Galya - garsiausias už sovietų sąjungos ribų dirbęs modelis

 (69)
Ją vadino garsiausiu už Tarybų Sąjungos ribų dirbusiu modeliu. Po skandalingos fotosesijos amerikiečių žurnalui „Vogue“ Galyai Milovskayai-Dessertine teko palikti gimtąją Maskvą. Dabar Paryžiuje gyvenanti kino kūrėja pasakoja savo neįtikėtiną gyvenimo istoriją, – joje netrūksta nei dramų, nei stebuklingos meilės.
Galya - garsiausias už sovietų sąjungos ribų dirbęs modelis
© Žurnalas "Moteris" (D. Babravičiūtės nuotr.)

„Susitikime Marė – aš ten gyvenu“, – išgirstu švelnų, minkštą balsą telefono ragelyje. Kalbamės rusiškai, kartais Galya įterpia kelis žodžius prancūzų kalba. Nieko nuostabaus – Prancūzijoje gyvena beveik keturiasdešimt metų.

Viename gražiausių Paryžiaus kvartalų Marė (Marais) – jūra žmonių, prie metro būriuojasi turistai. Prie kiosko pamatau neaukštą stilingą moterį. Ilgaauliai odiniai batai, tamsūs akiniai, ilgis žilus plaukus dengia skrybėlė, – atrodo kaip iš buržuazijos sluoksnio kilusi paryžietė. Nesuklystu. Panašu, kad nuo tada, kai demonstravo modelius ant podiumo ir fotografavosi žurnalams, Galya nepriaugo nė gramo – figūra kaip paauglės. Šią liekną, smulkią, didelių melsvai žalsvų akių moterį žurnalistai vadino Tarybų Sąjungos Twiggy.

Galya - garsiausias už sovietų sąjungos ribų dirbęs modelis
© Asmeninio albumo nuotr.

„Aš esu Galya Milovskaya-Dessertine, – pabrėžia pašnekovė. – Kodėl turėčiau būti į ką nors panaši? Asmeniškai Twiggy nepažįstu, nors mielai susipažinčiau.“ Užsukame į parduotuvę nusipirkti sulčių, Galya pasikviečia į svečius. Plepame tarsi senos pažįstamos. Ji atvira, nuoširdi, norisi pasakyti – tikra rusė. „Nesu ta, kuri mušasi į krūtinę šaukdama: „Kokia aš rusė?!“ Nesureikšminu priklausomybės prie tautinės grupės, bet siela tikrai liko rusiška“,– sako Galya.

Kartu su vyru garsiu prancūzų bankininku Jeanu-Pauliu Dessertine‘u moteris įsikūrė vienoje žymesnių Marė kvartalo gatvių, visai netoli Vogėzų aikštės (Places des Vosges). Iš stilingų kavinių ir parduotuvių šurmulio patenkame į ramų keturių aukštų namo kiemą. Dar XVII a. išdygęs pastatų kompleksas –tipinis šio istorinio rajono pavyzdys. Lipame be galo plačiais įvijais laiptais, – tokius mačiau tik kino filmuose ar senose Paryžiaus fotografijose. Dessertine‘ų šeimos butas yra aukštomis lubomis, plačiais, dideliais langais, pro juos atsiveria vaizdai į Paryžiaus gatvę, kiemelį. Čia gausu knygų, meno objektų, net baldai primena meno kūrinius.

„Bandžiau sukurti barokinę dekadanso atmosferą, tokią dolce vita. Kelis baldus pagamino garsus rusų menininkas Igoris Šelkovskis, – apie jo meno darbus pasakojau savo dokumentiniame filme“, – sako Galya ir rodo įspūdingą sekreterą, avangardinio dizaino pavyzdį, kurį jos prašymu ir pagamino baldų gamyba retai užsiimantis menininkas. Ant stiklinio stalo – senų fotografijų, menininkės kurtų filmų afišų albumai, ant sienos – didelis nespalvotas italų fotografo Caio Mario Garrubbos darbas, kuriame įamžinta mergina atrodo lyg nužengusi iš Frederico Fellini filmų. Šiame bute sutuoktiniai gyvena dviese. Vienturtė jų dukra 28-erių metų Anna, būsima antropologijos ir etnologijos mokslų daktarė, šiuo metu gyvena Maroke, ten rašo disertaciją, dėsto vietos universitete.

Salėje buvę garbaus amžiaus mano pedagogai neteko žado: kaip būsima aktorė, prestižinės mokyklos auklėtinė drįsta nusileisti iki tokio lygio? Kur moralė?

