Gediminas Nemanis: mašinos ateity skraidys, ir aš prie to prisidėsiu

Gediminas Nemanis – kaip pats sako, stebuklingos dėžutės, galinčios bet kurį dviratį akimirksniu paversti elektriniu, išradėjas.

Vaikystės ardydavęs viską, kas papuldavo į rankas, – nuo žaislų iki senų fotoaparų, – dabar jaunas inžinierius ir kontruktorius iš Kauno gali džiaugtis tarptautine sėkme, kurią atnešė elektrinė pavara „Rubbee“ ir nueita ekstra mylia ją kuriant. „Jeigu nedaužai galvos į stalą, tai reiškia, kad tu nieko naujo nekuri“, – sako pozityvumu ir aistra savo darbui trykštantis inžinierius ir verslininkas.

Ekstra mylią aludarystėje einantis „Švyturys“ pristato projektą „Ekstra mylios žmonės“ – 10 įkvepiančių istorijų apie žmones, ekstra mylias žengiančius savo gyvenime. Jie drąsiai svajoja, niekada nenuleidžia rankų, jie negaili jėgų ir laiko – dėl savo tikslo daro daugiau nei reikia.

Gediminai, kaip gimė tavo aistra konstruoti, kurti, išrasti?

Iš prigimties esu inžinierius. Viską pradėjau ardyti dar darželio laikais. Kai man buvo 4-5 metai, ardydavau senus fotoaparatus. Kai man buvo 5 ar 6 metai aš jau turėjau maišiuką, į kurį rinkau dalis pirmajam savo robotui. Žinoma, iš to maišiuko nieko gero nesigavo, bet patirtį kaupiau nuo mažų dienų.

Vaikystėje, kai gaudavau naują žaislą, pirmiausia jį išardydavau. Ir, paėmęs tą kalną dalių, sujungdavau su kito žaislo kalnu dalių, ir pagamindavau kažką naujo iš to. Visą laiką visi šeimoje žinojo, jeigu bus naujas žaislas, jis bus iškart išardytas.

O iš kur atėjo tas potraukis viską ardyti, kurti ką nors naujo? Ar šeimoje vienintelis turi šią aistrą?

Na, giminės kalba, kad paveldėjau tai iš savo prosenelio. Jis buvo puikus konstruktorius ir inžinierius. Prosenelis sukonstravo pirmą kuliamąją mašiną Lietuvoje! Tai buvo kaip ir pirmasis kombainas. Turbūt ši aistra iš kartos į kartą per genus persidavė ir man.

Kaip gimė idėja sukonstruoti elektrinę dviračio pavarą?

Elektrinės transporto priemonės mane visada traukė, nuolat konstravau elektrinius dviračius ar paspirtukus. Tiesiog namuose baigėsi dviračiai, kuriuos galėjau paversti elektriniais. Buvo vienas dviratis neliečiamas – sesės dviratis, kuriam negalėjau nieko daryti - kabinti laidų, ar kitaip modifikuoti. Todėl teko galvoti sistemą, kurią, kai sesė nemato, galėčiau uždėti, pavažinėti su elektriniu dviračiu ir nuimti. Taip sugalvojau idėją, kad reikia sukurti nuimamą pavarą, lengvai uždedamą. Nusibraižiau pirmus brėžinius, susikonstravau prototipą, kuris įrodė, kad tokia sistema gali veikti. Taip visa košė ir užvirė. Kai sukūriau pirmą prototipą, man buvo 18 ar 19 m.

Tai kas gi yra „Rubbee“?

Elektrinė pavara „Rubbee“ yra stebuklinga dėžutė, kuri kiekvieną dviratį gali padaryti elektriniu per kelias sekundes be jokių įrankių! Sistemoje integruoti akumuliatoriai, elektronika, variklis, kurie sutelkia visus elektrinio dviračio privalumus vienoje paprastoje dėžutėje.

Ar ilgą ekstra mylią teko nueiti, kol prototipas virto dabartine pasaulinio pripažinimo sulaukusia „Rubbee“ versija?

Greitai niekas nepasidaro. Ypatingai, kai kuriama tokia sistema, kokios pasaulyje nėra. Kiekvieną dieną susiduri su naujais iššūkiais, kurie atrodo neįveikiami. Tie iššūkiai visą laiką tave stabdo, bet tuo pačiu tai yra ir tobulėjimas. Tobulėja ir sistema, ir tavo žinios. Taip nuo pirmo garažinio prototipo iki dabartinės sistemos prabėgo 4-5 metai.

Netrumpas laiko tarpas. Nekildavo minčių viską mesti?

Visą laiką tikrai buvo minčių, kad viskas – užtenka man šito, nebenoriu nieko daryti ir tiesiog stabdau šį projektą. Bet tada ateina nauja diena, o per naktį kyla naujų minčių. Ir, kai visą naktį nemiegodamas, sugalvoji sprendimą, pirmas dalykas, kurį nori padaryti ryte – jį ištestuoti. Natūraliai išeina progresas ir judėjimas visą laiką į priekį. Taigi buvo visko. Buvo ir durų trankymo, ir išvažiavimo tiesiog prapūsti smegenis, bet tokie dalykai skatina progresą. Jeigu tu galvos nedaužai į stalą, tai reiškia, kad tu nieko naujo nekuri.

Kas, tavo manymu, labiausiai lemia tokių projektų sėkmę: talentas ar darbas?

Aš sakau, kad sėkmė ateina su darbu. Su daug daug kantrybės ir daug darbo. Gali idėją išrėkti vidury aikštės tūkstančiui žmonių, bet niekas nepuls tos idėjos įgyvendinti. Dažniausiai laimi tos idėjos, už kurių stovi žmonės, nusiteikę paaukoti daug savo laiko ir daug energijos, kad ta idėja pasiektų klientus ir parduotuvių lentynas.

Ar dažnai tenka pabusti vidury nakties su naujomis idėjomis?

Būna taip, kad net nemiegi. Iš viso iki penkių ryto sėdi ir galvoji, kaip išspręsti kažkokią problemą, pasiėmęs popieriaus lapą ir paišydamas mechaninius sprendimus, kaip tai įgyvendinti. Jeigu mes pasiimam kokį nors gaminį, jį testuojam, bandom specialiai sulaužyti. Kai jis sulūžta, mes žiūrim, kaip padaryti, kad jis nesulūžtų. Patys sau ieškome problemų, kaip tą gaminį padaryti atsparų.

Ar daug tenka sutikti skeptikų?

Žmonių, kurie sakys, kad tai, ką aš darau, neturi ateities, visą laiką buvo ir bus. Tai nėra didžioji dauguma žmonių, tai tik keli procentai. Tačiau tokie žmonės visą laiką suteikia papildomą norą įrodyti, kad jie klysta. Tai priimu paprastai – tiesiog kaip papildomą motyvaciją.

Kokie tavo ateities planai?

Šiuo metu labiausiai svajoju savo sukauptą patirtį panaudoti kituose projektuose. Savo keliais praėjau tuos visus kelius – nuo garažo iki serijinės gamybos – tad dabar galiu tikrai drąsiai prisidėti prie kitų projektų.

Kaip manai, ar mašinos ateityje skraidys, kaip matome fantastiniuose filmuose?

Aš tikiu, kad mašinos ateityje tikrai skraidys. Ir aš kuo galėsiu, tuo prisidėsiu, kad technologija pasiektų tokį lygį.

Užsakymo nr.: PT_71260166

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis