Andrius pasuko kitu nei aktorystė keliu – jo darbo dienos susijusios su rinkodara, prekių ženklų strategijomis bei eksperimentavimu su naujomis alaus rūšimis.

Andriaus negąsdina eksperimentai, kurių jis imasi drąsiai tiek kelyje, tiek ir darbe. Kaip pats teigia, nė vieno savo gyvenimo eksperimento nėra gailėjęsis, nes būtent jie ir varo į priekį. Tačiau apie viską – iš pradžių.

Kuo šiuo metu gyvenate?

Dirbu marketingo specialisto darbą, esu produkto vadovas, be to dar dirbu su „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvėmis – tai projektas, apimantis netikėtų ir įdomių alaus rūšis, kurias verdame mažomis partijomis, ir taip plečiame žmonių požiūrį į šį gėrimą. Pats prikišu rankas prie puodų ir esu sukūręs vieno alaus receptą.

Užsiimu ir kitais dalykais. Mes su žmona ir draugu esame įkūrę nakvynės namus „Downtown Forest Hostel&Camping“, prie kurio veiklos prisidedu idėjomis.

Šių dienų skaitomiausi:
- Rudens mada: grafika, jaukumas ir elegancija (FOTO)
- 6 patarimai, kaip išvalyti nerūdijančio plieno kriauklę
- Astrologė Rima: tiems, kas jau pavargo nuo kategoriškumo ir priekabių
- Natūralūs būdai stiprinti ir gydyti sąnarius
- Bandelės su obuoliais

Užaugote meniškoje aktoriaus ir balerinos šeimoje. Ar niekada nejutote spaudimo sekti tėvų pėdomis?

Man menas ilgą laiką buvo nesuprantamas. Aš ant jo pykau ir prieš jį protestavau. Dabar meną įžvelgiu daugelyje dalykų. Pavyzdžiui, filme „Jiro dreams of sushi“ puikiai atskleidžiama, kad net sušio gaminimas gali būti menas. Manau, kad tai, kuo dabar užsiimu, irgi meniška.

Kai teatre matau gerus jaunus aktorius, po spektaklių jiems ploju iš visos širdies – tokiu momentu kažkada esu pagalvojęs, kad mano ketveri metai, bandant studijuoti ekonomiką neįkvepiančioje universitetinėje sistemoje, galėjo būti skirti aktorystei.

Koks Jūsų ryšys su tėčiu?

Mūsų ryšys artimas, nors kartu laiką leidžiame nedažnai. Iš jo išmokau viską daryti su protu.

Kas paskatino žengti kitu nei aktorystės keliu ir užsiimti rinkodara?

Sunku pasakyti. Mokykloje svajojau apie tokį gyvenimą, kokį mačiau filmuose. Norėjau baigti ekonomiką, dirbti banke, dėvėti kostiumą, kažko pasiekti ir galėti sau daug leisti.

Studijuodamas susipažinau ir dirbau su keliais labai talentingais ir protingais vyrukais, kurie kūrė įvairius studentiškus verslus. Tada aš ir susidomėjau reklama bei marketingu.

Pabandžiau įsidarbinti šioje srityje asistentu. Man pavyko, o tada kiekvieną dieną dirbau taip, kaip dirbčiau pats sau. Nesuprantu tų, kurie sau dirba geriau nei kitiems.

Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo aludarystės menas?

Alumi susidomėjau, kai grįžau dirbti į „Švyturį“ po petraukos (su žmona buvo išvykę ir 13 mėnesių keliavome po Pietų Ameriką). Labai domėjausi alaus kultūra, ragavimu, degustavimu, mėgavimusi. Tai man pasirodė be galo įdomu ir įvairiapusiška. Susirgau alumi, kaip mėgstu sakyti.

Pasidomėjau ir namine aludaryste. Žinojau, kad tokių žmonių yra ir Lietuvoje. Nusipirkau didelį puodą, salyklo, apynių, mielių ir pradėjau bandyti virti alų namuose ant savo viryklės. Nuo pradžių žinojau, kad darau kažkokį kitokį alų, nei šviesus lageris, ką lietuviai pratę vadinti alumi.

Taip namuose išviriau per 20 skirtingų alaus rūšių. Ir nors įstatymai sako, kad negalima teigti, jog alumi galima mėgautis, patikėkite, aš alumi mėgaujuosi labai. Alus mano emocinę būklę pagerina ne dėl alkoholio efekto, o dėl įvairovės ir atradimo džiaugsmo, kurį jis teikia.

Savo eksperimentus perkėlėte į profesionaliems bandymams pritaikytas „Raudonų plytų“ alaus dirbtuves, kur sukūrėte pirmąjį savo alų „Bocmano ūsai“.

