1 2

G. Sviderskytė: mano asmeninis gyvenimas - skaudi tema

 (54)
Su žurnaliste Gražina Sviderskyte kalbėjomės prieš 4 metus. Tuomet ji dirbo TV ir planavo kelionę į užsienį. Džiugiai pasakojo apie penkiamečio sūnaus, tiesiog paskendusio lėktuvų modeliuose, išdaigas. Tik apie asmeninį gyvenimą Gražina nekalbėjo - po tragiškos jos vyro, akrobatinio skraidymo meistro Dariaus Išganaičio, žūties šis jai buvo užgintas.
G. Siderskytė prie istorinio vieno savo tarptautinio tyrimo herojaus - naikintuvu "Uraganas"
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Gražina, ar galite trumpai nužvelgti, kas pasikeitė jūsų gyvenime per tuos 4-erius metus? Girdėjome, kūrėte dokumentinius filmus, stažavotės Amerikoje.

Filmų minimu laikotarpiu nekūriau ir dabar nekuriu. Juokinga,bet kuo daugiau tai neigiu, tuo dažniau girdžiu apie mane kalbant būtent taip. Kažkaip „prilipo“ tas apibūdinimas. O iš tikrųjų nutiko daug ko kito. Visų pirma, išėjus iš televizijos įvyko pirmoji karjeros pertrauka, kai beveik metams išvažiavau į Jungtines Valstijas, Kanadą, skyriau laiko ten esantiems žmonėms ir kraštams pažinti. Tiesa, ne šiaip keliavau, bet susitikau su senais pažįstamais, sutvirtinau naujas pažintis, be to, dar profesiškai tobulinausi – dalyvavau asociacijose, kursuose, konferencijose, seminaruose, festivaliuose...

Grįžus, kaip paprastai ir būna po tokių nekasdienių dalykų, įpuoliau į juodą rutiną, laukė itin sunkus pusmetis. Atrodė, kad riedu pakalnėn, o pasirodė, kad tramplino link: pradėjau ilagalaikį tyrimą nežinodama, kad jis nuneš ir į akademinius vandenis. Viską – ir dokumentų paiešką, ir savarankišką įmonę generuojamų žinių sklaidai pradėjau nuo nulio, todėl nebuvo lengva. Na, o šeimos fronte viskas po senovei. Laimei, sūnus toliau auga, tuo labai džiaugiuosi.

G. Sviderskytė: mano asmeninis gyvenimas - skaudi tema
G. Sviderskytė su ambasadoriumi dr. Vytautu Žaliu renginių ture Kanadoje (K. Stoškaus nuotr.)
© Asmeninio albumo nuotr.

Kalbate apie lakūnus Darių ir Girėną?

Taip, ta pati „Lituanica“. Netikėtai pasidomėjusi šia visiems girdėta, bet beveik niekam iš tikrųjų nežinoma detektyvine istorija, pradėjau žurnalistinį tyrimą: maniau, pavyks kaip ankstesniais atvejais, ir mįslių narpliojimui bei sklaidai pakaks poros metų. Tačiau vos timptelėjus siūlo galą prasivėrė tokio masto darbas, kad jam natūraliai prireikė akademinės plotmės, mokslinio įtvirtinimo arba, kaip sakė bičiuliai istorikai, „legalizavimo“. Tad laimėjau konkursą ir po labai seniai baigto Komunikacijos fakulteto vėl pradėjau studijas, šiuokart – Istorijos fakulteto doktorantūroje. Kaip juokauju, per pastaruosius dvejus metus įvyko du juokingi dalykai: pirma, vėl gavau studentės (doktorantės) pažymėjimą, antra, tuo pat metu tapau mokytoja ir lektore.

Dėstote Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete?

Taip, šiek tiek. Apskritai, tyrimas teikia galimybių susitikti su įvairiausiomis auditorijomis. Net nežinau, kaip žmonės mane suranda: susitinku su moksleiviais, studentais, verslininkais, diplomatais, užsienio lietuviais. Tenka visokiausių paskaitų skaityti. Tai labai įtraukiantis procesas. Tiesa, nevadinu jo pedagogine veikla. Nejaučiu, kad iš prigimties būčiau linkusi į pedagogiką. Aš tiesiog pati mėgstu mokytis ir kaifuoju, kai galiu tai daryti kartu su kitais. Ir man gražu, kai tai sekasi.