Galya sukasi kaip vijurkas: pasakoja apie kambarines gėles, uždaro į kambarį pašalinių nemėgstantį rainą katiną, paruošia vaisių, įpila sulčių, paklausia, ar neužkaisti arbatos, sudeda į lėkštutę tradicinius prancūziškus migdolinius pyragaičius. „Pirkau rusų kavinėje „Pouchkine“ Vogėzų aikštėje“, – sako ir globėjiškai ragina: „Valgykite, nelaukite! Turi būti skanu.“

„Turbūt esate įpratusi prie žurnalistų?“ – paklausiu. Prisimenu jos įkurtos prodiuserių kino kompanijos „Dess Production“ tinklalapyje mačiusi interviu, reportažų (itin įsiminė daryti gimtojoje Rusijoje) ištraukas. Buvęs modelis, kino kūrėja pasakoja įvairią patirtį, atskleidžia buvus net nemalonių netikėtumų. Ne visada lengva pasitikėti žmonėmis. Galya tai puikiai žino.

Amoralus poelgis

G. Milovskaya gimė Maskvoje. Būdama trylikos metų, neteko tėvo. Ją ir dvi seseris užaugino mama. „Mama dirbo karinės pramonės gamykloje, ten stipriai susigadino sveikatą, – pasakoja Galya drėkstančiomis nuo skaudžių prisiminimų akimis. – Jų brigada gavo stiprią švino dozę, gyvi liko tik du žmonės. Viena iš jų – mano mama.“ Mergaitė anksti suaugo.

Galya - garsiausias už sovietų sąjungos ribų dirbęs modelis
© Asmeninio albumo nuotr.

„Daug vyresnės seserys jau buvo sukūrusios šeimas. Mama dažnai gulėdavo ligoninėse, – prisimena Galya. – Ji labai dėl manęs jaudinosi, bet už nugaros nestovėjo, nepatarinėjo, kaip gyventi. Nuo jaunystės jaučiau stiprų laisvės, nepriklausomybės jausmą.“

Baigusi mokyklą, Galya nusprendė stoti į aktorinį. „Taip susiklostė aplinkybės. Man pasisekė sutikti nepaprastų mokytojų, jie vertė domėtis menu, – pasakoja moteris. – Per mokyklos šventes skaitydavau eilėraščius, lankiau dramos būrelį.“ Galya įstojo į prestižinę Vachtangovo teatro mokyklą (dabar – Boriso Ščiukino valstybinis teatro institutas). Kartą prie jos, jau pirmakursės, priėjo vyresnė teatro mokyklos studentė ir pasiūlė užsidirbti, – pažįstama modeliuotoja ieškojo merginos, kuri galėtų pakeisti į motinystės atostogas išėjusį modelį. Galya – laiba it smilga blondinė – tam puikiai tiko. Taip ji pateko į „VIAlegprom“ (tuo metu Visasąjunginis asortimento institutas prie Lengvosios pramonės ministerijos – aut. past.). Šis institutas diktavo mados kryptis visai Tarybų Sąjungai kelerius metus į priekį. „Dirbau su keturiais menininkais, viskas – idėjos, realizacija, kūrybinės kančios – buvo labai rimta, – sako šypsodamasi Galya. – Kolekciją jie rodė kartą per metus.“

Gyvenimas Maskvoje tuo metu virte virė, ir Galyai, kaip būsimai aktorei, buvo būtina sukiotis madingose vietose, pavyzdžiui, „Dom kino“ („Kino namai“). „Reikėjo, kad tave pastebėtų, todėl ir aš, ir kitos moterys stengdavosi išsiskirti apranga. Kitą dieną po apsilankymo telefonai kaisdavo: kas buvo, kaip buvo apsirengęs, su kuo buvo, – juokiasi Galya. – Sukomės, kaip galėjome. Gavau balto audinio, paprašiau kolegų pasiūti man kelnes ir paltuką, o apykaklei iš kažkur ištraukiau avinėlio kailiuką. Atrodė efektingai.

Išsiskyriau iš minios elgesiu, drabužiais. Nenorėjau provokuoti, bet geriau jaučiausi apsirengusi kitaip nei tarybinė „širpotrebo“ (plataus vartojimo) masė. Žmonės spoksodavo, tačiau aš eidavau iškelta galva.“

Žurnalas „Vogue“ gavo leidimą rengti fotosesiją Raudonojoje aikštėje, naudoti Deimantų fonde esančias brangenybes, tarp jų ir imperatorienės Jekaterinos II skeptrą.

Papildomą darbą mados industrijoje Galya lengvai derino su mokslais, visuomeniniu gyvenimu. Tai truko metus. „Kartą rodėme kolekciją teatro sąjungos nariams. Demonstravau maudymosi kostiumėlį. Salėje buvę garbaus amžiaus mano pedagogai neteko žado: kaip būsima aktorė, prestižinės mokyklos auklėtinė drįsta nusileisti iki tokio lygio? Kur moralė? Paprašė persivesti į kitą institutą“, – svarbius gyvenimo pokyčius prisimena moteris.