Čia galiu eksperimentuoti su alaus rūšimis ir realizuoti kitas idėjas, kurios padeda alui pelnytai kopti garbės laiptais. Aš mėgstu IPA (India Pale Ale) stiliaus alų, todėl nusprendžiau, kad pirmiausiai reikėtų sukurti būtent tokį – iš labai daug apynių, iš kurių derinio ateina specifinis aromatingumas ir kartumas. Žinau, kad tai nebus greitas hitas, tačiau tikiu, kad IPA atras savo mėgėjus.

Užsiimate skirtingomis veiklomis. Gal turite receptą, kaip reikia atrasti save?

Nieko neatrasi neieškodamas. Bandžiau save kulinarijoje, fotografijoje ir dar daug kur kitur. Svarbiausia yra svajoti, daug svajoti – tol, kol ateina mintys, kaip tas svajones paversti planais.

Iš kur semiatės įkvėpimo kasdienai?

Iš pačios kasdienos. Kartais – iš gatvės, kartais – iš taurės, banguojančių Kuršių marių. Didžiausias įkvėpimą žudantis dalykas yra ankstyva kritika nebaigtoms įgyvendinti idėjoms.

Užupyje įkūrė nakvynės namus, kur priimate visus, norinčius išmiegoti naktį ant Užupio pievos ar smagiai praleisti vakarą žiūrint sporto rungtynes. Kaip kilo tokia mintis?

Mintis kilo bekeliaujant. Per daugiau nei metus su Egle gyvenome ne vienuose nakvynės namuose ar kempinge. Tada pradėjome galvoti, kad tokių vietų reikėtų ir Lietuvoje.

Savo karjeroje nepabijojote padaryti metų pertraukos – kas paskatino ryžtis tokiai avantiūrai?

Turbūt labiausiai noras pamatyti daugiau pasaulio. Noras įsitikinti, kad mūsų lietuviškos kasdienės problemos, poreikiai ir norai nėra vienintelės ir teisingos.

Kokie didžiausi įspūdžiai iš kelionės yra išlikę iki šiol?

Sunku išskirti vieną didelį įspūdį. Labai įvairūs prisiminimai dažnai grįžta. Skirtinga situacija Lietuvoje gali priminti vis kitokią patirtą Amerikoje. Dažniausiai sau sakau, kad reikia būti labiau argentiniečiu – mylėti šeimą, dirbti atsakingai, bet nepasinerti į jį per daug, skaniai valgyti, keliauti.

Kokia kelionės metu įgyta patirtis praverčia dabartinėje jūsų veikloje?

Po kelionės jaučiuosi labiau pasitikintis savimi. Tai labai padeda. Kelionė išmoko mąstyti plačiau, o tai - puiki dirva naujoms idėjoms.

Į kelionę po Pietų Ameriką buvote išvykęs su žmona. Sakoma, kad kelionėje gali gerai pažinti žmogų. Kaip sekėsi „šlifuoti” tarpusavio santykius? Ar jie pakito po kelionės?

Tai klausimas, kurį dažnai girdėjome ir aš, ir Eglė. Ir man tai yra pats keisčiausias klausimas pasaulyje. Nieko šlifuoti nereikėjo. Pažįstame vienas kitą gerai – pažinojome prieš kelionę, pažįstame ir po jos. Nežinau, kaip keliauja kiti žmonės, bet mes būname atsipalaidavę ir į problemas žiūrime lengvai. Santykius ir meilę kelionė tik sustiprino.

Auginate dar metų neturinčią Bruknę – ar tėvystė pakeitė gyvenimą?

Šeima – svarbiausia veikla. Mūsų mažoji Bruknė – beveik 11 mėnesių mergaitė. Iš tiesų, gyvenimas pasikeitė tik tuo, kad prisidėjo vaiko poreikiai, režimas. Su žmona Egle augindami vaiką mes labai džiaugiamės.

Grįžęs iš kelionės išleidote knygą „Pietų Amerika. 394 dienos“. Kodėl nuprendėte savo potyrius papasakoti kitiems?

Kelionės metu rašėme blogą. Pradžioje – draugams ir artimiesiems, tačiau vėliau jį pradėjo skaityti daugiau žmonių. Parodėme savo rašliavas leidyklai, galiausiai išleidome knygą.

Kada sulauksime antrosios Jūsų knygos? Kokia artimiausia Jūsų svajonė?

Niekas nežino. Dabar svajoju išmokti buriuoti ir pradėti plaukioti jachta.

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
Sekite mūsų naujienas Facebooke!