Kiek laiko jau šitaip „mokotės“?

Vienoje privačioje mokykloje treti metai kalbuosi apie istoriją su septyniolikmečiais. Jie mane turbūt daugiausiai visa ko „išmokė“. Seniai buvau pamiršusi, kokie tai žmonės. Mano sūnus palyginti dar mažas, o pažįstami, artimieji, giminės – visi gerokai vyresni. Taigi pirmas susidūrimas su būsimais abiturientais buvo įdomus, aš suklususi juos stebėjau ir nepraėjus nė pusmečiui kažkaip „perkandau“. Iš pradžių kai kas stebino, paskui tapo paprasčiau, o dabar, manau, nėra problemų.

Ar smarkiai mūsų karta skiriasi nuo septyniolikmečių? Jie kitokie?

Pasikeitė bendroji kultūra, pats pasaulis. Ir koks įdomus tas kartų mainymasis: jei būtume visi vienodi kaip pingvinai, iš nuobodulio numirtume. O čia – nieko panašaus: auga vis kitokie ir kitokie. Mąstymas kitoks, mokymosi įgūdžiai kitokie, tik nebūtinai geresni. Liūdna, jei vaikai nebesugeba perskaityti elementaraus teksto. Ne todėl, kad intelekto trūktų – jie labai protingi, tik nebesivargina įžvelgti esmės, žvelgia į paviršių. Įprato žaisti su piktogramomis ir paveikslėliais... Tai nustebino.

Dar atrodė keista, kad šiuolaikiškas, su naujomis galimybėmis ir kita pasaulėžiūra užaugęs jaunuolis mąsto tragiškai stereotipiškai. Pamačius, kiek mažai išlavintas kūrybiškas ir kritinis mąstymas, norėjosi susiimti už galvos ir lėkti laukais. Deklaruojamas laisvo individo kultas, bet kur gi jis?

Nuo pirmų susitikimų tyčia paprovokuoju, kad jie suklustų, pastebėtų, jog nebūtinai yra taip, kaip parašyta, ir nesvarbu, kad parašyta vadovėlyje. Yra įvairių požiūrių, norint juos aprėpti, akiratis turi būti ne uždaras. Tikrovė margesnė už bet kokį tekstą. Kai šitaip susišnekame, toliau jau kitokia kalba mezgasi.

Gal ši karta apskritai yra konkretesnė, kur svarbiausia - mano karjera, įvertinimas. Mes, sovietiniai vaikai, augome niveliuojami ir tik atgavus Nepriklausomybę pradėjome mokytis mąstyti kiekvienas sau.

Jeigu net yra taip, kaip sakote, visų pirma tai laikyčiau vadinamo profiliuoto mokymo šalutiniu poveikiu: jaunuoliai priversti rinktis tai, kas neva teiks naudos (ir iš kur jie tai gali žinoti?). Bet nemanau, kad reiktų taip apibendrinti. Labiau glumina štai kas: priešingai nei galėtum įsivaizduoti, atsivėrus sienoms, technologinėms, finansinėms, geografinėms ir kitoms galimybėms, tiesiog sprogus informacijos šaltiniams, kurių net nesapnavome prieš 20 metų, gebėjimai ne praplatėjo, bet susiaurėjo. Jei mus lupo propaganda ir laikė uždarytus, tai kas dabar verčia susiaurinti akiratį iki siauručio ruoželio? Iš pradžių tai atrodo nelogiška. Bet apsiskaitęs suvedi galus: viskas dėsninga, kitaip nė negali būti. Tai – tiesiog didelė baimė nepasiduoti srautui.

Turėjau progos važinėti po Lietuvos mokyklas, aplankiau keliolika. Mokytojai sako tą patį,- kad informacijos baisi kiekybė, sparta iškreipia gebėjimą ramiai ieškoti ir rinktis, o tada žmogus gauna tekstą, laksto po jį akimis ir... nieko nemato. Formuojasi savotiška negalia. O juk svarbu skaityti ne vien eilutes, bet ir tarp jų.