Dabar Galya Milovskaya svarsto, kad jeigu nebūtų patekusi į mados pasaulį, matyt, ir toliau būtų bandžiusi tapti aktore. „Daug kas mano gyvenime nutinka netikėtai, tai vadinu likimu, – sako moteris. – Tuo metu turėjau gerai apmokamą, lengvą darbą. Su draugais svarstėme, ar verta tęsti mokslus, o paskui pagal paskyrimą dirbti aktore kur nors Rusijos glūdumoje?

Be to, supratau, kad neturiu ambicijų būti aktore, man nepatiko konkurencija, spaudimas būti matomai, o tai aktoriui tai yra būtina.“

Fotosesija žurnalui „Vogue“

Netrukus Galyos gyvenimas dar kartą apsivertė aukštyn kojomis. 1967 metais Maskvoje surengtas pirmas Tarybų Sąjungoje tarptautinis mados festivalis. Susirinko garsiausių prancūzų, italų, amerikiečių mados namų atstovai. „Amerikiečiai ieškojo rusių modelių. Atsirinko kelias merginas, tarp jų ir mane. Tas kelias savaites jaučiausi patekusi į kitą, laisvą pasaulį. Pamenu muziką, daugybę mums nematytų drabužių, grimo priemonių, jas vėliau merginoms padovanojo“, – pasakoja Galya.

Galya - garsiausias už sovietų sąjungos ribų dirbęs modelis
© Asmeninio albumo nuotr.

1,69 m ūgio 42 kg sverianti 21-erių metų gražuolė, iškrentanti iš bendro tarybinio standarto, sudomino užsienio žurnalistus. Vienas jų – garsus italų fotografas Caio Mario Garrubba – po kelių mėnesių Galyą susirado. „Noriu jus fotografuoti“, – pasakė ir pateikė oficialius leidimus. Sutikau. Fotosesiją išspausdino vokiečių žurnalas „Stern“, – prisimena moteris.

Dabar savo namuose Paryžiuje Galya rodo man senas nuotraukas. Štai iš vienos nespalvotos į mane atsisukusi per petį žvelgia šviesiaplaukė gražuolė. Jos žvilgnis gilus, skvarbus, melancholiškas, sunkiai nupasakojamas. Atmintyje iškyla senųjų Michelangelo Antonioni, Roger Vadimo, Bernardo Bertolucci filmų kadrai. Galya pažeria šūsnį iškarpų iš senų žurnalų. Pro mano akis prabėga ryškūs, įsimintini moters gyvenimo epizodai.

Kaip didžiausią pripažinimą Galya vertina amerikiečių žurnalo „Vogue“ atstovo skambutį, – redaktoriai pamatė moters nuotraukas užsienio spaudoje. „Pakeliu ragelį, sako: „Esu Arnaud de Rosnay, fotografas iš „Vogue“, norėčiau susitikti, – prisimena Galya. – Tik vėliau sužinojau, koks garsus jis buvo mados pasaulyje. Arnaud atvyko į Maskvą, o konteineris su amerikiečių dizainerių drabužiais užstrigo pasienyje. Fotografui teko grįžti po kelių mėnesių. Mums skyrė naujienų agentūros APN redaktorių ir juodą „Volgą“. Viskas buvo oficialu. Tokia fotosesija Tarybų Sąjungoje vyko pirmą kartą. Vėliau sužinojau, kad A. de Rosnay turėjo labai įtakingų pažinčių Tarybų Sąjungos Ministrų tarybos pirmininko aplinkoje.“

Žurnalas „Vogue“ gavo leidimą rengti fotosesiją Raudonojoje aikštėje ir Kremliaus ginklų salėje, naudoti Deimantų fonde esančias brangenybes, tarp jų ir imperatorienės Jekaterinos II skeptrą. Galya pasakoja, kad juos saugojo net septyniolika kareivių su automatais. Tai buvo vienintelė tokia fotosesija ginklų salėje. Fotografas primėtė ant žemės sabalų kailių, pasodino ją ant viršaus. „Kaip jaučiausi? – Tarsi sapne.“

Galya sako, kad mama, giminės, draugai ir kolegos beveik nesidomėjo tomis fotosesijomis, juk niekas jų nė nematė, – Maskvoje nusipirkti ar gauti užsienio spaudos buvo beveik neįmanoma. O štai už Tarybų Sąjungos ribų nuotraukos įspūdį padarė. „Mane susirado Eileen Ford, viena iš „Ford Modeling Agency“ įkūrėjų, ir pakvietė dirbti į JAV, – pasakoja Galya. – Eileen buvo tikra veslininkė – darė viską, kad tik įgyvendintų savo projektą. Ji skambino, klausė, ko reikia, kad mane išleistų iš šalies. Sakiau, kad tai neįmanoma, bet Eileen užsispyrė, siuntė oficialius prašymus, vieną parūpino net pasirašytą prezidento Richardo Nixono, bet ir tai nepadėjo. „VIAlegprome“ pasakė: „Negalima, ir viskas. Jūs ką – iš mėnulio iškritote?“

Pabėgimas iš užburto rato

Tuo metu į Maskvą grįžo italų fotografas Caio Mario Garrubba ir antrą kartą susirado Galyą. Jis sumanė surengti tapybos ant kūno seansą. Galya pasikvietė kelis rusų dailininkus, šie tapė ant moters kūno, o Mario fotografavo. „Buvo septintasis dešimtmetis, hipiai, gėlytės. Pamenate garsųjį modelį Veruschką? Meno, kino, mados pasaulis kalbėjo tik apie ją. Mes stengėmės perteikti dešimtmečio dvasią“, – prisimena kino kūrėja. Fotoreportažas pavadinimu „Ant Stalino pelenų“ publikuotas garsiame italų žurnale „Espresso“ kartu su uždrausta poeto, rašytojo Aleksandro Tvardovskio poema „Tiorkinas kitame pasaulyje“ (1962 m.). Galya šito nežinojo. Kaip ir to, kad amerikiečių su ja darytą fotosesiją, publikuotą „Vogue“, perspausdino ne vienas užsienio leidinys.

Galya - garsiausias už sovietų sąjungos ribų dirbęs modelis
© Asmeninio albumo nuotr.

Vis dėlto kai kurių žurnalų, tarp jų ir „Ameriką“, buvo galima nusipirkti ir Maskvoje. Galya pamažu tapo žinoma. „Vieną dieną atlėkė išsigandusi vedėja – mane kviečia pas lengvosios pramonės ministrą. Aprengė kuo kukliau. Atrodžiau kaip išstypusi paauglė su kasytėmis, – juokiasi Galya, nors tada tikrai nebuvo juokinga. – Milžiniškame kabinete sėdėjo ministras. Griežtai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir taip pat griežtai pasakė: „Dar galėjai nuoga Raudonojoje aikštėje atsisėsti.“ Jiems užkliuvo, kad žurnalo „Vogue“ fotosesijoje sėdžiu nugara į mauzoliejų, be to, išskėtusi kojas. O kaip kitaip sėdėti ant žemės vilkint kostiumą? Be to, su mumis buvo oficialus valdžios atstovas, juk jis viską stebėjo. Išsirutuliojo didelis skandalas, o fotosesija italų žurnale buvo paskutinis taškas.“

Pasikalbėjome, pajuokavome, ir staiga jis man kuo rimčiausiai pasakė: „Eikime rytoj ir susituokime.“

Daugiau Galya užsienio žurnalams nebesifotografavo. Keliaujant į Tbilisį jai sutriko skydliaukės veikla. Tai buvo nervinė reakcija. Suprato, kad ratas užsidaro, reikia kažką daryti. Tuo metu prezidentas R. Nixonas ir Tarybų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas pasirašė susitarimą, kad tam tikras skaičius žydų gali legaliai išvykti iš Tarybų Sąjungos.

„Išvažiuoti nemąsčiau, tačiau nebežinojau, kas manęs laukia čia. Norėjau turėti galimybę save išreikšti, bet aktorės karjeros nebeįsivaizdavau“, – sako Galya ir priduria, kad sprendimas palikti Tarybų Sąjungą buvo nelengvas, bet ji tam subrendo. „Žinojau tik tiek, kad važiuoju, o ten, Vakaruose, manęs laukė Eileen Ford. Tai buvo labai svarbu mano mamai, artimiesiems, man pačiai. Gavau vizą į Izraelį. Taigi atidaviau pasą, atsisakiau tautybės ir nebeturėjau galimybės grįžti namo. Tikra emigracija.“

Buvo 1974 metai, balandžio 14 diena. „Man atrodo, kad Velykas tą dieną šventė ne tik katalikai, bet ir provoslavai, žydai. Atsisveikinau su mama. Ji buvo tikinti, mane palaimino, prašė nepamiršti savų, šeimos. Nepaprastai jautri akimirka – tarsi laidotuvės“, – pasakoja Galya ir trumpam nutyla. Akyse sužvilga ašaros. „Mama suprato, kodėl išvažiuoju, bet juk nežinojome, kada vėl pasimatysime.“

Galya - garsiausias už sovietų sąjungos ribų dirbęs modelis
© Asmeninio albumo nuotr.

Galya su drauge ir jos sūnumi atsidūrė Vienoje, vieno žurnalisto namuose. Į Izraelį, kaip ir daugelis, važiuoti neplanavo. Atsidūrė Romoje, – tai buvo tranzitinė vieta. Galya ketino keliauti į JAV, ten jos laukė tuometis vaikinas rusas ir Eileen Ford, bet taip susiklostė, kad modelių agentūra „Ask You“ pasikvietė ją į Londoną, sutvarkė vizą, o britų žurnalas „Vogue“ pasiūlė kontraktą. Londone Galya dirbo metus. Darbo kelionė į Paryžių dar kartą apvertė šios moters gyvenimą aukštyn kojom.

Meilė atvedė į Paryžių

Paryžius, vakaras. Nuvargusi po daugybės susitikimų su fotografais Galya svajojo tik apie lovą. Už rusų kilmės prancūzo ištekėjusi pažįstama mergina iš Maskvos, pas kurią buvo apsistojusi, pakvietė vakarienės. „Prisėsk nors pavalgyti“, – įkalbinėjo ji. Be Galyos, buvo dar vienas svečias – prancūzas Jeanas-Paulis. „Jis kažką prancūziškai pasakojo apie Kiniją, – iš šios ką tik buvo grįžęs. Pasikalbėjome, pajuokavome, ir staiga jis man kuo rimčiausiai pasakė: „Eikime rytoj ir susituokime“, – pasakoja Galya.

Kitą rytą Galya išsiruošė į prefektūrą. „Kur eini?“ – paklausė draugė. „Tuoktis, – drąsiai atsakė mergina. – Tai meilė iš pirmo žvilgsnio.“ Prefektūros darbuotojai patarė Galyai pirmiausia susitvarkyti dokumentus. „Grįžau į Londoną, atvažiavo Jeanas-Paulis, pasirūpino vizomis. Daiktai tilpo į du lagaminus. Pora susituokė Paryžiuje. „Jo tėvai tikrai buvo nustebę, bet niekada to nepasakė“, – juokiasi moteris.

Persikrausčiusi į Paryžių, Galya nebetęsė modelio karjeros. „Manęs tai nebedomino, be to, nebuvo ir reikalo, – pasakoja kūrėja. – Fotografams ir mados agentams geriau dirbti su įsipareigojimų neturinčiu modeliu, nes to darbo neįmanoma suderinti su šeimos gyvenimu. Negali mados pasaulyje būti viena koja, – kam tada apskritai ten būti? Be to, mano vyras dirbo prestižiniame banke, tad irgi nenorėjo visų tų istorijų.“ Galya pasakoja, kad agentūros stengdavosi pasinaudoti jos asmenine istorija, juk prieš savo norą buvo tapusi visuomenine figūra, o jos profesiniai pasiekimai turėjo ir politinį kontekstą (Europoje ją net vadino „mados Solženicinu“). „Nenorėjau kalbėti apie politiką, nes mama ir artimieji tebegyveno Rusijoje“, – prisimena Galya.

Mano vyrui reikia, kad žmona padėtų, asistuotų, o jis būtų dėmesio centre. Ir aš neprieštarauju.

Ponia Dessertine pamažu pratinosi prie Paryžiaus, užsirašė į kalbos kursus. „Londonas, kai į jį atvažiau iš Maskvos, mane pribloškė kaip į nieką nepanašus miestas. Įsimylėjau londoniečius, – atvirauja moteris. – O Paryžius priminė Maskvą. Jų bulvarai, parkai pasirodė kažkuo panašūs.“ Beje, prancūzai jaunai moteriai padarė labai uždarų žmonių įspūdį. „Buvo sunku, nes nekalbėjau jų kalba. Per vakarėlius su tavimi kas nors persimesdavo keliomis mandagiomis frazėmis ir palikdavo sėdėti kampe kaip kokį daiktą. Londone taip nesijaučiau. Anglai daug mandagesni. Nepasidaviau – neturėjau kitos išeities“, – sako Galya.

Galya - garsiausias už sovietų sąjungos ribų dirbęs modelis
© Asmeninio albumo nuotr.

