G. Sviderskytė: mano asmeninis gyvenimas - skaudi tema

Su žurnaliste Gražina Sviderskyte kalbėjomės prieš 4 metus. Tuomet ji dirbo TV ir planavo kelionę į užsienį. Džiugiai pasakojo apie penkiamečio sūnaus, tiesiog paskendusio lėktuvų modeliuose, išdaigas. Tik apie asmeninį gyvenimą Gražina nekalbėjo - po tragiškos jos vyro, akrobatinio skraidymo meistro Dariaus Išganaičio, žūties šis jai buvo užgintas.

Gražina, ar galite trumpai nužvelgti, kas pasikeitė jūsų gyvenime per tuos 4-erius metus? Girdėjome, kūrėte dokumentinius filmus, stažavotės Amerikoje.

Filmų minimu laikotarpiu nekūriau ir dabar nekuriu. Juokinga,bet kuo daugiau tai neigiu, tuo dažniau girdžiu apie mane kalbant būtent taip. Kažkaip „prilipo“ tas apibūdinimas. O iš tikrųjų nutiko daug ko kito. Visų pirma, išėjus iš televizijos įvyko pirmoji karjeros pertrauka, kai beveik metams išvažiavau į Jungtines Valstijas, Kanadą, skyriau laiko ten esantiems žmonėms ir kraštams pažinti. Tiesa, ne šiaip keliavau, bet susitikau su senais pažįstamais, sutvirtinau naujas pažintis, be to, dar profesiškai tobulinausi – dalyvavau asociacijose, kursuose, konferencijose, seminaruose, festivaliuose...

Grįžus, kaip paprastai ir būna po tokių nekasdienių dalykų, įpuoliau į juodą rutiną, laukė itin sunkus pusmetis. Atrodė, kad riedu pakalnėn, o pasirodė, kad tramplino link: pradėjau ilagalaikį tyrimą nežinodama, kad jis nuneš ir į akademinius vandenis. Viską – ir dokumentų paiešką, ir savarankišką įmonę generuojamų žinių sklaidai pradėjau nuo nulio, todėl nebuvo lengva. Na, o šeimos fronte viskas po senovei. Laimei, sūnus toliau auga, tuo labai džiaugiuosi.

G. Sviderskytė su ambasadoriumi dr. Vytautu Žaliu renginių ture Kanadoje (K. Stoškaus nuotr.)
Asmeninio albumo nuotr.
Kalbate apie lakūnus Darių ir Girėną?

Taip, ta pati „Lituanica“. Netikėtai pasidomėjusi šia visiems girdėta, bet beveik niekam iš tikrųjų nežinoma detektyvine istorija, pradėjau žurnalistinį tyrimą: maniau, pavyks kaip ankstesniais atvejais, ir mįslių narpliojimui bei sklaidai pakaks poros metų. Tačiau vos timptelėjus siūlo galą prasivėrė tokio masto darbas, kad jam natūraliai prireikė akademinės plotmės, mokslinio įtvirtinimo arba, kaip sakė bičiuliai istorikai, „legalizavimo“. Tad laimėjau konkursą ir po labai seniai baigto Komunikacijos fakulteto vėl pradėjau studijas, šiuokart – Istorijos fakulteto doktorantūroje. Kaip juokauju, per pastaruosius dvejus metus įvyko du juokingi dalykai: pirma, vėl gavau studentės (doktorantės) pažymėjimą, antra, tuo pat metu tapau mokytoja ir lektore.

Dėstote Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete?

Taip, šiek tiek. Apskritai, tyrimas teikia galimybių susitikti su įvairiausiomis auditorijomis. Net nežinau, kaip žmonės mane suranda: susitinku su moksleiviais, studentais, verslininkais, diplomatais, užsienio lietuviais. Tenka visokiausių paskaitų skaityti. Tai labai įtraukiantis procesas. Tiesa, nevadinu jo pedagogine veikla. Nejaučiu, kad iš prigimties būčiau linkusi į pedagogiką. Aš tiesiog pati mėgstu mokytis ir kaifuoju, kai galiu tai daryti kartu su kitais. Ir man gražu, kai tai sekasi.