Aišku, visokių atvejų būna. Antai vienam žmogučiui internetas yra Dievas, o kitas graužia knygas. Bet tendencijos visgi akivaizdžios. Tiesą pasakius, man sunku suprasti, kam reikalinga tokia bendrojo lavinimo programa, kurią baigęs žmogus to bendro išsilavinimo... neįgyja. Taip, neįgyja, nes neturi fundamentalių pasaulio pažinimo pagrindų (vienuoliktokai sunkiai išvardytų Saulės sistemos planetas!) ir nesugeba individualiai mąstyti. Gaila taip „išlavintų“ vaikų, apie kuriuos po to universiteto dėstytojai sako: debiliukai... Visa laimė, kad kaip visada, taip ir šiais laikais yra mokytojų, dirbančių iš pašaukimo. Kol jų yra, bent paskiri vaikai susigaudys.

Gal todėl gimsta ir jūsų knygos?

Liepos vidury pasirodė vaikams skirta knygelė „Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda“. Bet čia – kita istorija. Tai nebuvo mano iniciatyva, nebūčiau drįsusi rašyti vaikams iki 12 metų. Laikau tai sunkiu darbu, nors, kita vertus, patraukliu ir itin kūrybišku. Antai vieno renginio metu lietuvė iš Romos manęs paklausė, kaip 4 metų vaikui papasakoti „Lituanicos“ istoriją. Ir vos mudvi ėmėme fantazuoti, kokių žaidimų mažiams prigalvojome! Aišku, rašant knygą savarankiškai skaitantiems vaikams, man reikėjo sūnaus paramos. Jis buvo mano slaptas recenzentas. Tarkime, perskaitęs frazę „neteko tėvo“, vaikas klausia, ką tai reiškia. Taigi reikia rašyti: mirė tėtis. Kartais iš to, kas suaugusiam savaime suprantama, vaikui iškyla šimtas klausimų.

G. Sviderskytė: mano asmeninis gyvenimas - skaudi tema
Sūnus Darius keleivių skrydžio simuliatoriuje - kartu su Prezidentu Valdu Adamkumi
© Asmeninio albumo nuotr.

Ar liko jūsų dar žiniasaklaidos pasaulyje?

Dominuojančiame sraute manęs beveik nėra: nesutveriu nei skandalų, nei kriminalų, menka nauda iš tokio herojaus... Tačiau rašau keliems kultūros žurnalams, redaguoju savo tinklalapį www.lituanica-documentica.lt, kurį per vienerius metus pamėgo beveik pusė tūkstančio žmonių, taigi, kūrybinė žurnalistika niekur neišgaravo. Ir tai pasitarnauja tyrimo labui: antai išgirdę, ką darau, atsiliepė žmonės, kurie savo šeimos seife per kelias kartas saugojo nepaprastai svarbias 1933 m. „Lituanicos“ katastrofos tyrėjų bylas, paslaptingai dingusias iš institucinių archyvų.

1 2
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Eimuntas Nekrošius grįžta į jaunystės teatrą. Po 26-erių metų!

Jaunimo teatras ruošiasi neeilinei premjerai. Į savo jaunystės teatrą grįžta režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo naujas spektaklis - „Cinkas (Zn)“ pagal baltarusių rašytojos Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas.

Muzikantas J. Kulikauskas: violončelė turi neišsemiamas galimybes

„TheAmazing Cello“ - tai vienas geriausių pasaulyje efektų pedalus naudojančių muzikantų, violončelininkas Justas Kulikauskas.

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (111)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Už italo ištekėjusi lietuvė: jam dėl manęs teko ilgai kovoti (21)

Kai Italijos mados pramonei prireikia naujų meistrų, akys nukrypsta į Lečę – nedidelį miestą pietryčių Italijoje, kur Cordellų šeima daugiau nei 200 metų puoselėja aukštosios mados tradicijas. Ir moko meistrystės pradedančiuosius dizainerius, stilistus, modeliuotojus, mados fotografus.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.

Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą (2)

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?

Sudėtingą operaciją patyręs K. Smoriginas: labiausiai gaila būtų anūkus palikti (13)

„Sugijau kaip šuva. Dirbu pilna koja“, – šypsosi roko operos „Jūratė ir Kastytis“ režisierius ir aktorius Kostas Smoriginas (64 m.) su kolegomis besirengiantis legendines roko operos atsisveikinimo turui po Lietuvos miestus.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą (2)

Vilnietis kino režisierius Andrius Blaževičius (32 m.) – parankus pašnekovas: atviras, kalba paprastai, bet turi ką pasakyti.