Jauna moteris nusprendė keisti savo gyvenimą – įstojo į Sorbonos universiteto Kino ir audiovizualinių menų fakultetą. Jos mokytojai buvo garsūs režisieriai Ericas Rohmeras ir Jeanas Rouchas. „Pirmą kartą gyvenime patyriau, kas yra studentiškas gyvenimas. Kinas mane užbūrė, pakerėjo. Per dieną peržiūrėdavau po penkis filmus. Supratau, kad ir pati galiu papasakoti istoriją, – užsidegusi pasakoja Galya. – Pirmą nedidelį filmą sukūriau universitete. Parašiau scenarijų kitam, Kanuose radau prodiuserį, dirbantį su mažo biudžeto filmais.“ Padedama režisieriaus J. Roucho, Galya sukūrė septynių minučių filmą „Augalas ir skėtis“ (La plante et le parapluie, 1981 m.), jame vaidino dabar garsus prancūzų aktorius Pascalis Greggory, suomių modelis Carita. Po kelerių metų Galya nusprendė įkūrti prodiuserių kompaniją „Dess Production“.

Ar naujas Galyos karjeros posūkis patiko sutuoktiniui? „Vyras man pataria su finansais susijusiais klausimais, bet jis nėra tas žmogus, kuris garsiai žavisi žmonos pasiekimais. Kiti sako: „O, pirmyn“, o jis: „O kam? Geriau nereikia“, – šypsosi Galya. – Tačiau sėdėti namuose irgi negerai. Geriausia būtų, kad viskas vyktų tykiai, ramiai, nesigirdėtų. Mano vyrui reikia, kad žmona padėtų, asistuotų, o jis būtų dėmesio centre. Ir aš neprieštarauju.“

Kino trauka

Kino kūrimu susižavėjusi Galya atsidūrė Los Andžele, stažavosi Amerikos filmų institute, ten parašė pilnametražio filmo „Mergaitė iš Raudonosios aikštės“ („La Fille de la Place Rouge“) scenarijų. Šis filmas – apie merginą, kuri emigravo iš Rusijos, o veiksmas vyksta Londone ir Paryžiuje. Tai – meilės istorija. „Jaučiau, kad prieš imdamasi didelės juostos turiu dar pasipraktikuoti. Sugalvojau kurti dokumentinį filmą apie senatvę senelių namuose. „Akimirkos, kai grįžta prisiminimas“ („Les moments où le souvenir revient“, 1983 m.)“ – taip jį pavadinau – labai pozityvus, šviesus.“

Galya - garsiausias už sovietų sąjungos ribų dirbęs modelis
© Asmeninio albumo nuotr.

Po kelerių metų ekranuose pasirodė dar viena dokumentinė režisierės juosta – „Šita rusų tautos beprotybė“ („Ce Fou de Peuple Russe“) apie Paryžiuje gyvenančių iškilių trečiosios emigracijos bangos rusų dailininkų kūrybą. Galya juokiasi, kad pavadinimas kilo iš dažno prancūzo reakcijos į rusus: „O, rusai, bet juk jie išprotėję!“ Režisierė apie šį filmą pasakoja kaip apie jai pačiai labai artimą: herojų likimai, atsiskyrimas, atsiplėšimas nuo gimtosios šalies – visa tai ji patyrė pati. Šis Galyos darbas 1985 metais buvo atrinktas pristatyti Venecijos kino festivalyje, sulaukė daug dėmesio kituose tarptautiniuose festivaliuose. „Man vėrėsi durys, bet nebeturėjau laiko – buvau 37-erių, kai gimė dukra Anna, – pasakoja moteris. – O kino nepamiršau. Didelių projektų nesiėmiau, tačiau su maža kamera filmavau unikalius meno reginius. Amžinos mano temos – atmintis ir atradimai.“

Prasidėjo „Perestroika“, ir Galya nedelsdama pradėjo planuoti keliones į gimtinę. Moteris rodo nuotraukas, kuriose – ji su mažyte Anna ir jau sunkiai sergančia mama Maskvoje, dukrai tada buvo pusantrų metų. „Mano vyras Tarybų Sąjungos laikais keliaudavo į Maskvą darbo reikalais. Buvo gerbiamas žmogus – ėjo svarbias pareigas solidžiame banke, todėl su juo skaitėsi, – pasakoja Galya. – Turėdamas laisvą minutę, eidavo pas mano mamą. Būtent jis ilgą laiką buvo vienintelė mano jungtis su šeima. Tris kartus su oficialia delegacija ir aš lankiausi Maskvoje, bet vizą gaudavau paskutinę minutę. Mūsų su mama dvasinis ryšys niekada nebuvo nutrūkęs.“

Galya prisimena, kaip per didelius vargus 1981 metais pavyko pasikviesti keliems mėnesiams į Paryžių mamą, – ir vėl padėjo Jeano-Paulio ryšiai. Po kelerių metų ji vėl galėjo atvažiuoti. „Grįžusi visiems pasakodavo apie kelionę. Tokio gyvenimo, koks buvo Paryžiuje, mama niekada neįsivaizdavo“, – sako pašnekovė, ir jos akyse sužvilga ašaros.