Kiek laiko jau šitaip „mokotės“?

Vienoje privačioje mokykloje treti metai kalbuosi apie istoriją su septyniolikmečiais. Jie mane turbūt daugiausiai visa ko „išmokė“. Seniai buvau pamiršusi, kokie tai žmonės. Mano sūnus palyginti dar mažas, o pažįstami, artimieji, giminės – visi gerokai vyresni. Taigi pirmas susidūrimas su būsimais abiturientais buvo įdomus, aš suklususi juos stebėjau ir nepraėjus nė pusmečiui kažkaip „perkandau“. Iš pradžių kai kas stebino, paskui tapo paprasčiau, o dabar, manau, nėra problemų.

Ar smarkiai mūsų karta skiriasi nuo septyniolikmečių? Jie kitokie?

Pasikeitė bendroji kultūra, pats pasaulis. Ir koks įdomus tas kartų mainymasis: jei būtume visi vienodi kaip pingvinai, iš nuobodulio numirtume. O čia – nieko panašaus: auga vis kitokie ir kitokie. Mąstymas kitoks, mokymosi įgūdžiai kitokie, tik nebūtinai geresni. Liūdna, jei vaikai nebesugeba perskaityti elementaraus teksto. Ne todėl, kad intelekto trūktų – jie labai protingi, tik nebesivargina įžvelgti esmės, žvelgia į paviršių. Įprato žaisti su piktogramomis ir paveikslėliais... Tai nustebino.

Dar atrodė keista, kad šiuolaikiškas, su naujomis galimybėmis ir kita pasaulėžiūra užaugęs jaunuolis mąsto tragiškai stereotipiškai. Pamačius, kiek mažai išlavintas kūrybiškas ir kritinis mąstymas, norėjosi susiimti už galvos ir lėkti laukais. Deklaruojamas laisvo individo kultas, bet kur gi jis?

Nuo pirmų susitikimų tyčia paprovokuoju, kad jie suklustų, pastebėtų, jog nebūtinai yra taip, kaip parašyta, ir nesvarbu, kad parašyta vadovėlyje. Yra įvairių požiūrių, norint juos aprėpti, akiratis turi būti ne uždaras. Tikrovė margesnė už bet kokį tekstą. Kai šitaip susišnekame, toliau jau kitokia kalba mezgasi.

Gal ši karta apskritai yra konkretesnė, kur svarbiausia - mano karjera, įvertinimas. Mes, sovietiniai vaikai, augome niveliuojami ir tik atgavus Nepriklausomybę pradėjome mokytis mąstyti kiekvienas sau.

Jeigu net yra taip, kaip sakote, visų pirma tai laikyčiau vadinamo profiliuoto mokymo šalutiniu poveikiu: jaunuoliai priversti rinktis tai, kas neva teiks naudos (ir iš kur jie tai gali žinoti?). Bet nemanau, kad reiktų taip apibendrinti. Labiau glumina štai kas: priešingai nei galėtum įsivaizduoti, atsivėrus sienoms, technologinėms, finansinėms, geografinėms ir kitoms galimybėms, tiesiog sprogus informacijos šaltiniams, kurių net nesapnavome prieš 20 metų, gebėjimai ne praplatėjo, bet susiaurėjo. Jei mus lupo propaganda ir laikė uždarytus, tai kas dabar verčia susiaurinti akiratį iki siauručio ruoželio? Iš pradžių tai atrodo nelogiška. Bet apsiskaitęs suvedi galus: viskas dėsninga, kitaip nė negali būti. Tai – tiesiog didelė baimė nepasiduoti srautui.

Turėjau progos važinėti po Lietuvos mokyklas, aplankiau keliolika. Mokytojai sako tą patį,- kad informacijos baisi kiekybė, sparta iškreipia gebėjimą ramiai ieškoti ir rinktis, o tada žmogus gauna tekstą, laksto po jį akimis ir... nieko nemato. Formuojasi savotiška negalia. O juk svarbu skaityti ne vien eilutes, bet ir tarp jų.

