsus ir dėl to jaučiausi labai nejaukiai. Mano vakarinis drabužis buvo sukurtas kontrasto principu, o žiūrovus, manau, labiau sujaudino tai, kaip buvo pristatytas. Džiaugiuosi, kad nei madoje, nei interjere nebėra griežtų tendencijų, niekas aklai nebeseka mada, labiau vertinamos individualaus stiliaus paieškos. Šis amžius tapo asmenybių, drabužis nebėra toks svarbus.


Jei turėtumėte rankose tą planšetę, kokią Naujųjų metų pobūvio suknelės spalvą pasirinktumėte?

Rinkčiausi savo mėgstamą spalvą – baltą (šypsosi). Taip nutiko, kad beveik visi mano darbai yra balti (daugiausia, ką sau leidžiu, – pilka). Pati beveik nevilkiu baltų drabužių, bet kūryboje ši spalva mane persekioja. Beveik visi mano šviestuvai balti (arba juodi), kurti drabužiai – irgi, ši spalva vyrauja ir mano kurtuose interjeruose.

Iš arčiau

Gimė ir augo Kaune. 8-erius metus gyvena Vilniuje. „Esu meilės emigrantė.“
Šeima: vyras Gintautas, sūnus Vytis (4 m.).
Studijos. 1995–1998 m. Kauno aukštesniojoje meno mokykloje įgijo dailininkės modeliuotojos specialybę. 2004-aisiais VDA Kauno dailės fakultete baigė taikomosios tekstilės menų bakalaurą.
Įvertinimas. 1999 m. pripažinta geriausia jaunąja Kauno dizainere. 2011 m. Lauros sukurtas šviestuvas-žurnalinis staliukas „Paprika“ apdovanotas baldų parodoje organizuotame dizaino konkurse „Baldas 2011“.
Veikla. Kūrė tekstilinius šviestuvus, įsteigė savo prekių ženklą „Soft Decor“. 7 metus kuria privačius, nuo šiemet – ir visuomeninius interjerus. „Privati architektūra man artimesnė.“
Norėtų išbandyti jėgas... „...kurdama scenografiją. Teatras man atrodo stebuklinga vieta. Kartais scenografija pasako daugiau nei pjesės tekstas.“
Kinas. „Net žiūrėdama filmus atkreipiu dėmesį į interjerus. Matyt, – profesinė liga (juokiasi). Jaučiu silpnybę kinui, ypač skandinavų. Žinau režisierių, kurie visada filmuoja puikiausiuose interjeruose. Neblogą skonį turi, pavyzdžiui, Woody Allenas.Viena mėgstamiausių mano komedijų brolių Coenų „Didysis Lebovskis“ filmuota irgi skoningame interjere. Su vyru labai mėgstame namie žiūrėti filmus. Turėjome projektorių, dabar jo vietoje – sūnaus kambarys, bet kada nors atsigriebsime.“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Jacqueline Kennedy – nesaldus JAV prezidento žmonos gyvenimas ir juodžiausieji gyvenimo metai (12)

Elegantiška ir graži JAV prezidento John'o Kennedy žmona Jacqueline, geriau žinoma kaip stiliaus ikona, ir nelaiminga, sutuoktinio apgaudinėjama moteris. Tačiau realybėje ji nebuvo nei kukli, nei drovi ir turėjo ne vieną meilužį. Tarp jų net buvo abu vyro broliai. Tiesa, spalvingą moters gyvenimą lydėjo daug artimųjų mirčių.

Kovo mėnesio „Moteryje“ – apie tai, ar tikrai šiais laikais lengva tapti rašytoju (1)

Kovo mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio koloritas – nuoroda į numerio temą. Šįkart daugiausia kalbame apie baltose lankose bevaikančiuosius juodas avis – rašytojus ir rašančiuosius tinklaraščius, apie pastarųjų rašymo motyvus, rašymo terapiją.

Didysis Ievos Šabanės gyvenimo nuotykis (17)

Prieš porą metų karjeros konsultantė Ieva Šabanė (46 m.) su vyru aktoriumi Leonardu Pobedonoscevu ir tada devynmete dukrele Emilija leidosi į didžiąją savo gyvenimo kelionę. Tąsyk kelias juos nuvedė į Balį. Saloje Ieva jaučiasi kaip namie, tačiau nėra tikra, ar nerimastingos jos ir vyro sielos nenuves dar kur nors.

Prisiminimai apie Tėvą sugraudino Rolandą Mackevičių

Rolandas Mackevičius „Mes vieno kraujo“ studijoje pravirko.

Natalie Portman: kuo labiau rizikuoja, tuo daugiau sužiba

Natalie Portman debiutavo kino ekranuose būdama vos 12 metų ir savo karjeroje kaskart renkasi vis reiklesnius vaidmenis. Panašu, kad pirmosios šalies damos vaidmuo Oskarui nominuotoje biografinėje dramoje „Žaklina“, gali būti didžiausias iššūkis iki šiol.

A. Smilgevičiūtė: tai pasakojimas apie sielos kelionę anapus (2)

Lietuvos Valstybės atkūrimo šventės sūkuryje apie pasirinktą muzikinį kelią, kūrybinius pasiekimus ir šiųmetes naujienas kalbame su grupės „Skylė“ vokaliste, unikalaus balso savininke Aiste Smilgevičiūte.

Režisierius Audrius Stonys: tėvas Stanislovas šviesiu veidu pasakojo net apie jį kankinusius žmones (3)

Režisierius Audrius Stonys (50 m.) sako, kad dokumentinis filmas – tarsi ledkalnio viršūnė, didžioji darbo dalis visada yra nematoma. Laimė, režisierius nėra toks mažakalbis, kaip jo filmų herojai, – leidžia patyrinėti ir tą ledkalnio dalį, kuri slepiasi po vandeniu.

Kodėl jos nenori jaunėti – žvaigždės, atsisakiusios grožio injekcijų (14)

XXI amžius – negailestingas laikas, kai atrodyti pagal savo metus darosi praktiškai nepadoru. Bent jau tam tikrose sferose, tokiose kai žiniasklaida, pramogų pasaulis ir panašiai.

Vytautas Anužis: tėvas sakydavo: „Ko bijai? Nieko baisiau už smertį nebus“ (2)

Aktorius, teatro pedagogas Vytautas Anužis yra vienas iš 2016 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų. Aukščiausias Lietuvos kultūros apdovanojimas menininkui skirtas už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą.

Aktorė I. Andrejevaitė: metai po mamos mirties buvo ypač sunkūs - pradėjo byrėti asmeninis gyvenimas, patekau į baisią avariją (30)

Nuo vakar Lietuvos kino teatruose – režisieriaus Donato Ulvydo kino juostos „Emilija iš Laisvės alėjos“ premjera. Kalbiname pagrindinį vaidmenį – Emilijos – atlikusią aktorę Ievą Andrejevaitę.

Didžioji meilės istorija. Vytautas Didysis ir Ona Vytautienė (81)

Spausdiname ištrauką iš Liudos Matonienės knygos „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“.

Aktorė Inga Norkutė: japoniška dieta padėjo atsikratyti 18 kg (7)

Sulieknėjusi aktorė Inga Norkutė puošiasi studijų laikų džinsais.

Dainininkė Arina: kvapus renkuosi pagal savo Zodiako ženklą

Gimtadienį švenčianti dainininkė Arina apie dovanų gautus fazanus ir kvepiančias žvakes.