1991 metais Galya antrą kartą gavo kvietimą dokumentinį filmą apie rusų dailininkus rodyti Sankt-Peterburgo dokumentinio kino festivalyje „Poslanie Čeloveku“ („Žinutė žmogui“). „Peržiūra vyko vidurnaktį, ten buvo keli žmonės. Per juos susipažinau su „Lenfilmo“ eksperimentinės kino studijos prodiuseriais. Jų paklausiau, ar turi kokių nors įdomių projektų. Vienas – režisieriaus Sergejaus Ovčarovo – man iš karto krito į akis. Nusprendžiau nuvežti šį projektą į Prancūziją, surinkti pinigų.“ Taip gimė filmas „Barabaniada“ (1993 m.). Prancūzai projekto sąlygas įvykdė, bet rusų prodiuseriai nusprendė nepaisyti kontrakto. Galya pradėjo teismo procesą, laimėjo tarptautiniame arbitražo teisme, bet tai tėra ilgo kelio pradžia. „Filmas buvo pristatytas Berlyno kino festivalyje, sulaukė daug palankių vertinimų, kalbėta apie rimtus apdovanojimus, – karčiai kalba Galya. – Jie sulaužė filmo likimą, o aš išsimušiau iš savo kūrybinio kelio, nes visi tie teismai atima daug jėgų ir brangiai kainuoja.“

Galya - garsiausias už sovietų sąjungos ribų dirbęs modelis
© Žurnalas "Moteris" (D. Babravičiūtės nuotr.)

Galya užkaičia arbatos. Už lango verda gyvenimas. Ar ji pagaliau pasijuto Paryžiuje sava? „Tikrai nesu tokia kaip prancūzės. Išmokau rengtis, elgtis, – tai natūralu, bet mano temperamentas yra kitoks – rusiškas. O gal tai tik mano temperamentas? Esu emocinga, tiesmuka, nemėgstu veidmainystės, demagogijos, nes tai – laiko gaišinimas, – atvirauja Galya. – Nors gyvenu čia jau 40 metų, prancūzai vis tiek sako: „Ji – rusė.“

Vienas rusų televizijos kanalas kūrė laidą apie mane. Dukra davė interviu. Kai Annos paklausė, ar laiko save ruse, ji tvirtai atsakė: „Taip.“ Man tai įstrigo.

Paryžiuje mėgstu vaikščioti, stebėti žmones. Džiaugiuosi čia gyvendama, tai mano namai. Maskva irgi artima, bet ten nebegyvenčiau, ten nieko nebeturiu.

Esu patenkinta savo likimu, tačiau keli elementai man gadina gyvenimą. Būčiau patenkinta, jeigu būtų pripažinta mano kūryba, mano dvasinis indėlis į darbą, kuriuo tikėjau, ir mano teisės į tai, kas man priklauso.“

Nuotraukos – Dovilės Babravičiūtės ir iš asmeninio herojės albumo.

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Dalia Ibelhauptaitė: mano gyvenimą pakeitusios kelionės (1)

Būna kelionių, kuriose nuo adrenalino kaista kraujas, pamatyti vaizdai ir sutikti žmonės tampa brangiausiais gyvenimo prisiminimais. Būna kelionių, per kurias išbandai save, dirbi, patikrini fizines jėgas ir įsitikini vidine stiprybe.

Rašytoja B. Jakučionytė: skaudu, kad pilnavertiškumo kaip moteris pasiekiau tik emigravusi (80)

Rašytoja, daugybės socialinių projektų ir renginių organizatorė, keturių vaikų mama Birutė Jakučionytė (42 m.) per savo gyvenimą patyrė tiek, kad galėtų prirašyti visą lentyną knygų, nors kol kas joje stovi tik dvi. Vienus jos atvirumas žavi, kitus šokiruoja, bet abejingų jai nelieka.

50-ies sulaukęs Arūnas Valinskas gyvenime neturėjo vienintelio dalyko (2)

Žvarbus lapkričio pabaigos vakaras. Prie sostinės centre esančios pokylių salės stoja automobiliai, iš kurių lipa pasipuošę, gėlėmis ir dovanomis nešini žmonės. Tai – pramogų pasaulio banginiu tituluojamo Arūno Valinsko 50-ojo jubiliejaus šventės svečiai: dainininkai, verslininkai, politikai. Nė vieno, pasak jubiliato, pakviesto „iš reikalo“.