Aišku, visokių atvejų būna. Antai vienam žmogučiui internetas yra Dievas, o kitas graužia knygas. Bet tendencijos visgi akivaizdžios. Tiesą pasakius, man sunku suprasti, kam reikalinga tokia bendrojo lavinimo programa, kurią baigęs žmogus to bendro išsilavinimo... neįgyja. Taip, neįgyja, nes neturi fundamentalių pasaulio pažinimo pagrindų (vienuoliktokai sunkiai išvardytų Saulės sistemos planetas!) ir nesugeba individualiai mąstyti. Gaila taip „išlavintų“ vaikų, apie kuriuos po to universiteto dėstytojai sako: debiliukai... Visa laimė, kad kaip visada, taip ir šiais laikais yra mokytojų, dirbančių iš pašaukimo. Kol jų yra, bent paskiri vaikai susigaudys.

Gal todėl gimsta ir jūsų knygos?

Liepos vidury pasirodė vaikams skirta knygelė „Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda“. Bet čia – kita istorija. Tai nebuvo mano iniciatyva, nebūčiau drįsusi rašyti vaikams iki 12 metų. Laikau tai sunkiu darbu, nors, kita vertus, patraukliu ir itin kūrybišku. Antai vieno renginio metu lietuvė iš Romos manęs paklausė, kaip 4 metų vaikui papasakoti „Lituanicos“ istoriją. Ir vos mudvi ėmėme fantazuoti, kokių žaidimų mažiams prigalvojome! Aišku, rašant knygą savarankiškai skaitantiems vaikams, man reikėjo sūnaus paramos. Jis buvo mano slaptas recenzentas. Tarkime, perskaitęs frazę „neteko tėvo“, vaikas klausia, ką tai reiškia. Taigi reikia rašyti: mirė tėtis. Kartais iš to, kas suaugusiam savaime suprantama, vaikui iškyla šimtas klausimų.

Sūnus Darius keleivių skrydžio simuliatoriuje - kartu su Prezidentu Valdu Adamkumi
Asmeninio albumo nuotr.
Ar liko jūsų dar žiniasaklaidos pasaulyje?

Dominuojančiame sraute manęs beveik nėra: nesutveriu nei skandalų, nei kriminalų, menka nauda iš tokio herojaus... Tačiau rašau keliems kultūros žurnalams, redaguoju savo tinklalapį www.lituanica-documentica.lt, kurį per vienerius metus pamėgo beveik pusė tūkstančio žmonių, taigi, kūrybinė žurnalistika niekur neišgaravo. Ir tai pasitarnauja tyrimo labui: antai išgirdę, ką darau, atsiliepė žmonės, kurie savo šeimos seife per kelias kartas saugojo nepaprastai svarbias 1933 m. „Lituanicos“ katastrofos tyrėjų bylas, paslaptingai dingusias iš institucinių archyvų.

Klausau jūsų ir galvoju: veiklos – galybė. Ar lieka laiko sau, vaikui?

Ir lieka, ir nelieka: priklauso nuo požiūrio. Viena vertus, tiesą sakote: kuo daugiau mąstai ir veiki, tuo daugiau sugalvoji ir nuveiki, ir vis kyla pagundų į naujas veiklas įsitraukti. Minčių srautas toks galingas, kad gali ištraukti iš buities, ir tave vis rečiau bematys sūnus, artimieji,- taip ir atsitinka darboholikams. O dar blogiau - darboholikams idealistams, perfekcionistams. Tokių ligonių aplinkui gana daug.

Bet kita vertus, ačiū Dievui, esu pasiekusi brandą, kai sugebu atpažinti simptomus. Tada nenorom, ne iškart, bet visgi spaudžiu stabdį. Nėra nieko svarbiau už žmogišką laimę jaustis gerai. Kai nebesugebi jaustis gerai, niekas netenka prasmės, niekas nebesvarbu. Šitą pamoką išmokau labai skausmingai. Bet visgi išmokau.

Tačiau jei jau visai atvirai kalbėtume, tai turėčiau pripažinti, kad kartais nebežinau, kaip tas šiuolaikinis žmogus turėtų tvarkytis, kad atsiribotų nuo pamišėliškos skubos. Visi lekia, nors kartu suvokia, kad tai yra kiekvienos dienos totalus absurdas: įtraukia sistema. Negali visai atsiskyręs stebėti, kaip visi kiti bėga, turi parisnoti kartu. Kartais būtina sustoti, bet kaip tai padaryti? Turiu tėvų pavyzdį, mačiau, kaip juos prarijo veikla. Tai tobula profesijos, kūrybos požiūriu, bet už tą grožį mokama neišmatuojama kaina.

Sakote, skausmingai patyrėte – turėjote sveikatos įspėjimų?

Šiek tiek, bet galbūt nieko ypatinga. Po universiteto buvo ilgas nenutrūkstamas laikotarpis, kai profesinė veikla ir rezultatai buvo tarsi neišvengiamybė, tarsi ašis, aplink kurią sukasi viskas. Reikėjo laiko, reikėjo pervargti, patenkinti tą tuštybę ar kažkokį kitą demoną išskirtine veikla, aukščiausiais įvertinimais. Tačiau branda žmogų keičia, o jei dar tenka skaudžios patirties, tai visiškai dingsta akstinas daryti „kažką tokio“.

Gyvenimas vienas, ir kiek spėji pasimėgauti, tiek ir gyveni. Lieka atsakyti į klausimą: kiek turiu iškišusi liežuvį risnoti su minia, kad galėčiau galop pagyventi sau? Turbūt rasti tą pusiausvyrą – užduotis kiekvienam. Ir nepasakyčiau, kad man pavyko. Vis tiek dar atsiranda darbų, kelionių, terminų, kurie susigrūda į krūvą ir dar kartu su buities rūpesčiais ima „rauti stogą“. Nesuprantu, kodėl tas šiuolaikinis žmogus turi būti toks išgaišęs? Kažkoks beprasmiškas savęs niokojimas.

O kaip gebate sustoti, kaip spaudžiate stabdį?

Prastai sugebu. Ilgai nenoriu pripažinti, kad jau blogai. O po to tampa taip blogai, kad reikia viską mesti, tą pačią akimirką, daryti bet ką, bet tik ne dirbti. Beje, vienu receptu pasidalijo žinoma lietuvių verslininkė iš Čikagos. Sako: didelis darbo stalas, krūvos popierių, „neatidėliotinų reikalų“ kalnai, spaudžia ir spaudžia, o tada ji – šnai! – visus popierius vienu mostu nuo stalo į šiukšlių dėžę. Ir viskas susitvarko! Ko gero, metodas nėra iš piršto laužtas: per skubą apaugi ir nesvarbiais dalykais, visokiomis nesąmonėmis, išgalvotomis problemomis ir niekam nereikalingais dalykais. Per juos taip vargsti, kad nebeturi kuo kvėpuoti. Viską nušlavus, lieka aišku, ką būtina padaryti, o kas nebūtina, to ir nereikia. Atrodo lengva, ar ne? Taip, nesunku. Bet labai baisu.

Yra kitoks būdas: nebaisus, užtat sunkus. Aš žinau, kad galiu atsipalaiduoti bet kur ir bet kada – važiuodama autobusu, eidama gatve, man tik reikia laiko, ir tam nebūtina išvažiuoti į kokį kurortą. Juk galiu sportuoti, būti gamtoje ar gulėti paplūdimy, ir visą laiką galvoti apie problemas, būti įsitempusi. Taigi pagrindinis dalykas – sustabdyti alinantį minčių srautą. Bent keliolika minučių atsitraukus nuo visko atsipūsti.