Pragaro pasiuntinės Žemėje: koncentracijos stovyklų prižiūrėtojos žiaurumu lenkdavo vyrus (77)

Iki 1942 m. Adolfo Hitlerio kurtos imperijos teritorijoje veikusiose koncentracijos stovyklose prižiūrėtojais dirbo vyrai. Vis tik 1942 m. situacija pasikeitė, kad Aušvico ir Majdaneko koncentracijos stovyklose pradėjo dirbti pirmosios moteriškos lyties prižiūrėtojos. Galiausiai jų buvo jau daugiau nei 3500, o iš viso tuo metu stovyklose dirbo beveik 55 tūkst. prižiūrėtojų.

G. Žickytė: kuriant santykius, kaip ir kiną, svarbiausia yra išlaukti (89)

Viena ryškiausių dokumentinio kino kūrėjų Giedrė Žickytė (36 m.) mūsų žurnalo viršelį ir puslapius puošė lygiai prieš metus. Paklausta, kas per tą laiką pasikeitė, akimirką mintyse ji tarsi bando paskirus kadrus sujungti į visumą – kaip viena temoka.

Ką Inga Valinskienė patartų moterims, norinčioms išlaikyti vyrą (44)

Viena žinomiausių pramogų pasaulio pora Inga ir Arūnas Valinskai santuokoje gyvena jau 29-erius metus. Jie vadina save nestandartine pora.

Kaip aš žurnalistės profesiją iškeičiau į padavėjos (6)

60 saulėlydžių. Tiek žurnalistė Asta Lipštaitė palydėjo pamario krašte nusprendusi laikinai pakeisti profesiją.

I. Stonkuvienė: norėčiau po daugelio metų būti „kieta“ ir truputį išprotėjusia senute (5)

Televizijos ir radijo laidų vedėjos Gabrielė Martirosianaitė ir Indrė Stonkuvienė ryžosi avantiūrai –„pasimatuoti“ senatvę ir pažvelgti, kaip jos atrodys sulaukusios garbaus amžiaus.

Iš realybės šou į kosmetologiją pasukęs Robertas: nesupratau, ką su tuo savo populiarumu daryti (7)

Medicininės kosmetologijos ir masažo specialistas Robertas Kantauskas (36 m.), būdamas aštuoniolikos, atvyko iš mažo kaimelio į Vilnių ragauti laisvės skonio, patirti didelio miesto teikiamų malonumų ir iššūkių. Susikūręs įdomų įvaizdį, jis netrukus tapo žinomas, bet, neišmanydamas, ką su populiarumu daryti, ėmėsi rimtų darbų.

Garsiausią Lietuvos masažuotoją užgrūdino vaikystėje patirti sukrečiantys išgyvenimai

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės talismanu vadinamas masažuotojas Juozas Petkevičius-Juozukas aikštelės milžinų pagarbą pelnė ne tik dėl profesionalumo.

Toma Vaškevičiūtė: pokyčiai, kai jų lauki, visada ateina (20)

Su teatro, kino ir televizijos aktore Toma Vaškevičiūte (30 m.) susitikome pasikalbėti apie meilę – darbui, gyvenimui, sau. Jaunos moters įžvalgas apie vaidmenis scenoje ir kasdienybėje darniai papildė svarstymai apie tai, kas palepina kūną ir sielą išjungus kameras ar nusileidus spektaklio uždangai.

Dainininkė Donalda pamažu atsigauna po patirtos nelaimės šeimoje (3)

Dainininkė Donalda Meiželytė atsiribojo nuo visuomenės ir žurnalistų – su niekuo nebendravo, nedalyvavo filmavimuose, dienų dienas leido namuose.

Rašytoja K. Sabaliauskaitė: mūsų šeimoje moterys visada buvo laikomos lygiavertėmis

Gruodžio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė (nuotrauka – Pauliaus Gasiūno).

Boni ir Klaidas. Tikroji Didžiosios depresijos laikų nusikaltėlių istorija – kraujas, purvas ir sugriauti likimai (4)

Žurnalistai ir Holivudas sukūrė gražią, romantišką istoriją, o realybėje ta istorija buvo pilna kraujo, purvo ir sugriautų žmonių likimų.

Visi žinojo, kad galiu padėti subalansuoti energinius laukus, panaikinti nemalonius pojūčius, galvos skausmą (59)

Ji visą gyvenimą sportavo, vadovavo vyrų kolektyvams ir... niekada nepersivalgydavo. Vilnietė inžinierė Irena Kazakauskaitė (70 m.) – aktyvi pensininkė, sveikos gyvensenos ir netradicinės medicinos propaguotoja, dukros sodyboje dirba žemę, šeimai užaugina ekologiškų daržovių, renka miško gėrybes, o grįžusi į miestą bobutauja – prižiūri draugų vaikučius.