Būna ribinės situacijos, kai, regis, viskas, taškas, nebegaliu daugiau, šakės viskam. Tada, nesvarbu kur bebūčiau, reikia 2 valandų savotiškam „persikrovimui“. Tai gali būti net darbinė aplinka. Tačiau bėda ta, kad tų poros valandų dažnai pritrūksta, nes juk dar spaudžia kiti rūpesčiai, namai...

Papasakokite apie Dariuką? Vis dar pamišęs dėl lėktuvų?

Tikrai taip. Ir nežinau, kaip bus toliau. Atrodo, kad iš mano gyvenimo aviacija atsitraukė, o štai jam – tarsi atvirkščiai. Vieną dieną jis paklausė, ar aš žinau, kad su vaikiškais sklandytuvais galima sklandyti nuo 8-erių? Net nesumojau, ką atsakyti. Ne mano valioje viską spręsti, bet noriu jam parodyti ir kitų, ne mažiau žavių užsiėmimų. Dabar jis - astronautas, pilotas, konstruktorius, ir tebūnie. Bet tai nebūtinai turi tapti jo profesija. Labai noriu, kad jis išmėgintų ir vandens sportą, kuriame veikia tas pats sparnas ir sraigtas, hidronimika vietoje aerodinamikos, noriu, kad jis matytų plačiau, neapsiribotų. Bet prigimtis galinga: jis turi iš tėčio paveldėtą geną ir vien iš lėktuvo uodegos pasakys, koks modelis, kada pagamintas ir kuo skiriasi nuo kitų. Čia – duotybė, aš niekuo dėta. Šioje srityje jis lyg enciklopedinis žinynas, žino daugiau nei aš.

Beje, sūnus labai kritiškai vertina tą pirmąjį lietuvišką palydovą. Sako, sarmata, nes XXI-ame amžiuje Lietuva mažų mažiausiai jau turėjo kosmodromą turėti. Ir mane pabarė, kad aš prisidėjau prie šio palydovo populiarinimo.

Užtat džiaugiuosi, kad skatinamas stiprių interesų Darius noriai skaito, kai kurias knygas it praryja. Tarkime, mudu vaikštome po mugę, o jis skaito knygą. Važiuojame mašina, o jam turiu sakyti, kad padėtų knygą ir negadintų akių. Niekada neteko jam piršti skaitymo, tik priminti, kad neįniktų kai nereikia.

Gal su metais moterys darosi išrankesnės, priekabesnės?

Žinokite, man atrodo, kad gal priešingai. Norisi tiesiog gerai jaustis, nieko daugiau. Tik kartais atrodo, kad tai - labiau neįveikiama kliūtis nei turint pageidavimų sąrašą. Prisižiūriu tokių keistų situacijų... Kaip gi mes gyvename: vietoje tvirtų šeimos saitų atsiranda tokie ryšiai, kad net pavadinimų jiems nėra. Tokioje painiavoje sunku tikėtis stabilaus ryšio. Be to, dar viską jaukia pamišėliškas tempas.

Man net baisu, kad sakote: daromės reiklesnės. Žinoma, pasakaitėmis nebetikime ir su trečiais broliais kvaileliais nebeturime apie ką kalbėtis. Tačiau kaip galime būti išrankios, kokie čia kriterijai? Na, nebent renkiesi žmogų kaip prekę. Bet aš pagal tikrai aiškius kriterijus renkuosi turguje daržoves. O žmones vis dar jaučiu širdimi. Be abejo, tai skausminga. Kadangi vargintis nemadinga, priimta žmones vartoti kaip prekes. Šito daryti neketinu.

Dar nepavyko rasti to, su kuriuo gera kartu būti.

Tai - skaudi tema. Bet niekas juk ir nesakė, kad gyvenimas – tai pageidavimo koncertas.

Labai ilgą laiką buvo sunku tai ir įsivaizduoti – mylimo žmogaus netektis mane skaudžiai paveikė. Tą didžiumą laiko po tragedijos net negalvojau apie kitą vyrą. Ilgą laiką atrodė, kad niekada nepradėsiu gyventi.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis